Vietos Ku Klux Klano ir Amerikos nacių partijos nariai, bendradarbiavę su policija ir FTB, užpuolė demonstrantus, kurie tikėjosi policijos apsaugos. Policijai apdairiai atsitraukus, baltieji suprematistai apšaudė eiseną – 8 žmones sužeidė, o 5 užmušė. Kai policija grįžo į įvykio vietą, ji puolė demonstrantus lazdomis ir suėmė kelis protestuotojus, o rasistiniai galvažudžiai paspruko nekliudomi (13).
Bet kurios revoliucinės situacijos chaose sukarintos dešiniojo sparno grupės, pvz., Ku Klux Klanas, bus labai laimingos galėdamos pašalinti joms oponuojančius radikalus. Amerikos legionas neseniai paskelbė „karą” antikariniam judėjimui (14). Šios organizacijos anarchistinių profsąjungų organizatorių linčiavimo istorija aiškiai parodo, kokie veiksmai bus pasielkiami iškilus pavojui jų mylimai vėliavai (15).
Ginčai tarp pacifizmo ir taktikų įvairovės (įskaitant savigyną ir kontratakas) šalininkų galėtų baigtis, jei dabartinis antiautoritarinis judėjimas imtų kelti grėsmę valdžiai – tada policijos agentai pradės sudarinėti „juoduosius” sąrašus, o karingos dešiniojo sparno grupuotės linčiuos visus į jų rankas pakliuvusius „išdavikus”. Taip jau buvo 1920 metais ir, kiek menkesniu mastu, pilietinių teisių judėjimo klestėjimo metais. Tikėkimės, kad mūsų judėjimui tapus pavojingu valdantiesiems, nedaug atsiras tokių, kuriuos varžys ideologija, paverčianti mus pavojingai pažeidžiamais.
Nepaisydami ilgos represijų istorijos, pacifizmo propaguotojai dažnai remiasi valstybės prievarta ne tik saugodami save, bet ir siekdami savo tikslų. Nors tokia strategija ne visada sukelia dideles tragedijas, kaip Greensboro skerdynės, ji tikrai negali reabilituoti pacifistinės pozicijos. Pacifistai tvirtina, kad taikūs jų veiksmai prisidėjo prie Pietų mokyklų bei universitetų desegregacijos, tačiau, tiesą sakant, tai buvo ne jų, o ginkluotų nacionalinės gvardijos dalinių, leidusių juodaodžiams mokiniams patekti į šias mokyklas ir juos saugojusių, nuopelnas. Įdomu, ką jie darytų, jei jiems už nugarų nestovėtų organizuota nacionalinės gvardijos prievarta?
Tarp kitko, ar pacifistai prisimintų dėl prievartos nenaudojimo žlugusį desegregacijos procesą, jei juodaodžių šeimos, norėdamos apsaugoti savo vaikus vykstančius į tas vien baltaodžiams skirtas mokyklas, pagalbos būtų kreipęsi į juos, o ne į nacionalinę gvardiją? Institucinė desegregacija baltiesiems suprematistams pasirodė tinkamesnė, nes ji išskaidė krizę, padidino galimybes rasti bendrą kalbą su juodaodžių lyderiais ir palengvino ekonominių problemų sprendimą, ir visa tai buvo pasiekta nenuneigus tokios fundamentalios JAV visuomenei rasistinės hierarchijos. Todėl universitetų desegregacijai buvo pasitelkta nacionalinė gvardija. Nėra jau taip sunku įsivaizduoti revoliucinius tikslus, kurių apsaugojimui gauti nacionalinės gvardijos pagalbą nebūtų jokių šansų.
