Emma Goldman. Ar mano gyvenimas nugyventas vertai?
Emma Goldman

emma goldman       Keistai laikas veikia politiką. Prieš ketvirtį amžiaus daugeliui Amerikos konservatorių atrodė, kad požiūris, išreikštas Emmos Goldman, gali nušluoti pasaulį. Dabar ji beveik viena kovoja už tai, kas jau atrodo prarasta; šiuolaikiniu radikalus vis labiau užvaldo priešiškumas jai; dar daugiau – jos pasiaukojimas laisvei ir nepakantumas valstybės kišimuisi gali būti suvokiamas kaip anomalija, nukelianti ją į tą politinio spektro dalį, kurioje yra Laisvės Lygos džentelmenai, tik užimant labiau kraštutinę poziciją. Tačiau šiame straipsnyje, kurį galima laikyti jos paskutine valia ir testamentu, ji griebiasi savųjų ginklų. Nebūtina nė sakyti, kad jos pažiūros neatitinka mūsiškių. Mes siūlome jas kaip nuoseklaus karingumo, išties griežto individualizmo, nepasikeitusio bėgant gyvenimui, įrodymą. – Leidėjai.

 

      
       Sunkus klausimas, kiek asmeninė filosofija lemia temperamentą ir kaip ji priklauso nuo patirties. Žinoma, mes padarome išvadas savo patirčių šviesoje, priderindami procesus, kuriuos vadiname mąstymu, prie to, ką pastebime savo gyvenimo įvykiuose. Vaikas yra imlus fantazijai. Tuo pat metu tam tikrais atžvilgiais jis mato gyvenimą tiksliau, nei vyresnieji, nes pradeda suvokti aplinką. Jo dar nėra įsiurbę papročiai ir išankstinės nuostatos, kurios yra didesnioji mąstymų dalis. Visi vaikai savaip reaguoja į aplinką. Kai kurie tampa maištininkais, atsisakydami tapti apakintais socialinių prietarų. Jiems pasipiktinimą sukelia kiekviena skriauda, padaryta jiems arba kitiems. Jie išauga netgi jautresni aplinkinių išgyvenimams ir suvaržymams, fiksuodami kiekvieną kitiems primestą paprotį ir tabu.

       Aš, matyt, priklausau pirmajai kategorijai. Kiek tik prisimenu savo jaunystę Rusijoje, aš maištavau prieš visas ortodoksijos formas. Niekad negalėjau pakęsti žiaurumo – man keldavo pasipiktinimą pareigūnai, brutaliai elgęsi su mūsų kaimynystėje gyvenusiais valstiečiais. Raudodavau graudžiomis ašaromis, kai jauni vyrai buvo šaukiami į armiją, atplėšiami nuo namų židinių. Mane žeisdavo elgesys su mūsų tarnais, kurie atlikdavo sunkiausius darbus, bet turėjo kentėti miegodami varganose patalpose ir valgydami likučius nuo mūsų stalo. Buvau pasipiktinusi, kai patyriau, jog meilė taro jaunų žydų ir ne žydų kilmės žmonių meilė laikoma didžiausiu nusikaltimu, o nesantuokinio vaiko gimimas – didžiausiu moraliniu patvirkimu.

       Atvykdama į Ameriką turėjau tokių pat vilčių, kaip didžiuma imigrantų europiečių, ir taip pat nusivyliau, nors smarkiau ir giliau. Imigrantui be pinigų ir be ryšių nėra leista puoselėti guodžiančių iliuzijų, kad Amerika yra geradaris dėdė, kuris švelniai ir teisingai saugo sūnėnus ir dukterėčias. Greitai supratau, kad šioje respublikoje yra milijardai būdų stipriesiems ir suktiesiems užgrobti ir turėti savo rankose valdžią. Mačiau daug dirbančių už mažas algas, visada esančių ant skurdo ribos, kai keletas gaudavo didžiulį pelną. Mačiau teismus, rūmus, kuriuose leidžiami įstatymai, žiniasklaidą ir mokyklas – faktiškai, visas mokymo ir apsaugos prieigas – kurios buvo efektyviai naudojamos kaip mažumos apsaugojimo instrumentas, kai masėms buvo atimamos visos teisės. Supratau., kad politikai žino, kaip apipūsti kiekvieną reikalą migla, kaip kontroliuoti viešąją opiniją ir manipuliuoti rinkėjų balsais savo bei visų savo rėmėjų finansinėje ir industrinėje srityse naudai. Tai buvo demokratijos vaizdelis, kurį greitai pamačiau atvykusi į Jungtines Valstijas. Nuo to laiko nedaug kas fundamentaliai pasikeitė.

