Tęsinys. Skaityti pradžią
VI. MADRIDAS UGNYJE. LAISVĖS SAVANORIAI
– Važiuosi į Madridą, – kartą per rytinį vizitą pasako man gydytojas. – Čia tau nėra ko veikti. Ten ir sąlygos geresnės, greičiau pasveiksi, – nusišypso jis.
Priešpiečiais pasiruošiu išvykti. Tačiau laukti tenka iki pavakario. Ispanai punktualumu nepasižymi. Nieko nuostabaus, jeigu dažnai išgirsti manana por la manana, tai yra rytoj rytą. O tas rytojus kartais būna tik po kelių dienų.
Vakare atvažiuoja senas aplamdytas automobilis su Raudonojo kryžiaus emblemomis, kurios, matyt, dar visai neseniai nuteptos ant abiejų šonų. Išvažiuojame trise: aš, vienas artilerijos leitenantas ir dar vienas seržantas. Mano kelionės draugai išsiprašę tris dienas ,,atostogų pasveikimui“ į Madridą, tariamai pas artimesnius ar tolimesnius gimines.
Vėlai naktį atvykstame į ligoninę netoli Madrido priemiesčio Karabančelio Bacho. Ligoninė įrengta prieš pat karą pastatytoje Pablo Iglezijo, žinomo ispanų švietėjo, amatų mokykloje. Palatos čia erdvios, šviesios, išklotos metlacho plytelėmis. Lovos tvarkingai išrikiuotos, švariai užtiestos. Stebina ryški šviesa, kurios spinduliai veržiasi net pro gerai užtemdytus langus.
Daugumas ligonių – sveikstantieji po ligos ar baigiantieji gyti po sužeidimų. Man vieta pasitaiko greta jauno kapralo su jau užgijusią amputuota dešiniąja koja. Kitoje pusėje guli barzdotas, guvių akių dėdulis, kuris akylai stebi mane pro anarchosindikalistų laikraščio ,,Solidaridad obrera“ kraštą.
Išgeriu atmiešto karštu vandeniu kondensuoto pieno stiklinę, suvalgau riekelę baltos duonos ir, išvargęs po kelionės, tuoj pat užmiegu.
Rytmetį ateina vizituoti solidus, jau pagyvenęs vyresnysis gydytojas, lydimas bent ketverto padėjėjų. Paskiria kraujo ir kitokius tyrimus. Po poros dienų sužinau, kad drugiu jau nesirgsiu, bet užtat turiu įsisenėjusį gastritą ir todėl man skiriama griežta dieta.
– Čia mes visi dietininkai, – linksmai nusišypso mano barzdotasis kaimynas ir nusijuokia: – Čia tu neapsirysi, oi ne!
Ir tikrai, valgyti gauname ne per daug, nors man ir to pakanka. Gerai nuteikia tvarkinga aplinka, švara, rūpestinga priežiūra.
Susipažįstu su kaimynais: kapralas neteko kojos per „junkerių“ bombardavimą. Nenori apsiprasti su mintimi, kad jam karas jau baigėsi. Svajoja apie stebuklingą vyriausiojo gydytojo pažadėtą protezą, kuris toks pat geras, kaip tikra koja.
Barzdotasis anarchistas, buvusios Buenaventuros Duručio kolonos karys, patekęs į Madridą 1936 metų rudenį, taip ir pasiliko tame mieste. Sužeistas jau trečią kartą, bet vis nesunkiai. Ir dabar jau sveiksta. Tai malonus, paslaugus žmogus. Dėl to yra visų mylimas, tik jo dėstomų „laisvojo komunizmo“ idėjų daugelis klausosi su šypsena. Sužinojęs, kad prie Ueskos ilgą laiką buvau 28–ojoje konfederalinėje divizijoje, jis mane labai pamėgsta ir ima globoti. Kartais po pagalve pakiša argentiniško kornedbifo – konservuotos galvijienos, šveicariško kondensuoto pieno dėžutę.
– Valgyk! –sako jis, linksmai mirktelėjęs, nes tie eskulpai tave visai nugydys...
Kai užsimenu dėdei Markesui, – taip jį visi čionai vadina, – kad tai man, ko gero, gali pakenkti, jis tik nusikvatoja. Ir iš tiesų, mano skrandis, pailsėjęs anoje pilyje, rodos, bet ką suvirškintų.
