Piotr Kropotkin. Anarchistų dora

 
SKYRIUS I
 

Istorija žmogaus mąsties primena švytuoklę, kuriai ima šimtmečius švystelėti. Po ilgam periodui miego ateina valanda prabudimo. Tąsyk mąstis pasiliuosuoja nuo pančių, kuriais tie, ką turi reikalą – valdovai, advokatai, kunigai – rūpestingai apkalė ją.

 
Ji padrebina pančius. Ji aštriai ima kritikuoti viską, ko ji buvo mokinama ir parodo nuogą tuštumą tikėjimiškų, politiškų, teisotųjų ir draugijinių prietarų, tarp kurių ji buvo auklėjama. Ji pradeda jieškoti naujų takų, aplobina mūsų pažintį naujais išradimais, sutveria naujus mokslus.
 

Bet įrambėję priešai mąsties – valdžia, įstatymdavėjas ir kunigas – tuojaus atsipeikėja nuo sumušimo. Pamaži jie pradeda rankioti savo pajiegas ir atnaujinti savo tikybą ir kodeksą įstatymų pritaikymui jų prie naujų reikalų. Tąsyk, pasinaudodami vergiškumu mąsties ir pobudžio, kuriuos jie patys teip gerai išlavino, pasinaudodami teipgi valandiniu suirimu draugijos, paimant viršų ant tikingumo vienų, ant godumo kitų, ant geriausių vilčių (visų labiausiai ant geriausių vilčių) daugelio, jie povaliai šliaužia atgal prie savo darbo pirmiausiai paimdami mokinti vaikus.

 

Vaiko siela yra silpna. Ji lengva pakreipti baime. Ir jie tą daro.

 

Jie padaro vaiką bailium ir paskui įšneka jam kančias pragaro. Jie iššaukia prieš jį pasmerktųjų kančias, rustybę nepermaldaujamo dievo. Paskui jie kalba apie baisybes revoliucijos, pasinaudodami tulu perdėjimu revoliucijonierių padarymui vaiko „draugu tvarkos“. Kunigas pripratina vaiką prie idėjos įstatymo, idant jį geriau priversti klausyti teip jo vadinamo „dieviško įstatymo“, advokatas gi čiauška apie dievišką įstatymą, idant svietiškas įstatymas geriau butų klausomas.

 

Ir per šitą pasidavimo paprotį su kuriuo męs perdaug esame apsipažinę, mąstis ateinančios gentkartės paima šitą tikejimišką pakraipą, kuri išsykio yra vergiška ir autoritetiška; autoritybė ir vergiškumas visuomet eina ranka rankon.

 

Šitais snudumo protarpiais dora retai tėra apšnekama. Tikėjimiškos priedermės ir teismiškoji veidmainybė užima jos vietą. Žmonės nekritikuoja, jie duodasi traukti papratimui ar nepaisinimui. Jie neišsišoka nė už įsteigtąją dorą, nė prieš ją. Jie daro, kiek jie gali, idant jųpasielgimai taikytųsi su jų profesijomis. Ir doros paviršys vis slugsta žemiau ir žemiau. Žmonės pasiekia Rymo dorą jo nupuolime, „Senovinės tvarkos“, pabaigos viešpatavimo vidurinių luomų.

 

Kas tik buvo gero, didelio, kilto ar savistovaus pas žmogų mažu–pamažu apauga samanomis; rudyja, kaip nevartojamas peilis. Melas stojasi dora, seklumas priederme. Pralobti, paglemžti pragumus, išeikvoti protą, uolumą ir energiją, nežiurint kaip, stojasi uždaviniu teip pasiturinčių luomų, kaip ir minios vargšų, kurių idealu yra nuduoti buržuaziškumą. Tąsyk nupuolimas valdovo ir teisėjo, kunigijos ir maždaug pasiturinčių luomų stojasi tokiu atkariu, kad švytuoklė pradeda svirti kiton pusėn.

 

Išpalengvo jaunimas išsiliuosuoja. Jis meta šalin savo prietarus ir pradeda kritikuoti. Mastis atbunda iš naujo iš pradžių tarpe kelių; bet nejutoms prabudimas pasiekia didumą. Stumis yra duotas, revoliucija seka.

 

Ir kiekvienu kartu klausimas apie dorą užeina vėl. „Kam aš turiu sekti principus šitos veidmainingos doros?“ klausia smegenys, pasiliuosavę nuo tikėjimiškos baimės. „Kam bile kokia dora turi buti verstina?“

 

Tąsyk žmonės bando aiškinti doros pajautą, kurią jie sutinka ant kiekvieno žingsnio be supratimo jos. Ir jos niekuomet nesupras, kolai jie tikės į pirmybę žmogaus prigimimo, kolai jie neprižengs prie gyvulių, augalų ir uolų supratimui jos. Bet jie atsakymo jieško moksle valandos.

 

Ir, jei męs išdrysime teip išsitarti, juo pamatas konvencijonališkosios doros, ar geriaus pasakius, veidmamybės, užimančios jos vietą, yra daugiau kasinėjamas, juo daugiau doriškas augštis draugijos pakyla. Tokiuose laikuose visų labiausiai doriška pajauta nužengia pirmyn, kuomet žmonės ją kritikuoja ir atmeta; tąsyk ji auga, kyla ir tobulinasi.