       Tokią situaciją, tokią kasdieninę patirtį man įsisąmoninti padėjo, butaforiją išsklaidė, ryškiai ir aiškiai realybei atsiskleisti padėjo įvykis, nutikęs greitai po to, kai atvykau į Ameriką. Tai buvo vadinamosios Heimarketo riaušės, pasibaigusios teismu ir nuosprendžiu aštuoniems žmonėms, iš kurių penki buvo anarchistai. Jų nusikaltimas buvo visa apimanti meilė bičiuliams ir pasiryžimas išvaduoti prispaustąsias bei beteises mases. Ilinojaus valstijai niekaip nepavyko įrodyti jų sąsajų su bomba, mesta mitinge po atviru Čikagos Heimarketo aikštės dangumi. Jų Anarchizmas baigėsi nuosprendžiu ir egzekucija 1887 metų lapkričio 11-ąją. Šitas teisminis nusikaltimas paliko neištrinamą pėdsaką mano mąstyme ir privertė mane susipažinti su tuo idealu, už kurį tie vyrai taip herojiškai mirė. Aš atsidaviau jų reikalui.

       Reikia kažko daugiau nei asmeninės patirties, kad iš kokio nors ypatingo įvykio susikurtum filosofiją ar pažiūras. Rimta mūsų reakcija ir mūsų galimybė įsijausti į kitų gyvenimus padeda paversti jų gyvenimus ir patirtis mūsiškiais. Manuoju atveju mano įsitikinimų kilmę ir plėtrą lėmė tiek kitų žmonių gyvenimai, tiek ir mano patirtis. Matymas to, ką kitiems seikėja valdžia bei ekonominės ir politinės represinės struktūros, peržengia ribas to, ką aš pati esu išgyvenusi.

       Mane dažnai klausinėjo, kodėl aš išlaikiau tokį bekompromisį priešiškumą valdžiai ir kaip pasijutau kenčianti jos priespaudą. Mano nuomone, ji varžo kiekvieną individą. Ji pareikalauja mokesčių už gamybą. Ji įveda tarifus, kurie užkerta kelią laisviems mainams. Ji – visados už status quo, tradicinį elgesį ir tikėjimą. Ji skverbiasi į privatų gyvenimą ir intymiausius asmeninius santykius, suteikdama galimybę prietaringiesiems, labiausiai puritoniškiems ir deformuotiesiems primesti savo nemokšiškus prietarus ir moralinę baudžiavą jautrioms, lakios vaizduotės, laisvoms sieloms. Valdžia tai atlieka leisdama savus skyrybų įstatymus, vykdydama moralinę cenzūrą ir niekingai persekiodama tūkstančius tų, kurie yra per nuoširdūs, kad nešiotų moralinės pagarbos kaukes. Be to, valdžia gina stipriuosius silpnųjų sąskaita, kuria įstatymus ir teismus, kur turtingieji gali niekinti, o vargšai turi paklusti. Ji suteikia galimybę turtingiems grobuonims kariauti, kad įgytų užsienio rinkų palankumą, atnešantį klestėjimą vadovaujantiesiems ir masines žudynes pavaldiniams. Kaip bebūtų, ne tik valdžia kaip valstybė destruktyviai veikia kiekvieno individo vertybes ir ypatybes. Visuomenę susvetimėti verčia visas valdymo ir institucinio dominavimo kompleksas. Valdžia ir institucinis dominavimas remiasi prietarais, mitais, pretenzijomis, išsisukinėjimais ir keliaklupsčiavimu. Nuolankumas tokioms institucijoms mokykloje, bažnyčioje ir namuose įdiegiamas tam, kad žmogus tikėtų ir paklustų neprotestuodamas. Toks individualaus asmens ir ištisų bendruomenių apmarinimo ir apmulkinimo procesas galėjo būti istorinės evoliucijos dalis, bet su juo šiame amžiuje, turinčiame šiek tiek pretenzijų į Apšvietą, turi įnirtingai kovoti kiekvienas nuoširdaus ir laisvo mąstymo žmogus.