Laukdamas gydytojų apžiūros, Markesas ištisomis valandomis pasakoja, kaip jis, jaunas vieno Barselonos fabriko darbininkas, įstojo į anarchosindikalistų profsąjungą. Tai buvo seniai, tik pradėjus tai organizacijai veikti. Paskui ilgai ir painiai kalba apie anarchizmo idealus, apie visuomenę, kuri tvarkysis be politinės valdžios, apie acción directa – tiesioginės kovos taktiką, kurią taiko anarchosindikalistai ir kurios nenori pripažinti marksizmo šalininkai. Markesas, kaip ir daugelis anarchistų, vis dar nelabai pritaria reguliarios Liaudies armijos su vieninga karine vadovybe sukūrimui, tačiau dabar, kai toji armija jau sukurta, jis nieko prieš, kad ji išliktų iki pilietinio karo pabaigos, iki galutinės pergalės. Neneigia ir visiems lygiai privalomos drausmės. Būdamas Duručio kolonoje, vadovavo centurijai – kuopai. Todėl, kai Madride likusi kolonos dalis persitvarkė į reguliarią armiją, turėjo užsidėti kapitono galionus. Tačiau juos nešioja tik fronte. Užfrontėje tuoj nusiima. Ir dabar, po trečio sužeidimo patekęs į ligoninę, juos tebenešioja kišenėje... Kaip greitai pastebėjau, ligoninėje tai visi žino ir kiekviena proga traukia per dantį slapuką kapitoną.
Palatoje daug komunistų, keliolika jų iš garsaus, jau pačioje pilietinio karo pradžioje suorganizuoto penktojo pulko. Markeso postringavimai jiems sukelia tik gardaus juoko.
Priešpiečiais, vos tik pasibaigus gydytojų vizitui, Madrido pusėje sugriaudžia patrankos. Fašistų sunkioji artilerija šaudo į miestą, kad net tirta mūsų ligoninės langai. Kartais šaudo ir naktį. Dėl to ispanai tiesiog įsiunta: kaip galima neduoti žmonėms miegoti? Tie fašistai visai ne žmonės, tai kažkokie monstruos – pabaisos.
Žilas, bet žvalus karinis gydytojas kiekvieną kartą klausia mane, ar aš ne italiano. Aš įtikinėju esąs lituano, kilęs nuo Baltijos krantų.
Kai aš sakau, kad Lietuva tai dar ne Rusija, o netoli jos esanti nedidelė šalis, jis tik ranka numoja.
Į palatą dažnai užeina jaunas, ištįsęs akiniuotas vyrukas. Jis gerai žino, kur ir kas yra Lietuva. Labai mėgsta žaisti šachmatais, o dirba ligoninės ūkio dalyje. Visi jį vadina Ubertu – vardu, kuris Ispanijoje gana retas.
Kai aš jam pralošiu vieną kitą partiją, mudu greit susidraugaujame. Uberto tėvas kadrinis Ispanijos armijos karininkas, pulkininkas. Jeigu sūnus nemeluoja, tai jis išradęs morterą – nediduką ispanišką minosvaidį, kokį turėjome prie Ueskos.
Naujasis mano bičiulis greičiausiai yra vienas iš tų respublikos šalininkų, kurie linkę karą baigti kuo toliau nuo fronto. Karas jį užklupo Madride, pradėjusį studijuoti medicinos mokslus. Iš pradžių Ubertas buvo kažkuriame fronte, bet greit susirgo ir, patekęs į ligoninę, joje ir pasiliko.
Kai nusibosta žaisti šachmatais, mes trise – Ubertas, Markesas ir aš – politikuojame. Pokalbiai dažnai baigiasi Markeso susikirtimu su Ubertu, kurio senasis anarchistas aiškiai nemėgsta ir už akių vadina enchufe, tai yra užfrontėje gerai įsikūrusiu tipeliu – ,,prisisiurbėliu“.
Rūpestinga priežiūra, vaistai ir dieta padaro savo: aš jaučiuosi kasdien vis tvirtesnis. Vieną popietę kartu su keletu kitų sveikstančiųjų pamėginu pasprukti iš ligoninės ir tramvajum, kurio paskutinė stotis yra bene už kilometro, pakliūti į Madridą. Porą kartų mums tai pavyksta: apžiūrime miestą, garsiąją Puerta del Sol – Saulės vartų gatvę. Tačiau Markesas pataria nerizikuoti, nes pavakare ligoninės vadovybė kartais daro patikrinimus ir gali lengvai pastebėti, kad lovoje guli susuktas rūbų gniužulas, o ne ligonis.
