Pirmoji profsąjunga buvo įkurta Britanijoje 1720 metais, kuomet 7000 siuvėjų susivienijo į savanorišką organizaciją, siekusią didesnio atlyginimo ir trumpesnės darbo dienos (Glovackas 2007). Nors profsąjungų judėjimas tapo itin įtakingas dar XIX a. pirmoje pusėje (1830 m. Britanijos, Prancūzijos bei Vokietijos profsąjungos susijungė į neformalią tarptautinę sąjungą), Karlo Marxo „Komunistų manifestas“ (1848) tapo intelektualine paskata Europos profsąjungų vienijimuisi ir tolesniam jų augimui. Jame Marxas pabrėžė klasių kovos svarbą, darbo ir kapitalo priešstatą ir būtinybę darbui atstovaujantiems žmonėms vienytis į organizuotą veiklą ginant darbo interesus.

       Pirmojo (1864) ir Antrojo (1889) internacionalų metu darbo judėjimas įgavo itin didžiulį pagreitį. Industrinėse Europos šalyse kūrėsi ne tik įvairios darbininkų sąjungos, bet ir iš jų kilusios socialistinės partijos (po 1890 metų Antrasis internacionalas peraugo į masinį politinį judėjimą, kurio metu susikūrė pagrindinės Europos socialistų bei leiboristų partijos). Antrojo Internacionalo metu gausiai kūrėsi ir šakinės darbininkų sąjungos, kurios organizavosi industriniu profesiniu principu. Taip 1911 metais įsikūrė Tarptautiniai amatų sekretoriatai (International Trade Secretaries), kurie vienijo daugiau nei 6 milijonus narių (Gallin 2006).  

       XIX ir XX a. sandūroje iškilusias profesines sąjungas galima skirti pagal tris ideologines pakraipas: socialdemokratinės (demokratinio socializmo), krikščioniškos ir komunistinės profesinės sąjungos (Glovackas 2007).

       1913 metais buvo įkurta socialdemokratinės pakraipos Tarptautinė profsąjungų federacija (IFTU), kuri Pirmojo pasaulinio karo metu nutraukė savo veiklą, atkurdama ją 1919 metais Amsterdame (dėl to dažnai dar vadinama Amsterdamo internacionalu). Jau tuomet ji vienijo beveik 8 milijonus narių dvidešimtyje šalių. 1949 metais IFTU tapo Tarptautine laisvųjų profsąjungų konfederacija (ICFTU). Iki 2006 metų ši 155 milijonų narių profsąjungų konfederacija vienijo 241 organizacijas iš 156 šalių ir buvo laikoma viena didžiausių ir reikšmingiausių profsąjungų susivienijimu pasaulyje (Gallin 1999). Svarbu pabrėžti, kad socialdemokratinės orientacijos darbo judėjimas, pirmiausia įkūnytas IFTU, o vėliau ICFTU, dėl tarpukario Europoje įsigalėjusio fašizmo bei stalinizmo Sovietų Sąjungoje ne tik prarado didelę dalį narių, bet ir tapo kur kas labiau priklausomas nuo valstybinės biurokratijos. Kaip tik po Antrojo pasaulinio karo darbo judėjime palaipsniui įsivyravo socialinio solidarumo, o ne aštrios konfrontacijos strategija. Viena vertus, tai buvo žingsnis didesnės profesinių sąjungų galios ir įtakos link, tačiau kita vertus, ilgainiui tai prisidėjo prie profsąjungų judėjimo nukenksminimo, ypač pasireiškusio XX a. antroje pusėje.

       Komunistinių profsąjungų kilmė yra Sovietų Sąjungos inicijuota alternatyvi, taip vadinama Raudonųjų profsąjungų asociacija (RILU), kuri buvo įkurta 1921 metais. Dar 1919 metais gimė Antrajam internacionalui alternatyvus Trečiasis komunistinis internacionalas, kuris vėliau tapo tampriai susietas su tarptautine komunistinių profsąjungų asociacija. Ilgainiui didžioji dalis nepriklausomų Europos profsąjungų arba buvo sunaikintos Stalino diktatūros metu, arba išstojo iš 1945 metais Paryžiuje įsikūrusios, tačiau Sovietų Sąjungos kontroliuojamos Pasaulio profesinių sąjungos federacijos (WFTU). Nuo šešto dešimtmečio pradžios WFTU profsąjungos tapo pavaldžios Sovietų Sąjungai, o jų organizacinis modelis atspindėjo sovietinio administravimo modelį. Sovietų Sąjungai subyrėjus, iš esmės subyrėjo ir WFTU, palikdama tik nedidelį centrą Atėnuose, vienijantį kuopelę mažai reikšmingų profsąjungų (Gallin 2006).   

       Krikščioniškos pakraipos profesinių sąjungų kūrimosi paskata buvo popiežiaus Leono XIII enciklika „De Rerum Novarum“, kurioje katalikų bažnyčia suformulavo modernaus socialinio mokymo principus. 1920 metais įsikūrė Tarptautinė krikščioniškų profsąjungų federacija (IFCTU), kuri iki Antro Pasaulinio karo tampriai bendradarbiavo ir veikė kartu su socialdemokratine IFTU. 1968 metais IFCTU tapo Pasaulio darbo konfederacija (WCL), kuri oficialiais duomenimis šiandien vienija 25 milijonus narių, tačiau daugelis darbo profsąjunginio judėjimo analitikų linkę manyti, kad šis skaičius yra bent kelis kartus mažesnis.

       Nūdien svarbiausi tarptautiniai profsąjungų susivienijimai yra Tarptautinė laisvųjų profsąjungų konfederacija (ICFTU), Europos profsąjungų konfederacija (ETUC) ir Tarptautiniai gamybiniai sekretoriatai (ITS) (Gallin 1999). Tiesa, 2006 metais ICFTU ir Pasaulio darbo konfederacija (WCL) susijungė į šiandien didžiausią Tarptautinę profesinių sąjungų konfederaciją (ITUC). Europos profsąjungų konfederacija, kuriai priklauso ir trys didieji Lietuvos profsąjungų centrai (LDF, LPSK ir LPSS, kurie taip pat priklauso ir ITUC) yra Europos Sąjungos valstybių profsąjungas vienijanti organizacija. Didele dalimi ETUC finansiškai priklauso nuo Europos Komisijos (t.y. 70 % jos finansavimo yra iš EK). Yra pagrindo manyti, kad Europos profsąjungų konfederacija be kita ko veikia kaip galinga darbo judėjimo lobistinė organizacija Europos Komisijoje bei kitose ES institucijose. Tai teigiamai veikia Europos Sąjungos teisinės bazės formavimą, tačiau per didelis socialinio dialogo ir socialinės partnerystės akcentavimas turi ir savo trūkumų. Tai pasakytina ir apie kitas didžiąsias Europos ir pasaulio profsąjungų asociacijas, tokias kaip ITUC.