       Man dažnai sakoma, kad Jungtinių Valstijų konstitucija yra pakankama jų piliečių laisvių garantija. Yra akivaizdu, kad netgi laisvės, kurių garantu ji pretenduoja būti, yra labai ribotos. Nebuvau sužavėta tų garantijų adekvatumu. Pasaulio nacijos, už kurių pečių stūksojo šimtai tarptautinių įstatymų, niekad nedvejojo angažuodamosi masinei destrukcijai, nors būdavo įsipareigojusios palaikyti taiką. Ir Amerikos teisiniai dokumentai neužkirs kelio Jungtinėms Valstijoms darant tą patį. Esantieji valdžioje visuomet piktnaudžiavo ir piktnaudžiaus savo galia. Ir atvejų, kai jie taip nedaro, taip reta, kaip rožių, augančių ant ledkalnių. Konstitucija toli gražu nevaidina Amerikos žmonių išlaisvintojos rolės – ji išplėšė iš jų galimybę pasitikėti savo pačių išradingumu ar savarankiškai mąstyti. Amerikiečiai taip lengvai apmulkinami įstatymo ir valdžios šventumu. Išties gyvenimo šablonas tapo toks standartizuotas, mechanizuotas ir įgavo tokios rutinos požymių, kaip konservuotas maistas ir sekmadieniniai pamokslai. Patriotas lengvai praryja spaudą, fabrikuojamas idėjas ir įsitikinimus. Jam patinka išmintis, kuri pasiekia jį per radiją ir pigius žurnalus, leidžiamus korporacijų, kurios filantropiškai siekia išparduoti Ameriką. Jis priima elgesio bei meno standartus vienu įkvėpimu su kramtomos gumos, dantų pastos ir batų tepalo reklamomis. Net dainos leidžiamos kaip sagos ar automobilių padangos – visa lipdoma iš to paties molio.

       Tačiau žiūrėdama į Amerikos visuomenę nesijaučiu desperatiškai. Jaučiu, kad amerikietiško požiūrio gaivumas ir neišnaudoti intelektualinės ir emocijos energijos ištekliai, kuriuos turi ši šalis, daug ką žada ateityje. Karas paliko busti sumišusią kartą. Beprotybė ir brutalumas, kurį jie matė, bereikalingas žiaurumas ir švaistymas, vos nesugriovę pasaulio, privertė juos abejoti vertybėmis, kurias jiems perdavė vyresnieji. Kai kurie jų, nieko nežinodami apie pasaulio praeitį, pabandė iš oro sukurti naujas gyvenimo ir meno formas. Kiti eksperimentavo su dekadansu ir neviltimi. Daugelis jų net maištaudami liko patetiški. Jie vėl buvo priversti paklusti ir išgyventi beprasmybę, nes jiems trūko idealo, ir juos varžė kaltės jausmas bei našta mirusių idėjų, kuriomis jie nebetikėjo.

       Pastaruoju metu naują dvasią išreiškia jaunimas, augantis depresijos laikotarpiu. Ši dvasia ryžtingesnė, nors sąmyšio dar yra. Siekiama sukurti naują pasaulį, bet dar neaišku, kaip jis turi atrodyti. Dėk šios priežasties jaunoji karta šaukiasi gelbėtojų. Ji linkusi tikėti diktatoriais ir pagarbinti kiekvieną siekiantįjį tos garbės kaip mesiją. Ji nori suplanuotų gelbėjimo sistemų, kai protinga mažuma veda visuomenę vienakrypčiu keliu į utopiją. Ji dar nepajuto, kad turi gelbėti pati save. Jaunoji karta dar nesuprato, kad problemos, su kuriomis ji susiduria, gali būti išspręstos tik jų pačių, ir mes susikursime socialinės ir ekonominės laisvės bazę tik tada, kai kooperuosimės su kovojančiomis masėmis, siekdami teisės atsisėsti prie stalo ir išgyventi gyvenimo džiaugsmą.