Ubertas tiesiog stebisi, ką aš apkasuose esu palikęs, kad taip į juos veržiuosi. Be to, sako, internacionalistai vis tiek greitai bus atšaukti iš frontų ir evakuoti iš Ispanijos.
Ubertas sako teisybę. Tą pačią dieną, tuojau po pietų, visose palatose įjungia garsiakalbius, ir išgirstame respublikos ministrų tarybos pirmininko Chuano Negrino kalbą.
Išsamiai apibūdinęs respublikos vidaus ir užsienio padėtį, Negrinas pažymi, kad ,,didžiųjų demokratijų“ vyriausybių vadovai, neseniai išdavę fašistams Čekoslovakijos respubliką, sankcionavę Sudetų krašto prijungimą prie Vokietijos, visą laiką nuolaidžiauja agresoriams. Po to, kai dar kovo mėnesį hitlerininkų armija įžengė į Austriją ir balandžio mėnesį buvo pasirašytas gėdingas anglų – italų susitarimas, kuriuo Anglija oficialiai pripažino ginkluotą intervenciją Ispanijoje, Prancūzijoje Daladje vyriausybė nebeslepia atviro priešiškumo Ispanijos respublikai. Dar birželio mėnesį (1938 m.) buvo uždaryta prancūzų – ispanų siena, o Londono „nesikišimo komitetas“ pagaliau priėmė vadinamąjį svetimšalių savanorių atšaukimo iš Ispanijos planą.
Toliau, kalbėdamas apie Anglijos premjero Čemberleno susitikimą su Italijos diktatorium Musoliniu ir užsienio reikalų ministru Čianu, Negrinas pabrėžia, kad Musolinio duotas pažadas atšaukti iš Ispanijos 10 tūkstančių italų kareivių yra tik manevras, nes hitlerinei Vokietijai ir fašistinei Italijai reikia tokios Ispanijos, kuri visai pritaptų prie Berlyno – Romos ašies. Dėl to Hitleris su Musoliniu ir stengiasi visaip remti Franką, užtikrinti jam pergalę.
Klausantis Negrino kalbos, mums pasidaro aišku, kad tiek Anglija, tiek Vokietija siekia Ispanijos respublikos kapituliacijos, nori padaryti tą pat, ką padarė su Čekoslovakija Miunchene. Todėl dar geriau suprantame, kokią didelę reikšmę turi Ispanijos respublikos kova su fašistais. Iš esmės tai yra kova už taikos išsaugojimą Europoje, nes ispanų liaudis, gindama savo laisvę ir nepriklausomybę, kliudo konsoliduotis agresyviam blokui, kliudo karo kurstytojams uždegti pasaulinio karo gaisrą. Kol Ispanijos frontuose virs arši kova su tarptautiniu fašizmu, tol ir italų fašistai nedrįs artimai susirišti su nacistais, o šie nesijaus saugūs savo užnugaryje.
Išrašę iš ligoninės, mane pasiunčia atgal į brigadą, kuri, kaip spėju, vis dar tebėra Pietų fronte.
Užsiregistruoju Centrinės armijos štabe Madride. Gaunu leidimą pabūti tris dienas mieste su teise apsistoti bet kuriame viešbutyje. Budintį karininką visai lengvai įtikinu, kad, pasitaikius progai, noriu susipažinti su šiuo jau legendariniu miestu, į kurio mūrus sudužo vokiečių, italų ir ispanų fašistų viltys laimėti greitą pergalę. Noriu apsilankyti bent arti tų vietų, kur prieš dvejus metus pradėjo savo šlovingą kelią pirmosios internacionalinės brigados.
Pirmą dieną vaikštau po miestą be jokio plano. Pagaliau kažkokioje šalutinėje gatvėje užsuku į nedidukę krautuvėlę, prekiaujančią vokais, senais atvirukais ir kitomis smulkiomis prekėmis. Jos savininkas, invalidas su amputuota koja, išsamiai atsako į mano klausimus ir pataria, kaip ir ką reikia Madride pasižiūrėti. Čia pat sukiojasi gyvas, judrus paauglys berniukas ir įdėmiai klausosi mūsų pokalbio.
– Aš eisiu su jumis drauge, aš jums viską parodysiu, – pasisiūlo man Pepitas – toks berniuko vardas. – Aš internacionalistus pažįstu, čia buvo vokiečių, lenkų, rusų... – aš su jais vaikščiojau po miestą. Tik jie iš Madrido jau išvažiavo...
