Kai imu ginčytis su sionistais apie „tėvynės“ sampratą, dažnai jiems kartoju: „Kas jūs tokie? Nesijaučiau namuose, nors Izraelyje praleidau 4 metus, užtat lyg namuose pasijutau Lietuvoje, kurioje mano protėviai gyveno 1000 metų.“

 

J: Savo dienoraštyje shraibman.livejournal.com Jūs populiarinate anarchokomunizmo idėjas. Kaip įsivaizduojate anarchokomunistinę visuomenę? Kuo ji skiriasi nuo visuomenės, kuri būtų sukurta remiantis Marxo ir Lenino idėjomis?

 

MM: Esu įsitikinęs, kad anarchokomunistinė visuomenė neturi nieko bendra su marksizmu ir leninizmu. Tai absoliučiai skirtingi projektai, dar daugiau – jie visiškai priešingi. Verta prisiminti, kad įvairiais laikais egzistavo įvairios komunizmo srovės, turinčios skirtingą prigimtį. Komunistinis anarchizmas kyla ne iš Marxo (nors jis, be abejo, iškėlė daug įdomių ir protingų idėjų) ir, juo labiau ne iš Lenino – šito Rusijos revoliucijos smaugiko, Kronštato ir Vakarų Sibiro sukilimų budelio. Komunistinis anarchizmas prasidėjo nuo tokių mąstytojų, kaip Piotras Kropotkinas, Errico Malatesta, Jeanas Grave’as, Jeanas-Jacques’as Reclus, Emilio Lópezas Arango, Isaacas Puente Amestoy’us. Vieną pirmųjų komunistinio anarchizmo dokumentų parašė genialus prancūzų poetas Arthuras Rimbaud. Be to, didžiulę įtaką šiandieniams anarchokomunistams padarė progresyvūss XX a. mąstytojai – Erichas Frommas, Theodoras Adorno, Guy Debord’as, Jacques’as Camatte’as. Pavyzdžiui, labai mėgstu skaityti ultrakairiojo prancūzų mokslininko ir filosofo, 1968 m. revoliucijos dalyvio, bevalstybio komunizmo šalininko Jacques’o Camatte’o darbus.

 

Dabar pakalbėkime konkrečiau. Anarchokomunizmas paremtas tiesioginio veiksmo idėja. Kas yra tiesioginis veiksmas? Tai darbininkų interesų gynyba savo jėgomis, be tarpininkų (be politinių partijų atstovų, teismų, profsąjungų vadovybės), nekreipiant dėmesio į įstatymus, kuriuos išleido valstybė ir verslas. Tiesioginiai veiksmai – tai streikas, kelio blokada, fabriko arba miesto erdvės okupacija ir kiti radikalūs veiksmai, kurių nutarė imtis darbuotojų kolektyvas arba tam tikro rajono darbininkai, priėmę tokį sprendimą visuotiniame susirinkime. Todėl anarchistai nebendradarbiauja su valstybe ir valdančiųjų klase (pvz., nedalyvauja parlamento rinkimuose). Parengti darbininkus gyvenimui komunistinėje visuomenėje, kurioje nebus valstybės, gali tik tiesioginiai veiksmai. Visų pirma, jie padeda išlavinti kolektyvinio, savarankiško sprendimų priėmimo įgūdžius. Kita vertus, jie menkina pagarbą laisvę ribojantiems valstybės įstatymams ir įvairiausiems valdžios įgaliotiniams.

 

O kas yra komunizmas? Tai tiesioginiai veiksmai, išplitę visose gyvenimo sferose ir srityse, paverčiantys visą žmoniją „susisiekiančių indų“ sis-tema – tarpusavyje besikooperuojančių susirinkimų ir jiems pavaldžių koordinacinių tarybų tinklu. Jei reiktų pateikti kokią nors analogiją, tai anarchokomunistinė visuomenė galėtų prilygti graikų polių federacijai, valdomai visuotinių susirinkimų, tik be vergovės, be komercijos, be moterų išnaudojimo, be hierarchijos. Šia proga pacituosiu žymų prancūzų filosofą G. Debord’ą, kurio idėjos turėjo milžiniškos įtakos 1968 m. gegužės įvykiams:

 