Nors protestuojantys prieš JAV militarizmą pacifistai gali taip ir nesulaukti policijos ar nacionalinės gvardijos paramos vien tam, kad įtvirtinti įstatymus- sunaikinti draudžiamus tarptautiniais susitarimais ginklus ar uždaryti kareivius kankinimo technikų mokančias karines mokyklas, vyriausybė vis dar gauna naudos leisdama tas bergždžias demonstracijas. Tokie neprievartiniai protestai gerina valstybės įvaizdį. Nori to, ar nenori, bet nenaudojantys prievartos disidentai atlieka lojalios opozicijos vaidmenį spektaklyje, kuris dramatizuoja pasipriešinimą ir kuria iliuziją, kad demokratinė vyriausybė nėra elitistinė ir autoritarinė. Pacifistai, suteikdami valdžiai galimybę toleruoti kritiką, kuri, tiesą sakant, nekelia jokios grėsmės esamai tvarkai, kuria geros valstybės įvaizdį. Spalvingas, gerai organizuotas ir pasyvus protestas priešais karinę bazę tik gerina kariškių viešąjį įvaizdį, nes tik humaniška kariuomenė toleruos protestą priešais karinės bazės vartus. Toks protestas yra lyg į šautuvo vamzdį įkišta gėlė. Ji jokiu būdu nesukliudys iššauti.
Panašu, kad daugelis pacifistų nesuvokia, jog žodžio laisvė nesuteikia mums jokių galių ir ji neprilygsta laisvei. Žodžio laisvė yra privilegija (16), kurią vyriausybė gali atimti ir dažnai atima, kai jai tai yra naudinga. Valstybė turi neginčijamą teisę atimti mūsų „teises“, ir istorija patvirtina, kad tai buvo nuolatos daroma (17). Gyvendami kasdienį gyvenimą, mes galime pasakyti savo viršininkams, policininkams ar teisėjams ką tik norime, ir, jei nebūsime vergiškai nuolankūs, už savo nuoširdžią ir laisvą kalbą neišvengiamai susidursime su skausmingomis pasekmėmis.
Socialinės įtampos situacijose „žodžio laisvės“ apribojimai tampa dar akivaizdesni. Palyginkite aktyvistus, įkištus į kalėjimą, kada jie pasisakė prieš naujokų šaukimą į I Pasaulinį karą, ir žmones, suimtus 2004 metais už protesto plakatus, laikytus per Busho pasisakymą. Žodžio laisvė yra užtikrinama tik tuomet, kai ji nekelia grėsmės ir nekuria galimybių sunaikinti sistemą. Daugiausia žodžio laisvės aš turėjau federaliniame laikino sulaikymo izoliatoriuje (maksimalaus saugumo skyriuje). Galėjau šaukti ir rėkti ką tik noriu, galėjau keikti sargybinius, ir jie man nieko nedarė, nebent man būtų pavykę surasti kokį nors itin kūrybingą būdą juos įsiutinti. Taigi galėjau daryti ką noriu: sienos buvo tvirtos kaip uola, o visi mano žodžiai tik judino orą.
Bendradarbiavimas, valdžiai įmanomas tik su taikiais protestuotojais, padeda humanizuoti politikus, kurie yra atsakingi už nežmonišką politiką. 2004 metais, per masinį protestą prieš nacionalinį respublikonų susitikimą Niujorke, miesto meras Bloombergas dalino specialius ženkliukus aktyvistams, pareiškusiems, kad jie nenaudos prievartos (18). Bloombergas, pasirodęs atlaidus ir atviras naujovėms, užsidirbo politinės karmos taškų, nors jo administracija visą savaitę daužė protestuotojus. Pacifistai gavo papildomų pajamų, nes visiems ženkliukus prisisegusiems žmonėms buvo suteikiamos nuolaidos daugelyje Brodvėjaus spektaklių, viešbučių, muziejų ir restoranų (noriu pabrėžti, kad taip pasyvi pacifistinė eisena įsilieja į ekonomiką ir palaiko pusiausvyrą). Bloombergas apibendrino: „Jokio malonumo protestuoti, kai gurgia pilvas“.
Todėl šis protestas ir buvo toks malonumas. Koledžų studentai, demokratų partijos agitatoriai ir žaliųjų partijos aktyvistai pramogavo vaikščiodami su šmaikščiais ir progresyviais plakatais. Kelias savaites iki protestų daugybė energijos (institucinių kairiųjų ir policijos) buvo skirta kovingesnių aktyvistų supriešinimui ir atskyrimui. Likus savaitei kažkas, disponuojantis nemenkais resursais, išplatino tūkstančius skrajučių, kurios idiotiškai tvirtino, kad prievarta, t.y. riaušės, pagerins Busho įvaizdį (nors iš tikro riaušės, nors ir nebūtų padėjusios demokratams, bet būtų sutepusios Busho kaip lyderio ir „vienytojo“ įvaizdį). Skrajutė taip pat teigė, kad bet kuris žmogus, skatinantis agresyvias taktikas, greičiausiai yra policijos agentas. Eisena baigėsi, ir žmonės išsiskirstė po mažiausiai galimybių konfrontuoti teikiantį ir labiausiai izoliuotą Niujorko, kuriame pilna didingų valstybės ir kapitalo rūmų, vietą – Centrinio parko veją. Jie, skanduodami nušvitimą sukeliančias mantras („Mes esame nuostabūs!“), šoko ir šventė iki vėlumos.
