Tęsinys. Skaityti pradžią
Suoprotis gero ir blogo yra pačioje žmonijoje. Žmogus, kokį laipsnį protiško išsivystymo nebutų pasiekęs, kaip jo supratimai nebutų aptemdinti prietarais ar ypatiškais reikalais, jis skaito abelnai geru tą, kas yra naudingu draugijai, kurioje jis gyvena ir blogu tą, kas kenkia jai.
Bet iš kur ateina šitas supratimas, tankiai teip nereiškus, kad su vargu gali atskirti jį nuo pajautimo? Milijonų milijonai yra žmogiškų esybių, kurios niekuomet negalvojo apie žmonių veislę. Jie daugiausiai ką žino, tai savo kilmę ar šeimyną, retai tautą, o dar rečiau žmoniją, kaip gi tas yra, kad jie skaito geru tą, kas yra naudingu žmonių veislei, arba net įgyja jausmą vienlydumo su savo kilme nežiurint į visus jų siaurus, saumyliškus reikalus?
Šita buitis visuose laikuose užėmė labai galvotojus ir dar tebeužima juos lygšiol. Nepereina metai, kaip visa knygija tampa prirašyta apie šitą dalyką. Męs savu žaru duosime savo pažvalgą į šitą dalyką; bet praeidami pastebėsime, kad, nors aiškinimas dalyko gali skirtis, vienok dalykas pats liekasi nė maž neužginčijamas; ir lai sau buva musų aiškinimas netikras, lai jis buva nepilnas, dalykas su savo pasekmėmis žmonijai vis liksis. Męs galime neišaiškinti pilnai pradžios planetų, besisukančių aplinkui saulę, bet planetos vistiek sukasi ir viena jų neša mus su savim į erdmę.
Męs jau kalbėjome apie tikejimišką aiškinimą. Jei žmogus atskiria gerą nuo blogo, sako teologai, tai Dievas jam yra įkvėpęs šitą suoprotį. Naudingumo ar kenksmingumo ne jam leista jieškoti; jis turi vien klausyti prisakymų savo sutvertojo. Męs neapsistosime ant šito aiškinimo, vaisiaus nežinybės ir baimių laukinio. Męs eisime toliau.
Kiti (pav. Hobbs) bandė išaiškinti tą dalyką įstatymu. Esą turėjo buti įstatymas, kuris išauklėjo pas žmogų pajautimą teisingumo ir neteisingumo, gero ir blogo. Musų skaitytojai gali spręsti apie šitą aiškinimą patys. Jie žino, kad įstatymas tik sunaudojo draugijinius jausmus žmogaus, kad įspriausti terp doriškų įstatymų, kuriuos jis priima, visokius įsakymus, naudingus išnaudojančiai mažuomenei, kurios jo prigimtis atsisako klausyti. Įstatymas iškreipė pajautimą teisingumo, vietoje jo auklėjimo. Todėl vėl eikime toliau.
Neapsistokime nė ant aiškinimo utilitarijonų. Jie sako, jog žmogus veikia doriškai savo paties naudai, pamiršdami apie jo jausmą vienlydumo su visa veisle, kuris yra, nežiurint į tai kokia jo pradžia butų. Šiek–tiek teisybės yra utilitarijonų aiškinime. Bet tai nevisa teisybė. Todėl eikime toliau.
Čia vėl galvotojams XVIII šimtmečio męs kalti įspėjimą, iš dalies bent, pradžios doriško pajautimo.
Paimkime veikale*), paliktame dulyti tyloje tikėjimiškų prietarų ir net mažai težinomame prieštikėjimiškiems galvotojams, Adomas Smith'as uždėjo savo pirštą ant tikros pradžios doriško pajautimo. Jis nejieškojo jo mystiškuose tikėjimiškuose jausmuose; jis randa jį tiesiog jausme užuojautos.
Jųs pamatote vyrą mušantį vaiką. Jųs žinote, kad mušamas vaikas kenčia. Jusų vaizda verčia jus kęsti skausmą duodamą vaikui; o gal jo ašaros, jo skausmo pilnas veidelis pasako jums. Ir, jei jųs nesate bailiais, jųs šoksite ant nuožmuno, kuris muša jį ir atimsite jį iš jo.
Šitas pavyzdys pats kuone išaiškina visus doriškus pajautimus. Juo jiegesnė keno vaizdą, juo geriau jis nupieš sau, ką jaučia kokia nebuk esybė, kuomet yra priversta kentėti ir juo stipresnis ir išnašesnis bus doriškas pajautimas. Juo labiau jis yra patrauktas statyti save į vietą kitos ypatos, juo labiau jis jaus skausmą užduodamą jai, įžeidimą daromą jai, neteisingumą, kurio ji yra auka, juo labiau jis yra verčiamas veikti teip, idant užbėgti skausmui, įžeidai, ar neteisingumui. Ir juo daugiau kas papranta dėlei aplinkybių, dėlei tų, kurie jį apsiaučia, ar dėl stiprumo savo paties minties ir savo paties vaizdos veikti teip, kaip mąstis ar vaizda liepia, juo labiau doriškas pajutimas augs pas jį, juo labiaus jis stosis paprotiniu.
