Mums sakoma, kad M. Gandžio vedami žmonės per dešimtmečius Indijoje sukūrė masinį neprievartinį judėjimą ir įsijungė į protestus, nebendradarbiavimą, ekonominį boikotą, pavyzdinius bado streikus ir nepaklusnumo aktus, taip paversdami britų imperializmą neveiksniu. Jie buvo žudomi ir atsakė keliomis riaušėmis, bet iš esmės judėjimas buvo nesmurtinis. Po kelių dešimtmečių Indijos žmonės iškovojo savo nepriklausomybę, tuo pastatydami nepajudinamą paminklą pacifistinei pergalei. Tačiau ne viskas taip paprasta. Britų spręndimą pasitraukti lėmė ir daugybė smurtinių veiksmų. Britai neteko galios išlaikyti savo kolonijas po to, kai dviejų ypač žiaurių pasaulinių karų metu neteko milijonų karių ir daugybės kitų resursų. Ginkluota arabų ir žydų kova Palestinoje 1945-1948 m. dar daugiau susilpnino Britų imperiją ir sukėlė realų pavojų, kad indai gali atsisakyti civilinio nepaklusnumo ir masiškai griebtis ginklų, jei ir toliau bus ignoruojami. Negalima to atmesti kaip reikšmingo faktoriaus, privertusio britus atsisakyti kolonijinio valdymo.
Šis ryšys dar sustiprėja, kai suprantame, kad pacifistinė Indijos nepriklausomybės istorija tėra dalinė ir nepilna. Nesmurtinis pasipriešinimas nebuvo universalus visoje Indijoje. Pasipriešinimą britų kolonializmui vykdė ir pakankamai daug karingų grupuočių, todėl Gandžio metodą tiksliausia būtų vadinti vienu iš populiarių pasipriešinimo formų. Kaip jau tapo įprasta, pacifistai nepastebi kitų pasipriešinimo formų ir padeda skleisti sufalsifikuotą istoriją, pagal kurią Gandis ir jo sekėjai yra vieninteliai indų pasipriešinimo šturmanai bei vairininkai. Ignoruojami tokie sukarintų grupuočių lyderiai kaip Chandrasekharas Azadas (4), kuris su ginklu rankoje kovėsi prieš britų kolonialistus, ar revoliucionierius Bhagatas Singhas, kurio bombų sprogdinimus ir žmogžudystes, kaip kovą už „importuoto iš užsienio Indijos kapitalizmo nuvertimą“ masiškai rėmė platūs gyventojų sluoksniai (5).
Pacifistinė Indijos kovos istorija niekaip nesiderina su tuo, kad į Indijos Nacionalinio Kongreso prezidento postą du kartus, 1938 m. ir 1939 m., buvo išrinktas karingasis Subhas Chandra Bose (6). Nors Gandis, ko gero, buvo viena įtakingiausių ir žinomiausių figūrų Indijos nepriklausomybės kovose, jo prisiimta lyderio pozicija toli gražu ne visada rėmėsi plačiu gyventojų palaikymu. Gandis prarado indų paramą, kai po 1922 m. riaušių jis „atšaukė judėjimą“. Po to, kai britai įkišo jį į kalėjimą, „per Indiją dėl šio suėmimo nenusirito net menkiausia protesto bangelė“ (7). Reikšminga yra tai, kad istorija Gandį prisimena geriau nei kitus ne todėl, kad jis atstovavo visą Indiją, bet dėl britų spaudos skiriamo dėmesio žmogui, dalyvaujančiam svarbiose derybose su britų kolonijine vyriausybe. Prisiminus, kad istoriją kuria nugalėtojai, atsidengia dar vienas Indijos nepriklausomybės mito sluoksnis.
Apgailėtina pacifizmo pretenzija į tai, kad Indijos nepriklausomybė yra nesmurtinio pasipriešinimo pergalė, veda tiesiai prie istorijos falsifikavimo, parankaus baltosios rasės vyravimui ir pietinę planetos dalį kolonizavusioms imperialistinėms valstybėms. Išsilaisvinimo judėjimas žlugo. Britai nepaliko Indijos. Vietoje to, jie pakeitė kolonijinį teritorijos valdymą neokolonijiniu (8). Kokia pergalė leidžia pralaimėjusiems diktuoti, ką ir kaip turi daryti laimėjusieji? Britai kūrė naują konstituciją ir perleido galią pačių pasirinktiems įpėdiniams. Jie kurstė religinį ir etninį separatizmą tam, kad Indija būtų susiskaldžiusi, nematytų taikos bei klestėjimo ir priklausytų nuo karinės paramos ir kitokio rėmimo iš Europos bei Amerikos valstybių (9). Europos ir Amerikos korporacijos ir toliau išnaudoja Indiją (nors kelios naujos Indų korporacijos irgi įsitraukė į plėšikavimą) semdamos resursus ir išnaudodamos rinką. Daugeliu požiūrių Indijos žmonių skurdas išaugo, o išnaudojimas tapo efektyvesnis. Kolonijinio valdymo panaikinimas suteikė Indijai dalinę autonomiją ir tikrai leido grupelei indų užimti savo vietą šalia galingųjų, bet išnaudojimas ir prekiniai santykiai kultūroje bei bendruomeniniuose santykiuose tik pagilėjo. Dar daugiau, Indija prarado aiškias prasmingo išsilaisvinimo nuo lengvai atpažįstamų pavergėjų galimybes. Bet kuris išsilaisvinimo judėjimas, norėdamas panaikinti žymiai geriau išsivysčiusį vietinį kapitalizmą ir vyriausybę, dabar turėtų eiti ir prieš drumstus nacionalizmo bei etninio/religinio ginčo pasireiškimus. Apibendrinant galima teigti, jog nepriklausomybės judėjimas pralaimėjo.