„Reikia pripažinti revoliucijos didingumą ir tikslų užmojį, kada ji siekia sukurti ir išlaikyti visuomenę be klasių. Tokia revoliucija ganėtinai lengvai gali prasidėti visur, kur tik autonominiai proletarų susirinkimai nepripažins jokios kitos valdžios ir nuosavybės, tik savąją, kur šie susirinkimai iškels savo valią aukščiau visų įstatymų ir likviduos žmonių pasidalijimą, rinkos ekonomiką ir valstybę. Tačiau pergalė bus pasiekta tik tada, kai revoliucija įvyks visur, nepalikdama nė pėdos žemės susvetimėjusiai visuomenei. Tada mes išvysime Atėnus ir Florenciją, kurie atvers vartus visiems ir nusidrieks per visą žemės rutulį. Nugalėję savo priešus, jie galės džiaugsmingai pasišvęsti tikrųjų gyvenimo prieštarų paieškai ir begalinėms gyvenimiškų istorijų studijoms.“

 

Priešai, apie kuriuos kalbama, – tai komercija, rinka ir prekinė gamyba, kurie, kaip pabrėžė Platonas, sudalijo polius į dvi dalis – turtingųjų polį ir vargšų polį; tai vergija ir kitos hierarchijos, trukdžiusios socialiai vienytis antikos ir viduramžių miestams, patiems organizuoti savo gyvenimą. Klasės, žmonių suskirstymas į darbininkus ir tuos, kurie pasisavina svetimo darbo rezultatus, nuolat pakerta kūrybines žmonijos galias. O kokius receptus siūlo leninizmas? Pacituosiu Lenino veikalą „Vaikiška kairumo liga komunizme“:

 

„Vadų – partijos – klasės – masių santykis, o kartu ir proletariato diktatūros bei jos partijos požiūris į profsąjungas dabar pas mus atrodo šitaip. Proletariato diktatūrą vykdo komunistinė bolševikų partija. Partijai, rengiančiai kasmetinius suvažiavimus (pastarajame buvo išrinktas 1 delegatas nuo 1000 narių), vadovauja suvažiavime išrinktas Centro Komitetas iš 19 žmonių, o einamuosius reikalus Maskvoje tenka spręsti dar siauresnėms kolegijoms, vadinamiesiems „orgbiurams“ (organizaciniams biurams) ir „politbiurams“ (politiniams biurams), kurie išrenkami plenariniuose CK posėdžiuose – po 5 CK narius į kiekvieną biurą. Vadinasi, susidaro pati tikriausia „oligarchija“. Valstybinės įstaigos mūsų respublikoje nesprendžia nei vieno politinio arba organizacinio klausimo be vykdomųjų įsakymų iš partijos CK. Savo darbe partija tiesiogiai remiasi profesinėmis sąjungomis, kurioms, kaip paaiškėjo pastarajame suvažiavime (1920 m.), priklauso daugiau nei 4 milijonai žmonių, kurie formaliai nėra partijos nariai. Didžiausiai milžiniškų profsąjungų daliai faktiškai vadovauja komunistai, kurie vykdo partijos direktyvas.“

 

Štai tokią valdymo schemą Leninas siūlo perimti komunizmo šalininkams. Tad pasakykite, ką ji turi bendra su amžinomis svajonėmis apie komunizmą, apie laisvę, lygybę ir brolybę, apie galimybę savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą? Tai net ne oligarchija, o tam tikra azijietiška despotija, valdoma biurokratijos. Tokio „komunizmo“ pavyzdžių galime rasti Šang arba In epochos Kinijoje, senovės Egipte ir panašiai. SSRS valdant Leninui ir buvo tokia azijietiška despotija, tik ne grynai agrarinė, o agrarinė-industrinė. Tai mirusi visuomenė, sukaustyta diktatūros ir teroro. Biurokratinis valstybės aparatas yra visų gamybos priemonių savininkas, jis išnaudoja dirbančiuosius, nusavina ir perskirsto jų pagamintą produkciją, o tuo pačiu valdo armiją, policiją, valstybės saugumo struktūras, cenzorius. O partija savo ruožtu yra valstybės savininkė, ji valdo skirstydama postus, laikydama savus žmones prie visų svarbiausių valstybės aparato svertų.

 

Tad ką bendra turi leninistai ir anarchistai? Atsakymas – nieko. Tai du absoliučiai skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys ir priešingų tikslų siekiantys projektai.