Po savaitės vargetų maršas buvo nuolatos puldinėjamas policijos, tikslingai suiminėjančios aktyvistus su kaukėmis ir tuos, kurie nesutiko būti apieškoti. Eisenos dalyviai sutarė nenaudoti prievartos, nes eisenoje dalyvavo daug imigrantų ir spalvotųjų, ir organizatoriai tokiu būdu tariamai išreiškė savo rūpestį žmonėmis. Tačiau kai aktyvistai taikiai susibūrė aplink policijos pareigūnus ir pabandė atkalbėti nuo suiminėjimų, maršo „taikdariai“ liepė aktyvistams nekreipti dėmesio į suėmimus ir judėti toliau. Lygiai tokius pačius šūkius („Judėkite toliau!“, „Prisilaikykit maršruto!“) transliavo ir policija. Akivaizdu, kad visos susitaikymo ir įtampos iškrovimo pastangos žlugo, o policija naudojo prievartos tiek, kiek jai jos reikėjo.
Kitą dieną už savigyną nuo civiliais rūbais apsirengusio detektyvo, kuris, kartu su keliais kitais detektyvais, mopedais įsirėžė į taikią minią ir sužeidė keletą žmonių (užkliudė ir mano koją), buvo suimtas ir apkaltintas „užpuolimu“ neturtingas juodaodis Niujorko gyventojas Jamalas Holiday'us. Tai įvyko besibaigiant eisenai, kai daugelis eisenos dalyvių, kartu su „mažiau atspariais suėmimui“, reiškė pasipiktinimą eisenos lyderių pasyvumu ir policijos grubumu. Vienu metu protestuotojų minia, kurią ką tik buvo užpuolę policininkai, ėmė plūsti organizatorių, per megafoną reikalaujantį atsitraukti nuo policijos (nors nebuvo kur trauktis), nes jie tariamai provokuoja farus.
Reakcija į Holiday’aus suėmimą atskleidžia veidmainystę, kuri valstybinę prievartą iškelia net aukščiau už žmonių teisę į savigyną. Tas pats pacifistinis judėjimo segmentas, kuris kėlė triukšmą dėl rugpjūčio 31 dieną (ši diena rezervuota neklusniųjų protestams) masiškai suimtų taikių protestuotojų, šį kartą tylėjo ir neparėmė Holiday’aus, kai jis kentėjo nuo sekinančios ir skausmingos baudžiamosios sistemos prievartos. Akivaizdu, kad siekis apginti tariamai smurtavusį aktyvistą nuo nepalyginamai didesnės prievartos būtų pernelyg pavojingas jų miglotam principui priešintis prievartai.
Pacifistai ne tik tyliai remia valstybės prievartą, bet ir dažnai garsiai ją teisina. Pacifistų organizatoriai nepraleidžia progos deklaruoti „prievartos“draudimą, nes tokia prievarta, anot jų, „pateisintų“ policijos represijas. 1999 metų protestai prieš Pasaulinę Prekybos Organizaciją yra tipiškas pavyzdys. Nors policijos prievarta (šiuo atveju – smurtiniai veiksmai prieš susitikimo vietą blokuojančius taikius protestuotojus) pasireiškė dar prieš tai, kai „juodasis blokas” ėmė naikinti nuosavybę, visi – nuo pacifistų iki korporacinės žiniasklaidos – dėl policijos veiksmų kaltino „juodąjį bloką”.