Keistai atrodo ir pacifistų noras prisiskirti sau pergalę stabdant branduolinį ginklavimasį. Dar kartą kartoju, jog judėjimas nebuvo vien nesmurtinis. Jame dalyvavo ir grupės, vykdžiusios sabotažo veiksmus, sprogdinimus ir kitus partizaninio karo veiksmus (10). Abejotina ir pati pergalė. Mažai veiksmingos sutartys, stabdančios ginklavimosi varžybas, buvo pasirašytos po to, kai tos varžybos jau buvo laimėtos, ir jas laimėjo neginčijamos branduolinės ginkluotės lyderės JAV, turinčios jau net nebepraktiškus branduolinės ginkluotės kiekius. Akivaizdu, kad ginklavimosi varžybos vyksta ir toliau, tik dabar tai vadinama branduolinės taktikos tobulinimu ir nauja vadinamųjų branduolinės energijos įrengimų statymo banga. Iš tikro, visas šis reikalas tapo daugiau vidaus politikos klausimu vyriausybėje, o ne konfliktu tarp socialinio judėjimo ir vyriausybės. Černobylis ir keli atvejai JAV, kai vos pavyko išvengti katastrofos, parodė, kad branduolinė energetika (būtinoji branduolinės ginkluotės vystymo dalis) nepasiduoda kontrolei, bet kažkodėl nematyti protestuotojų, abejojančių branduolinės energetikos ar JAV vyriausybės, besiruošiančios užkariauti visą pasaulį ir į branduolinį ginklavimasį nukreipiančios milžiniškus resursus, nauda. Vyriausybės, kuri jau prigamino tiek bombų, kad galėtų susprogdinti visą planetą ir laimėti visus nuo 1945 metų iki dabar vykusius karus bei slaptas operacijas.
Judėjimas už civilines teises JAV yra vienas svarbiausių pacifizmo istorijos epizodų. Visame pasaulyje žmonėms tai yra neprievartinio pasipriešinimo pergalės pavyzdys. Bet, kaip ir kitų čia aptartų pavyzdžių atveju, tai nebuvo nei pacifistinė pergalė, nei apskritai pergalė. Judėjimui pavyko de jure sustabdyti rasinę segregaciją ir kiek padidinti menką juodaodžių smulkios buržuazijos sluoksnį, bet tai nebuvo vieninteliai daugumos judėjimo dalyvių reikalavimai (11). Jie norėjo visiškos politinės ir ekonominės lygybės, o daugelis dar norėjo ir juodaodžių išlaisvinimo, pasireiškiančio juoduoju nacionalizmu, juoduoju interkomunalizmu ar kitomis nepriklausomybės nuo baltųjų imperializmo formomis. Nei vienas iš šių reikalavimų nebuvo pasiektas – nei lygybė, nei, žinoma, išsilaisvinimas.
Spalvotieji vis dar gauna mažesnes vidutines pajamas, menkiau apsirūpinę būstu, naudojasi menkesne sveikatos apsauga nei baltaodžiai. De facto segregacija dar egzistuoja (12). Politinės lygybės taip pat trūksta. Milijonams balsuotojų, daugiausia juodaodžių, neleidžiama balsuoti (už baltaodžius kandidatus baltaodžių politinėje sistemoje, atspindinčioje baltaodžių kultūrą), kai tik tai atitinka valdančiųjų interesus, ir nuo pat pradžios iki dabar tebuvo išrinkti tik keturi juodaodžiai senatoriai (13). Kitos rasės irgi lieka už mitinių žmogaus teisių ribos. Pietų Amerikos ir Azijos imigrantai ypač pažeidžiami dėl užgauliojimų, deportacijos, nepasiekiamų socialinių paslaugų, už kurias jie moka mokesčius, ir žalingų bei sunkių darbų pusiau legaliose dirbtuvėse ar žemės ūkyje. Musulmonams ir arabams po rugsėjo 11-osios tenka patirti stipriausius represijų smūgius, kai apsiskelbusi kaip „nekreipianti dėmesio į odos spalvą“ veidmainiška visuomenė nerodo nei menkiausio susirūpinimo. Čiabuviai laikomi ant žemiausios socioekonominių laiptų pakopos tam, kad būtų nematomi, išskyrus atsitiktinius simbolinius JAV multikultūralizmo pasireiškimus – suvulgarintus sporto dievukus ar Havajų mergaites-lėlytes, tik maskuojančias vietinių žmonių kasdienybę.
