Kovojantiems už socialinius pokyčius žmonėms kyla daugybė sunkių klausimų, todėl kartais strategijos ir taktikos klausimai atsiduria antrame plane. Daugeliui Šiaurės Amerikos aktyvistų pacifistinis veiklos režimas nekelia abejonių. Bet ar neprievartiniai kovos būdai bus veiksmingi kovojant su galinga engimo sistema? Koks yra ryšys tarp pacifizmo ir baltaodžių dominavimo? Ar ginkluota kova yra natūraliai vyriška, o gal pacifizmas tik sutvirtina tuos pačius patriarchalinius santykius? Ir galų gale, ar pacifizmas stiprina valstybę? Šioje Peterio Galderlooso knygoje atsakymai į šiuos bei kitus klausimus apjungti su šiandienine pacifizmo kritika, siekiant ištyrinėti vieną iš didžiausių kliūčių socialinių pokyčių kelyje. „Šiame pasaulyje nėra nieko verto pavadinti taika. Greičiau tai yra klausimas, kieno prievarta mus labiausiai gąsdina ir kurioje barikadų pusėje mes stovime”.
Ši knyga puikus parodo, ką anarchistai turi spausdinti, kad jų idėjos būtų matomos ir gyvybingos visuomenėje. Peteris Galderloosas aiškia ir suprantama kalba nuosekliai triuškina teiginį, kad vienintelis priimtinas ir veiksmingas kovos būdas yra tik neprievartinis aktyvizmas. Remdamasis gausia faktine medžiaga, jis bando nuginčyti pačius stipriausius pacifizmo ortodoksų argumentus. P. Gelderloosas per daug nesigilina į prievartinių kovos būdų taktiką, jų poveikį tiems, kurie jas naudoja, ir detaliai nenagrinėja sėkmingų tokios taktikos taikymo rezultatų, nes tam reikėtų dar vienos knygos. Todėl skaitant P. Gelderlooso tekstą, nors ir sunku nesutikti su pateikiamais argumentais, bet tuo pačiu lieka ne visai aišku, kaip gi atrodo nesmurtinio pasipriešinimo alternatyvos. Taip pat aiškėja, kad pats tekstas sudaro tik du trečdalius knygos teksto, o visa kita užpildyta kartais per daug detaliais paaiškinimais ir begalinėmis nuorodomis į šaltinius.
Tačiau vis dėlto būtų gėda, jei šios knygos neperskaitytų ir neapsvarstytų tie, kurie nesutinka su autoriaus nuomone. Tai tik patvirtintų pagrindinę knygos mintį, kad kai kuriuose sluoksniuose pacifizmas lieka vyraujančia nuostata vien todėl, kad žmonės atsisako susipažinti su kitokiu požiūriu į socialinių pokyčių galimybes.
Dedikacijos
Ši knyga skiriama Sue Daniels (1960-2004), puikiai ekologei, drąsiai feministei, aistringai anarchistei, nuostabiam ir rūpestingam žmogui, skatinusiam ir reikalavusiam atsakomybės iš kiekvieno atsidūrusio šalia. Jos drąsa ir išmintis toliau įkvepia mane, o jos dvasia išlieka nesutramdoma...
...ir Gregui Michaeliui (1961-2006), kuris įkūnijo sveikatą kaip būties vientisumą ir nenuilstamai tyrinėjo mūsų pasaulio nuodus net ir nepalankiausiomis aplinkybėmis. Iš tavęs gautos dovanos – pradedant kalėjimo virtuvėje nušvilptu razinų maišeliu, baigiant prisiminimais stovint kalno viršūnėje – yra ir vaistas, ir ginklas. Jos liks su manimi iki paskutinio kalėjimo, paversto griuvėsių krūva.
Ypatingai dėkoju Megan, Patrickui, Carlui, Gopal ir Sue D. už pradinio teksto perskaitymą ir pastabas, o taip pat Sue F., Jamesui, Iris, Marcui, Edžiui, Alexanderiui, Jessicai, Esther ir visiems kitiems, kurie lankėsi knygos aptarimuose ir savo vertingomis kritinėmis pastabomis prisidėjo prie antrojo šios knygos leidimo.