Tačiau didžiausia pacifistų patirta skriauda buvo ta, kad decentralizuoti, antihierarchiškai organizuoti anarchistai nuplėšė šventumo aurą nuo gerai finansuojamų nevyriausybinių organizacijų, kurioms ši aureolė buvo reikalinga norint ir toliau gauti dotacijas. Oficialiai buvo kaltinama, kad protestuotojų prievarta demonizavo visą judėjimą, o pats prezidentas Billas Clintonas, kalbėdamas Sietle, pasakė, kad už sąmyšį atsakinga smurtaujanti mažuma (19). Tiesą sakant, prievarta Sietle sudomino ir pritraukė į judėjimą daugiau naujų žmonių nei visi iki tol vykę ramūs masiniai renginiai. Korporacinė žiniasklaida nepaaiškino ir niekada nepaaiškins aktyvistų motyvų, tačiau prievarta – ta akivaizdi aistros, įtūžio ir kovingo pasišventimo manifestacija absurdiškame pasaulyje – tūkstančius žmonių privertė susidomėti tais motyvais. Būtent todėl Sietlas laikomas antiglobalistinio judėjimo „pradžia“ ar „gimimu“.
Dabar šiek tiek nukrypsiu nuo temos norėdamas pabrėžti, kad valstybė nėra pasyvi. Jei ji nori taikyti represijas prieš judėjimą ar organizaciją, ji nelaukia, kol atsiras priežastis, o pati jas sukuria. Amerikos indėnų judėjimas buvo taikus, dauguma jo taktikų buvo taikios, tačiau judėjimo nariai neapsiribojo vien taikiais veiksmais. Jie naudojo ginkluotą savigyną, prievartines vyriausybinių pastatų okupacijas ir dažnai pasiekdavo puikių rezultatų. Norėdami „pateisinti“ represijas prieš judėjimą, FTB sukūrė „Šuns-kario pareiškimą“, kuriame buvo kalbama apie teroro grupių, žudysiančių turistus, ūkininkus ir valstybės pareigūnus, įkūrimą, ir išplatino šį pareiškimą kaip judėjimo komunikatą (21).
Tai buvo tik dalis iš FTB vykdomos dezinformacijos kampanijos, kuri leido vyriausybei be jokių pasekmių neteisingai įkalinti ir nužudyti kelis judėjimo aktyvistus bei rėmėjus. Apie tokias kampanijas FTB sako: „Nesvarbu, ar yra faktų, patvirtinančių kaltumą... Pasitelkus žiniasklaidą, gali būti naikinama ir be tokių faktų“ (22). Jei vyriausybės akyse visiškai nesvarbu, ar organizacija, kelianti realią grėsmę nusistovėjusiai pusiausvyrai, atliko prievartos veiksmus, kodėl pacifizmo šalininkai ir toliau tvirtina, kad tiesa juos išlaisvins?
„The Nation“ paviešintas straipsnis reikalauja, kad visas judėjimas būtų griežtai pacifistinis, ir kritikuoja pacifistinę organizaciją, atsisakiusią atvirai pasmerkti įvairią taktiką naudojančius aktyvistus. Straipsnio autorius verkšlena: „Žinoma, kad neįmanoma sukontroliuoti visų demonstracijų dalyvių veiksmų, tačiau energingesni (sic!) veiksmai, preventyviai eliminuojantys smurtą ir apsaugantys nuo naikinimo veiksmų, yra įmanomi bei būtini. 95%, pasišventusių pacifizmui, nepakanka.“ Savaime aišku, kad „energingesnis“ pacifizmas reiškia, jos aktyvistų lyderiai turi labiau remtis policija kaip taikos palaikymo jėga (kad suiminėtų „ramybės drumstėjus“).
Ši taktika jau akivaizdžiai taikoma. Pavyzdžiui, mane protesto metu pirmą kartą užpuolė ne policija, o tvarkdarys, bandęs nustumti mane ant šaligatvio tuo metu, kai aš su dar keliais žmonėmis bandėme sankryžoje atlaikyti policijos, siekiančios padalinti eiseną į kelias dalis ir masiškai suiminėti žmones, spaudimą. Aiškiai buvo juntama, kad tvarkdario bandymas nustumti mane ant šaligatvio „pažymėjo“ mane policijos, stebinčios savo pagalbininkų veiklą, akyse, todėl, vengdamas sulaikymo ar dar stipresnės atakos, turėjau slėptis minioje.