Bendrai vyraujanti nuomonė (daugiausia tarp progresyvių baltaodžių, pacifistų, švietimo darbuotojų, istorikų ir vyriausybės pareigūnų) yra ta, kad JAV judėjimas prieš rasinę nelygybę buvo daugiausia neprievartinis. Nors tokios pacifistinės grupės, kaip Martino Lutherio Kingo „Southern Christian Leadership Conference“ (SCLC), ir turėjo reikšmingos įtakos, ypač tarp neturtingų juodaodžių, vis dėlto daugiau paramos susilaukdavo karingos revoliucinės grupuotės, tokios kaip Juodųjų panterų partija (Black Panther Party) (14). Pagal 1970 metų apklausų duomenis, 66 % afroamerikiečių teigė, kad „Juodųjų panterų“ veikla suteikė jiems savigarbos, o 43 % tvirtino, kad partija atspindi jų požiūrį (15). Iš tikro, ginkluota kova jau ilgai buvo juodaodžių pasipriešinimo baltaodžių dominavimui dalis. Mumia Abu-Jamalas aiškiai fiksuoja tai savo 2004 metais pasirodžiusioje knygoje „Mes norime laisvės“. Jis rašo: „Ginkluoto pasipriešinimo ištakos glūdi giliai Afrikos ir Amerikos istorijoje. Tik ignoruojantys šį faktą Juodųjų panterų partiją gali laikyti kažkuo svetimu mūsų istoriniam paveldui“ (17).
1963 metų pavasarį atrodė, kad Martino Lutherio Kingo kampanija Birmingeme pakartos įvykius Albany, Džordžijos valstijoje (kur 1961 metais 9 mėnesius trukusi pilietinio nepaklusnumo kampanija atskleidė pacifistiškų protestuotojų bejėgiškumą prieš vyriausybę, disponuojančią, atrodė, neribotais kalėjimų plotais, ir kur 1962 metų birželio 24 dieną jauni riaušininkai vienai nakčiai užėmė visą kvartalą ir privertė policijos pajėgas atsitraukti, tuo parodydami, kad praėjus metams po nesmurtinio pasipriešinimo, juodaodžiai vis dar kovoja prieš rasizmą, tik jau nebeteikia pirmenybės nesmurtiniam pasipriešinimui). Tada, gegužės 7 dieną, Birmingeme, po nuolatinės policijos prievartos, trys tūkstančiai juodaodžių stojo į kovą ir apmėtė policiją akmenimis bei buteliais. Nepajudinamu segregacijos bastionu iki šiol buvęs Birmingemas jau po dviejų dienų sutiko pertvarkyti miesto centro parduotuves, o prezidentas Kenedis patvirtino nutarimą ir parėmė jį valstybinėmis garantijomis. Kitą dieną, po to kai vietiniai baltieji rasistai susprogdino kelis juodaodžių namus ir verslo įstaigas, tūkstančiai juodaodžių vėl sukėlė riaušes užimdami 9 kvartalus, naikindami policijos automobilius, sužeisdami kelis pareigūnus (įskaitant ir policijos komisarą) ir degindami baltaodžių verslo įmones. Po mėnesio ir vienos dienos prezidentas Kenedis sušaukė kongresą, kad priimtų Civilinių Teisių Aktą, tuo baigdamas kelis metus trūkusį atidėliojimą (18). Galbūt didžiausia ribotų, jei ne iš viso niekinių, judėjimo už pilietines teises pergalių buvo pasiekta tada, kai juodaodžiai parodė, kad jie nebus amžinai taikūs. Turėdamos galimybę rinktis, baltaodžių galios struktūros renkasi derybas su pacifistais, ir mes matėme tokių derybų rezultatus.
Ne mažiau klaidingas yra ir tvirtinimas, kad JAV taikos judėjimas sustabdė karą Vietname. Tai gerai aptarė Wardas Churchillis ir kiti (19), todėl aš tik apibendrinsiu. Su nepateisinamu teisuoliškumu taikūs aktyvistai nekreipia dėmesio į tai, kad kovose prieš JAV kariuomenę suguldė galvas nuo trijų iki penkių milijonų vietnamiečių, buvo nužudyti dešimtys tūkstančių JAV karių, o šimtai tūkstančių buvo sužeisti. Kiti kariai, demoralizuoti tų kruvinų skerdynių, tapo maištingi ir prarado norą kariauti (2). Tuo tarpu JAV greitai tirpo politinis kapitalas (kartu ir fiskalinis), jis mažėjo iki tokio lygio, kad net karingai nusiteikę politikai pradėjo reikalauti strateginio atsitraukimo (ypač po to, kai Tet puolimas daugeliui įrodė, kad šito karo laimėti neįmanoma). Ne taikūs protestai privertė JAV vyriausybę pasitraukti, o politinis ir karinis pralaimėjimas. Kaip įrodymą Churcillis pateikia respublikono Richardo Nixono pergalę rinkimuose, kai antikarinis judėjimas buvo pakilime, o demokratų stovykloje 1968 metais nebuvo bent vieno antimilitaristiškai nusiteikusio kandidato. Kaip judėjimo už taiką bejėgiškumo „sakant tiesą galingiesiems“ pavyzdį galima paminėti ir Nixono perrinkimą 1972 metais, po ketverių metų įtampos ir genocido. Principingasis taikos judėjimas faktiškai išnyko kartu su JAV kariuomenės pasitraukimu (baigtas 1973 metais). Judėjimas mažai domėjosi didžiausiu istorijoje bombardavimu ar suintensyvėjusiomis civilių žudynėmis po karių pasitraukimo, kurias vykdė JAV paruoštas ir Pietų Vietnamo finansuotas karinis diktatorius. Kitaip tariant, judėjimas išėjo į pensiją (ir apdovanojo Nixoną dar viena kadencija), kai tik amerikiečiai, o ne vietnamiečiai, atsidūrė saugioje vietoje. JAV taikos judėjimas neatnešė taikos. JAV imperializmas ir toliau sėkmingai gyvuoja, ir nors jo karines strategijas vietnamiečiai pavertė į nieką, vis dėlto JAV pasiekė savo galutinį tikslą būtent todėl, kad taikos judėjimui nepavyko pasiekti permainų šalies viduje.