       Socialinės partnerystės ir socialinio dialogo praktika buvo didžiulis profsąjunginio judėjimo laimėjimas. Šiandien tai yra vis dar dominuojanti profsąjunginio judėjimo strateginė orientacija, kurios teisiniai pagrindai buvo padėti dar Versalio taikos metu, o vėliau Jungtinių Tautų teisėje. 1919 metų Versalio taikos sutartyje buvo įkurta Tarptautinė darbo organizacija, kurios svarbiausias principas buvo trišalių tarybų, atstovaujančių vyriausybes, darbdavius bei profsąjungas, sukūrimas. Socialinio dialogo ir socialinės partnerystės praktika ypač suklestėjo po Antro pasaulinio karo, kuomet Vakarų Europos valstybės ir kapitalą atstovaujantis ekonominis elitas, iš dalies bijodamas sovietinio tipo revoliucinių permainų, ir ypač dėl to, kad buvo stiprus darbo judėjimo spaudimas, sudarė kompromisą su darbui atstovaujančiomis profsąjungomis ir kitomis darbo organizacijomis. Šios socialinės partnerystės arba socialinės sutarties (angl. social pact) tarp kapitalo ir darbo priežastis buvo kelių dešimtmečių darbo judėjimo kova. Šiandien darbo judėjimo tyrinėtojai sutaria, kad kompromisas tarp darbo ir kapitalo po Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindinė socialdemokratiškos politikos bei gerovės valstybės sukūrimo priežastis, kas byloja apie darbo judėjimo milžinišką reikšmę Europos ir pasaulio demokratinei politikai.

       Be stiprių profsąjungų bei darbui atstovaujančių politinių partijų šiandien mes neturėtumėme nei aštuonių valandų darbo dienos, nei teisės į apmokamas atostogas, nei penkių darbo dienų savaitės ar juo labiau universalių politinių teisių. Daugiau kaip pusė amžiaus vyravusi socialinės partnerystės ir socialinio dialogo praktika, pirmiausia įkūnyta trišalėse tarybose, ilgainiui lėmė daugelio nacionalinių bei tarptautinių profsąjungų centrų neišvengiamą subiurokratėjimą. Tai iš dalies taip pat lėmė, kad daugelis profsąjungų aktyvistų ir lyderių užmiršo arba yra linkę pamiršti, kad didieji darbo judėjimo laimėjimai (socialiai orientuota ekonominė ir socialinė politika ir (ar) gerovės valstybės sukūrimas), nepaisant to, kad buvo laipsniškai pasiekti socialinio dialogo dėka, buvo sunkios kovos rezultatas. Socialinis dialogas bei darbo ir kapitalo atstovų derybos niekada nebūtų prasidėjusios, jei iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo Europoje nebūtų vykę daug visuotinių streikų. Šią nuostatą patvirtina ne tik žinomiausi darbo judėjimo tyrinėtojai ir aktyvistai (Wahl 2004, Gallin 2006, Howard 2007), bet ir pagrindinių streikų Europoje ir Amerikoje duomenys. Nuo pat XX a. pradžios visuotiniai streikai vyko daugelyje šalių: Ispanijoje – 1917 m., Barselonoje (Ispanijoje) – 1919 m., Vinipege (Kanadoje) – 1919 m., Sietle (JAV) – 1919 m., Britanijoje – 1926 m., Norvegijos statybininkų streikas 1928 m., Olandijos vasario streikas 1941 m. Visuotinių streikų skaičiaus ir masto sumažėjimas paaiškinamas ir tuo, kad daugelyje šalių darbdaviai, išgąsdinti klasių kovos paaštrėjimo, komunizmo įsigalėjimo Sovietų Sąjungoje bei didžiosios depresijos 1929-1932 m., padarė daug nuolaidų dirbantiesiems.

       XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose streikų ženkliai sumažėjo, o dalis jų buvo pralaimėti (vienas ryškiausių pavyzdžių – 1984-1985 metų Anglijos angliakasių streikai, kurie buvo žiauriai numalšinti Margaret Thatcher vadovaujamos vyriausybės). Streikų sumažėjimas, profsąjungų domestifikavimas, socialinio dialogo akcentavimas, išsivysčiusių visuomenių transformacija nuo industrinių į poindustrines susilpnino darbo judėjimą, kas savo ruožtu prisidėjo prie neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos įsigalėjimo devintajame dešimtmetyje.

       David Harvey (2005) įtikinamai parodė, kad neoliberalizmo įsitvirtinimas XX a. 8 dešimtmetyje buvo labiausiai išsivysčiusių kraštų (pirmiausia JAV ir Britanijos) ekonominio elito politinis projektas. Septintame dešimtmetyje socialinės partnerystės tarp darbo ir kapitalo praktika bei keynesiška ekonominė politika, akcentuojanti valstybės reikšmę krašto ekonomikai, buvo palaipsniui pakeista tuo metu mažai įtakinga Čikagos ekonomistų monetarizmo doktrina. Vienas iš pagrindinių F. von Hayeko, L. von Miseso, M. Friedmano ir kitų neoliberalų argumentas, kuris ilgainiui buvo perimtas tokių politikų kaip M. Thatcher ir R. Reagan, buvo individualios laisvės nesuderinamumas su socialiniu teisingumu. Kartu su tokiomis tarptautinėmis institucijomis kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, neoliberalai aktyviai propagavo beatodairišką rinkos santykių išplėtimą į tradiciškai valstybei priklausančias sferas, t.y. švietimą ir sveikatos apsaugą. Tai taip pat reiškė sistemingą mokesčių mažinimą, griežtą monetarinę politiką, norą žaboti infliaciją didėjančio nedarbo sąskaita ir darbo rinkos laipsnišką liberalizavimą.