 

familienszene

Max Beckmann. Familienszene, 1920

 

Skirtumai pasireiškia jau kasdieniame darbe, čia ir dabar. Anarchistai protestais ir streikais kovoja už nuskriaustosios (t. y. netekusios politinės ir ūkinės valdžios) gyventojų dalies savarankiškumą, už darbuotojų, studentų ir miestiečių susirinkimų valdžią. Leninistai (kaip, beje, ir socialdemokratai), priešingai, nori vadovauti dirbantiesiems, pajungti jų veiklą partinės mažumos, oligarchijos interesams. Šiuo tikslu jie sukūrė demagogišką teoriją, kad partija, nuo pat pradžių būdama aiški mažuma, gali išreikšti bendrus darbuotojų klasės interesus. Lygiai tokia pat mistinė nesąmonė būtų teigti, kad caras yra dievo pateptasis, liaudies Tėvas, kuris geriau už pačią liaudį žino, ko jai reikia. Leninizmui būdingas azijietiškumas pačia blogiausia šio žodžio prasme, jis – Aukso Ordos ir rusų patvaldystės paveldėtojas.

 

Nuskriaustųjų klasė (proletariatas), žmonių grupė, iš kurių buvo atimta politinė ir ūkinė valdžia, susideda iš milijonų konkrečių individų, mąstančių, besivystančių žmonių, kurių poreikiai nuolat kinta. Anarchistai teigia, kad žmonės gali savarankiškai, dialogo ir tarpusavio susitarimų keliu išsiaiškinti bendrus poreikius, numatyti bendrus tikslus ir sukurti bendrą moralę. Kaip gali kas nors už šiuos žmones nuspręsti, ko jiems reikia, ir dar manyti, kad jis atstovauja žmonių interesus? Kiekvienas, kuris bando įtikinti, kad atstovauja kitų žmonių ar net visos jų klasės interesus, uzurpuoja realią žmonių teisę tvarkyti savo gyvenimą pagal savo norus. Nei viena išminčių grupė negali perprasti begalinės milijonų žmonių gyvenimo įvairovės. Libertarinis mąstytojas Cornelius Castoriadis, kurio pažiūros artimos anarchistinėms, rašė:

 

„Mes trokštame visuomenės, kuri valdytų save. Ką tai reiškia? Visuomenė, kuri valdo save, vadinasi, ir vadovauja sau. Bet reikia dar patikslinti. Save valdanti visuomenė – tokia visuomenė, kurioje kolektyvas priima visus jį liečiančius sprendimus. Kalbama apie sistemą, pagal kurią visi kokią nors veiklą vykdantys žmonės turi kartu nuspręsti, ką ir kaip jie turi veikti tose ribose, kurias nubrėžia jų santykiai su kitomis žmonių grupėmis. Tokiu būdu sprendimai, kurie liečia kurio nors vieną cechą, turi būti priimami to cecho darbininkų, o sprendimai, liečiantys kelis cechus, – bendrame šių cechų darbininkų susirinkime. Sprendimai, liečiantys vieną miesto kvartalą, turi būti priimti jo gyventojų, o sprendimai, liečiantys visą visuomenę, – visos žmonių, vyrų ir moterų terpės, kuri tą visuomenę ir sudaro. Jokie moksliniai skaičiavimai mums nepadės nuspręsti, ką pasirinks visuomenė kitais metais: daugiau ilsėtis ar daugiau vartoti, kokiais tempais vystytis. Tas, kuris teigia, kad tokias prognozes gali nustatyti siaura specialistų grupė, tas yra neišmanėlis arba melagis. Vienintelis prasmingas kriterijus šiuo atveju yra tik pačių žmonių – vyrų ir moterų – nuomonė. Tik jie, ir niekas kitas, gali nuspręsti, kaip jiems gyventi ir dirbti.“

 

J: Anarchizmas – tai visuomenė be valdžios, tačiau Jūs teigiate, kad „anarchistai kovoja už darbuotojų, studentų ir miestiečių susirinkimų valdžią“. Ar čia nėra kardinalaus prieštaravimo? Ką reiškia visų valdžia visuomenėje be valdžios?

 

MM: Tai ginčas dėl žodžių. Jei valdžia suteikiama didžiajai gyventojų daliai, ji ištirpsta, nustoja būti „valdžia“ mums įprasta šio žodžio prasme, valdžia nebereiškia prievartos prieš engiamuosius. Nors galbūt jūs esate teisūs – geriau kalbėti ne apie „susirinkimų valdžią“, o apie savivaldą, kuri kontroliuoja tokių susirinkimų narių gyvenimus.