Ar būtų įmanoma įsivaizduoti situaciją, kada revoliucingas aktyvistas skelbtų, kad reikia būti energingesniems – kiekvienas demonstracijos dalyvis turėtų smogtų policininkui ar plyta išgrūsti langą? Ne, dauguma anarchistų ir kitų kovotojų bendruose renginiuose stengiasi bendrauti su pacifistais ir pasirūpinti, kad konfrontacijos vengiantys, policijos bijantys ar teisinėms sankcijoms pernelyg jautrūs žmonės turėtų „saugią erdvę“. Tuo tarpu pacifizmas žengia kartu su pastangomis centralizuoti ir kontroliuoti judėjimą. Pacifizmo idėja iš prigimties yra autoritarinė ir nesuderinama su anarchizmu, nes neigia žmonių teisę patiems pasirinkti savo pasipriešinimo būdą (23). Pacifistų pasitikėjimas centralizacija ir kontrole (ir lyderiais, kurie gali griebtis „energingų pastangų“ kliudydami „destruktyviam elgesiui“) įtraukia į judėjimą valstybę ir išsaugo hierarchines struktūras, padedančias derėtis su valstybe ir naudoti jos represines struktūras.
Istorija liudija: jei judėjime nėra lyderio, valstybė jį pati sukuria. Valstybė prievartiniu būdu pašalino XX a. pradžios antihierarchines profsąjungas ir tuo pat metu pati iškėlė hierarchinių profsąjungų lyderius. Kolonijiniai režimai paskyrė „vadus“ jų neturėjusioms visuomenėms, tokiu būdu primesdami politinę kontrolę Afrikai. Juk labai sunku taikyti represijas prieš socialinius judėjimus be aiškių lyderių. Pacifistų polinkis derėtis ir kurti centralizuotas struktūras padeda valstybei manipuliuoti ir pajungti savo poreikiams maištingus socialinius judėjimus.
Pacifistinės socialinių pokyčių vizijos kyla privilegijuotųjų viršūnėlėje, kuriai valstybinės represijos nekelia jokio realaus pavojaus. Kai kurių pacifizmo šalininkų karštai rekomenduojamoje esė apie strateginį neprievartinį pasipriešinimą yra pateikta diagrama, kurioje pacifistai pavaizduoti kairėje, jų oponentai, tikriausiai reakcionieriai, yra dešinėje, o viduryje – neapsisprendę (24). Visi trys segmentai atitinkamai išdėstyti aplink „neutralius sprendimus priimančią“ valdžią. Tai yra visiškai naivus ir privilegijuotas požiūris. Diagrama vaizduoja visuomenę be rasinės ir klasinės hierarchijos, be privilegijuotųjų klasių, be galingo ir smurtaujančio elito, be korporacinės žiniasklaidos, kontroliuojamos valstybės ir kapitalo interesų ir pasiruošusios manipuliuoti piliečių nuovoka. Tokios visuomenės nėra nė vienoje pramoninėje ir kapitalistinėje demokratijoje.
Tokiame socialinės galios pasiskirstymo modelyje revoliucija yra tik moralinis žaidimas, propagandinė kampanija, kurią galima laimėti tik „garbingu kentėjimu sukeliant simpatiją ir politinę paramą“ (25). Visų pirma, šis modelis valstybę vertina kaip itin geradarišką ir visiškai panašią į tą, kuri aprašoma mokyklų vadovėliuose. Šiame modelyje vyriausybė – tai neutrali objektyvius sprendimus priimanti valdžia, kuri tik reaguoja į visuomenės spaudimą. Ji geriausiu atveju yra teisinga, o blogiausiu tik skleidžia konservatyvizmą ir nemokšiškumą, tačiau jai jokiu būdu nebūdinga struktūrinė prievarta.