 

Tas atsitiko aštuonioliktame šimtmetyj. Teip seniai kaip 1723 m., Mandeville, anonymiškasis rašėjas, sukėlęs skandalą Anglijoje su savo „Pasaka apie Bites“ ir paaiškinimais, kuriuos jis pridėjo prie jos, drąsiai užpuldinėjo draugijos veidmainybę, žinomą po vardu doros. Jis parode, kad, teip vadinami, doriški papročiai yra tik veidmainiška kaukė, kad jausmai, kuriuos žmonės mano apvaldyti srove įstatymų doros, priešingai, nukrypsta daug aršesnėn pusėn dėlei to paties stabdymo šitų įstatymų. Lygiai kaip Fourier, jis reikalavo jausmams laisves, be kurios jie pavirsta į ydas; ir atlygindamas kaltę, stokai zoologiškos pažinties savo laiko, vadinas, paniekindams dorybę gyvulių, jis išaiškino pradžią doriškų supratimų prisigerinimu, reikalaujamu tėvų ir valdančių luomų.

 

Męs žinome, kad aštrų kritikavimą doriškų idėjų pradėjo vėliaus Škotijos filozofai ir enciklopėdininkai. Męs žinome anarchistus 1790 m. ir žinome pas ką augštesnis išsivystymas doriškų pajautimų galima rasti; pas įstatymų klausančius, patriotus, Jakobinus, ar pas Herbetininkus bedievius, kurie panašiai Guyau, atmetė privalumą ir dorišką sankciją.

 

„Kam aš turiu buti doras?“ – tai yra klausimas, kurį davinėjo sau nacijonalininkai XII šimtmečio, filozofai XVI šimtmečio, filozofai ir revoliucijonieriai XVIII šimtmečio. Vėliaus prie šito paties klausimo sugryžo iš angliškų utilitarijonų Bentham ir Mill, iš vokiškų materijalistų toki kaip Buechneris, iš rusiškųjų nihilistų 1860–70 m. ir prie jų jaunasai įsteigėjas anarchistų etikos (mokslas draugijos doros) – Guyau, numiręs, ant nelaimės teip anksti. Galiaus, tai yra klausimas, kuris ateina šioje valandoje jauniems anarchistams šios dienos.

 
Kam ištikro?
 

Trisdešimts metų atgal jaunimas Rusijos buvo karštai užimtas šituo patim klausimu. „Aš busiu nedoras!“ atėjęs jaunas nihilistas sakė savo draugui, tokiu budu pakeisdamas mintis veiksmu, kuris nedavė jam ramumo. „Aš busiu nedoras ir kodėl aš neturėčiau buti? Dėlto, kad raštas šventas reikalauja? Bet raštas šventas yra tik rinkinys babylioniečių ir žydų padavimų, padavimų surinktų ir sudėtų į kruvą kaip homeriškosios poemos, arba kas lygšiol yra daroma su baskų poemomis ir mongolų legendomis. Ar man tat reikia gryžti atgal į stovį proto pusiau civilizuotų rytų žmonių?

 

„Ar aš turiu buti doru todėl, kad Kantas pasakoja man apie kategoriškąjį paliepimą, mįsliškąjį prisakymą, kuris ateina man iš gilumos manęs paties ir prisako man buti doru? Bet kodėl šitas „kategoriškasai paliepimas“ turi didesnę galybę ant mano veiksmų negu tas kitas paliepimas, kuris kartais gali prisakyti man pasigerti? Tai yra tik žodis, niekas daugiau kaip žodis, lygus žodžiams „Apvaizda“ ar „Likimas“, išrastiems paslėpti musų nežinybę.

 

„Ar gal aš turiu buti doru, kad įtikti Benthamui, kuris nori mane įtikinti, jog aš busiu laimingesniu, jei prigersiu begelbėdamas praeivį, įpuolusį upėn, negu kad aš besižiurėčiau į jį skęstantį?

 

„Ar gal dėlto, kad tai toksai mano išauklėjimas? Dėlto, kad mano motina išmokino mane doros? Ar man reikia tad eiti ir klaupti bažnyčioje, garbinti karalienę, nusilenkti prieš teisėją, kuris, žinau, yra niekšas, vien dėlto, kad musų motinos, musų gerosios motinos primokino mus tokią baisybę nesuomonių?

 

„Aš esu prietaringas – kaip ir kiekvienas kitas. Aš rupinsiuosi nusikratyti nuo prietarų! Net jei nedorumas butų nesmagus, aš visgi priversiu save buti nedoru, teip lygiai, kaip mažas budamas aš priverčiau save nebijoti tamsos, kapinių, šmėklų ir numirėlių – kurių visų aš buvau išmokintas bijotis.

 

„Aš busiu nedoras, kad ištraukti ginklą piktam sunaudojamą tikėjimo; aš tą padarysiu net jei tik dėl protestavimo prieš veidmainybę, užkraunamą ant mųs vardan žodžio, kuriam vardas dora yra duota!“

 

Šiteipos samprotavo Rusijos jaunimas, beatsiskirdamas nuo senojo svieto prietarų ir išpliekdamas šitą papartį nihilistiškos, ar geriaus anarchistiškos filozofijos: Nelenkti kelių prieš jokią valdžią, kaip ji guodojama nebutų, nepriimti jokio principo, kuris nėra išvedamas proto.

 

Ar reikia mums pasakoti, kad po sumetimui į išmatų gurbą mokinimo savo tėvų ir sudeginimui visokių taislių dorumo nihilistiškasis jaunimas užmezgė savo tarpe žiedą doros papročių nesulyginamai geresnį už tą, kurį jų tėvai auklėjo po užžiura „Evangelijos“, „Saužinės“, „Kategoriškojo paliepimo“, ar „Aiškaus Išnašumo“ utilitarijonų. Bet pirma atsakymo klausimo, „Kam aš turiu buti doru?“ pažiurėkime ar klausimas gerai yra pastatytas, išanalizuokime motyvus žmogaus veiksmo.

 

Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.

 

Skaityti toliau