 

J: Jūs sakote, kad žmonės gali savarankiškai, per dialogą ir tarpusavio susitarimus išsiaiškinti bendrus poreikius, tikslus ir netgi moralę. Tačiau aršiausi anarchizmo kritikai tokius teiginius sumala į miltus šimtais kasdienio gyvenimo pavyzdžių ir vadina juos gražia utopija. Pavyzdžiui, laisvajame universitete (LUNI) jau po kelių mėnesių auditorija pasidalijo į dvi grupes: į mažumą, kuri organizuojasi savitarpio pagalbos principais ir priima kolektyvinius sprendimus, ir į daugumą, sudarytą iš individų, kurie elgiasi lyg paprasti vartotojai. Dialogo tarp šių grupių paprasčiausiai nėra. Kaip mums priimti bendrus sprendimus tokioje susvetimėjusioje visuomenėje?

 

MM: Anarchokomunizmas – turbūt pats seniausias žmonijos egzistencijos būdas. Tūkstančius metų mūsų protėviai gyveno visuomenėje be valstybės ir be klasių. Šiandien irgi yra genčių, kuriose vyrauja toks gyvenimo būdas, pavyzdžiui, pigmėjai centrinėje Afrikoje, pirachai Brazilijoje. Pateikiu šiuos pavyzdžius visai ne dėl to, jog svajoju grįžti į paleolito amžių – tai nėra įmanoma ir niekam to nereikia. Tačiau nuostatos, kad žmonėms būtina hierarchija, kad jie privalo nuolat konkuruoti tarpusavyje, yra absoliučiai klaidingos ir prilygsta mitui. Paimkime kad ir tą patį graikų polio pavyzdį. Senovės Atėnai turbūt buvo pati ryškiausia Europos civilizacija, padovanojusi pasauliui daugybę genijų. Tai štai – Atėnų polį valdė bendras žmonių susirinkimas ir reikia pasakyti, kad valdė gana sėkmingai (nors, žinoma, senovės graikų civilizacija buvo hierarchinė, todėl ji nėra idealus pavyzdys šiuo atveju). Tokius pavyzdžius pateikiu tik tam, kad parodyčiau, jog žmogaus prigimtis yra plastiška, galinti lengvai keistis. Čia neturėtų būti jokių griežtų konstantų.

 

Šiuolaikinis žmogus iš tikrųjų nusiteikęs konkuruoti su visais likusiais, gyvenimo prasmę jis dažnai įžiūri savo pastangose užimti kuo aukštesnę vietą visuomenės hierarchijoje. Šiandienos žmonės patiria didelių sunkumų, kai bando bendrai ką nors nuspręsti arba sukurti horizontalią organizaciją. Kitaip ir būti negali, nes jie neturi savivaldos, savarankiško organizavimosi ir tiesioginės demokratijos patirties.

 

Vartotojiškos ir miesčioniškos žmonių nuostatos, manau, gali būti įveiktos per galingas krizes, kurios periodiškai ištinka kapitalizmą. Kapitalistinė realybė nėra harmoninga. Paprastam miesčioniui ji dažnai liepia rinktis – arba organizuotis pačiam ir kolektyviai kovoti už savo teises, arba nuskursti, badauti ir galop numirti. Rusų politologas Michailas Deliaginas išanalizavo žmonių elgesį per Lenos potvynį. Buvo pastebėti du elgsenos tipai. Vieni kartu statė palapines, dalinosi maisto likučiais ir rūbais, žodžiu, išgyveno dėl to, kad sukūrė tvirtą, vieningą bendriją, kurioje nebuvo privačios nuosavybės. Kiti – individualistai – tiesiog gėrė degtinę. Jiems likdavo tik iš lėto mirti ir tikėtis valstybės pagalbos.

 

Prisimenu ir žmogų, patyrusį baisią ekonominę ir socialinę krizę Argentinoje 2001–2004 metais. Jis visą laiką kartoja, kad pats protingiausias kelias tokiomis sąlygomis – kurti stiprias vietines žmonių bendrijas tarpusavio pagalbos principais.

 

J: Anarchizmas iš esmės neigia bet kokį bendradarbiavimą su valstybe ir valdančiaisiais, t. y. su savininkais, kapitalistais, stambiuoju verslu. Bet amerikietis N. Chomsky sako, kad viešpataujančio korporacinio neoliberalizmo sąlygomis anarchistams reiktų palaikyti valstybės pusę – kaip mažesnę blogybę. Ar sutinkame su jo nuomone? Gal tai tinka tik Amerikai, juk Rusijoje ir Lietuvoje situacija kiek kitokia?