Kai kurie pacifistai, norėdami pagerinti nesmurtinio pasipriešinimo įvaizdį, nurodo milžinišką „sąžiningų priešginų“, atsisakiusių kariauti, skaičių. Tačiau turėtų būti akivaizdu, kad priešginų ir išsisukinėtojų nuo kariuomenės skaičiaus didėjimas negali sugrąžinti gero vardo pacifistiniams metodams. Tokioje militaristinėje visuomenėje tikimybė atsirasti vengiantiems karo kareiviams yra proporcinga tikimybei susidurti su smurtiniu pasipriešinimu, dėl kurio jie gali būti nužudyti ar suluošinti. Jei nebūtų buvę smurtinio vietnamiečių pasipriešinimo, nereikėtų ir šauktinių. Be šauktinių savanaudiškas nesmurtinis Šiaurės Amerikos pasipriešinimas būtų sunkiai atsiradęs. Žymiai reikšmingesni nei pasyvus „sąžiningi priešginos“ buvo armijoje tarnaujantys maištininkai, ypač iš juodaodžių, lotynų amerikiečių ir čiabuvių tarpo. Reaguodama į juodaodžių riaušes miestuose, JAV vyriausybė vykdė iš anksto apgalvotą planą į armiją imdama nedirbančius jaunus juodaodžius iš gatvės, ir dabar jie smogė atgal (21).
Vašingtono pareigūnai, lankantys armijos bazes, susierzino dėl sparčiai augančios „Juodojo kovotojo“ kultūros... Aukšto rango pareigūnai apstulbę stebėjo, kaip vietiniai karininkai (baltaodžiai) buvo verčiami atiduoti pagarbą Naujiesiems Afrikiečiams (juodaodžiams kariams), saliutuojantiems jiems „Jėgos“ ženklu (iškeltas kumštis)... Nixonas turėjo greitai išvesti kariuomenę iš Vietnamo arba rizikuoti išvis ją prarasti (22).
Muštynės, sabotažas, atsisakymas kariauti, riaušės kareivinėse, priešų gelbėjimas ir kiti JAV karių veiksmai daug prisidėjo prie JAV vyriausybės sprendimo išvesti karius. Pulkininkas Robertas D. Heinlas 1971 m. birželį pastebėjo, kad: „Pagal aiškiai suvokiamus požymius, Vietname esanti mūsų armija artėja prie visiško žlugimo. Kariai vengia arba atsisako kariauti, žudo savo karininkus ir nestatutinius pareigūnus, savo maištingumu toli lenkia narkomanus ar girtuoklius. Niekur kitur nei Vietname situacija nėra tokia rimta (23)“.
Pentagonas paskaičiavo, kad 1961-1972 metais apytiksliai 3 % karininkų ir puskarininkių Vietname buvo nužudyti muštynėse su sau pavaldžiais kareiviais. Šis skaičius net neatsižvelgia į nužudymus nuduriant ar nušaunant. Daugeliu atvejų padalinio kareiviai rinkdavo pinigus premijai už nemėgstamo karininko nužudymą. Matthew Rinaldis armijoje išskyrė „iš dirbančiųjų kilusius juodaodžius ir lotynų amerikiečius“, kurie nesitapatino su „pacifizmo bet kuria kaina“ taktika ankstesniame pilietinių teisių judėjime ir buvo pagrindiniai kovingojo pasipriešinimo dalyviai, suparalyžiavę JAV karinę mašiną Vietnamo karo metu (24).
Nors jie ir buvo mažiau politiškai reikšmingi negu pasipriešinimas armijoje, bet, norint neskatinti pacifistinio smegenų plovimo, negalima nekreipti dėmesio į sprogdinimus ar kitus prievartinius veiksmus protestų prieš karą baltaodžių studentų universitetų miesteliuose, įskaitant ir kelis prestižinius universitetus. 1969-1970 mokslo metų metu (nuo rugsėjo iki gegužės) apytiksliai įvyko 174 prieš karą nukreipti sprogdinimai studentų miesteliuose ir bent 70 už miestelio ribų įvykdytų sprogdinimų bei kitų prievartinių veiksmų taikantis į ROTC (Reserve Officers' Training Corps), vyriausybinius ir korporacijų įstaigų pastatus. Be to, 230 universitetų miesteliuose vykusių protestų metu buvo naudota fizinė prievarta ir 410 kartų buvo gadinama nuosavybė (25).
