Knyga sudaryta iš trijų dalių. „Įžangoje“ kalbama apie pasaulinę Darbo Mašiną ir jos sunaikinimo būdus. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Puikusis bolo bolo“, autorius pateikia savo idėjas, kaip pertvarkyti pasaulio visuomenę. Trečiojoje dalyje – „Pastabose apie bolo bolo“ – kalbama apie daugelį dalykų, nuo utopijų iki psichologijos, nuo techninių maisto gamybos klausimų iki socialinių santykių.

Jei sapnuoji vienas – tai tik sapnas,

Jei sapnuojate kartu – tai realybė.

(Brazilų liaudies daina)

Didžiosios pagirios

Gyvenimas šioje planetoje nėra toks darnus, koks galėtų būti. Mūsų kosminiame laive „Žemė“ kažkas akivaizdžiai vyksta ne taip. Tačiau kas? Galbūt fundamentali klaida buvo padaryta tada, kai gamta (ar dar kažkas) iškėlė žmogaus idėją. Kurių galų tam gyvūnui reikėjo pradėti vaikščioti ant dviejų kojų ir imti mąstyti? Panašu, kad nėra iš ko rinktis. Turime ką nors daryti su ta gamtos klaida, su mumis. Klaidos daromos tam, kad iš jų pasimokytume.

Priešistoriniais laikais mūsų reikalai neatrodė tokie prasti. Ankstyvajame akmens amžiuje (prieš 50 000 metų) mūsų buvo nedaug, maisto (augalų ir gyvūnų) buvo pakankamai ir išgyvenimui pakako tik šiek tiek darbo ir saikingų pastangų. Tam, kad prisirinktume šaknų, uogų ar vaisių (nepamirškite grybų) ir nudobtume (ar dar paprasčiau – pagautume spąstais) kiškių, kengūrų, žuvų, paukščių ar elnių, mums pakakdavo 2-3 valandų per dieną. Savo stovyklose dalinomės mėsa ir daržovėmis, o likusį laiką leisdavome miegodami, svajodami, maudydamiesi, šokdami, mylėdamiesi ar šnekučiuodami.

Kai kurie mūsų pradėjo piešti ant urvų sienų, drožinėti kaulus ar pagalius, tobulinti spąstus ar kurti dainas. Po šalį mes klajojome maždaug 25 žmonių gaujomis, nešdamiesi su savimi kuo mažiau krovinių ir nuosavybės. Labiausiai mums patiko švelnus Afrikos klimatas, ir dar nebuvo „civilizacijos“, kuri išstumtų mus į dykumas, tundras ar kalnus. Ankstyvasis akmens amžius, jei tikėtume naujausiais antropologų atradimais, buvo gėris, todėl mes jame užtrukome kelias dešimtis tūkstančių metų. Palyginkite juos su pastaraisiais 200 pramoninio košmaro metų.

Tada kažkas ėmė žaisti su sėklomis bei augalais ir išrado žemdirbystę. Tai pasirodė neprasta idėja, nes nebereikėjo taip toli keliauti norint gauti maisto. Tačiau gyvenimas tapo sudėtingesnis ir varginantis. Turėjome gyventi vienoje vietoje bent kelis mėnesius, kad galėtume išsaugoti sėklas kitam derliui ir suplanuoti darbą laukuose. Laukai ir pats derlius taip pat turėjo būti saugomi nuo klajojančių rinkėjų-medžiotojų, kurie vis dar manė, kad viskas priklausė visiems.

Prasidėjo konfliktai tarp ūkininkų, medžiotojų ir piemenų. Turėjome aiškinti kitiems, kad „dirbome“ kaupdami savo atsargas, o jie net nesuprato žodžio „darbas“. Planavimu, maisto kaupimu, gynyba, tvoromis, organizacija ir savidisciplina mes atvėrėme duris tokiems specializuotiems socialiniams organizmams kaip šventikai, vadai ir armijos. Tam, kad ir toliau pasitikėtume savo gyvenimo būdu, sukūrėme derlingumo religijas ir ritualus, nes išliko pagunda grįžti prie laisvo medžiotojų-rinkėjų gyvenimo. Tiek matriarchatas, tiek patriarchatas vedė valstybingumo link.