       Daugiau kaip trisdešimt metų vykdytos neoliberalizmo socialinės ekonominės politikos rezultatai tapo ne tik vis didėjantis skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančiųjų (2000 metais 1% turtingiausiųjų šalies gyventojų kontroliuoja 15% visų JAV resursų, tuo tarpu 1970 m. šis santykis buvo 1% ir 8% (Harvey 2005). Tai taip pat reiškė socialinio pakto tarp darbo ir kapitalo sunaikinimą, kuomet iš šios partnerystės pasitraukė kaip tik ekonominis elitas, atstovaujantis kapitalą, o ne profsąjungos, atstovaujančios darbą (Wahl 2004). Pokario politikos sukurta gerovės valstybė buvo laipsniškai ir negrįžtamai išmontuota ekonominio efektyvumo bei globalios konkurencijos vardan.

       Pakitę galios santykiai bei neoliberalizmo įsivyravimas šiandien iš principo reiškia, kad socialinio dialogo ir socialinės partnerystės retorika, vis dar dominuojanti profsąjunginiame judėjime, yra nebetinkama. Negali būti socialinės partnerystės tarp darbdavių, vyriausybės ir darbo atstovų, jeigu profsąjungos neturi galios priversti transnacionalines korporacijas ir jas remiančias vyriausybes atsižvelgti į jų reikalavimus. Per pastaruosius 35 metus kapitalo koncentracija ir galia išaugo, tuo tarpu darbo judėjimas ženkliai susilpnėjo (dalyvavimas profsąjungose JAV nukrito nuo 30 % 1950 m. iki 12 % 2000 m., tuo tarpu Europoje priklausymas profsąjungoms per pastaruosius 25 metus vidutiniškai sumažėjo 15 %). Apie pakitusius galios santykius taip pat byloja ir ženklus streikų mažėjimas: pavyzdžiui JAV 1952 metais streikų, kuriuose dalyvavo daugiau nei 1000 žmonių, buvo 470, 1992 metais – 40, tuo tarpu 2004 metais tokių streikų būta tik 17 (Fisk 2008). Anot Dan Gallin, Pasaulinio darbo instituto (Global Labour Institute) direktoriaus, neoliberali ekonominė politika pasauliniu mastu taip pat reiškia darbo vietų praradimą ir mažėjimą. Transnacionalinės kompanijos keliasi į besivystančias šalis, kur darbo kaštai mažesni, o dirbama ilgiau, be to, vis daugiau taikomi trumpalaikiai projektiniai darbo principai. Tokiomis sąlygomis darbo judėjimo atsakas turėtų būti bandymas mobilizuoti kiek įmanoma daugiau narių (tame tarpe ir viduriniosios klasės samdomų profesionalų) bei tolesnė profesinių sąjungų internacionalizacija. O tai, kad Europos ir Amerikos darbo judėjimas išgyvena krizę, byloja ir tai, jog tokiuose Vakarų Europos kraštuose kaip Vokietijoje ir Skandinavijoje, kurios visuomet garsėjo stipriomis profsąjungomis bei alternatyvia socialiai orientuota korporacinio kapitalizmo sistema, profsąjungų įtaka didžiųjų korporacijų valdyme ženkliai sumažėjo (Knox 2004).


       Profsąjungos naujosiose Europos Sąjungos valstybėse

       Vidurio ir Rytų Europoje pokomunistinė transformacija į rinkos ekonomiką kelyje į Europos Sąjungą metė iššūkį profsąjungoms. Nepavykęs „socialistinis“ eksperimentas jas diskreditavo. Prasidėjus politinėms ir ekonominėms permainoms profsąjungos pradėjo tirpti, masiškai netekti narių. Iš organizacijų, kuriose narystė buvo privaloma, jos virto savanoriškomis darbuotojų asociacijomis. VRE valstybių vyriausybės mažai prisidėjo gerinant profsąjungų darbo sąlygas, į jas paprastai buvo žiūrima kaip į atgyveną, trukdį. Įvairiose viešose diskusijose profsąjungos buvo puolamos, o dažnai mėginama jas net diskredituoti. Peripetijos dėl profsąjungų turto daugelyje šalių visuomenei paliko gana slogų įspūdį – įvairūs profsąjunginiai  susivienijimai dėl jo kovojo ir pešėsi. Kartais į šiuos nesutarimus tekdavo įsikišti net ir teismams.

       Profesinės sąjungos, atlaikiusios perėjimą į rinkos ekonomiką, susidūrė su pelno siekiančiomis įmonių valdybomis, kurios susivienijo į darbdavių asociacijas. Profsąjungų atstovams, paprastai be patirties ir paruošimo, kolektyvinėse derybose teko susiremti su išsilavinusiais, apmokytais vadybininkais.

       Trišalėse tarybose profsąjungoms veikiant kartu su vyriausybės ir darbdavių atstovais buvo priimami svarbūs sprendimai dėl struktūrinių darbuotojų sąlygų (naujų darbo kodeksų ar minimalių algų). VRE valstybėse vyriausybės išlaikė valdžios svertus nustatant pagrindinius darbuotojų socialinių sąlygų standartus, pavyzdžiui, minimalios algos nuostatas. Šis valstybės nustatytas socialinių standartų sąrašas paskutiniu metu smarkiai sutrumpėjo. VRE valstybėms įsijungus į Europos Sąjungą pastebima daugiau liberalizmo, ženkliai sumažėjo valstybės reguliavimas.

       Tuo tarpu verslo pasaulis naujosiose ES šalyse iš ankščiau dominavusių didžiulių gamybinių susivienijimų transformavosi į daugybę smulkių ir vidutinių įmonių. Šiose naujose mažose struktūrose profsąjungoms buvo sunku išgyventi, tad jos pradėjo skilti, palaipsniui jų paprasčiausiai nebeliko. Išsilaikyti sugebėjo daugiausiai tos, kurios veikė ankščiau valstybės valdytose didesnėse bendrovėse. Dabar apytikriai 80 procentų įmonių neturi ne tik profsąjungų, bet ir organizacijų, kurios atstovautų įvairių pramonės sektorių darbuotojus (Kohl 2008).