– Pepitas gali eiti su jumis, jam dabar nereikia lankyti mokyklos, – pritaria ir vaiko motina.
Apie Madridą, Ispanijos sostinę, esu nemažai skaitęs ir girdėjęs. Iš nuotraukų, kino kronikose matytų vaizdų atpažįstu kai kurias gatves. Miestas per tuos dvejus metus buvo beveik be paliovos bombarduojamas iš oro ir apšaudomas artilerijos, tačiau nepasakysiu, kad jis dabar atrodytų labai sugriautas. Matyti, ir moderniško karo priemonėmis ne taip lengva sunaikinti šimtmečiais statytą didmiestį.
Kartu su Pepitu patraukiu plačiąja De Alkalos gatve, kuri, kaip ir daugelis kitų didžiųjų gatvių, veda į centrą, į Puerta del Sol.
Paskui išeiname į Gran Viją – Didžiąją gatvę, kurioje gausu krautuvių, vietomis per apšaudymą apdraskytų, storai apdulkėjusiomis langų vitrinomis. Kaip sako Pepitas, jose prieš karą pardavinėdavo brangiausias ir geriausias prekes, prabangos dalykus.
Sėdę į tramvajų, pavažiuojame į fronto rajoną, netoli Mansanareso upės. Tramvajus be langų, nubraižytais šonais, nežmoniškai trinksi ir cypia per posūkius.
– Toliau nevažiuosime, draugai, – žvaliai pasako konduktorius. – Čia visai netoli frontas, – mosteli jis ranka kažkur į miesto pakraštį.
Porą kvartalų einame pro zigzagais išmūrytas, sukrautas iš plytų ir smėlio maišų barikadas.
– Stokite! Toliau eiti negalima! Čia Mansanareso upė, kitame krante fašistai, – paaiškina seržantas.
Tai čia, prie Mansanareso upės, 1936 metų rudenį vyko kovos dėl miesto likimo. Čia kovos krikštą gavo vienuoliktoji ir kitos internacionalinės brigados. Šitos negilios ir neplačios upės akmeninguose krantuose buvo sulaikyti fašistai.
Sugrįžtame į Gran Viją, kur nedidelėje fondoje užkandame. Stebina palyginti švarios miesto gatvės, tvarka ir gyventojų ramumas. Driokstelėjus vienam ar kitam krašte sprogimui, jie tik pakelia akis į viršų, pasižiūri, ar nebombarduoja lėktuvai.
Gran Vijos gatvėje nemaža ištaigingų viešbučių: „Chitonas“, ,,Palasas“, ,,Ritsas“, kurie kažkada buvo prieinami tik turtingiesiems. Dabar juose nakvoja komandiruotieji, atvykę su reikalais frontininkai, užsienio žurnalistai (1).
Su Pepitu nueinu ir į Plaza de Espana – Ispanijos aikštę, kurioje stovi paminklas Migeliui Servantesui ir jo kūrinio herojams Don Kichotui ir Sančai Pansai. Deja, pamatome tik ilgąją Liūdnojo Vaizdo riterio ietį, kyšančią iš už plytų ir smėlio maišų sienos, saugančios nuo fašistų lėktuvų bombų ir artilerijos sviedinių.
Netoli nuo Gran Vijos yra garsusis diplomatų rajonas Embachadores, o gretimai jo – ne mažiau išgarsėjęs turgus. Siaurose senoviškose gatvelėse daug nedidukių krautuvių, kurių daugumas dabar uždarytos. Turgelyje prekiaujama senais daiktais, neaiškios kilmės cigaretėmis, tabaku. Prekiautojai labai atsargūs, prekių turi pasiėmę mažai, nes pagal karo meto įstatymus už spekuliaciją, ypač produktais, labai griežtai baudžiama.
Madride, kaip ir kituose Ispanijos miestuose, gatvėse visur sutiksi loterijos bilietų pardavėjų. Daugiausia tai senyvos moterys ir invalidai. Jie garsiai šūkauja, siūlo pirkti, sakydami, kad rytoj lošimas ir galima bus laimėti visą krūvą pezetų. Pradėjus netoliese sproginėti fašistų artilerijos sviediniams, bilietų pardavėjai dingsta. Tačiau aprimus ir vėl pasistato savo staliukus. Bilietų pardavinėjimas – varguolių verslas, senosios socialinės santvarkos palikimas, taip ir neišnykęs per visą pilietinį karą.