Iškilus senosioms Mesopotamijos, Indijos, Kinijos ir Egipto civilizacijoms, buvo akivaizdžiai suardyta pusiausvyra tarp žmonių ir gamtos resursų. Buvo užprogramuotas būsimas mūsų kosminio laivo gedimas. Centralizuoti organizmai pradėjo vystytis patys, o mes tapome savo kūrinių aukomis. Vietoje dviejų valandų per dieną dirbome po dešimt ir daugiau laukuose, faraonų ir cezarių statybose. Žuvome jų karuose ir buvome perkeliami kaip vergai ten, kur jiems reikėjo. Tie, kurie bandydavo grįžti prie buvusios laisvės, buvo kankinami, žalojami ir žudomi.

Kai jie pradėjo industrializaciją, nepasidarė nė kiek geriau. Norėdami sužlugdyti maištinguosius valstiečius ir augančią miesto amatininkų nepriklausomybę, jie sukūrė fabrikų sistemą. Vietoje prižiūrėtojų ir bizūnų jie panaudojo mašinas. Jos diktavo mūsų darbo ritmą, automatiškai bausdavo nelaimingais atsitikimais ir kontroliavo mus milžiniškose salėse.

Ir vėl progresas ėmė reikšti daugiau darbo valandų sunkesnėmis sąlygomis. Visa visuomenė ir visa planeta pavirto į vieną didelę Darbo Mašiną. Ši Darbo Mašina tuo pačiu metu buvo ir Karo Mašina tiems, kurie turėjo drąsos priešintis. Karas tapo toks pat pramoninis, kaip ir darbas. Taika ir darbas tapo nesuderinami: negalėjai sutrukdyti Mašinai, kad ji tavęs nesunaikintų, ir neleisti jai žudyti kitų. Negalėjai atsisakyti savo laisvės neatiminėdamas laisvės iš kitų. Karas, kaip ir darbas, tapo absoliutu.

Ankstyvosios Darbo Mašinos kūrė stiprias „geresnės ateities“ iliuzijas. Galų gale, jei dabartis tokia apgailėtina, ateitis gali būti tik geresnė. Net darbininkų klasės organizacijos buvo įtikintos, kad industrializacija padės pagrindus visuomenei, turinčiai daugiau laisvių, daugiau laisvo laiko, daugiau malonumų. Utopistai, socialistai ir komunistai tikėjo vystymusi, pramone ir „progresu“.

Marxas manė, kad dėl „progreso“ žmonės galės vėl medžioti, kurti poeziją ir mėgautis gyvenimu. Leninas, Stalinas, Mao, Castro ir kiti reikalavo vis daugiau pasiaukojimo kuriant naują visuomenę. Tačiau socializmas tebuvo dar vienas Darbo Mašinos triukas plečiant savo galias neįsisavintose teritorijose. Mašinai nerūpi, ar ji valdoma transnacionalinių kompanijų, ar valstybinių biurokratų. Jos tikslas visur ir visada tas pats – vogti mūsų laiką tam, kad gamintų plieną (steal our time to produce steel).

Pramoninė Karo ir Darbo Mašina sugriovė mūsų kosminį laivą ir jo ateitį. Baldai (džiunglės, miškai, ežerai, jūros) sutrupinti į šipulius, mūsų partneriai (banginiai, paukščiai, tigrai ir ereliai) sunaikinti ar ligoti, oras dvokia (CO2, rūgštieji lietūs), sandėliai ištuštinti (iškastinis kuras, metalai) ir užprogramuotas susinaikinimas (branduolinis holokaustas). Mes net negalime pamaitinti visų šio suniokoto laivo keleivių. Mes esame tokie nervingi ir irzlūs, kad galime bet kada pradėti nacionalistinį, rasistinį ar religinį karą. Daugeliui mūsų branduolinis holokaustas tapo ne grėsme, o laukiamu išsigelbėjimu nuo baimės, nuobodulio, priespaudos ir varginančio darbo.

5000 civilizacijos ir 200 pagreitinto pramoninio progreso metų sukėlė mums baisias pagirias. „Ekonomika“ tapo tikslu, ir mes tuoj būsime jos praryti. Viešbutis terorizuoja savo svečius, tačiau mes esame ir svečiai, ir šeimininkai tuo pačiu metu.