Įvadas
Amerikos anarchistų susitikime, vykusiame Atheno mieste, Ohajo valstijoje, dalyvavau grupėje, aptarinėjančioje prievartines ir neprievartines pasipriešinimo formas. Kaip ir reikėjo tikėtis, diskusija pavirto tuščiais ginčais bandant įrodyti savo tiesas. Maniau, kad kiekvienam grupės dalyviui bus suteiktas pakankamas laiko tarpas tam, kad plačiau pristatytų idėjas, o apsišaudymai tipiniais argumentais bus ribojami. Tačiau vedantysis, kuris kartu buvo ir konferencijos organizatorius bei grupės dalyvis, pasirinko priešingą požiūrį.
Įtakingieji remia neprievartines pastangas, todėl neprievartinio pasipriešinimo kritika nepakliūna į pagrindinę spaudą, alternatyvias informacijos priemones ir kitus antiautoritarams pasiekiamus forumus (1). Neprievartinis pasipriešinimas tapo beveik tikėjimo dogma ir esmine visaverčio įsitraukimo į judėjimą prielaida. Antiautoritarai ir antikapitalistai, ssSiūlantys ir praktikuojantys karingumą, netikėtai pasijunta atstumti tų pačių pacifistų, su kuriais ką tik žygiavo protesto demonstracijoje. Izoliuoti jie praranda galimybę naudotis resursais ir negali apsiginti nuo žiniasklaidos, darančios juos atpirkimo ožiais, ir valstybės, darančios iš jų nusikaltėlius. Esant tokiai žeminančiai situacijai, nėra jokių galimybių sveikam kritiniam požiūriui, kuris padėtų ištobulinti mūsų pasirinktą strategiją.
Iš savo patirties žinau, kad dauguma įsitraukiančių į radikalius judėjimus žmonių niekada negirdėjo gerų ar net blogų argumentų nukreiptų prieš neprievartines pasipriešinimo formas. Tai galioja net tada, kai jie gerai susipažinę su judėjimo aktualijomis. Vietoje to, jie pripranta prie tabu auros, supančios karinguosius, ir persismelkia baime bei panieka, kurią korporacinė žiniasklaida įdiegia žmonėms, norintiems tiesiogiai kovoti prieš kapitalizmą ir valstybę. Jie susiduria su karingiesiems taikoma izoliacija, kuri kartu su jiems būdinga ir neišvengiama saviizoliacija, tik suvelia visą reikalą.
Dauguma nesmurtinės kovos gerbėjų, su kuriais man teko diskutuoti (o jų buvo tikrai daug), į tokį pokalbį žiūrėjo taip, lyg išvada, jog smurto naudojimas socialiniuose judėjimuose yra neteisingas ir vedantis į pralaimėjimą (taip bent jau buvo visur aplink 1000 mylių spinduliu), yra savaime aiški. Priešingai, yra daugybė rimtų argumentų prieš neprievartinį pasipriešinimą, kuriems pacifistai savo literatūroje tiesiog nieko negali priešpastatyti.
Ši knyga parodys, kad šiandien besireiškiantis neprievartinis pasipriešinimas remiasi falsifikuota kovų istorija. Jame įžvelgiami suprantami ir aiškūs ryšiai su baltaodžių pastangomis manipuliuoti spalvotujų kovomis. Jo metodai yra sąlygoti autoritarinių jėgų, o rezultatai pritaikomi vyriausybiniams poreikiams siekiant populistinių tikslų. Jis maskuoja ir net skatina patriarchalinio pasipūtimo ir galios vystymąsi. Jo strateginiai pasirinkimai neišvengiamai veda į akligatvį, o jo praktikuotojai daugeliu atvejų klaidina patys save.
Todėl jei mūsų judėjimai nori turėti bent mažiausią galimybę sugriauti tokias vergiškas sistemas, kaip kapitalizmas ir baltaodžių dominavimas, ir sukurti laisvą bei sveiką pasaulį, turėtume skleisti vyraujančio šiame diskurse neprievartinio pasipriešinimo kritiką, kartu plėtodami efektyvesnes kovos formas.