       Kaip jau pažymėjau, mano priešiškumas bet kuriai valdžios formai kilo iš kur kas platesnio socialinio požiūrio, o ne nuo to, ką pačiai teko iškęsti. Žinoma, valdžia man, kaip ir kitiems, trukdė visiškai pasireikšti. Žinoma, galios institucijos manęs nesigailėjo. Reidai mano paskaitose per mano trisdešimt penkis veiklos metus Jungtinėse Valstijose buvo įprastinis dalykas, jų pasekmės buvo nesuskaičiuojami areštai ir trys nuosprendžiai įkalinti. Juos sekė mano pilietybės anuliavimas ir deportacija. Valdžios ranka nuolatos kišosi į mano gyvenimą. Jei aš vis dėl to reiškiausi, tai atsitiko nepaisant kiekvienos kliūties ir apsunkinimo mano kelyje, o ne dėl jų. Tai išgyvenau toli gražu ne vien tik aš. Visas pasaulis žmonijai davė herojiškų figūrų, kurie persekiojimo ir šmeižto akivaizdoje gyveno ir kovojo už savo ir visos žmonijos teisę reikštis laisvai ir be ribų. Amerika išsiskiria tuo, kad čia gimė daug vaikų, neatsilikusių siekiant minėtų tikslų. Walt'as Whitman'as, Henry'is David'as Thoreau, viena didžiųjų Amerikos anarchisčių Voltairine de Cleyre, moterų išlaisvinimo iš lyties suvaržymų pionierius Mosesas Harmanas, švelnaus balso laisvės dainius Horace Traubel ir visa eilė kitų drąsių sielų reiškėsi turėdami savąją naujos socialinės tvarkos viziją, pagrįstą laisve nuo visų prievartos formų. Tiesa, jų mokėta kaina buvo didelė. Iš jų buvo atimti patogumai, kuriuos visuomenė skiria pajėgiesiems ir talentingiesiems, bet atima, kai jie nekeliaklupsčiauja. Bet kokia bebūtų kaina, jų gyvenimai buvo turtingesni nei kitų. Aš taip pat jaučiuosi praturtėjusi per akis. Bet tai yra susiję su Anarchizmo atradimu, kuris daugiau nei kas kita sustiprino mano įsitikinimą, kad valdžia verčia niekais žmonijos vystymąsi, o visiška laisvė jį užtikrina.

       Aš laikau Anarchizmą gražiausia ir praktiškiausia filosofija, kuri kada nors buvo sukurta, pritaikant ją individo raiškai ir santykiui, kuris nustatomas tarp individo ir visuomenės. Dar daugiau, manau, kad Anarchizmas yra per gyvybingas ir artimas žmogaus prigimčiai, kad kada nors numirtų. Mano įsitikinimu, diktatūra, ar ji būtų dešinioji, ar kairioji, niekada negali veikti – kad ji niekad neveikė, ir kad laikas tai vėl įrodys, ką jau yra įrodęs. Kai moderniųjų diktatūrų ir autoritarinių filosofijų žlugimas taps akivaizdesnis, o to žlugimo įsisąmoninimas labiau visuotinis, Anarchizmas bus reabilituotas. Žvelgiant iš šito taško, Anarchistinių idėjų atsinaujinimas artimoje ateityje labai įmanomas. Manau, kad kai tai įvyks ir sukels poveikį, žmonija pagaliau paliks kalėjimą, kuriame dabar yra pasimetusi, ir pradės žygiuoti sveikatingo gyvenimo bei atgimimo per laisvę keliu.

       Daugelis neigia tokio atgimimo galimybę, remdamiesi įsitikinimu, kad žmogaus prigimtis negali keistis. Tie, kurie tvirtina, kad žmogaus prigimtis visuomet išlieka ta pati, nieko neišmoko ir neužmiršo. Jie aiškiai neturi nė menkiausio supratimo, kokie milžiniški šuoliai įrodinėjant, kad žmogaus prigimtis yra plastiška ir gali kisti, yra padaryti sociologijoje ir psichologijoje. Žmogaus prigimtis jokiu būdu nėra įtvirtinta savybė. Greičiau ji yra taki ir reaguoja į naujas sąlygas. Jei, pavyzdžiui, taip vadinamas savisaugos instinktas būtų toks fundamentalus, kaip manoma, karai būtų eliminuoti jau seniausiai, kaip ir visi pavojingi bei rizikingi užsiėmimai.