 

Pasaulinė Darbo Mašina

Pasaulinė Darbo Mašina, savo gniaužtuose laikanti Žemę, yra monstras, kuriam mes leidome užaugti. Jei norime savo kosminį laivą vėl paversti tinkama vieta, privalome išmontuoti šią Mašiną, pašalinti žalą, kurią ji padarė, o po to vėl susitarti dėl kai kurių esminių dalykų. Taigi pirmieji klausimai turėtų skambėti šitaip: kaip pasaulinė Darbo Mašina sugeba kontroliuoti mus? Kaip ji veikia? Kokie yra jos mechanizmai ir kaip galima juos sunaikinti?

Ji yra pasaulinė Mašina. Ji valgo Afrikoje, virškina Azijoje ir šika Europoje. Jos veiklą planuoja ir ją valdo tarptautinės kompanijos, bankų sistema, kuro, žaliavų ir kitų gėrybių tiekimo schemos. Yra nemažai iliuzijų apie tautas, valstybes, blokus, pirmąjį, antrąjį ar trečiąjį pasaulį, tačiau tai yra tik nereikšmingi to paties mechanizmo elementai. Žinoma, atskiri dantračiai sukasi ir perduoda vieni kitiems jėgą, įtampas bei trintis. Mašina sukurta remiantis jos vidiniais prieštaravimais: darbininkų-kapitalo, privataus kapitalo-valstybinio kapitalo (kapitalizmo-socializmo), vystymosi-atsilikimo, skurdo-švaistymo, karo-taikos, moters-vyro, ir t.t.

Mašina nėra vientisa struktūra, ji naudoja savo vidinius prieštaravimus kontrolės didinimui ir priemonių tobulinimui. Priešingai nei fašistai, teokratinės sistemos ar Orwello 1984, Darbo Mašina leidžia priešintis, reikšti nepasitenkinimą, provokuoti ir maištauti „proto ribose“. Ji suvirškina profsąjungas, radikalias partijas, protesto judėjimus, demonstracijas ir demokratiškus režimo pokyčius. Jei demokratija neveikia, ji naudoja diktatūrą. Jei jos teisėtumas patiria krizę, ji visada gali panaudoti koncentracijos stovyklas, kalėjimus ir kankinimus. Tačiau visi šie elementai nėra tokie svarbūs, kad suvoktum Mašinos veikimo esmę.

Pagrindinis visą Mašinos veiklą valdantis principas yra ekonomika. Bet kas yra ta ekonomika? Nuasmenintas, netiesioginis keitimasis kristalizuotu gyvenimo laiku. Mes leidžiame savo laiką gamindami detalę, kurią mums nežinomas žmogus sujungia su kitomis detalėmis ir pagamina įrenginį, kurį, savu ruožtu, siekdamas nežinomo tikslo, nusipirks kitas nežinomas žmogus. Šių gyvenimo gabalėlių apyvarta reguliuojama pagal tai, kiek darbo laiko buvo investuota į žaliavų išgavimą, gamybą ir į mus. Mato vienetas yra pinigai.

Tie, kurie gamina ir dalyvauja mainuose, negali kontroliuoti savo produkcijos, taigi turime situaciją, kada maištingi darbuotojai sušaudomi būtent tais ginklais, kuriuos jie padėjo pagaminti. Kiekviena prekė yra ginklas prieš mus, kiekvienas prekybos centras yra ginklų arsenalas, kiekviena gamykla yra mūšio laukas. Tokia ir yra Darbo Mašinos dinamika: skaldyti visuomenę į izoliuotus individus, šantažuoti kiekvieną iš jų atlyginimu už darbą ar prievarta ir naudoti mūsų darbo laiką savo tikslams pasiekti. Ekonomikos vystymasis reiškia Mašinos kontrolės didėjimą, kada atskiri mechanizmai tampa vis labiau ir labiau priklausomi nuo pačios Mašinos.

Visi mes esame pasaulinės Darbo Mašinos detalės. Mes esame Mašina. Mes atstovaujame ją vieni kitiems. Nesvarbu, ar mes esame atsilikę, ar ne, ar gauname atlygį ar ne, ar dirbame sau, ar kaip samdomi darbuotojai – mes vis tiek tarnaujame jai. Jei nėra pramonės, mes „gaminame“ darbuotojus eksportui į pramonines zonas. Afrika gamino vergus Amerikai, Turkija gamina darbininkus Vokietijai, Pakistanas – Kuveitui, Gana – Nigerijai, Marokas – Prancūzijai, Meksika – JAV. Pramonės nesugadinti kraštovaizdžiai gali būti naudojami tarptautiniam turizmo verslui: indėnų rezervacijos, Polinezija, Balis, aborigenų kraštai.