Apibendrinant galima pasakyti, kad ta labai ribota pergalė (po daugelio metų karinių veiksmų išvesta kariuomenė) aiškiai turėtų būti priskirta dvejoms aplinkybėms: nuolatiniam ir sėkmingam smurtiniam vietnamiečių pasipriešinimui, privertusiam JAV politikus suprasti, kad jie nelaimės šito karo, ir kovingas, dažnai mirtinas JAV karių pasipriešinimas, kurį sukėlė veiksmingas jų priešų smurtas ir to sukelta demoralizacija, kartu su politiškai angažuotu pasipriešinimu, kylančiu iš tuometinio juodaodžių išsilaisvinimo judėjimo. Vietinis antikarinis judėjimas, žinoma, kėlė rūpesčių JAV politikams (26), bet visiškai aišku, kad jis netapo pakankamai galingu, kad „priverstų“ vyriausybę reaguoti. Šiaip ar taip, stipriausi jo elementai naudojo smurtines protesto formas, sprogdinimus ir nuosavybės gadinimą.
Galbūt jausdami nepatogumą dėl savo sufalsifikuotos taikos judėjimo istorijos Vietnamo karo metu, XXI amžiaus JAV pacifistų organizatoriai, atrodo, tikisi pakartoti niekada nepasiektą pergalę planuodami sustabdyti Irako okupaciją. 2003 metų vasario 15 dieną, kai tik JAV vyriausybė žengė žingsnį link karo su Iraku, „savaitgalį visame pasaulyje vykusios milijoninės antikarinės demonstracijos metu Vašingtonas ir visi jo sąjungininkai susilaukė skausmingų priekaištų... Nematyta anksčiau demonstracijų banga... aptemdė JAV karinius planus“ (pagal neprievartinės antikarinės grupės „Susivieniję dėl Taikos ir Teisingumo“ straipsnį tinklapyje) (27). Straipsnis, kuriame džiūgaujama dėl „masinio pacifistinių jausmų parodymo“, kalbama: „panašu, jog Baltieji rūmai pasidavė pasipriešinimo neatidėliotiniems ir greitiems kariniams veiksmams bangos spaudimui“.
Tai buvo didžiausi protestai istorijoje. Išskyrus kelias nedideles peštynes, jie buvo visiškai nesmurtiniai, ir organizatoriai plačiai atšventė jų masiškumą bei taikingumą. Kai kurios grupės, pavyzdžiui, „Susivieniję dėl Taikos ir Teisingumo“ net pareiškė, kad protestai gali sustabdyti karą. Žinoma, jie buvo visiškai neteisūs, nes protestai buvo absoliučiai neveiksmingi. Nežiūrint milijonų formaliai, taikiai ir bejėgiškai protestuojančių žmonių, invazija įvyko kaip ir buvo planuota.
Antikarinis judėjimas nenuveikė nieko, kad pakeistų JAV galios santykius. Už Irako invaziją Bushas gavo reikšmingą politinį kapitalą ir nesusidūrė su jokiomis problemomis iki tol, kol karas ir okupacija dėl efektyvaus ginkluoto Irako žmonių pasipriešinimo nepradėjo rodyti nesėkmės požymių. Vadinamoji opozicija nesugebėjo pasireikšti net oficialiame politiniame kraštovaizdyje. Vienas antikarinis kandidatas demokratų partijoje (28) Dennisas Kucinichas nei vieną akimirką nebuvo laikomas vertu dėmesio kandidatu, jo rėmėjai greit pamiršo savo moralines nuostatas ir prisijungė prie demokratų partijos platformos vykdomo Irako okupacijos rėmimo.
Nesmurtinio protesto neveiksmingumas gerai matyti Ispanijos įsijungime į JAV vadovaujamą okupaciją. Ispanija su savo 1300 karių buvo viena iš didžiausių „Geros valios koalicijos“ partnerių. Daugiau nei vienas milijonas ispanų protestavo prieš invaziją, 80 % Ispanijos gyventojų pasisakė prieš (29), bet jų pasišventimas taikai čia ir baigėsi. Jie nenuveikė nieko, kad sustabdytų karinę Ispanijos pagalbą invazijai ir okupacijai. Jie liko pasyvūs ir nieko nenuveikė atimdami galias iš lyderių, jie liko tokie pat bejėgiai, kaip ir bet kurios demokratiškos šalies piliečiai. Ispanijos premjeras Aznaras ne tik kad išvengė atsakomybės ir leido įsitraukti į karą, bet daugybės rinkėjų, bent jau iki sprogdinimų, buvo laikomas tinkamu naujai kadencijai. 2004 metų kovo 11 dieną, prieš kelias dienas iki balsavimo urnų atidarymo, Madrido geležinkelio stotyje sprogo keletas su Al-Qaeda susijusios grupuotės padėtų bombų, nusinešdamos 191 žmogaus gyvybę ir sužalodamos dar tūkstančius. Vien dėl to Aznaras ir jo partija pralaimėjo rinkimus, o galia buvo suteikta socialistams, pagrindinei partijai su antikarine platforma (30). JAV vadovaujama koalicija sumažėjo 1300 Ispanijos karių, ji tuojau pat dar sumažėjo kai savo karius išvedė Dominikos respublika ir Hondūras. Kol milijonai taikių aktyvistų reiškė savo nuomonę, kaip geros avys, susigrūdusios gatvėse, brutali visomis prasmėmis okupacija nė kiek nesusilnėjo. Keliolika teroristų, į gabalus ištaškiusių civilius gyventojus, sugebėjo pasiekti, kad būtų išvesta daugiau nei tūkstantis okupantų.