 

MM: Stoti valstybės pusėn! Bet argi ne ta pati valstybė vykdė privatizaciją ir radikalią neoliberalizmo politiką? N. Chomsky čia kalba ne kaip anarchistas, o kaip eilinis socialdemokratas.

 

Kapitalizmas nuolat blaškosi tarp dviejų nuosavybės keitimo būdų – nacionalizacijos ir privatizacijos. Krizių ir karų laikmečiu valstybė aktyviai kišasi į ekonomiką, kad išgelbėtų kapitalizmą nuo visiško kracho ir revoliucijos. Ekonominio klestėjimo laikotarpiu ji, priešingai, privatizuoja įmones ir dalinai atsisako ekonomikos reguliuotojos vaidmens. Taigi nacionalizacija ir privatizacija – tai du tos pačios sistemos veidai. Visiškai beprasmiška rinktis vieną iš jų, jei esi suinteresuotas keisti pačią sistemą.

 

J: Taip, puikiausiai Jus suprantame, tačiau mūsų šalyje egzistuoja milžiniškos problemos, susijusios su pasipriešinimu valstybei. Jau 20 metų žmonėms į galvas kalama valstybingumo, kaip neginčijamo gėrio, idėja. Nuo ko pradėti keisti paprastų žmonių mentalitetą, kuris neleidžia net pagalvoti, kad valstybė, už kurią jie Sąjūdžio metais kovojo, yra didžiausias jų priešas?

 

MM: Įvairiose srityse visada veikia žmonės, kurie nėra patenkinti ta padėtimi, į kurią juos įstūmė valstybė ir verslas. Beje, kova prieš stambųjį verslą ne mažiau svarbi nei pasipriešinimas valstybei. Valstybė ir verslas – dvi vienos visumos dalys, palaikančios viena kitą. Todėl anarchistų kova turi būti nukreipta prieš jas abi.

 

Jūsų šalyje vyksta proletariato ir bedarbių maištai, dalis darbuotojų, be abejo, rodo iniciatyvą darbo vietose kurti sąjungas. Anarchistams būtina dalyvauti šiuose procesuose, siekti jų radikalizavimo, propaguoti savo idėjas tokiuose judėjimuose.

 

                    akmuo - proletaro ginklas

                    Ivan Šadr. Akmuo – proletariato ginklas, 1927

 

J: Savo „tiksline auditorija“ anarchistai renkasi socialines apačias. Kaip žiūrite į žmonių grupę, kuri dabar vadinama ne proletariatu, o prekariatu? Ką manote apie profsąjungas?

 

MM: Pasikartosiu: proletariatas – tai nuskriaustieji, t. y. visi žmonės, nušalinti nuo politinių ir ekonominių sprendimų priėmimo. Tai visi samdomi darbuotojai, nesvarbu – nuolatiniai ar tik laikinai priimti į darbą (prekarizuoti). Mūsų misija ir yra suvienyti kovai visas proletariato kategorijas. O pradėti veiklą reiktų greičiausiai ten, kur pastebimas didžiausias socialinis aktyvumas.

 

Atvirai steigti legalias profsąjungas šiandien pavojinga. Žmonės, kurie atvirai pareikš, kad kuria profesinę sąjungą, padarys kvailystę – jie bus atleisti arba prieš juos bus imtasi represijų daug anksčiau, nei jie spės ką nors nuveikti. Visi arba beveik visi 2008 m. streikai Rusijoje šios šalies teismų buvo pripažinti nelegaliais, tad streikuoti laikydamiesi įstatymų jūs vis tiek negalite. Legali profsąjunga tokiu būdu tampa lengvai pasiekiamu represijų objektu.