Ilgai studijavusios socialinės kontrolės metodus, šiuolaikinės vyriausybės į taiką jau nebežiūri kaip į normalią socialinę būseną, pažeidžiamą tik radikalių agitatorių. Dabar jos supranta, kad normali pasaulio, kurį jos pačios ir sukūrė, būsena yra konfliktas, o maištas, anot jų, yra neišvengiamas ir nuolatinis (26). Valstybės kūrimas tapo nuolatos kylančių konfliktų valdymo menu. Kol maištininkai mojuoja alyvų šakelėmis ir naiviai vertina pasipriešinimą, valstybė žino, kad viskas saugu. Tačiau ta pati vyriausybė, kuri mandagiai šnekasi ar grubiai nekreipia dėmesio į badaujančius streikuotojus, tuo pat metu nuolatos šnipinėja pasipriešinimo dalyvius ir ruošia agentus kovai prieš maištininkus tokiais metodais, kurie buvo naudojami malšinant maištus Airijos ar Alžyro kolonijose.
Jei valstybė nutraukia represijas – garbinga kančia nebeteikia tokio malonumo, ir pacifistai, nepasišventę ateities revoliucijoms, nebetenka tvirtybės bei pasitraukia iš judėjimo. Prisiminkite 1999 metų Sietlo protestus, sukėlusius masinį naujų žmonių įsiliejimą į antiglobalizacinį judėjimą. Sietle su aktyvistais buvo elgiamasi žiauriai, tačiau jie narsiai nenuleido rankų, ir įgyta patirtis suteikė jiems jėgų. Tas pats pasakytina ir apie Kvebeko demonstracijas prieš laisvosios prekybos zoną.
Kita vertus, policijos represijos 2003 metais Majamyje tikrai nebuvo užsitarnautos (27). Protestuotojai, patyrę tokią vienakryptę prievartą, nepajuto nei savo galios, nei garbės – su jais buvo elgiamasi tiesiog žiauriai. Tai atbaidė daugelį žmonių nuo veiklos, įskaitant ir aktyvistus (-es), kuriuos kamerose seksualiai išnaudojo policininkai. Dar pasyvesniame kasmetiniame proteste prieš Pasaulio Banką Vašingtone neprievartinis pasipriešinimas, praktikuojantis surežisuotas blokadas susikabinus rankomis, buvo neįkvepiantis, varginantis ir pasižymėjo nuolat mažėjančiu protestuotojų skaičiumi. Jiems akivaizdžiai nesisekė pritraukti žiniasklaidos dėmesį ar paveikti žmones garbingos kančios spektakliu, nors pacifistų organizatoriai pasitelkia tik kuo didesnio dalyvių skaičiaus ir neprievartinės konfrontacijos su valdžia kriterijus.
Galų gale, pacifizmą valstybė gali nukreipti prieš revoliucinį judėjimą, kuris jau tapo pakankamai galingas, kad pasiektų pergalę. 1997 metais Albanijos vyriausybės korupcija ir ekonomikos griūtis pradangino daugelio šeimų santaupas. Reaguodama į tai, „socialistų partija pakvietė žmones į mitingą sostinėje, tikėdamasi tapti taikaus protesto judėjimo lydere“ (28). Tačiau pasipriešinimas peržengė politinės partijos kontrolės ribas. Žmonės pradėjo ginkluotis, deginti ir sprogdinti bankus, policijos būstines, vyriausybinius ir slaptųjų tarnybų pastatus, vaduoti kalinius. „Dauguma kariškių perėjo į maištininkų pusę arba pabėgo į Graikiją“.
Albanijos gyventojai buvo pasiruošę nuversti juos engiančią sistemą, ir tai būtų jiems suteikę galimybę jiems patiems kurti naujas socialines organizacijas. „Kovo viduryje vyriausybė, įskaitant ir slaptąją policiją, buvo priversta palikti sostinę“. Tačiau keli tūkstančiai Europos Sąjungos karių tuoj pat okupavo Albaniją, kad atkurtų centralizuotą valdžią. Opozicinės partijos, kurios visą laiką derėjosi su vyriausybe, norėdamos nuginkluoti maištininkus ir įtikinti valdančiąją partiją pasitraukti (kad galėtų užimti jos vietą), buvo panaudotos kaip priežastis pateisinti okupaciją, surengti rinkimus vykdymui ir atkurti valdžią.