       Būtent čia norėčiau pažymėti, kad norint užtikrinti naujosios socialinės tvarkos pasisekimą nebus, pareikalauta tokių didelių pasikeitimų, kaip įprasta – taip mano Anarchistai. Jaučiu, kad mūsų dabartinius reikmenis bus galima panaudoti adekvačiai, jei bus panaikinta dirbtinė priespauda, nelygybė bei organizuotos galios ir prievartos struktūros, kuriomis ji remiasi.

       Vėlgi ginčijamasi, ar esant galimybei pasikeisti žmogaus prigimčiai, iš jo širdies nebus išguita meilė laisvei. Laisvės meilė yra universali savybė, ir todėl jokiai tironijai nepavyko jos išrauti. Kai kurie moderniųjų laikų diktatoriai gali tai išbandyti, ir jie išties mėgina tai atlikti sulig kiekviena žiauria jų komanda. Net jei jie ilgai vykdytų tokį projektą – ką sunku įsivaizduoti – atsiras kitų sunkumų. Viena vertus, žmonės, kuriuos mėgins treniruoti diktatoriai, turės būti atkirsti nuo visų savosios istorijos tradicijų, kurios jiems žada laisvės malonę. Jie taip pat turės izoliuoti žmones nuo kontakto su kitais žmonėmis, iš kurių jie galėtų semtis libertarinių idėjų. Kaip bebūtų, pats faktas, kad žmogus yra įsisąmoninęs, jog yra kitoks nei kiti, sukuria troškimą veikti laisvai. Laisvės ir saviraiškos geismas yra pati esminė ir dominuojanti savybė.

       Paprastai žmonės, kurie bando nusikratyti nepatogių tiesų, man pateikia kontrargumentą, kad vidutinis žmogus nenori laisvės, kad ją myli tik mažuma, kad, pavyzdžiui, Amerikos žmonėms ji tiesiog nerūpi. Tai, kad Amerikos žmonėms nevisai trūksta laisvės troškimo, buvo įrodyta pasipriešinimo neseniai pasirodžiusiam Prohibicijos įstatymui metu – tas pasipriešinimas turėjo tokį poveikį, kad politikai galų gale sureagavo į liaudies reikalavimus ir anuliavo pataisas. Jei amerikiečių masės būtų tokios ryžtingos spręsdamos svarbesnes problemas, daug daugiau būtų nuveikta. Kaip bebūtų, tiesa, kad Amerikos žmonės tik pradeda linkti į pažangias idėjas. Taipp yra dėl istorinės šalies evoliucijos. Kapitalizmo ir labai galingos valstybės iškilimas Jungtinėse Valstijose vis dėlto yra labai vėlyvas. Daugelis dar kvailai tiki, kad gyvena pionierių tradicijoje, kur sėkmė buvo pasiekiama lengvai, galimybių daugiau nei dabar, o ekonominės individo pozicijos neatrodė tapsiančios statiškos ir beviltiškos.

       Vis dėlto tiesa, kad vidutinis amerikietis dar yra paniręs šiose tradicijose, įsitikinęs, kad klestėjimas dar grįš. Bet daugeliui žmonių stokojant individualumo ir galimybės mąstyti savarankiškai, negaliu sutikti, kad visuomenė gali atgimti. Aš tvirtinčiau, kad laisvė, tikra laisvė, laisvesnė ir lankstesnė visuomenė yra vienintelis tarpininkas ugdant aukščiausias individo galimybes.

       Garantuoju, kad kai kurie individai auga maištaudami prieš egzistuojančias sąlygas. Aš taip pat esu įsisąmoninusi, kad pati brendau maištaudama. Bet tai, kad socialinės blogybės yra sukurtos tam, kad prieš jas būtų būtina maištauti, laikau absurdu. Toks argumentas pakartotų seną religinę išgryninimo idėją. Viena vertus, tvirtinimas, kad tas, kuris parodo neeilinius gabumus, galėjo subręsti tik vienokiomis sąlygomis, rodo vaizduotės stoką. Žmogus, kuris šioje sistemoje brendo maištautojų gretose, kitokioje socialinėje situacijoje galėjo tapti menininku, mokslininku, vystyti kitokius kūrybinius ar intelektinius gabumus.
 