 

Tarkime, kad kai kuriose Europos šalyse ir JAV situacija šiuo požiūriu kol kas kiek kitokia. Bet netgi ir ten legalios profsąjungos nesugeba pasipriešinti neoliberalioms reformoms. Legalios profsąjungos net pačiais geriausiais laikais (pasitaikančiais itin retai), kai joms pavykdavo apginti dirbančiųjų teises teismuose, turėjo vieną baisų trūkumą. Šį trūkumą, kaip nebūtų keista, visi reformistai ir legalių veiksmų šalininkai (o ne socialiniai revoliucionieriai) laiko profsąjungų privalumu. Šis trūkumas: legalios profsąjungos gali užtikrinti juridinę apsaugą, tačiau blokuoja darbuotojų pastangas patiems organizuotis. Vietoje to, kad kiltų į bekompromisę kovą prieš sistemą, darbuotojai tikisi, kad už juos kovos profsąjungų bosai ir vadybininkai, kuriems jie moka atlyginimą savo narystės įnašais.

 

Tokia padėtis sukelia tik patyčias profsąjungų adresu. Natūralu, kad profsąjungos bosas daugeliu atvejų negali apginti darbuotojų teisių, nes visa darbo santykių sistema paremta buržua ir valstybės tarnautojų, o ne profsąjungų valdžia. Kita vertus, jei profsąjunga šias teises ir apgintų, tai pakenktų darbuotojų gebėjimui savarankiškai organizuotis, sustiprintų jų infantilumą ir susitaikėliškas nuotaikas. Praktika rodo, kad profsąjungų bosai dažnai nutraukia streikus, nes išsigąsta represijų prieš juos pačius, o eiliniai darbuotojai tam nesipriešina, nes yra įpratę pasikliauti lyderiais ir teismais.

 

XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje legalios profsąjungos nesugebėjo apginti Rusijos darbuotojų, kai buvo masiškai uždarinėjamos įmonės, atleidinėjama iš darbo ir nemokami atlyginimai. O juk šis laikotarpis, jei jį lyginsime su šiandiena, pasižymėjo kur kas didesnėmis laisvėmis.

 

Beje, labai klysta tie, kurie mano, jog tai būdinga tik Rusijai. Per pastaruosius 30 metų verslo struktūros sėkmingai atakavo visus socialinius proletariato laimėjimus, pasiekė, kad samdomų darbuotojų darbo sąlygos būtų itin pablogintos, t. y. prekarizuotos – daugeliui darbuotojų buvo suteiktos laikinos darbo vietos ir tuo pačiu sumažinti atlyginimai. Šio proceso negalėjo sustabdyti net turtingos Vakarų profsąjungos, turinčios milijonus narių. (1)

 

Taigi legalios profsąjungos, puolamos verslininkų, per pastaruosius 30 metų užleido visas turėtas pozicijas. O dabar, kai krizės sąlygomis padėtis paaštrėjo, kai valstybė yra pasirengusi ryžtingai malšinti visus maištus ir protesto akcijas (tą gerai matome ir Lietuvos pavyzdyje), sunku net kalbėti apie legalių profsąjungų kūrimą.

 

Visų pirma, reiktų steigti neoficialias samdomų darbuotojų organizacijas, kurios atvirai nerodytų savo veiklos ir neidentifikuotų savo narių. Žinoma, tai nesuteiks 100 % saugumo garantijos. Tačiau žmonės bent liausis vaidinę idiotus, kurie praneša apie planuojamus savo veiksmus ir tuojau pat susilaukia represijų, dar nieko nesuspėję nuveikti. Legali profsąjunga – pats lengviausias būdas save įskųsti ir save areštuoti.

 

Antra, darbuotojams būtina įsisąmoninti, kad sistema nėra jų pusėje, todėl jie pasmerkti nuolatiniams pralaimėjimams, kol ši sistema nebus pakeista. Kol žmonės nesupras, kad buržuazinė sistema žaidžia prieš juos, kol jie bent kiek pasitikės veikiančiais įstatymais, tol juos atleidinės iš darbo ir teisėtai, ir neteisėtai, o jie netgi nesuvoks, su kuo žaidžia šį žaidimą ir kodėl pridarė šiurkščių klaidų.

 

Trečia, reiktų stengtis, kad bet kokie pasipriešinimo judėjimai veiktų tiesioginės demokratijos principais ir remtųsi kolektyviniais sprendimais, priimtais visuotiniuose streikuoti pasiryžusių žmonių ir darbo kolektyvų susirinkimuose. Reikia parodyti, kad toks sprendimų priėmimo būdas yra būsimojo gyvenimo pagrindas. Bet kurį lyderį galima įbauginti, papirkti arba pašalinti. Tą patį padaryti su visu kolektyvu yra daug sunkiau.