Galima sakyti, kad pokalbio tikslas yra įtikinti arba būti įtikintam, o debatų tikslas – nugalėti ir tokiu būdu nutildyti oponentą. Vienas iš pradinių žingsnių bet kuriuose debatuose, vedantis sėkmės link, yra terminologijos kontrolė, gaunant iš to naudą ir susilpninant oponentą. Būtent tai ir daro pacifistai, apibrėždami nesutarimus tarp prievartos ar pacifizmo. Pacifizmo kritikai paprastai naudoja šią dichotomiją. Dauguma mūsų su tuo iš esmės nesutinkame ir norime praplėsti pacifizmo ribas taip, kad mūsų remiamos taktikos, pvz., nuosavybės panaikinimas, tilptų į nesmurtinio pasipriešinimo rėmus, kartu pabrėžiant, kokie bejėgiai ir beteisiai mes esame.
Nepažįstu nei vieno aktyvisto, revoliucionieriaus ar teroristo, susijusio su dabartiniu judėjimu, kuris gintų vien smurtines taktikas ir prieštarautų bet kokių neprievartinių taktikų naudojimui. Mes giname taktikų įvairovę, turėdami mintyje efektyvias kombinacijas, parinktas iš plačios taktikų, vedančių išsilaisvinimo link, skalės ir nukreiptas prieš visus engiančios sistemos komponentus (baltųjų dominavimą, patriarchiją, kapitalizmą ir valstybę). Mes tikime, kad taktika turi būti pasirenkama pagal esamą situaciją, o ne pagal iš anksto suformuluotą moralinį kodeksą. Mes taip pat linkę tikėti, kad priemonės atsispindi tiksluose, ir nenorėtume veikti būdais, neišvengiamai vedančiais prie diktatūros ar kitų visuomenės formų, negerbiančių gyvybės bei laisvės. Tuo remiantis mus būtų galima įvardinti revoliucinio ar karingo aktyvizmo rėmėjais, o ne smurto skatintojais (2).
Neprievartinio pasipriešinimo šalininkus aš vadinsiu jų pačių pasirinktais terminais – neprievartinės kovos aktyvistais arba pacifistais. Daugelis praktikų naudoja vieną ar kitą terminą, kai kurie tarp jų net įžiūri skirtumus, bet iš savo patirties žinau, kad tie skirtumai nėra vienodai taikomi visiems. Svarbiausia, kad tiek pacifistai, tiek neprievartinės kovos aktyvistai, nežiūrint pasirinkto apibrėžimo, linkę veikti kartu, todėl šioje knygoje į pavadinimų skirtumus nebus gilinamasi. Naudodami pacifizmo ar neprievartinės kovos terminus, jie apskritai nužymi tokį gyvenimo būdo ar socialinio aktyvizmo kelią, kuris vengia, transformuoja ar atmeta smurtą, bandant pakeisti visuomenę ir sukurti taikų bei laisvą pasaulį.
Dabar būtų gerai kuo tiksliau apibrėžti smurtą, tačiau vienas iš šios knygos kertinių argumentų yra tas, kad smurto negalima tiksliai apibrėžti. Taip pat turėčiau paaiškinti kelis kitus nuolat naudojamus terminus. Žodį radikalus naudoju tiesiogine prasme, galvodamas apie kritiką, veiksmą ar asmenį, kuris ieško konkrečios problemos šaknų, o ne renkasi iš dabartinės galios ir teisingumo sistemų siūlomų paviršutiniškų sprendimų. Šis žodis nėra sinonimas žodžiams ekstremalus ar ekstremistas, kuriais tikslingai ar iš nežinojimo mus bando pavadinti žiniasklaida. (Panašiai kaip, jei kas dar nežino, anarchistas nėra tas, kuris nori chaoso, o tas, kuris panaikindamas kapitalizmą, vyriausybę ir visas kitas autoritarines priespaudos formas bei pakeisdamas jas kitais patikrintais ar utopiniais socialiniais susitarimais, siekia visiško pasaulio išlaisvinimo.) Tačiau žodžio revoliucija nenaudoju tiesiogiai, kai omenyje turimas esamos valdžios nuvertimas ir naujų valdytojų atsiradimas (tai paverstų antiautoritarinę revoliuciją paradoksu), juo tik apibrėžiu socialinį perversmą su visuotiniais pokyčiais. Naudoju šį žodį tik todėl, kad jis turi daugybę patikrintų šalutinių prasmių, o tikslesnis alternatyvus terminas išlaisvinimas yra per daug gremėzdiškas savo būdvardinėmis formomis.