Frantzas Fanonas pasakoja apie opozicines partijas, kurios pasmerkė kovingą pasipriešinimą kolonijose, nes norėjo kontroliuoti judėjimą. „Po pirmų susirėmimų oficialūs lyderiai atsiriboja nuo kovingų veiksmų, kuriuos jie įvardija kaip „vaikiškus“. Tuomet „kovose dalyvavę revoliuciniai elementai greitai izoliuojami, o oficialūs lyderiai, remdamiesi savo daugiamete patirtimi, negailestingai išsižada tų „nuotykių ieškotojų ir anarchistų“. Fanonas kalba apie Alžyrą ir apie antikolonijines kovas apskritai: „Partijų mechanizmas atsiskleidžia kaip opozicinis bet kokioms inovacijoms, o lyderiams siaubą ir susirūpinimą kelia vien mintis, kad juos gali nušluoti lavina, kurios prigimties, galios ir krypties jie net neįsivaizduoja“ (29).
Nors minėti Albanijos, Alžyro ar kitų šalių opozicinių partijų lyderiai nelaiko savęs pacifistais, įdomu pastebėti, kad jie atlieka labai panašų vaidmenį. Jų nuomone, tikrieji pacifistai greičiau priims apgaulingus taikos siūlymus iš politikų, nei siūlomą solidarumą iš ginkluotų revoliucionierių. Standartinis broliavimasis tarp pacifistų ir progresyvių politinių lyderių (kurie siūlo savo tarpininkavimą) suskaldo revoliucinį judėjimą ir paverčia jį kontroliuojamu. Jei pasipriešinimo judėjimuose pacifistų nėra daug – politiniams lyderiams nepavyksta suvaldyti šių judėjimų, ir lyderiai yra išstumiami iš jų kaip elito siurbėlės. Ir priešingai, kai pacifizmas yra toleruojamas, tokie judėjimai greitai paklupdomi.
Prievartos atsisakantys aktyvistai mielai naudojasi valstybės prievartos aparatu ir nesipriešina valstybės prievartai, kai ji naudojama prieš kovingus aktyvistus (tiesą sakant, jie dažnai ją skatina). Jie derasi ir bendradarbiauja su ginkluota policija. Ir nors pacifistai šlovina savo „sąžinės kalinius“, mano patirtis liudija, kad jie linkę ignoruoti kalėjimų sistemos prievartą tuomet, kada kalinys priešinosi jėga ar net vandalizmu. Kai buvau šešeriems mėnesiams patekęs į kalėjimą už pilietinį nepaklusnumą, visos šalies pacifistai apipylė mane laiškais. Tačiau jiems mažai rūpėjo institucionalizuota prievarta, kamerose laikanti 2,2 mln. valstybės karo su nusikaltimais aukų. Panašu, kad vienintelė prievartos forma, kuriai jie nuolatos priešinasi, yra maištas prieš valstybę.
Taikos ženklas yra puiki šios funkcijos metafora. Vietoje to, kad iškeltų suspaustą kumštį, pacifistai iškelia rodomąjį ir vidurinį pirštą, taip suformuodami V raidę. V reiškia „pergalę“ – patriotų, švenčiančių taiką po pergalingo karo, simbolis. Kitaip tariant, pacifistų ginama taika yra valstybės, nugalėjusios pasipriešinimą ir monopolizavusios prievartą iki tokio lygio, kad prievarta tapo nematoma, pergalė. Tai yra Pax Americana.
__________________
13. William Cran, „88 seconds in Greensboro“, Frontline, PBS, 1983 m. vasario 24d.
14. „American Legion declares war on Peace Movement“, Democracy now, Pacifica radio, 2005 m. rugpjūčio 25 d. Amerikos Legiono nacionaliniame suvažiavime 2005 metais stipri 3 milijonus narių turinti organizacija nubalsavo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų sustabdyti „visuomenės protestai“ ir užsitikrintas karo prieš terorą „vieningas palaikymas“.
15. Per I Pasaulinį karą ir po jo Amerikos Legionas buvo svarbi sukarinta jėga, padedanti vyriausybei spausti antikarinius aktyvistus ir profsąjungų organizatorius, ypač Pasaulio pramonės darbininkus (IWW). 1991 metais Centralijoje, Vašingtono valstijoje, jie iškastravo ir nulinčiavo Pasaulio pramonės darbininkų organizacijai priklausiusį Wesley Everestą.