 

Iš istorijos žinome, kad ankstyvosios darbininkų organizacijos buvo pačios revoliucingiausios. Tai XIX a. Rusijos darbininkų sąjungos, slaptos Anglijos darbininkų bendruomenės, JAV ir kitose šalyse susibūrę „Pasaulio pramonės darbininkai“ (IWW). Kitais atvejais neoficialias darbininkų bendrijas būrė žmonės, nusivylę legalių profsąjungų veikla.

 

Mes privalome įsisąmoninti patys ir išaiškinti kitiems, kad nėra ko tikėtis iš buržuazinių įstatymų, kad mus šioje santvarkoje nuolat spaus – vadovaudamiesi įstatymu arba be jo. Reikia burti kuo didesnę darbuotojų sąjungą, pagrįstą tiesioginės demokratijos (tiesioginio veiksmo) principu ir kapitalistinės sistemos neigimu.

 

J: Naujausias paprastų darbininkų nesavarankiškumo pavyzdys – Chersono (Ukraina) pramonės įrangos gamyklos užėmimas 2009 m. pradžioje. Privačios įmonės darbininkai iš karto pakeitė iškabą į senąją (valstybinę) ir pareikalavo nacionalizuoti įmonę, t. y. savanoriškai pasidavė į valstybės nagus. Kur slypi tokio paprastų žmonių nesavarankiškumo priežastys?

 

MM: Iš dalies tai slypi auklėjimo ir gyvenimo būdo formavimo mechanizmuose, kurie kapitalizmo sistemoje atima iš žmonių savarankiškumą. Kita vertus, menkas malonumas patiems vadovauti įmonei laukinės rinkos sąlygomis. Juk įsismarkavus krizei tai sukeltų daug nepatogumų.

 

Išeitį matau savivaldos patirties įgijime per streikus, organizuojamus nekreipiant dėmesio į profsąjungų vadovybę. Savivaldos patirtį reikia platinti ir daugybėje kitų įmonių, fabrikų, gyvenamųjų rajonų. Kitais žodžiais tariant, mes turime populiarinti savivaldos principus tiek į gylį, tiek į plotį. Žmonės Chersone šia kryptimi žengia tik pirmuosius žingsnius. Kai (jeigu) tokia patirtis pasklis plačiau, darbuotojai galės užimti dideles teritorijas ir kurti jose zonas, laisvas nuo rinkos santykių, nuosavybės ir valstybės.

 

Tiesioginis veiksmas – tai tam tikri kolektyvinės jogos pratimai. Koks jogo tikslas? Visų pirma jis siekia sąmoningos visų savo organizmo funkcijų kontrolės. Po ilgų treniruočių nauji sugebėjimai virsta įpročiais, jogui paklūsta ir kūnas, ir didžia dalimi – sąmonė. Tas pat turi įvykti ir visuomenėje, kuri stengiasi sąmoningai save kontroliuoti. Revoliucija – tai tūkstančiai Jasnogorskų (2), kurie klestės tūkstančius dienų.

 

anarchisto laidotuves

Carlo Carrà. Funerali dell’anarchico Galli, 1910-1911

 

J: Tiesioginis veiksmas paprastai priešinasi bet kokiems bandymams formalizuoti organizacinę struktūrą ir nepripažįsta net menkiausio biurokratinio aparato. Net elementarios veiksmų koordinavimo tarybos imamos laikyti „valdžia“. Kaip turėtų atrodyti anarchistų organizacijos?

 

MM: Na kodėl, tiesioginis veiksmas niekaip neprieštarauja organizavimuisi. Argentinos darbininkų federacijai FORA priklausė 200 000 žmonių, anarchistinėms Ispanijos profsąjungoms CNT – iki 1,5 milijono, o IWW – šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Ir visi jie veikė vadovaudamiesi tiesioginio veiksmo principu. Tiesiog tai kitoks organizavimosi principas – horizontalus. Koordinacinių tarybų prilyginimas valdžiai yra sisteminė klaida. Jos niekada netaps valdžia, jei klusniai vykdys visus visuotinių susirinkimų, kurie jas išrinko, nurodymus. Apskritai anarchizmo principai nesikerta su organizavimosi principais, seniau anarchistai kūrė milžiniško masto organizacijas.

 

J: Lankantis rusiškuose anarchizmo portaluose, stebina anarchizmo srovių ir idėjų įvairovė. Galima rasti anarchizmo mistikų, anarchizmui prijaučiančių socialinių menininkų, klasikinių anarchosindikalistų. Pabandykite trumpai apibūdinti Rusijos anarchizmo srovių bei filosofijų mozaiką.