Dar kartą pabrėžiu, kad šios knygos kritika nėra nukreipta prieš veiksmus, neskatinančius smurtinio elgesio, pvz., prieš taikų piketavimą ar prieš individą, kuris nusprendė pasišvęsti taikiai veiklai – žmonių gydymui ar stiprių bendruomeninių ryšių kūrimui. Kai kalbu apie pacifistus ar nesmurtinio pasipriešinimo šalininkus, kalbu apie tuos, kurie įsiūlo savo ideologiją visam judėjimui ir atkalbinėja kitus aktyvistus nuo kovingumo (įskaitant ir smurto naudojimą), kurie neremia kitų aktyvistų vien dėl jų karingumo. Idealus aktyvistas revoliucionierius nėra tas kuris maniakiškai užsiima vien kovomis su policija ar slaptais sabotažo veiksmais, o tas, kuris priima ir remia tokią veiklą, kai ji yra efektyvi, kaip vieną iš plačios veiksmų, reikalingų valstybės panaikinimui ir geresnio pasaulio sukūrimui, skalės dalį.
Susitelkiu į pacifizmo demaskavimą dėl revoliucinių tikslų. Šioje knygoje cituoju pacifistų rašinius apie ribotas reformas, kartu pasitelkiu žmonių, siekiančių didelių socialinių pokyčių, citatas. Iš pradžių gal pasirodys, kad mano argumentai primityvus, tačiau reformistų pacifistų žodžius ar darbus pasitelkiu tik kalbėdamas apie kampanijas, kuriose jie veikė petys į petį su revoliuciniais pacifistais, o cituojama medžiaga liečia visus dalyvius. Kitais atvejais tekstas apie socialines kovas cituojamas kaip efektyvaus nesmurtinio pasipriešinimo ir revoliucinių tikslų siekimo pavyzdys.
Sunku rasti skirtumus tarp revoliucinių ir nerevoliucinių pacifistų, nes jie patys savo veikloje tų skirtumų nelinkę įžiūrėti – jie dirba kartu, kartu dalyvauja protesto demonstracijose ir dažnai naudoja tas pačias taktikas tuose pačiuose veiksmuose. Pasišventimas neprievartinei kovai, o ne revoliuciniams tikslams, yra pagrindinis prievartos nenaudojančio aktyvisto pasirinkimo kriterijus. Kartu tai yra apribojimas, kurį aš pasirinksiu taikiniu plėtodamas savo kritiką.
_____________________
(1) Kai kurie periodiniai leidiniai, pvz., Anarchy:A Journal of Desire Armed toli gražu nėra pacifistiniai. Tačiau jų įtaka ir jų skaitytojų įtaka tose srityse, kuriose anarchistai turi aiškų poveikį, yra silpna. Masiniuose antikariniuose ir antiglobaliuose judėjimuose, kuriuose anarchistai yra pagrindinė varomoji jėga, pacifizmo kritika net nesvarstoma. Geriausiu atveju kai kurie dalyviai gali pasiginčyti apie tai, kad nukenksmintos tiesioginio veiksmo akcijos gali būti vadinamos neprievartinėmis. Už anarchistų rato laisvai cirkuliuojanti spauda (tai ypač pasakytina apie progresyvią spaudą) yra pasidavusi pagrindinei srovei ir beveik absoliučiai pacifistinė, net jei antiautoritariškai nusiteikę jos leidėjai remia taktikų įvairovę.
(2) Būtų akiplėšiška tuos, kurie nėra įsitraukę į atvirą konfliktą su valstybe, vadinti revoliucionieriais, todėl revoliucinį aktyvistą aš apibrėžiu kaip žmogų, bent jau judantį link taško, kai toks konfliktas tampa praktiniu.
Vertė RB
Visas knygos tekstas anglų kalba – parsisiųsti ir vertimui patikslinti: www.mediafire.com