       Neįrodinėju, kad mano idėjų triumfas iš žmogaus gyvenimo visiems laikams pašalins visas įmanomas problemas. Tikiu tuo, kad dirbtinių dabarties kliūčių progresui pašalinimas paruoš dirvą naujoms pergalėms ir gyvenimo džiaugsmui. Natūra ir mūsų pačių kompleksai yra linkę mums ir toliau teikti daug skausmo ir vargų. Kam tada bereikalingai kentėti kančias, primestas mūsų dabartinės socialinės struktūros, kuri jas pagrindžia įtikinėjimais, kad taip stiprinamas mūsų charakteris, o tai kasdien paneigia visur aplink mus daužomos širdys ir išdraskyti gyvenimai.

       Daugiausiai dėl žmogaus charakterio sušvelnėjimo gavus laisvę jaudinasi turtingieji. Badaujantį žmogų būtų sunku įtikinti tuo, kad valgio gausa sužlugdytų jo asmenybę. O dėl individo brendimo visuomenėje, kuria aš tikiu, jaučiu, kad su kartu su laisve ir sąmoningumu ištrykš nematyti individualių iniciatyvų šaltiniai. Žmogiškas smalsumas ir susidomėjimas pasauliu, galima viltis, brandins individus kaip beįmanydamas.

       Žinoma, tie, kurie yra įklimpę dabartyje, laikys neįmanomu dalyku pelno ir naudos siekimą pakeisti kita galia, skatinančia žmones atiduoti geriausia iš to, kas juose yra. Žinoma, pelnas ir nauda yra svarbūs faktoriai mūsų šiandieninėje sistemoje. Turi būti. Net turtingieji jaučiasi nesaugūs. Tai yra, jie nori išsaugoti tai, ką turi, ir sustiprinti save. Kaip ten bebūtų, naudos ir pelno motyvai yra susiję su fundamentalesniais motyvais. Kai žmogus apsirūpina drabužiais ir pastoge, dėl savo gobšumo jis tęsia darbą, kad įtvirtintų savo statusą – įgytų tam tikrą prestižą ir pakiltų draugų akyse. Kitokiomis, teisingesnėmis gyvenimo sąlygomis tokie fundamentalūs motyvai gali būti taikomi atskirais atvejais, o pelno motyvas, kuris yra tik jų manifestacija, išnyks. Netgi šiandien mokslininką, išradėją, poetą ar menininką pirmiausiai paskatina ne mintys apie naudą ar pelną. Poreikis kurti yra pirmaujanti ir labiausiai išjudinanti jų gyvenimo jėga. Nenuostabu, jei tokio poreikio trūksta darbininkų masėms, nes jų darbo rutina yra mirtina. Jų, neturinčiųjų jokio ryšio su savuoju gyvenimu ar poreikiais, darbas vyksta baisiausioje aplinkoje, ir jiems įsakinėja tie, kurie turi galią masių gyvenimui ir mirčiai. Kodėl tada jie turėtų jausti norą atiduoti daugiau savęs, nei absoliučiai būtina jų varganai egzistencijai?

       Mene, moksle, literatūroje ir gyvenimo srityse, kurias mes tikime esant kažkokiomis atskirtomis nuo mūsų kasdienio gyvenimo, mus pagauna tyrinėjimų, eksperimentų ir inovacijų aistra. Tačiau mūsų tradicinis nuolankumas autoritetui yra toks didelis, kad, kai daugumai žmonių pasiūloma eksperimentuoti, juose sukyla iracionali baimė. Žinoma, yra didingesnių motyvų, dėl kurių labiau verta eksperimentuoti socialiniame lauke, nei moksliniame. Dėl to reikia tikėtis, kad žmonijai ar kažkuriai jos daliai netolimoje ateityje bus duota išbandyti laimę gyvenant ir vystantis pritaikius laisvę ankstyvajai anarchistinės visuomenės stadijai. Tikėjimas laisve reiškia, kad žmonės gali kooperuotis. Jie įspūdingai plačiais mastais tai atlieka ir dabar, kitaip nebūtų įmanoma organizuota visuomenė. Jei mechanizmai, kuriais remiantis žmonės gali vienas kitam kenkti, (tokie, kaip privati nuosavybė) būtų pašalinti, o autoriteto branginimas būtų atmestas, kooperacija būtų spontaniška ir neišvengiama, ir individas atrastų savo aukščiausią pašaukimą – prisidėti prie socialinės gerovės kėlimo.