       Profsąjungų veikla tapo labiausiai išplėtota srityse, kurios ir ankščiau priklausė valstybės valdymui, t.y. švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriuose. Tuo tarpu naujai išvystytame ir augančiame privačiame sektoriuje jos dar beveik neegzistuoja, nors darbuotojų atstovavimas profsąjungose ar darbo tarybose yra labai reikalingas (Ost, 2002).

       2002 metų Europos Sąjungos direktyva dėl darbuotojų minimalių informacijos ir konsultacijų standartų VRE šalyse liko nepastebėta arba įgyvendinta tik iš dalies. Direktyvoje numatytos darbo tarybos, kurios kaip instituciniai kūriniai turėtų kompensuoti darbuotojų atstovavimo trūkumą, nebuvo įkurtos plačiu mastu. Tai įvyko be kita ko ir dėl profsąjungų konfederacijų kaltės. Jos nenorėjo konkurencijos, atimsiančios atstovavimo teisės privilegijas.

       VRE valstybėse, priešingai nei įprasta Vakarų Europoje (išskyrus Didžiąją Britaniją ir Airiją), kolektyvinės derybos vyksta įmonių lygmenyje. Gerai, jei jos turi darbuotojus atstovaujančią organizaciją. Jei ne, darbo sąlygų nustatymas vyksta individualiai. Kaip rodoma lentelėje, naujosiose ES šalyse kolektyviniai susitarimai aprėpia labai nedidelį darbuotojų skaičių.

       profsajungu aktyvumas

       Kaip matyti, ypač menka narystė profsąjungose ir žemas darbuotojų atstovavimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

       VRE valstybėse derybų politika pasižymi visišku šakinių derybinių struktūrų nebuvimu arba jų trūkumu. Tai reiškia, kad kolektyviniai sprendimai nėra priimami centralizuotai visai pramonei. Dominuoja susitarimai smulkiose ir vidutinėse įmonėse.

       Radikali streiko priemonė VRE valstybėse daug mažiau efektyvi nei Vakarų Europoje. Tai yra ne tik dėl nepakankamo streikų finansavimo, bet ir dėl solidarumo stokos pramonės šakose. Naujosiose ES valstybėse sunku tikėtis, kad į gatves išeitų ne keli šimtai, o keliasdešimt tūkstančių darbuotojų. Dėl griežtų streikų organizavimo taisyklių sudėtinga imtis ryžtingesnių veiksmų. Pavyzdžiui, streiko organizavimui Lietuvoje buvo reikalingas 66,6 % darbuotojų pritarimas. Latvijoje darbdavys turi būti įspėtas prieš 7 ar 14 dienų raštu apie ketinimą streikuoti. Čekijoje visas streikuotojų sąrašas turi būti įteiktas darbdaviui. Nenuostabu, kad per paskutinį dešimtmetį naujosiose ES šalyse stambesnių streikų privačiose įmonėse nebuvo (Kohl 2008).

       Šakinių kolektyvinių susitarimų stoka veda prie nepalankių darbo sąlygų, ypač nepalankaus darbuotojui darbo laiko. Štai dirbtų darbo valandų skirtumas tarp Latvijos ir Olandijos 2004 metais buvo 259 valandos, t.y. daugiau nei pusantro mėnesio. Profsąjungos negali efektyviai kovoti su gerai organizuotomis įmonėmis ar pramonės šakomis, jei darbdavys nelinkęs derėtis arba siūlo nepalankias derybų sąlygas.

       ES teisės numatyti struktūriniai pokyčiai jau seniai yra perkelti į VRE valstybių darbo teisę, tačiau daugiau formaliai. 1994 metų ES direktyva dėl Europos darbo tarybų ir minėtoji 2002 metų direktyva dėl informacijos ir konsultacijų standartų užtikrina minimalias darbo ir socialines sąlygas. Tačiau ta aplinkybė, kad ES teisė yra nepakankamai įgyvendinama praktikoje, verčia rimtai susirūpinti.

       Nerimą kelia ir demografiniai pokyčiai bei emigracija naujosiose ES valstybėse. Jauni, gabūs, aukštos kvalifikacijos specialistai išvyksta dirbti į Vakarų Europą. Protų ir kvalifikuotų darbo rankų nutekėjimas yra didžiulis smūgis jaunoms Europos Sąjungos šalims. Emigracijos pasekmės, jei nebus imtasi ryžtingos politikos ir jei toliau VRE profsąjungos nesugebės aktyviai ginti vietos dirbančiųjų teises, ateityje bus jaučiamos dar stipriau. Du kartus aukštesnis nei senosiose ES valstybėse jaunimo nedarbo lygis taip pat skatina emigraciją.

       Tam, kad profsąjungų situacija Vidurio ir Rytų Europoje gerėtų, turi būti įgyvendinta keletas esminių sąlygų:

       – Į profsąjungas turi būti aktyviau pritraukiami nauji nariai, reikalingos intensyvesnės viešųjų ryšių kampanijos, vaizdinių priemonių naudojimas.

       – Tikslinga peržiūrėti teisinius apribojimus darbuotojams tapti profsąjungų nariais smulkiose įmonėse, studentams, laikinai dirbantiems ar bedarbiams.

       – Aktyvesnis ES direktyvose numatytų darbo tarybų įmonėse kūrimas.

       – Profsąjungų narių mokymų organizavimas. Ekonominių mokslų, derybų meno, įtakos skleidimo, streikų organizavimo mokymai būtini kiekvienam profsąjungos nariui.

       – Solidarumo skatinimas. Organizacinis susiskaldymas ir pavienis veikimas silpnina profsąjungas. Daugiau dėmesio turi būti skiriama profsąjungų solidarumui, jungimuisi bei tarptautiniam bendradarbiavimui.  

       Naujų bendradarbiavimo galimybių ES lygiu ir kaimyninių regionų lygmeniu paieška. Vakarų Europos profsąjungos gali pagelbėti naujokams iš VRE valstybių. ES valstybių profsąjungos turės bendradarbiauti dar glaudžiau, siekdamos išlyginti regionų skirtumus ir harmonizuoti darbo ir pragyvenimo sąlygas. Tai sustiprins darbuotojų visoje ES jėgas kovojant su globaliai veikiančiu kapitalizmu (Kohl 2008).