Grupių, susijusių su Al-Qaeda, veiksmai ir pareiškimai rodo, kad jie visai nenori prasmingos taikos Irake ir jiems nerūpi Irako žmonių gerbūvis (daugybę jų jie irgi išsprogdino į gabalus). Lygiai tas pats su jų vizija, kaip turėtų būti organizuota Irako visuomenė, nes ji yra ypač autoritarinė, patriarchalinė ir fundamentalistinė. Ir jokių abejonių, kad nesunkiai priimtas sprendimas nužudyti ir suluošinti šimtus neginkluotų žmonių, kad ir koks strategiškai būtinas jis atrodytų, susijęs su jų autoritarizmu ir brutalumu, o daugiausia – su intelektualizmo, iš kurio atsiranda daugiausiai teroristų, kultūra (bet tai jau visiškai kita tema).
Situacijos moralumas tampa dar sudėtingesnis žvelgiant į masinius JAV bombardavimus Vokietijoje ir Japonijoje II-ojo pasaulinio karo metu, kai tikslingai buvo nužudyti šimtai tūkstančių civilių gyventojų. Nors šios kampanijos buvo žymiai brutalesnės nei sprogdinimai Madride, dažniausiai tai laikoma priimtina. Prieštaringumas, su kuriuo mes susiduriame smerkdami Madrido sprogdintojus ir Amerikos pilotus su žymiai daugiau suteptomis krauju rankomis (ne taip lengva, nes tarp jų galbūt rastume savo giminaičių – pavyzdžiui, mano senelį), turėtų priversti mus abejoti, ar tikrai terorizmo pasmerkimas susijęs su pagarba gyvybei. Nes mes nekovojame už autoritarinį pasaulį ar tokį pasaulį, kuriame kraujas tykšta pagal mūsų racionalius paskaičiavimus.
Madrido sprogimai yra ne veiksmo, o svarbaus paradokso pavyzdys. Ar žmonėms, besilaikantiems taikių metodų, kurie nebuvo veiksmingi nutraukiant karo veiksmus Irake, žmonių gyvybės rūpi daugiau nei Madrido teroristams? Galų gale, juk buvo nužudytas ne 191 civilis irakietis, o žymiai daugiau žmonių už kiekvieną iš ten buvusių 1300 okupacinės armijos kareivį. Ispanijos žmonių kaltė yra didesnė nei irakiečių (kaip ir Japonijos ar Vokietijos piliečiai turi prisiimti didesnę kaltę nei kitos II-ojo pasaulinio karo aukos). Ligi šiol santykinai lengvai pažeidžiamame žvėries pilve nebuvo išvystytos alternatyvos terorizmui, silpninančiam okupaciją. Taigi vienintelis tikras pasipriešinimas vyksta Irake, kur JAV ir sąjungininkai yra geriausiai pasiruošę kovoti, versdami mokėti didelę kainą partizanų ir civilių gyvybėmis.
Tiek apie pacifizmo pergales.
___________________
(1) Šis sąrašas buvo pateiktas straipsnyje, rašytame taikos judėjimo aktyvisto ir anarchisto Spruce Houserio (Spruce Houser „Domestic Anarchist Movement Increasingly Espouses Violence“, Athens News, August 12, 2004 m., www.athensnews.com). Šias visuotinai žinomas pergales pacifistai dažnai aptaria savo tekstuose.
(2) Hello NYC, 2/15, „The day the world said no to war“, Oakland, CA, AK Press, 2003 m.. Ši knyga padeda susidaryti vaizdą, kaip pacifistai švenčia tuos protestus.
(3) Pavyzdžiui, kai pacifistas, vedantis anarchistų konferenciją, buvo priverstas pripažinti, kad kova už pilietines teises nesibaigė pergale, jis tuoj pat suvertė kaltę kovingiems išlaisvinimo judėjimams sakydamas, kad judėjimas prarado įtaką, kai tik tapo prievartinis. Šis argumentas nekreipia dėmesio į faktą, kad jau gerokai prieš 1960 metus pasipriešinimas vergovei ir rasinei priespaudai buvo smurtinis, ir nepripažįsta jokių tyrimų, kurie susietų augantį kovingumą su mažėjančia įtaka.