Iš turgaus Pepitas nuveda į Plaza mayor – Didžiąją aikštę, esančią viename iš seniausių Madrido rajonų, kurio namai statyti prieš penketą ar ketvertą šimtų metų, tada, kai karalius Pilypas II sostinę perkėlė iš Toledo į Madridą.
Aikštė panaši į didžiulį tašytais akmenimis grįstą uždarą kiemą. Jame kažkada vykdavo net bulių koridos ir inkvizicijos autodafė – eretikų deginimo ceremonijos.
Netoliese, aukštai išsišovusi į dangų, stūkso Madrido „Telefonika“ – 16 aukštų modernus pastatas, kuriame yra svarbiausias miesto telefono ir telegrafo ryšių centras. Pilietinio karo pradžioje „Telefonika“ išgarsėjo tuo, kad respublikonai jos viršutiniuose aukštuose buvo įsirengę sekyklą ir stebėjo fašistų pozicijas, iš ten pranešdavo apie artėjančias vokiečių ir italų bombonešių eskadriles. Fašistų artilerija dažnai tą pastatą apšaudydavo, tačiau nelabai sėkmingai, ir jis stovi kaip stovėjęs (2).
Būdamas daugelyje Ispanijos frontų, aš, kaip ir kiti savanoriai, visada prisimindavau Madridą ir jo gynėjus. Madrido fronte savanoriai internacionalistai gavo pirmąjį kovos krikštą. Į šio legendariniu tapusio miesto mūrus sudužo visos fašistų atakos, ir jie neįstengė toliau pažengti. Kol Madridas buvo nepaimtas, tol negeso mūsų viltis, kad karą laimėsime mes – Respublikos gynėjai. Pasionarijos šūkyje „No pasarán!“ atsispindėjo visų antifašistų ryžtas užkirsti kelią agresoriams, tie žodžiai skambėjo kaip pergalės laidas, jos simbolis. Apkasuose visada gaudyte gaudydavome kiekvieną žinutę apie sostinės gynimą. Tiesa, jos anuomet būdavo gana prieštaringos, ir tik daug vėliau iš lietuvių, kovojusių prie miesto sienų, iš gausios literatūros, kurioje mūsų draugai ir priešai analizavo „strategiją ties Madridu“, susidariau žymiai pilnesnį vaizdą tų įvykių, kurie klostėsi vėlyvą 1936 metų rudenį Ispanijos sostinės prieigose. Esu giliai įsitikinęs, kad istorinė Madrido kovų epopėja yra tokia reikšminga, jog tikrai verta apie ją smulkiau papasakoti.
1936 metų rugpiūčio mėnesį fašistai užėmė Portugalijos pasienyje esančius Estremaduros provincijos centrus – Meridos ir Badacho miestus. Tokiu būdu svarbūs šalies pietų rajonai (Andalūzijoje ir kitose provincijose), maištininkų užimti jau anksčiau, buvo sujungti su jų kontroliuojamais rajonais šiaurėje. Per Portugaliją, kuri visą laiką rėmė fašistus, čia ėmė plaukti dar daugiau ginklų, karinių specialistų iš Vokietijos ir Italijos. Maištininkai pradėjo ruošti Madrido puolimą.
Susijungusi su maištininkais šiaurėje, vadinamoji „afrikiečių armija“ skubiai siuntė legionierių ir marokiečių pulkus į kitus fronto barus, visų pirma prie Madrido. Sostinei ir visai respublikai iškilo rimtas pavojus: karo veiksmų centras persikėlė į Tacho upės slėnį, kur frankistai žūt būt siekė pralaužti frontą ir išplėsti puolimą.
Frankas iš anksto pasirūpino įgyti technikos persvarą, ypač aviacijos, ir tik tada pradėti puolimą. Po II pasaulinio karo paaiškėjo, kad 24 spalio 1936 metų Berchtesgadene, susitikęs su Hitleriu, Italijos užsienio reikalų ministras grafas Čianas pareiškęs, kad dučė numatė papildomai pasiųsti į Ispaniją 50 lėktuvų ir du povandeninius laivus. Hitleris savo ruožtu pažadėjo duoti atitinkamus patvarkymus saviškiams ir, jei reikės, dar pasiųsti kariuomenės... Spalio pabaigoje į Ispaniją nuvyko vokiečių karinės žvalgybos šefas admirolas Kanaris, lydimas aviacijos generolo Šperlės, ir susitiko su Franku. Tada buvo sudarytas „Kondoro“ legionas, kuris susidėjo daugiausia iš aviacijos dalinių, aprūpintų lėktuvais „Meseršmit–109“, „Heinkel–51“, „Dornije–17“, ,,Heinkel–111“, „Junkers–52“ (3). Legionas turėjo priešlėktuvinę gynybą, ryšių dalis, sanitarinę tarnybą ir kt. Iš pradžių jame buvo ir vokiečių tankų korpusas, kuris vėliau veikė kaip atskiras dalinys, vadovaujamas pulkininko fon Tomos. Korpusui buvo priskirta 30 baterijų priešlėktuvinės artilerijos.