       Analizuojant VRE valstybių profsąjungų veiklą bei jų įtaką galima prognozuoti, kad regiono pietinių valstybių (Slovėnijos, Vengrijos ir Čekijos) profsąjungoms prireiks mažiausiai laiko, kad pasiektų profsąjungų bičiulių iš senųjų ES valstybių lygį, nes jų veiklos modeliai yra labiau pritaikyti prie kontinentinės ir Šiaurės Europos modelių. Tuo tarpu konservatyvesnėms naujųjų valstybių profsąjungoms, ypač Lenkijos ir Baltijos šalių, prireiks daugiau laiko, kad sumažintų skirtumus su Vakarų Europa. Europos Komisija prognozuoja, kad VRE valstybės senąsias ES nares ekonomiškai pasivys per tris dešimtmečius. Tuo tarpu jau dabar kai kurie rodikliai rodo, kad Slovėnijai užteks ir pusės to laiko, o ES ekonominio išsivystymo vidurkį ši valstybė žada pasiekti jau po kelerių metų. Šiose varžybose profsąjungos atlieka labai svarbų vaidmenį. Statistika rodo, kad aukščiausias gyvenimo lygis, konkurencingumas ir gyvenimo kokybė kaip tik ir pastebimas tose šalyse, kur veikia stiprios profsąjungos. Geriausias to pavyzdys – Skandinavijos valstybės.


       Profsąjungos ir darbo judėjimas Lietuvoje

       Lietuvoje profsąjunginis judėjimas buvo ir yra neatsiejama Europos darbo judėjimo dalis. Nors organizuotas darbo judėjimas iškilo kiek vėliau nei Vakarų Europoje (pirmoji Lietuvos profsąjunga įsikūrė 1892 metais), iš esmės organizacine prasme profsąjungos ir kitos darbo organizacijos niekuo nesiskyrė nuo pasaulinio darbo judėjimo. Labiausiai industrializuotuose Lietuvos vietovėse (pirmiausia Vilniuje) XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje veikė daug darbininkų organizacijų: žydų darbininkų Bundo organizacija (įkurta 1895 m.), Šv. Juozapo darbininkų sąjunga, Šv. Zitos tarnaičių sąjunga, Dvarų ir sodžių darbininkų sąjunga, Žagarės lauko darbininkų sąjunga ir daug kitų šakinių (stalių, statybininkų, siuvėjų ir t.t.) profsąjungų (Glovackas 2007). Paminėtina ir tai, kad žydų bendruomenė Lietuvoje buvo itin aktyvi profsąjungų bei apskritai darbo judėjimo veikloje. Panašiai galima pasakyti apie Klaipėdos krašto darbininkus, kur narių skaičius profsąjungose buvo didesnis, nei Didžiojoje Lietuvoje ar net Vilniuje (Vilniuje – 30%, Klaipėdoje – 40%). Profsąjungų, kurios tuo metu sparčiai vienijosi regioniniu ir nacionaliniu pagrindu, XX a. pradžioje būtų buvę žymiai daugiau, jei jos nebūtų buvusios žiauriai slopinamos carinės Rusijos administracijos. Šis faktas bei tai, kad 1927 m. autoritarinis Antano Smetonos režimas uždraudė socialdemokratinės pakraipos Darbininkų ir tarnautojų centro biurą, byloja apie bendrą europinę tendenciją, kad antidemokratiniai ir (ar) fašistiniai režimai draudė ar kaip kitaip varžė darbo judėjimą, kuris visuomet žengė koja kojon su demokratizacijos procesu.

       XX a. trečio dešimtmečio pirma pusė Lietuvos profsąjungoms buvo vienas sėkmingiausių laikotarpių. Lietuvos Seime dalyvavo net keli profsąjungų atstovai (J. Paplauskis, V. Galinis, P. Mikulskas, J. Kedys, J. Markelis, V. Sakalauskas), kurie aktyviai gynė darbo žmonių interesus aukščiausiu politiniu lygiu, buvo leidžiami keli profesinių sąjungų laikraščiai („Profesinės žinios“, „Darbininkų žodis“, „Lietuvos darbininkas“), veikė daug kultūrinių bei šviečiamųjų organizacijų, buvo įkurta profsąjungų suaugusiųjų gimnazija (Glovackas 2007). Nepaisant to, jog samdomų darbininkų narystė profesinėse sąjungose, lyginant su kitais Europos kraštais, nebuvo labai gausi (17%), ji buvo gausesnė nei nūdienos Lietuvoje (12%).    

       Antrojo pasaulinio karo metu bei po 1940 metų okupacijos didžioji dalis Lietuvos profsąjungų narių emigravo į Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką arba Stalino režimo buvo ištremti į Sibirą. Dalis darbo judėjimo aktyvistų (socialdemokratai Steponas Kairys, Kipras Bielinis, socialistas Jonas Glemža) įsitraukė į Vyriausiąjį Lietuvos išsilaisvinimo komitetą (VLIK). Kai kurie jų jau emigracijoje įsitraukė į nepriklausomas tarptautines profesines sąjungas. Sovietų Sąjungoje profsąjungos Lietuvoje buvo organizuojamos pagal bendrą tarybinį principą – įvairių šakų profsąjungos privalėjo priklausyti visasąjunginei centro tarybai, kuri buvo ideologiškai ir organizaciškai priklausoma nuo sovietinių centro tarybų (Glovackas 2007).   

       Panašiai kaip ir kituose Rytų Europos kraštuose, Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo didžioji dalis visuomenės į profsąjungas ėmė žiūrėti kaip į sovietinę atgyveną. Tai iš dalies suprantama. Profsąjungos Sovietų Sąjungoje buvo organizuojamos iš viršaus bei atstovavo oficialią stalinistinio marksizmo doktriną. Iš esmės sovietinės Lietuvos profsąjungos buvo „geltonųjų profsąjungų“ atmaina.(1)  Nepaisant to, kad jos veikė pagal valstybinės komunistų partijos, o ne pagal įmonių vadovybės, direktyvas, planinės ekonomikos sąlygomis įmonės vykdė griežtą valstybinę ekonominę politiką, tad buvo paklusnios tiek įmonių vadovybei, tiek ir valstybinei biurokratijai. Tai lėmė, kad Lietuvoje ir šiandien yra labai menkas pasitikėjimas profsąjungomis bei vienas žemiausių narių skaičius Europos Sąjungoje (žr. lentelę). Be to, kaip taisyklė rusakalbių bei lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių aktyvumas profsąjungose buvo ir tebėra didesnis nei etninių lietuvių (Rutkauskaitė 2002), kas turi neigiamą poveikį profsąjungų populiarumui kaip tik dėl beveik du dešimtmečius vyravusio ir iš dalies tebevyraujančio pro-nacionalistinio viešojo diskurso.   