Tie, kurie bando ištrūkti iš Mašinos, atlieka tik įspūdingą „autsaiderių“ vaidmenį (valkatos, hipiai, jogai). Kol egzistuos Mašina, visi mes būsime jos viduje. Ji sunaikino, išdarkė ar privertė užimti demoralizuojančią gynybinę poziciją beveik visas tradicines visuomenes. Jei pabandysite ištrūkti į „nuošalų“ slėnį ir užsinorėsime gyventi ramų save išlaikančio ūkininko gyvenimą, jus suras mokesčių rinkėjai, privalomos karinės tarnybos agentai ar policija. Savo virtualiais čiuptuvais Mašina per kelias valandas gali pasiekti kiekvieną šios planetos kampelį. Net pačiame nuošaliausiame Gobio dykumos kampelyje negali būti tikras, kad niekas nestebės tavęs šikančio.

Trys pagrindiniai elementai

Įdėmiau pažvelgę į Mašiną, galime išskirti tris esmines jos funkcijas, tris tarptautinės darbo jėgos komponentus ir tris „sandėrius“, kuriuos Mašina siūlo trims mūsų viduje esančioms frakcijoms. Šios funkcijos gali būti apibūdintos taip:

A) Informacija: planavimas, dizainas, vadovavimas, vadyba, mokslas, bendravimas, politika, idėjų, ideologijų, religijų, meno kūrimas, ir pan. Tai Mašinos kolektyvinis protas ir nervų sistema.

B) Gamyba: pramoninių ir žemės ūkio gaminių gamyba, planų vykdymas, fragmentuotas darbas, energijos cirkuliacija.

C) Reprodukcija: A, B ir C darbininkų gamyba ir palaikymas, vaikų gimdymas, švietimas, namų darbai, paslaugos, pramogos, seksas, poilsis, medicinos priežiūra ir pan.

Visos šios funkcijos yra esminės Mašinai. Jei bet kuri iš jų sutrinka, anksčiau ar vėliau Mašinos darbas bus paralyžiuotas. Šioms trims funkcijoms Mašina sukūrė tris darbininkų rūšis, nors jų veikla ir persidengia, pvz., reprodukcijai reikia daugiau nei vienos rūšies darbininkų. Trys darbininkų rūšys dar suskirstytos pagal uždarbio lygį, „privilegijas“, socialinį statusą ir pan.:

A) Intelektualūs technikai, daugiausiai gyvenantys išsivysčiusiose (Vakarų) pramoninėse šalyse, labai „kvalifikuoti“ ir gerai apmokami, daugiausiai baltaodžiai vyrai, pvz., kompiuterių inžinieriai.

B) Pramonės darbininkai ir tarnautojai, gyvenantys besivystančios pramonės zonose, „slenksčio“ šalyse, socialistinėse šalyse, prastai ar vidutiniškai apmokami, įvairios „kvalifikacijos“ vyrai ar moterys, pvz., autopramonės darbininkai, elektronikos surinkėjos.

C) Laikini darbininkai, migruojantys tarp smulkaus žemės ūkio ir sezoninių darbų, paslaugų sektorius, namų šeimininkės, bedarbiai, nusikaltėliai, verteivos; moterys ir spalvotieji, neturintys nuolatinių pajamų priemiesčių lūšnynų ar Trečiojo Pasaulio gyventojai, dažnai egzistuojantys ant bado ribos.

Visos šios darbininkų rūšys atstovaujamos visose pasaulio šalyse, tik skirtingomis proporcijomis. Vis tik galima išskirti tris zonas su atitinkamomis darbininkų rūšimis:

A darbininkai: išvystytos pramonės (Vakarų) šalys: JAV, Europa, Japonija.

B darbininkai: socialistinės šalys ar besivystančios pramonės šalys: Rusijos Federacija, Rytų Europa, Taivanis, Singapūras.

C darbininkai: Trečiasis pasaulis, žemės ūkio ar „neišsivysčiusios“ Afrikos dalys, Azija, Pietų Amerika ir viso pasaulio lūšnynai.

 „Trečiasis pasaulis“ yra visur. Niujorke yra rajonų, kurių gyventojai gali būti laikomi Trečiojo pasaulio dalimi. Brazilijoje yra išvystytos pramonės zonos, socialistinėse šalyse yra daug A elementų. Tačiau JAV ir Bolivija, Švedija ir Laosas skiriasi.