Jau tuomet Ispanijoje buvo daug vokiečių instruktorių, kurie ruošė frankistų armijai vadų kadrus.
Madrido puolimui iš pradžių vadovavo pats Frankas, tačiau, paskelbtas kaudilju –valstybės galva, jis pertvarkė savo armijas į šiaurės ir pietų. Šiaurinei, kuri turėjo paimti Madridą, vadovavo generolas Mola.
Po to, kai fašistai užėmė Talaveros miestą, kilo visuotinis susirūpinimas Madrido likimu, ir nė tik respublikonų zonoje, bet ir užsienyje.
Ispanijos Komunistų partija su kitomis Liaudies fronto organizacijomis iškėlė šūkį – įtvirtinti Madridą, įrengti tris neįveikiamų sutvirtinimų linijas.
Dešimtys tūkstančių savanorių išėjo į fortifikacijų darbus aplink miestą ir jo viduje. Liaudies iniciatyva paskatino vyriausybę sudaryti specialistų komisiją, kuri paruošė sutvirtinimo darbų planą.
1936 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje pulkininko Jagės vadovaujama maištininkų armijos kolona Estremaduros plentu patraukė Madrido kryptimi. Neapmokyti ir prastai apginkluoti Liaudies milicijos būriai nesulaikė vokiečių ir italų lėktuvų bei tankų remiamų priešo pėstininkų puolimo. Iš Madrido buvo skubiai pasiųsti neseniai suformuoti komunistų 5–ojo pulko batalionai, kuriems vadovavo Listeris, Modestas, Tritonas, Medranas ir kiti jaunos, vos pradedančios kurtis Liaudies armijos karvedžiai. Didvyriškai gynė respublikos kariai kiekvieną žemės pėdą, tačiau pranašesnių priešo jėgų neįstengė sulaikyti. Fašistų pulkai vis artėjo prie Madrido. Žūtbūtinės kovos užvirė prie miesto vartų. Jų baigtis turėjo nulemti ne tik sostinės likimą, bet ir karo eigą.
Nepaėmę Madrido iš karto, vienu įsibėgėjimu, fašistai ėmė gabenti prie miesto vis daugiau ir daugiau karinių medžiagų, siuntė vis naujus ir naujus maurų bei svetimšalių legiono būrius. Prasidėjo mūšis dėl Madrido, kuris truko iki pat pilietinio karo pabaigos, tačiau lemiamos buvo pirmosios dienos, – 1936 metų lapkričio 6, 7, 8, 9, – kada miesto gyventojų ir visos liaudies didvyriškumas sudaužė visas priešo pastangas užimti sostinę.
Madrido gynimo štabas, kuris faktiškai buvo sudarytas tik lapkričio 6 vakare, dirbo labai sunkiomis sąlygomis. Viską reikėjo organizuoti iš naujo. Buvęs Madrido gynybos vadas generolas Posas, perduodamas vadovavimą generolui Miachai, net nepainformavo, kaip išdėstytos gynybos jėgos ir kiek jų yra. Be to, per suirutę, kilusią dėl vyriausybės evakavimo į Valensiją, šeši generalinio štabo karininkai su operatyvinio skyriaus viršininku naktį iš lapkričio 6 į 7 perbėgo pas frankistus.
Ištisinio fronto, kaip vėliau rašė generolas Rochas, beveik nebuvo. Patikimiausiai laikėsi 5–asis pulkas. Tiktai naktį iš lapkričio 6 į 7 kareivinėse prasidėjo skubus naujų dalinių organizavimas iš milicijos kolonų ir tokie kariniai vienetai iš karto žygiavo į pavojingiausius sektorius. Tuo tarpu savanorių būriai dieną ir naktį vis traukė į registracijos punktus. Darbininkai, inteligentai, jaunimas, moterys, žmonės be jokio karinio apmokymo ėmė ginklus ir ėjo į apkasus.