       Trijų pagrindinių Lietuvos profesinių sąjungų centrų istorija – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (LPSS) ir Lietuvos darbo federacija (LDF) – iš dalies atspindi Lietuvos valstybingumo istorijos tendencijas po Nepriklausomybės atkūrimo. Daugelis komentatorių bei aktyvistų sutinka, jog Lietuvos profsąjungų įvaizdžiui ir vienybei labai stipriai pakenkė sovietinės Lietuvos profsąjungų turto dalybos. Nesugebėjimas susitarti bei aiškių Seimo ir Vyriausybės principų nebuvimas paskirstant buvusių profsąjungų turtą, o taip pat įtariami korupciniai santykiai, lėmė ilgalaikį pagrindinių profsąjungų centrų susipriešinimą. Be to, dviejų pagrindinių centrų – LPSK ir LPSS – vienybės stoką lėmė jų skirtingos ideologinės ir politinės orientacijos.

       LPSK, šiandien vadovaujama Artūro Černiausko, susikūrė 2002 metais po dviejų didžiųjų profsąjungų – Lietuvos profesinių sąjungų centro (vadovaujamo Algirdo Kvederavičiaus, o vėliau Juozo Oleko) ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo (vadovaujamo Algirdo Syso) – susijungimo. Pirmoji jų buvo dar 1990 balandžio mėnesį susikūrusios Lietuvos laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos (LLPSK) veiklos tesėja, kuri savo ruožtu paveldėjo tarybinį Lietuvos profsąjungų organizacinį palikimą. Antroji, t.y. Susivienijimas, susikūrė 1992 metais kaip atsvara „sovietinio“ tipo profsąjungoms, kurias kaltino lėtomis reformomis ir neveiklumu. Nuo pat savo susikūrimo pradžios LPS Centras tampriai bendradarbiavo su LDDP, tuo tarpu LPSS palaikė artimus ryšius su tuomet Aloyzo Sakalo vadovaujama Lietuvos Socialdemokratų Partija (LPSS 1996 metais pasirašė bendradarbiavimo sutarti su LSDP) (Glovackas 2007). Praeitą dešimtmetį tarp šių profsąjungų vyko aršios kovos: pavyzdžiui, 1994 metais LPSS užblokavo LPSC norą stoti į ICFTU, į kurį jis nebuvo priimtas dėl to, kad neatitiko laisvo profesinių sąjungų judėjimo principų. Aloyzo Sakalo vadovaujama LSDP labai aktyviai dirbo su profesinėmis sąjungomis, ko nepasakysi apie tuometinę LDDP. Kaip bebūtų, po 2002 metų LPSS ir LPSC susijungimo, LSPK tampriai bendradarbiauja su LSDP.

       Taigi LPSK nuo pat savo gyvavimo pradžios LLPSK, o vėliau LPSC pavidalais, savo socialine politine orientacija buvo ir iš dalies yra „eks-komunistinė“ organizacija.

       Tuo tarpu LPS „Solidarumas“ yra profesinių sąjungų organizacija, susikūrusi 1989 metais kaip Lietuvos atgimimo Sąjūdžio dalis, siekusi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Oficialiai profsąjungos vardą ji įgavo savo antrojo suvažiavimo metu 1990 liepos 1 d., ir savo egzistavimo pradžioje vadinosi Lietuvos darbininkų sąjunga (LDS). LDS tapo LSP „Solidarumas“ 2002 metais. Pirmasis LDS vadovas buvo Kazimieras Uoka (1989 - 1990), o nuo 1991 iki 2004 metų šiai profesinei sąjungai vadovavo Aldona Balsienė, į savo prezidentavimo pabaigą susikompromitavusi dėl kaltinimų machinacijomis profsąjungos turtu. 2004 metais nuo Liberalų demokratų partijos išrinkta į Seimą A. Balsienė, pažeisdama LR Konstitucinio teismo nuostatą dėl Seimo nario susisaistymo darbiniais santykiais, būdama parlamentarė, aktyviai veikė kaip „Solidarumo“ netiesioginė pirmininkė. Pagarsėjusios finansinės machinacijos Druskininkų poilsiavietėje „Nemunas“, kurią administravo A. Balsienės įsteigta UAB „Profsąjungų mokymų ir tyrimų institutas“, profsąjungos turto švaistymas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi bei viešųjų ir privačių interesų painiojimas stipriai pakenkė ne tik „Solidarumo“ įvaizdžiui, bet ir visam Lietuvos darbo judėjimui. Kreipdama žvilgsnį į tautiškumą bei Sąjūdžio ištakas, Aldona Balsienė ne tik nesistengė prisidėti prie pagrindinių profsąjungų centrų vienijimosi proceso, bet jam dar ir atvirai pakenkė. Tai liudija ne vienas LDF ir LDSP lyderių viešas pareiškimas po to, kai „Solidarumo“ pirmininke tapo Aldona Jašinskienė, kuri iš pagrindų ir į gera pakeitė profsąjungos politiką.  
 