(4) Chandrashekharo Azado žūtis per susišaudymą su britais yra svarbiausias neseniai pasirodžiusio indų režisieriaus Priyadarshano filmo „The Last Revolutonary“ įvykis.
(5) Reeta Sharma „What if Bhagat Singh had lived!“, The tribune of India, 2001 metų kovo 21d.; www.tribuneindia.com Svarbu pastebėti, kad daugelis Indijos žmonių prašė Gandį sustabdyti mirties bausmę Bhagatui Singhui už britų pareigūno nužudymą, bet Gandis strateginiais sumetimais nusprendė nepasisakyti prieš valstybinę egzekuciją, o tai, daugelio nuomone, būtų galėję ją lengvai sustabdyti. Tokiu būdu konkuruojantis revoliucionierius buvo pašalintas iš politinio žemėlapio.
(6) Bose pasitraukė po konflikto su kitais Indijos politiniais lyderiais, kurie kaip ir Gandis nerėmė smurto. Plačiau apie Indijos išlaisvinimo kovas skaitykite: Sumit Sarkar „Modern India: 1885-1947“, New York, St. Martin's Press, 1989.
(7) Profesorius Gopalas K. el. laiške autoriui rašo, kad „turi draugų Indijoje, kurie iki šiol neatleido Gandžiui už tai“.
(8) Nors bet kuriam Europos ir Amerikos valdančiajam politiniam elitui būdingas konservatyvizmas neleido kurį laiką to pastebėti, bet vis dėlto neokolonijinis valdymas žymiai efektyviau padeda kolonizatoriams turtėti nei tiesioginis kolonijinis valdymas. Jis tampa gerokai palankesnis galios išlaikymui po to, kai tiesioginis kolonijinis valdymas jau atliko reikalingus politinius ir ekonominius pertvarkymus kolonijų viduje. Imperialistinių valstybių liberalai neprotingai laikomi nelojaliais ir nepatriotiškais, nes remdami kolonijų nepriklausomybę faktiškai siekė aukštesnių pelnų. George’as Orvelas, Ho Chi Minhas ir kiti rašė apie fiskalinį kolonializmo neefektyvumą. Žr. Ho Chi Minh „The failure of French colonization“, red. Bernard Fall, New York, Signet Books, 1967.
(9) Indijos neokolonijinis statusas plačiai dokumentuotas antiglobalistų ir alterglobalistų literatūroje. Skaityk: Arundhati Roy „Power politics“, Cambridge, South End Press, 2002, ir Vandana Shiva „Stolen harvest“, Cambridge, South End Press, 2000.
(10) Pavyzdžiais galėtų būti grupė „Direct Action in Canada“ ir „The Swiss Guerrilla Marco Camenish“.
(11) Robert Williams „Negroes with guns“, Chicago, Third World Press, 1962; Kathleen Cleaver, George Katsiaficas „Liberation, imagination and the Black Panter Party“, New York, Routledge, 2001; Charles Hamilton ir Kwame Ture „Black power: the politics of liberation in America“, New York, Random House, 1967.
(12) „Historical Context of the Founding of the Party“, www.blackpanther.org. 1994 metais psichologas dr. Kennethas Clarkas, kurio liudijimai padėjo laimėti 1954 metų bylą Brown v. Board of Education aukščiausiame teisme, tvirtino, kad segregacija buvo didesnė nei visus prieš tai buvusius 40 metų. Taip pat skaityk: Suzzane Goldberg „US wealth gap grows for ethnic minorities“, The Guardian, UK, 2004 metų spalis, perspausdinta „Asheville Global Report“, Nr. 302, 2004, www.agrnews.org. „Pew Hispanic Center“, tyrinėdamas gyventojų surašymo duomenis, neseniai išsiaiškino, kad vidutinė baltaodžių šeima gauna 11 kartų daugiau grynų pajamų nei vidutinė lotynų amerikiečių šeima ir 14 kartų daugiau nei vidutinė juodaodžių šeima, ir šis skirtumas nuolat auga.
(13) Mick Dumke „Running on race“, Color Lines, 2004 ruduo, 17-19. Šis straipsnis buvo parašytas prieš B. Obamos išrinkimą, todėl aš atnaujinau duomenis.
(14) Jie (pilietinių teisių ir juodaodžių išsilaisvinimo judėjimai) greitai kito ginkluotos kovos link, perėjo nuo savigynos prie ginkluotų organizacijų. Antivyriausybinis smurtas buvo plačiai palaikomas ir jame noriai dalyvaujama. E. Tani ir Kae Sera „False nationalism, false internationalism“, Chicago, A seeds beneath the snow publication, 1985, 94 psl. Taip pat skaityk: Mumia Abu-Jamal „We want freedom“, Cambrige, South End Press, 2004, 32-65 psl.
(15) Flores Alexander Forthes „Point number 7: we want an immediate and to police brutality and the murder of black people. Why I joined the Black Panter Party“, police brutality: an anthology, red. Jill Nelson, New York, W.W. Notton and company, 2000, 237 psl.
(16) Abu-Jamal „We want freedom“, 31 psl.