Frankistai tikėjosi jau pirmąją puolimo dieną įsiveržti į Madridą. Lapkričio 8 d. buvo numatyta visur statyti pergalės vartus, „penktoji kolona“ rengėsi sukelti didžiausias ovacijas ,,generalisimo“ garbei.
Anksti rytą prasidėjo generalinė ataka. Ore kaip juodvarnių pulkai suko ratus lėktuvų eskadrilės. Uraganinė patrankų ugnis skynė kelią pėstininkams. Tarškėdami vikšrais šliaužė pirmyn tankai. Karabančelis, žemutinis ir aukštutinis Useros rajonas, kvartalai prie Segovijos ir kitų Mansanareso upės tiltų, miesto pakraščiai skendo ugnyje, dūmų ir sprogimų sukeltų dulkių debesyse.
Miesto gatvės beveik ištuštėjo. Privatūs telefonai buvo atjungti, kad priešiški elementai negalėtų perduoti žinių anapus fronto. Skersai gatvių kabojo ilgi plakatai su užrašais: ,,Madrid tumba del fascismo!“, „No pasarán!“ (,,Madridas – fašizmo kapas!“ „Jie nepraeis!“).
Narsiai kovėsi Madrido gynėjai. Jų gretų nepralaužė nei artilerija, nei aviacija, nei įnirtingos tankų atakos. Vyrai iš visų Liaudies fronto organizacijų, iš visų politinių, antifašistinių partijų šventai prisiekė mirti, bet atlikti savo pareigą, nė žingsnio nesitraukti atgal.
Žaibo greitumu aplėkė apkasus žinia, kad jūrininkas Antonijas Kolis bombomis sudaužė keturis priešo tankus. Visi akivaizdžiai pamatė, kad šarvuotos pabaisos, į kurias fašistai dėjo tiek vilčių, yra gana lengvai įveikiamos, reikia tiktai šalto kraujo, ramybės, drąsos ir vikrumo.
Antonijas Kolis po keleto dienų žuvo, kaudamasis tame pat rajone, kur atliko savo žygdarbį. Tačiau jo pavyzdžiu pasekė seržantas Kornechas ir daugelis kitų Levantės, Ebro fronto kovotojų.
Spalio 6 marokiečiai į Karabančelį neprasiveržė. Bet kitą dieną iš pat ryto kova vėl užvirė – žiauri, atkakli. Maurai, svetimšalių legionas (tersio), žandarmerijos (guardia civil) kuopos, falangistai toliau bandė prasimušti į Madrido centrą. Generolo Rikardo gatvėje du fašistų tankai, be paliovos šaudydami iš kulkosvaidžių, ėmė šliaužti pirmyn. Jų pasitikti išslinko vienas respublikonų tankas. Trys didžiulės mašinos susidūrė netoli Karabančelio, prie skerdyklų. Sužvangėjo geležis, sučerškėjo vikšrai. Milisianai šoko iš apkasų ir, nepaisydami kulkų, pasileido su granatomis į pagalbą savajam tankui. Tačiau buvo jau vėlu. Sudaužęs vieną priešo mašiną, jis ir pats sudužo. Kitas priešo tankas su nutrauktu vikšru pakliuvo į respublikonų rankas. Tanko vadas leitenantas pasidavė. Pas jį buvo rasti dokumentai, vėliau turėję didelės svarbos Madrido gynimui.
Tą dieną įvairūs komitetai, iškilmingo Franko įžengimo į Puertą del Sol dalyviai, apie 10 valandą vyko į miestą. Pagal iš anksto paruoštus planus ir spaudos pranešimus Madridas jau turėjo būti fašistų paimtas. Todėl ponai sau ramiausiai važiavo iš Leganės kalvų. Automobilių motorams ūžiant, jie net neišgirdo kovos triukšmo. Apsižiūrėjo tik tada, kai kulkosvaidžių kulkos pradėjo varstyti automobilius. Krito keletas komitetininkų, o likusieji išsigandę išbėgiojo.
Veltui kai kurių Europos šalių reakcinė spauda skelbė, kad Madridas jau paimtas, pasidavęs.
Brėško lietingas ir šaltas lapkričio 9 dienos rytas. Pro Valiekos tiltą žygiavo pirmosios internacionalinės brigados kariai. Tai buvo 11–oji brigada, kurios pirmasis batalionas dar lapkričio 8 vakare gavo kovos krikštą Kasa de Kampo rajone.