       Lietuvos darbo federacija, vadovaujama Vydo Puskepalio, yra krikščioniška profesinė sąjunga, kuri savo ištakas kildina dar iš 1919 metų, kuomet Kaune buvo įkurta krikščionių darbininkų organizacija, siekianti ginti jai priklausančių profesinių sąjungų darbininkų teises. Didžioji dalis LDF narių (net iki 90%) yra buvę darbininkų sąjungos nariai (V. Puskepalis buvo Panevėžio LDS pirmininkas). Šiandien LDF yra antras pagal dydį profesinių sąjungų centras (pirmasis yra LPSK), vienijantis apie 20 000 narių. Kaip ir LPSK bei LPS „Solidarumas“, LDF yra Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos (ITUC) ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) narė. LDF yra bene aktyviausias Lietuvos profsąjungų centras, remiantis naujas iš apačios (angl. grass roots) kylančias profesines sąjungas. Tokio „grass roots“ profsąjunginio aktyvizmo rėmimo pavyzdys yra 2008 metais susikūrusi „IKI“ darbuotojų profsąjunga, vadovaujamą Valdo Vidugirio, kuri įsijungė į LDF. „IKI“ profsąjunga patyrė ir patiria didžiulį „IKI“ vadovybės spaudimą, grasinimų, narių atleidimo, profsąjungos padavimo į teismą pavidalu.(2)     
 
       Šiandien Lietuvoje yra ir daugiau profesinių sąjungų centrų, kurie nepriklauso Vilniuje įsikūrusiems trims didiesiems centrams. Paminėtina Kaune centrinę būstinę įkūrusi Jungtinė profsąjunga, kuriai vadovauja Arvydas Dambrauskas. Ji vienija daugiausia švietimo ir kultūros darbuotojų (mokyklų, bibliotekų, universitetų), medicinos, transporto, įstaigų ir viešųjų organizacijų darbuotojų profsąjungas, tačiau yra ir kelios pramonės įmonių profesinės sąjungos. A. Dambrauskas pradėjo savo kaip profsąjungų aktyvisto veiklą dar dirbdamas Kauno „Šilko“ gamykloje, kurioje organizavo streiką dėl vėluojančių atlyginimų, o vėliau buvo žiauriai sumuštas greičiausiai samdytų smogikų savo namo įėjime. Šis incidentas A. Dambrausko neprivertė pasitraukti iš profsąjunginio judėjimo – ilgainiui buvo įkurtas alternatyvus profesinių sąjungų centras, kuriam šiandien jis ir vadovauja. Jungtinė profsąjunga leidžia laikraštį „Profesinė sąjunga“ bei vienija daugiau nei 50 profsąjungų iš penkių skirtingų šakų (švietimo ir kultūros, medicinos, pramonės, transporto, valstybės tarnautojų).   

       Taip pat paminėtina ir Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“, kurios centrinė būstinė yra Kaune. Ši alternatyvi profesinė sąjunga iš bendro Lietuvos didžiųjų centrų konteksto išsiskiria tuo, kad kur kas mažiau savo retorikoje akcentuoja socialinio dialogo ir socialinės partnerystės svarbą. Kritikuodama tris svarbiausius Lietuvos profsąjungų centrus dėl jų „neteisėto“ dalyvavimo Trišalėje taryboje (t.y. teigiant, kad jos save pačios paskyrė į šį vaidmenį) (3), „Sandrauga“ kur kas labiau yra linkusi naudoti konfrontacinę retoriką siekdama ginti eilinių darbo žmonių teises.

       Didžiausios nūdienos Lietuvos profsąjunginio judėjimo problemos – tai  profsąjungų vienybės stoka bei nepakankamas noras pasipriešinti agresyviai neoliberalizmo praktikai ir ideologijai. Lietuvos profesinių sąjungų koordinacinis centras, vienijantis tris pagrindines Lietuvos profsąjungas (LPSK, LPS „Solidarumas“ ir LDF), buvo įkurtas 2007 gegužės 1 d. Tai didžiulis žingsnis vienijimosi link, tačiau to vis dar nepakanka, ką pripažįsta ir pagrindinių trijų centrų lyderiai.(4) Koordinacinio centro tikslas – derinti trijų profsąjungų veiksmus bei formuoti bendrą poziciją nacionaliniame lygyje, t.y. valdžios ir valdymo institucijose, o taip pat organizuoti bendras akcijas, vengiant bet kokios nesąžiningos tarpusavio konkurencijos (Motiejūnaitė 2008a). Tačiau šių centrų ir toliau nepripažįsta daugelis alternatyviųjų centrų (pvz., LPS „Sandrauga“ ir Jungtinė profsąjunga), kurie, viena vertus, piktinasi didžiųjų centrų privilegijomis bei socialine galia, o kita vertus, kritikuoja jų neveiklumą ir biurokratinį sustabarėjimą.

       Su pastarąja problema yra iš dalies susijęs itin mažas profsąjungų narių skaičius. Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos profsąjungoms sunkiai sekasi pritraukti naujų narių, ypač jaunų žmonių: apie 90% esamų narių į profsąjungas įsijungė dar Sovietų Sąjungos laikais (Rutkauskaitė 2002). Taip pat yra ir struktūrinių problemų, susijusių su profsąjungų vertikalia organizacija. Regioninė ir šakinė integracija su atsakingais, skaidriai funkcionuojančiais bei centrui pavaldžiais centrais yra tik dalinė: dažnai, kaip teigia pagrindinių centrų lyderiai, regionų centrai bei atskirų šakų profsąjungos veikia kaip pusiau autonominės organizacijos, kurios neretai konkuruoja tarp savęs. Be to, egzistuoja keletas tos pačios šakos profsąjungų (pavyzdžiui, transporto darbuotojų profsąjungos), kurios priklauso priešiškai nusiteikusiems profsąjunginiams centrams (LPSK ir Jungtinei profsąjungai). Tokioje situacijoje solidarumo akcijos, kuomet vienos įmonės darbuotojai streikuoja, o kitų tos pačios šakos įmonių darbuotojai solidarizuodamiesi prisideda prie streiko, tampa beveik neįmanomas.