16. Glenn Thrush, „Protestas yra „privilegija“, kaip sako meras Blombergas“, NY Newsday, 2004 m. rugpjūčio 17 d., www.unitedforpeace.org. Komentuodamas protestus prieš 2004 metų nacionalinį respublikonų suvažiavimą, Niujorko meras Bloombergas žodžio laisvę pavadino privilegija, kuri gali būti atimta, jei ja bus piktnaudžiaujama. Tą liudija daugybė panašių atvirų pareiškimų iš oficialių pareigūnų ir visa istorinių įvykių virtinė, kai vyriausybė neigė žodžio laisvę ir kitas žmogaus teises, kai jos trukdė sklandžiam valdžios funkcionavimui.
17. Įteisinti „žodžio laisvės“ apribojimai apima laikotarpį nuo XVIII a. svetimšalių ir maištautojų akto iki šnipinėjimo akto I Pasaulinio karo metu, gubernatoriaus ar prezidento galių įteisinimo skelbti karinę padėtį, FEMA ir kitų agentūrų galių įteisinimo ekstremalių situacijų metu, slaptos FTB veiklos įteisinimo remiantis COINTELPRO ar JAV patriotų aktu.
18. Jennifer Steinhauer, „Tik elkitės taikiai, protestuotojai: Niujorkas jums siūlo nuolaidas“, New York Times, 2004 m. rugpjūčio 18 d., www.nytimes.com
19. Allan Dowd, „Nauji protestai besibaigiant WTO“, The Herald (Glasgow), 1994 m. Gruodžio 3 d., 14 psl.
20. Cortright, „Nesmurtinio pasipriešinimo galia“. Šį straipsnį gavau kaip fotokopiją, dalinamą žmogaus, vadinančio save anarchistu pacifistu.
21. Churchill ir Vander Wall, „Agents of repression“, 281-284 psl.
22. Ibid., 285 psl.
23. Kai kurie gali ginčytis, kad moterų ir kitos odos spalvos žmonių nekenčiantis revoliucinis judėjimas negali naudotis apsisprendimo teise. Akivaizdūs kontrargumenati būtų:
a) Savigynos ir neapykantos moterims ar rasizmo sulyginimas nepanašus į moralinę poziciją;
b) Požiūris į pasirinktą prievartą kaip amoralią yra supaprastintas ir netikslus. Pasidavimas engėjo prievartai yra ne mažiau bjaurus nei engėjo nužudymas (jei jau mūsų moralė engėjo nužudymą vertina neigiamai), o privilegijuoti pacifistai iš to gauna naudos ir tokiu būdu prisideda prie prievartos ir priespaudos. Tokiu būdu pacifistų pretenzijos smerkti engiamų žmonių, su kuriais jie galėtų veikti kartu, naudojamą prievartą yra ir kvailos, ir veidmainiškos.
24. Irwin ir Faison, „Why nonviolence?“, 7-9 psl.
25. Cortright, „The power of nonviolence“.
26. Norėdami plačiau susipažinti su valstybės požiūrio į socialinę kontrolę evoliucija, skaitykite Williams, „Our enemies in blue“.
27. Buvo keli nedideli bandymai priešintis policijai, bet tai įvyko jau traukiantis. Anarchistai susitaikė su mintimi, kad tik policija gali inicijuoti prievartą, todėl jie kovėsi tik traukdamiesi. Iinformaciją apie protestus Majamyje, ypač apie traumatizuojantį poveikį daugeliui protestuotojų, galima rasti „The Miami model: a guide to the events surrounding the FTAA ministerial in Miami“, 2003 m. lapkričio 20-21 d. (decentralizuota leidyba ir platinimas). Norėdami daugiau informacijos, rašykite Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
28. Wolfi Landstreicher, „Autonomous self-organization and anarchist intervention“, Anarchy: a journal of desire armed, Nr. 58 (2004 m. ruduo-žiema), 56 psl. Kitos dvi citatos paragrafe yra iš to paties puslapio. Landstreicheris rekomenduoja „Albania: laboratory of subversion“, London: elephant editions, 1999 m., http://www.endpage.com/archives/mirrors/class_against_class/albania.html .
29. Fanon, „The wretched of the Earth“, 124 psl.
Tęsinys. Skaityti pradžią.
Vertė RB
