Autonomizmas, XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiais susiformavęs Italijoje, prasideda nuo tokio principo: darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai, tai yra, autonomiškai nuo politinių partijų ir profsąjungų. Autonomistų nuomone, darbininkų klasę sudaro ne tik fabrikų darbininkai, bet visi, kurie tarnauja kapitalui ir yra jo išnaudojami – todėl šią klasę būtų tiksliau vadinti dirbančiųjų klase. Visuomenė tampa socialiniu fabriku: kapitalizmą palaiko ir dirbantieji namie, ir studentai, tapdami intelektinio darbo vergais. Nors Autonomija iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau ji tapo antikapitalistine srove, iškėlusia daug šiuolaikinių antikapitalistinių judėjimų.
Autonomistai vadinami „kurmių paderme“. Jau Marxas darbininkų klasę lygino su kurmiais: jei leidžia jėgos, jie kyla į didelę kovą, bet dažniau kasasi po kapitalistinės visuomenės pamatais, išvengdami atviro konflikto. O „kurmių paderme“ aštuntajame dešimtmetyje juos pavadino Sergio Bologna, pamatęs, kaip vienijasi laisvi atskalūnai, nepilną darbo dieną dirbantys dirbantieji, studentai, pogrindinės ekonomikos atstovai, laikinių ir nuolatos besikeičiančių autonominių zonų kūrėjai, kurių veikla fragmentuoja ir ardo socialinį fabriką, artindami jį prie krizės.
Autonomizmas prasidėjo tada, kai grupė socialistų intelektualų ir profsąjungų aktyvistų įsteigė žurnalą „Quaderni Rossi“ („Raudonieji užrašai“). Juos įkvėpė neoficialus (wildcat – laukinių kačių) streikas „Fiat“ gamykloje, kai darbininkai ne tik atmetė profsąjungų prašymą nestreikuoti, bet demonstracijos metu netgi užėmė vienos didžiausių šalies profsąjungų būstinę. „Quaderni Rossi“ buvo teigiama, kad komunistų partija ir kitos kairuoliškos partijos ir organizacijos tarpininkavo kompromisui tarp darbininkų ir kapitalistų, kuriam pavyko paralyžiuoti socialistinę alternatyvą. O akcija „Fiat“ gamykloje parodė, kad Italijos dirbančiųjų klasė gali sukurti savo politinę erdvę anapus tų institucijų ir kurti pasipriešinimo kultūrą. Autonomistai mokėsi ne nurodinėti darbininkų klasei, kaip jai maištauti, bet mokytis iš pačių dirbančiųjų. Šio judėjimo paveldėtos marksistinės, anarchistinės ir kitokios idėjos padėjo jam įgyti stiprų strateginį potencialą ir tuo pačiu atsiriboti tiek nuo laisvosios rinkos, tiek nuo valstybinio kapitalizmo įtakos.
Net savo veiklos apogėjuje „Autonomia Operaia“ („Darbininkų autonomija“) niekad netapo partija ar vieninga organizacija. Viename mieste galėjo egzistuoti keletas autonomistų grupelių, kartais tarpusavyje nesutariančių nei filosofiniais, nei strateginiais, nei politinės organizacijos klausimais. Visgi šioms grupėms aštuntojo dešimtmečio gale pavyko įžiebti tikrą klasių karą. Vėliau judėjimas apėmė ir Vokietiją, ten aršių demonstracijų ir susidūrimų su policija metu gimė „juodasis blokas“. „Kurmių padermės“ strategija yra paremta tiesioginiais veiksmais prieš valstybines ir kapitalo struktūras, nepriklausomos informacijos ir laisvo švietimo projektais. Nuo dešimtojo dešimtmečio iki dabar autonomizmas veikia socialinius judėjimus, tokius, kaip EuroMayday ir prekariatas, įkvepia ir kitus šiuolaikinius antikapitalistinius judėjimus.
Kuo autonomizmas šiandien aktualus mums?
1. Tai – reali radikali alternatyva tiek kapitalistiniam, tiek visų krypčių valstybiniam mąstymui, kurį mūsų šalyje propaguoja ir dešinieji ir kairieji.
2. Tai – atsvara kapitalistinei darbo dogmai ir pasitikėjimui darbdaviu ar profsąjungomis, leidžianti kurtis nepriklausomam ir solidariam dirbančiųjų judėjimui.
3. Tai – kovingos minties arsenalas, kuriame plačiai suprasta klasių kovos, dirbančiųjų solidarumo ir išsivadavimo iš kapitalistinio išnaudojimo samprata kūrybingai dera su humanistinėmis liberaliomis idėjomis.
4. Tai – galimybė organizuoti alternatyvias iniciatyvas, alternatyvas ir įgyvendinti idėjas „iš apačios“, šia idėja remiasi ir Laisvasis universitetas.
5. Tai – galimybė suvokti šiuolaikinių pasaulio socialinių judėjimų prigimtį, pradėti „mąstyti globaliai ir veikti lokaliai“.
6. Tai – judėjimas, kuris būtų neįsivaizduojamas be kūrybingo, atviro naudojimosi nepriklausomos žiniasklaidos šaltiniais.
7. Tai – proga pažvelgti į aktyvizmą kitaip: aktyvizmas – ne vien tik trumpalaikė mada, ne vien tik geras laisvalaikio praleidimas ir patogus „sėdėjimas rūsyje“. Žvelgiant į pasaulinį ir Lietuvos gyvenimo kontekstą nesunku pastebėti, kad ateina laikas radikalioms permainoms – laikas organizuotis, išlįsti iš kurmių landų ir pakilti į kovą už socialinį teisingumą.