       Iš dalies todėl per pastaruosius aštuonis metus Lietuvoje streikų būta labai nedaug. Nuo 2000 metų įvyko 363 streikai (2000 m. – 56, 2001 m. – 34, 2005 m. –1, 2007 m. – 161, 2008 m. – 111), iš kurių absoliuti dauguma, t.y. 356, vyko mokslo ir švietimo (viešajame) sektoriuje.(5) Lyginant su statistika Prancūzijoje ar Skandinavijoje, streikų Lietuvoje yra ženkliai mažiau ir tai ypač akivaizdu turint omeny, kad transporto, statybų, didmeninės prekybos srityse streikų beveik iš vis nebuvo. Tai yra iš dalies dėl to, kad iki 2008 metų pavasario egzistavo streikus ribojanti darbo teisė, prieštaraujanti Europos Sąjungos darbo teisei. Pagal senas Darbo kodekso nuostatas Lietuvoje surengti įmonėje streiką, reikėjo dviejų trečdalių įmonės darbuotojų pritarimo balsuojant slaptu balsavimu. Tik dabar streikus reglamentuojančios nuostatos buvo supaprastintos 2008 metų birželio mėnesį įsigalėjusių naujų Darbo kodekso pataisų dėka. Šiandien streikas gali būti skelbiamas įmonėje ar jos padalinyje paprasta balsų dauguma. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui Norvegijoje, streikas yra leistinas, jei profesinėms sąjungoms ir darbdaviams, tarpininkaujant valstybės skirtam nepriklausomam arbitražui, nepavyko susitarti dėl atlyginimo ir kitų darbo sąlygų. Tokiu atveju streikas yra automatiškas nereikalaujantis narių balsavimo (t.y. teoriškai įmanomas kas du metus po kiekvienų nepavykusių darbdavių ir profsąjungų derybų). Be to, net po pavykusių derybų streikas yra galimas, jei jam pritaria 50% plius 1 profesinės sąjungos narys.

       Kad streikų Lietuvoje yra mažai, paaiškina ir tas faktas, jog ir pačios Lietuvos profsąjungos, nepaisant teisinių apribojimų, egzistavusių iki naujų Darbo kodekso pataisų priėmimo, yra nelinkusios streikuoti. LPD „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė, pasitelkdama 2008 metų mokytojų streikų pavyzdį, teigia, kad streikai supriešina visuomenę: „Valdžia, norėdama įtikti streikuojantiems asmenims, lėšas, skirtas kitoms sritims, pavyzdžiui, stadiono statybai, skiria mokytojų algų didinimui, tikėdamasi, kad taip bus patenkinti streiko dalyviai, tačiau iš tiesų toks lėšų paskirstymas tik supriešina visuomenę, nes atsiranda tuo nepatenkintų“ (Poškutė 2008). Panašią nuomonę yra ne kartą išsakę ir kiti profesinių sąjungų lyderiai, kurie yra linkę akcentuoti ne streiko ir konfrontacijos taktiką, bet socialinio dialogo ir partnerystės principus.  
 
       Socialinio dialogo ir partnerystės praktika yra įkūnyta ne tik Trišalėje taryboje (6), bet ir pasirašytose socialinės partnerystės sutartyse. Viena iš jų buvo pasirašyta 2008 metų liepos mėnesį tarp Švietimo ir mokslo ministerijos bei kelių švietimo darbuotojų profesinių sąjungų  (Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“). Jos skelbiamas tikslas yra galimybė tobulinti socialinį dialogą švietime kooperuojantis su švietimo profesinėmis sąjungomis.

       Socialinis dialogas ir socialinė partnerystė yra puiku, ir tai yra neabejotinas pasaulinio, tame tarpe ir Lietuvos, darbo judėjimo laimėjimas. Tačiau Lietuvos profsąjungos užmiršta tai, kad šiandien galios santykiai tarp kapitalo ir darbo pasikeitė. Socialinė partnerystė trišalių tarybų pavidalais buvo iškovota konfrontacijos bei profsąjungų organizuotų masinių streikų dėka. Šiandien, kaip pabrėžia darbo judėjimo ekspertai (Wahl 2008, Fisk 2008, Gallin 2006), kapitalo atstovai pasitraukė iš šios partnerystės, o vyriausybės nuo pat XX a. aštunto dešimtmečio vykdo gerovės valstybės laipsnišką neoliberalią demontavimo politiką. Šias tendencijas matome ne tik JAV, Britanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. LSDP kaip valdžios partija, kuri nuo pat 2001 metų vienu ar kitu pavidalu formavo koalicinę ar mažumos vyriausybę, vykdė neoliberalią politiką – mažino mokesčius, nesugebėjo ir net nepabandė reformuoti viešojo sektoriaus, vykdė viešųjų erdvių privatizaciją, per biudžetą sugebėdavo perskirstyti mažiausią BVP dalį visoje Europos Sąjungoje. Todėl profsąjungų tikėjimas, kad socialinė partnerystė veiks ir duos teigiamų rezultatų, nesugebant panaudoti savo didžiausio ginklo – streiko – yra naivus. Reikia tikėtis, kad Lietuvos profsąjungos tai anksčiau ar vėliau supras ir ims planingai veikti didesnės vienybės vardan tam, kad įgautų realią galią kolektyviai derėtis su kapitalo atstovais.

       ___________________

       (1) Geltonosiomis profsąjungomis yra įprasta vadinti tokias profsąjungas, kurios buvo įkurtos darbdavių ir vykdo jų ar valdžios (jei įmonė valstybinė) institucijų, o ne darbuotojų, interesus.   
       (2) Plačiau apie „IKI“ profsąjungos kovas žr. 7 šios knygos skyrių ir Motiejūnaitė 2008b.
       (3) Žr. LPS „Sandrauga“ tinklapį (žiūrėta 2008-08-15): http://www.sandrauga.lt/.
       (4) Tyrimo metu buvo atlikti giluminiai pusiau struktūruoti interviu su pagrindinių profsąjungų lyderiais ir aktyvistais. Interviu metu buvo pateikti aštuoni klausimai apie surengtus streikus ir solidarumo akcijas, apie profsąjungų vienijimąsi, apie 2007 m. gegužės 1 d. įsteigtą koordinacinį centrą, apie darbdavių išlaikomus profsąjungų lyderius bei apie Lietuvos ir pasaulio profsąjunginio judėjimo iššūkius ir politines strategijas.
       (5) Lietuvos statistikos departamentas, www.stat.gov.lt/lt, žiūrėta 2008 birželį.
       (6) Lietuvos Trišalė taryba buvo įsteigta 1995 metais ir yra atstovaujama darbdavių organizacijų (Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos), profsąjungų (LPSK, LPSS, LDF) ir vyriausybės (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos). Kaip skelbiama Trišalės tarybos steigiamuosiuose dokumentuose, „siekiant išvengti streikų bei socialinių konfliktų būtinas trišalis bendradarbiavimas.“ www.lrtt.lt/Istorija.htm

       Demokratija be darbo judėjimo? Straipsnių rinkinys. Sudarė Andrius Bielskis. K.: Kitos knygos, 2009.
 
       Skaityti toliau