(17) „Jei užspaustos engiamų žmonių emocijos neišliejamos taikiai, jos prasiverš per smurtą. Todėl leiskite negrui žygiuoti... Nes jei jo liūdesys ir neviltis kaupsis, milijonai negrų ieškos paguodos ir saugumo juodaodžių nacionalistų ideologijose.“ M.L. Kingo cituotas Tani ir Sera „False nationalism“, 107 psl. M.L. Kingas gąsdino vyriausybę juoduoju revoliuciniu smurtu, jei valstybė nepatenkins jo reformistinių reikalavimų, o jo padėjėjai dažniau kalbėjo apie karingųjų juodaodžių aktyvistų riaušes nei apie juodaodžių pacifistinius lyderius. Žr.: Ward Churchill „Pacifism as pathology“, Winipeg, Arbeiter Ring, 1998 m., 43 psl.
(18) Tani ir Sera „False nationalism“, 96-104 psl. Kaip pats Kingas pasakė, Birmingemo sprogimų garsas pasiekė Vašingtoną.
(19) Ward Churchill „Pacifism as pathology“. Taip pat, pvz., Tani ir Sera „False nationalism“, 6 skyrius.
(20) Šiaurės Amerikos anarchistų konferencijos moderatorius, atmesdamas idėją, kad ne judėjimas už taiką, o vietnamiečių pasipriešinimas įveikė JAV, ir pastebėdamas, kad JAV kariai žudantys savo karininkus, irgi prisidėjo prie karo pabaigos, laikinai sujungė savo moralines/taktines nuostatas su rasistinėmis nuostatomis.
(21) Tani ir Sera „False nationalism“, 124-125 psl. „10000 projektas“ buvo pradėtas 1996 metais, pasiūlius Baltųjų rūmų patarėjui Danieliui Patrickui Moynihanui, kuris, tarp kitko, fantazavo, kad į karo tarnybą pakviesti bedarbiai buvo „sunkiai prisitaikantys“ dėl „neorganizuoto ir aplink moteris besisukančio šeimyninio gyvenimo“, kai tuo tarpu Vietname gyvenimas vyko „toli nuo moterų“. (Įdomu, kad stiprios juodaodės moters demonizavimas reiškėsi ir pačiame Black Power judėjime). Armijos šauktinių skyriaus vadas, pulkininkas Williamas Cole’as, pažymėjo, kad „prezidentas Johnsonas norėjo tų vyrukų iš gatvės“.
(22) Tani ir Sera „False nationalism“, 127 psl.
(23) Matthew Rinaldi „Olive-drab rebels: subversions of the US armed forces in the Vietnam War“, London, Antagonism Press, 2003 metai, 17 psl.
(24) Ibid., 11-13.
(25) Tani ir Sera „False nationalism“, 117-118 psl.
(26) Bendram išsilavinimui naudinga pažiūrėti, kaip elitas vertino antikarinį judėjimą. Dokumentiniame filme „Fog of war: eleven lessons from life of Robert S. McNamara“,2003 metais sukurtame Errolo Morriso, tai gerai atskleidžia pats gynybos sekretorius Robertas McNamara. Jis aiškiai pasako, kad jam kelia rūpestį dažnai už jo kontoros sienų vykstantys protestai, bet su tipiška biurokrato arogancija mano, kad visuomenė žino per mažai, kad galėtų siūlyti politinius sprendimus. Pagrindinis vyriausybės ekspertas tikėjo, kad irgi nori taikos ir dirba vadovaudamasis antikarinių protestų dalyvių interesais.
(27) „Millions give dramatic rebuff to US war plans“, News, United for peace and justice, www.unitedforpeace.org, žiūrėta 2006 metų spalio 5 d. Originalas atspausdintas 2003 metais, vasario 16 d., Agence France Presse.
(28) Išskyrus Alą Sharptoną, į kurį buvo žiūrima (kaip visada) kaip į parijų.
(29) Sinikka Tarvainen „Spain's Aznar risks all for a war in Iraq“, Deutsche Presse Agentur, 2003 m. kovo 11 d.
(30) Galios poslinkius sprogdinimams tiesiogiai priskyrė ne tik anoniminiai komentatoriai, sprogdinimų poveikį pripažino ir pati Ispanijos vyriausybė, bandydama nuslėpti Al-Qaedos dalyvavimą ir vietoje jų kaltindama ETA baskų separatistus. Vyriausybės nariai žinojo – jei visuomenė susies sprogimus su Ispanijos dalyvavimu Irako okupacijoje, jie pralaimės rinkimus. Tai ir pasitvirtino.
(31) Wardas Churchillis, naudodamas holokausto pavyzdį ir norėdamas iliustruoti pacifizmo patologijos susidūrimą su priespauda, cituoja Raulio Hilbergo „The destruction of European jews“ ir Isaiaho Trunko „Judenzat: the jewishcouncils in eastern Europe under naci occupation“. Paties Churchillio požiūris, kuriuo ir rėmiausi, šiuo klausimu pateiktas jo knygoje „Pacifism as pathology“, 31-37 psl. Taip pat jis rekomenduoja Bruno Bettleheimo įvadą į Mikloso Nyiszli „Auschwitz“, New York, Fawcett Books, 1960 m.