       Vien tik Anarchizmas pabrėžia individo, jo galimybių ir poreikių svarbą laisvai visuomenei. Vietoj liepimo jam griūti ant žemės ir garbinti institucijas, gyventi ir mirti dėl abstrakcijų, draskyti širdį ir stabdyti savo gyvenimą dėl tabu, Anarchizmas tvirtina, kad visuomenės traukos centras yra individas – kad jis turi galvoti už save, laisvai veikti ir gyvendamas pasiekti pilnatvę. Anarchizmo tikslas yra kiekvieno individo pasaulyje galimybė tai padaryti. Jei jis bręs laisvai ir visokeriopai, jis bus išsivadavęs nuo kitų kišimosi ir prievartos. Dėl to laisvė yra Anarchistinės filosofijos kertinis akmuo. Žinoma, tai neturi nieko bendra su plačiai išgirtu „šiurkščiu individualizmu“. Toks grobuoniškas individualizmas išties yra suglebęs, o ne šiurkštus. Nuo mažiausio pavojaus jis slepiasi po valstybės uždanga ir šaukiasi armijų, laivynų ar dar kokių nors mechanizmų, kad turėtų kuo užveržti savo valdžią. Jų „šiurkštus individualizmas“ tiesiog yra viena iš daugelio valdančiosios klasės pretenzijų nevaldomai tvarkyti reikalus ir iškraipyti politiką.

       Nepaisant dabartinio polinkio į stipriai ginkluotus vyrus, totalitarines valstybes ar kairiąsias diktatūras mano įsitikinimai nėra sugriauti. Išties jie buvo sutvirtinti mano asmeninių patirčių ir to, kas įvyko per šiuos metus. Nematau tikslo keistis, nes netikiu, kad polinkis į diktatūras gali kada nors išspręsti mūsų socialines problemas. Kaip praeityje, taip ir dabar aš tvirtinu, kad laisvė yra progreso siela, būtina kiekvienai gyvenimo fazei. Laikau tai beveik socialinės evoliucijos dėsniu, kaip ir visa tai, ką mes galime postuluoti. Aš tikiu individu ir laisvų individų galimybe siekti bendrų tikslų.

       Faktas, kad Anarchistinis judėjimas, kuriam skyriau tiek laiko, yra tam tikroje nežinioje, kad jį užgožė valdžios ir prievartos filosofijos, mane verčia susirūpinti, bet nepaskandina neviltyje. Man atrodo ypatingai reikšminga, kad daugelis šalių atsisako pripažinti Anarchistus. Visos valdžios mano, jog net jei kairiosios ir dešiniosios partijos gali užtarti socialinius pasikeitimus, jos dar yra prisirišę prie valdžios ir autoriteto. Vien Anarchizmas nutraukia ryšius su jais abiem ir propaguoja maištą be kompromisų. Dėl to ilgainiui Anarchizmas tampa nuodingesniu dabartiniam režimui nei visos kitos socialinės teorijos, dabar besišaukiančios valdžios.

       Žiūrėdama iš šito taško manau, kad mano gyvenimas ir darbas buvo sėkmingi. Tai, kas bendrai laikoma sėkme – turto siekimą, galios ar socialinio prestižo gviešimąsi – aš laikau pačiomis niekingiausiomis savybėmis. Aš manau, kad tada, kai apie žmogų sakoma, jog jis to pasiekė, reiškia jo baigtį – jo brendimas tame taške sustojo. Visada stengiausi likti tėkmėje ir toliau augti, nesuakmenėti pasitenkinimo savimi nišoje. Jei turėčiau iš naujo gyventi savo gyvenimą, kaip ir kiekvienas žmogus norėčiau pakeisti tik mažas detales. Bet, kalbant apie savo svarbesnius veiksmus ar požiūrius, pakartočiau savo gyvenimą tokį, kokį gyvenau. Žinoma, dirbčiau Anarchizmui, aukodamasi ir tikėdama jo galutiniu triumfu.
 

       ŠMC Interviu, 2007, Nr. 7–8

       Vertė Kasparas Pocius