Aršiausių kovų metu Madrido gyventojai pamatė, kaip miesto gatvėmis pražygiavo drausminga, gerai aprengta ir gerai apginkluota karių kolona. Į madridiečių sveikinimus jie atsakinėjo pakeldami kumščius ir šūkiu: ,,No pasaran!“
Tarptautinėms brigadoms pradžią davė pirmieji savanoriai, atvykę prasidėjus pilietiniam karui. Tarp jų buvo daug politinių emigrantų vokiečių, italų ir kitų tautų atstovų. Greta komunistų čia galėjai sutikti ir šiaip kairesnių pažiūrų pažangių žmonių, atvykusių iš savo tėvynės kovoti su tarptautiniu fašizmu.
Ne vienas iš šių voluntarios de la libertad – laisvės savanorių, kaip juos pavadino ispanai, – turėjo įveikti daug kliūčių, kol pateko į Ispaniją. Nemažai jų buvo pirmose Katalonijos milicijų kolonose: „Libertad“, „Justisia“, „Mateotti“, „Comune de Paris“, „Centuria Telman“. Vėliau daugumas savanorių susibūrė atskirose brigadose, suformuotose Albasetėje. Kai Madridui iškilo ypatingas pavojus, tos brigados buvo nedelsiant permestos ginti miesto.
Pirmąją internacionalinę brigadą, pavadintą 11–ąja, sudarė trys batalionai: Edgaro Andre – daugiausia iš vokiečių ir austrų, Paryžiaus Komunos – prancūzų ir belgų, Jaroslavo Dombrovskio – lenkų ir kitų slavų tautų. Pirmasis brigados vadas buvo generolas Kleberis (Manfredas Šternas). Brigada atvyko į Madrido frontą lapkričio 7. Po poros dienų (lapkričio 9) į kovą stojo ką tik suformuota 12–oji brigada, kuriai iš pradžių vadovavo generolas Lukačas – vengrų rašytojas Matė Zalka. Vėliau buvo sudarytos dar keturios internacionalinės brigados, kurių sudėtis dėl nuostolių kautynėse nuolat keitėsi.
Jau 1936 metų rudenį Madrido gynyboje dalyvavo keletas lietuvių. 11–osios brigados štabo vertėju buvo iš Argentinos atvykęs Albinas Kynas (4), vėliau per bombardavimą sužeistas. Legendarinio 5–ojo pulko politkomisaro Karloso Kontrero (Vidalio) adjutantu tarptautiniams reikalams buvo Juozas Grigulevičius (Ispanijoje – Chose Okampo), atvykęs iš Buenos Airių (5). Vėliau Grigulevičius tokias pat pareigas ėjo prie Madrido fronto armijos štabo viršininko generolo Rocho.
(1) Toje gatvėje, kaip vėliau sužinojau, buvo ir baras „Čikote“, kuriame pilietinio karo metais, gyvendamas Madride, lankydavosi Ernestas Hemingvėjus.
(2) „Telefonijoje“ buvo įrengtas ir svarbus Madridą ginančios respublikos artilerijos stebėjimo punktas. Vyriausiasis tarybinis artilerijos patarėjas pulkininkas Volteris (taip vadinosi Ispanijoje N. Voronovas, vėliau Tarybinės armijos vyriausiasis artilerijos maršalas) savo atsiminimuose rašo, kad per aršiausius mūšius dėl Madrido jis dažnai būdavo ,,Telefonikos“ bokšte, iš kur buvo labai patogu vadovauti kovai su priešo artilerija. Itin sėkmingos būdavo dienos valandos – nuo 2–os iki 4–os, tai yra pietų metas. Kad ir keista, bet tuo metu visiškai nurimdavo kovos veiksmai abiejose pusėse. Voronovas tada dažnai vaikštinėdavo po pirmas apkasų linijas išorinėje komunikacijos griovių pusėje ir niekad jo neapšaudė. O iš „Telefonikos“ bokšto pietų metu labai gerai matydavosi pagyvėjęs judėjimas priešo pusėje. Jį stebėdami, respublikos gynėjai gaudavo svarbių duomenų, kuriuos paskui panaudodavo karo veiksmuose. (Под знаменем Испанской республики1936–1939. Воспоминания советских добровольчев – участников начионально–револючионной войны в Испании, М., 1965, p. p. 93–94.).
(3) Война и революцня в Испании, том I, Москва, 1968, p. 439–440.
Bulota, Andrius. Ten už kalnų, Ispanija: Prisiminimai. – Vilnius: Vaga,1974.