Šitą patį Adomas Smith'as išveda su gausa pavyzdžių. Jis buvo jaunas, kaip šitą knygą rašė, kuri toli pereina jo veikalą rašytą senesniame amžyje apie politiškąją ekonomiją. Laisvas nuo tikėjimiškų prietarų, jis jieškojo išaiškinimo doros fiziškoje buityje žmogaus prigimties ir dėlto ve oficiališkiejie ir neoficiališkiejie prietarai padėjo veikalą šimtmečiui į juodąjį surašą.
Adomo Smith'o vienintelė klaida buvo jo nežinojimas, kad šitas pats jausmas užuojautos jo paprotiniame laipsnyje yra teip pas gyvulius, kaip ir pas žmones.
Pažiurėkime į populiarizatorius Darwino, kurie jį atmeta su visa kuo, ko jis nėra perėmęs nuo Malthuso; jausmas sanlydumo yra svarbiausiu pobudžiu visų gyvulių, gyvenančių draugijoje. Erelys sudrasko žvirblį; vilkas praryja kalninę pelę; bet ereliai ir vilkai atnašiai gelbsti vieni kitiems medžioti, žvirbliai ir pelės susivienija terp savęs prieš žvėris ir plėšriuosius paukščius teip pasekmingai, kad tik patys nevikriausiejie pakliuva. Visose gyvulių draugijose sanlydumas yra prigimtu įstatymu toli didesnės svarbos, negu kova už buvį, kurios dorybė yra apgiedama valdančiųjų luomų kiekviename pasistengime galinčiame patarnauti musų apkvailinimui.
Kuomet męs tardome gyvulių svietą ir bandome išaiškinti sau, kad kova už buvį, palaikoma kiekvienos gyvos esybės su priešingomis apystovomis ir su nevidonais, tai išvystame, jog juo daugiau principai sanlydumo ir lygybės yra išsivystę gyvulių draugijoje ir yra įaugę į jos papročius, juo daugiau progos ji turi išlikti ir garbingai išeiti pergalėtoja iš kovos su sunkenybėmis ir priešais. Juo labiau kiekvienas draugijos narys jaučia savo sanlydumą su kiekvienu kitu nariu draugijos, juo pilniau yra išsivystę pas juos šitos dvi ypatybės, kurios yra didžiausiais veiksniais visos pirmyneigos; narsa iš vienos pusės, ir laisva ypatiškoji iniciativa, iš antros. Ir antraip, juo kokia gyvulių draugija, ar mažas gyvulių burys labiau žudo šitą pajautimą sanlydumo – kas gali atsitikti dėlei išimtinės stokos arba vėl dėl išimtinio gauso – juo labiau kiti du veiksniai pirmyneigos, narsa ir ypatiškoji inicijativa, mąžta; ant galo ji išnyksta ir draugija pradeda irti ir liekasi paveikiama savo priešų. Be bendro užsitikėjimo jokia kova nėra galima; nėra narsos, nėra iniciativos, nėra sanlydumo ir nėra pergalės! Apveikimas yra tikras.
Prie šito dalyko pagryšime vėliaus kuomet. Daugybe pavyzdžių męs galime prirodyti kaip svietuose gyvulių ir žmonių įstatymas bendros savyšelpos yra įstatymu pirmineigos ir kaip bendra savyšelpa su narsa ir ypatiška inicijativa, kuri gema iš jos, užtikrina pergalę veislės, geriausiai pataikančioms jos laikytis. Tuo tarpu užteks nurodžius į buitį. Skaitytojas galės matyti pats jos svarbą musų užimtam klausimui.
Dabar įsivaizdykime vėl šitą pajutimą sanlydumo, veikiantį per milijonus gadynių, kurios ėjo viena po kitai nuo pasirodymo pirmutinės gyvasties ant žemės. Įsivaizdykime kaip šitas pajautimas mažu–pamažu stojosi papročiu ir buvo perduodamas per paveldėjybę nuo prasčiausio mikroskopiško organizmo savo ainiams, vabzdžiams, paukščiams, šliaužiams pienžindžiams, žmogui ir męs suprasime pradžią doriškojo pajautimo, kuris yra butinumu gyvunams teip lygiai, kaip maistas, ar organas gromuliojimui jo.
Šitai pradžia doriško pajautimo, neinant toli atgal ir nekalbant apie sudėtinius gyvunus, paeinančius iš burių labai prastų mažų esybių. Męs turėjome labai trumpai išsijautoti, idant suglausti šitą platų klausimą į rybas keliato puslapių, bet užtektinai jau buvo pasakyta parodymui to, kad nėra tame nieko mystiško ar sentimentališko. Be šito sanlydumo pavieniaus su veisle gyvunų karalija niekuomet nebutų išsivysčiusi ar pasiekusi savo dabartinį tobulumą. Labiausiai prasinešusioji esybė ant žemes vis dar tebebutų viena iš tų mažų taškelių plukančių ant vandens ir su vargu įmatomų per mikroskopą. Bet ar net tokia galėtų gyvuoti? Nes argi ankstyviausiejie susikuopimai pačių klėtkelių nėra pradžia draugybos kovai?
*) The Theory of Moral sentiment, v. „Works and Life of Adams Smith“, Tom. 4 ir 5.
Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.