Mašinos kontroliavimo galia slypi sugebėjime supriešinti skirtingas darbininkų rūšis. Aukštiems atlyginimams ir „privilegijoms“ daromos nuolaidos, nes Mašinai kai kurios darbuotojų rūšys patinka daugiau nei kitos. Socialinis išsluoksniavimas taikomas norint išlaikyti visą sistemą.

Trys darbuotojų rūšys bijo viena kitos. Darbininkų priešprieša palaikoma formuojant išankstines nuostatas, rasizmą, pavydą, politines ir religines ideologijas, skirtingus ekonominius interesus. Tarp mūsų gyvenantys A ir B darbuotojai bijo prarasti savo gerovę, automobilius, darbus ir namus. Tuo pačiu metu jie skundžiasi dėl patiriamo streso ir pavydi „tinginiaujantiems“ C darbuotojams. Savo ruožtu, C darbuotojai svajoja apie vartojimo rojų, stabilų darbą ir „lengvą“ gyvenimą. Visomis šiomis prieštaromis naudojasi Mašina.

Kad išlaikytų savo galią, Mašinai net nebereikia valdančiosios klasės. Privatūs kapitalistai, buržua, aristokratai ir šefai nedaro jokios lemiamos įtakos praktiškiems galios pasireiškimams. Mašina gali apsieiti be kapitalistų ir savininkų, ką ir įrodo socialistinių valstybių ir valstybinių įmonių Vakarų šalyse pavyzdžiai. Ne jie yra problema. Tikrieji Mašinos engimo organai yra kiti darbuotojai: policija, kareiviai, valstybės pareigūnai ir vadybininkai. Mes visada priešpastatomi savo pačių metamorfozėms.

Pasaulinė Darbo Mašina yra socialinis mechanizmas, kuriame žmonės pjudomi vieni su kitais tam, kad būtų užtikrintas Mašinos darbas. Taigi turime paklausti savęs: kam mums reikalinga ta Mašina? Kodėl mes priimame mums akivaizdžiai nepatinkantį gyvenimo būdą? Kokie privalumai mus priverčia užmiršti šį nepasitenkinimą?

Sukantys Mašiną prieštaravimai yra tie patys vidiniai prieštaravimai, su kuriais susiduria kiekvienas darbininkas. Jie yra mūsų vidiniai prieštaravimai. Žinoma, Mašina „žino“, kad mums nepatinka toks gyvenimas ir kad nepakanka slopinti mūsų troškimus. Jei viskas remtųsi priespauda, darbo našumas būtų žemas, o priežiūros kaina – per aukšta. Būtent todėl buvo panaikinta vergovė. Tiesą sakant, viena mūsų pusė priima Mašinos sandėrį, o kita pusė prieš ją maištauja.

Mašina turi ką pasiūlyti. Mes atiduodame jai dalį savo gyvenimo laiko, bet ne visą. Atsilygindama ji duoda mums tam tikrų gėrybių, bet visada ne tiek, kiek mums reikia ir visada ne būtent to, ko mums reikia. Savo sandėrius, priklausomai nuo darbo ir specifinių aplinkybių, yra sudariusios visos darbininkų rūšys ir kiekvienas darbininkas atskirai. Kadangi kiekvienas mano, kad jis yra geresnis nei kitus (visada yra kažkas blogesnis), jis prisiriša prie savo sandėrio ir nepasitiki jokiais pokyčiais. Taigi vidinė Mašinos inercija saugo ją nuo reformų ir revoliucijų.

Nepasitenkinimas ir pasirengimas keisti padėtį atsiranda tik tada, kai sandėris tampa pernelyg neteisingas. Dabartinė krizė, kuri daugiausiai matoma ekonominiame lygmenyje, kilo dėl to, kad visi Mašinos siūlomi sandėriai tapo nepriimtini. Prieš atitinkamus sandėrius savitais būdais neseniai protestavo A, B ir C darbininkai. Nepatenkinti ne tik vargšai, bet ir turtingieji. Mašinos perspektyvos nyksta. Vidinio atskyrimo ir tarpusavio antipatijos mechanizmas tuoj suges. Antipatija atsisuka prieš pačią Mašiną.

Iš www.evolutionzone.com vertė RB