 

MM: Atvirai kalbant, man sunku tą padaryti. Jūs galbūt nustebsite, bet tokie klausimai manęs niekada nedomino. Galiu tik pastebėti, kad Rusijos anarchistų sąmonė ilgainiui vis labiau persismelkia anarchokomunizmo idėjomis. Tai vaizdžiai iliustruoja dabartinis Rusijos anarchizmo judėjimas, itin pasikeitęs per pastaruosius 10 metų.

 

Anarchokomunizmas gali turėti įvairių srovių, pavyzdžiui, sindikalistinių arba dar platesnių, bet esminio skirtumo tarp jų nėra – išgyvens tos tendencijos, kurios geriausiai atitiks gyvybinius skriaudžiamųjų klasės interesus. O visokie mistikai ir primityvistai – tai egzotika, neturinti jokios socialinės prasmės bei turinio. Tokie projektai nėra įdomūs ir neturi perspektyvų. IMHO, žinoma.

 

J: Ką konkrečiai turite omenyje sakydamas, kad Rusijos anarchizmas per 10 metų stipriai pasikeitė?

 

MM: Mūsų judėjime anarchokomunistinės idėjos pamažu tampa meinstrymu. 1990 metais buvo kitaip. Tais laikais rimtų anarchistų buvo vos keletas, užtai galėjai sutikti būrius šyzų. Vėliau šyzos ir visokie perėjūnai pasitraukė į NBP, pas fašistus ar bolševikus. Naujoji anarchistų ir antifašistų karta daug sveikesnė, nors kartais ir susiduria su ankstesnėmis problemomis.

 

J: Prašome nurodyti pačias įtakingiausias ir perspektyviausias anarchistų grupes šiandienėje Rusijoje.

 

MM: Tai labai keblus klausimas. Jei įsileisiu į ilgesnius svarstymus, iškart sukelsiu nepasitenkinimą tų grupių, kurias subjektyviai laikau mažiau perspektyviomis. Todėl nenorėčiau, kad klausimas būtų formuluojamas būtent šitaip. Esu už įvairių anarchistinių grupių bendradarbiavimą, jei jos orientuojasi į anarchokomunizmą. Svarbu ne pirmauti, o vienas kitam padėti.

 

Priklausau Tarpprofesinei darbininkų sąjungai (MPST). Mes pasisakome už integralų anarchokomunizmą, siekiantį apimti ir gyvenamuosius kvartalus, ir įmones, ir universitetus. Šiandien turime savo organizacijas Maskvoje ir Voroneže, yra mums artimų aktyvistų kituose miestuose, be to, glaudžiai bendradarbiaujame su ultrakairiąja organizacija „Socialistinė revoliucinė sąjunga“ (SRS). Kai kurie mūsų judėjimo nariai bendradarbiauja su kitomis organizacijomis, savo veiklą grindžiančiomis anarchokomunizmo principais, arba joms priklauso, pavyzdžiui, judėjimui „Autonominis veiksmas“ (AD). Taip pat kooperuojamės su įvairiais regioniniais anarchistų judėjimais – ekologiniu judėjimu „Vaivorykštės saugotojai“, politizuotų pankų organizacija „Pankų atgimimas“ ir pan.

 

Iš esmės mano pozicija tokia – linkiu sėkmės visoms anarchistų grupėms, orientuotoms į anarchokomunizmą, kairiesiems marksistams, kurie užima antileninizmo pozicijas (skirtingai nuo anarchokapitalistų, neoleninistų ir pan.), ir skatinu jų tarpusavio kooperaciją, kai ji reikalinga.

 

J: Tarpprofesinės darbininkų sąjungos manifeste rašoma: „Tobulindamos savarankiško organizavimosi įgūdžius, besivienydamos kasdienėje kovoje už geresnį gyvenimą ir samdomų darbininkų teises, pasisakydamos prieš valstybę ir kapitalą, rengdamos tiesioginio veiksmo akcijas ir jas propaguodamos, anarchistinės darbininkų sąjungos tuo pačiu tiesia kelią socialinei revoliucijai ir libertaraus (laisvojo) komunizmo triumfui.“ Kokias tiesioginio veiksmo akcijas MPST surengė ir planuoja surengti?

 

MM: Pastaraisiais metais dalyvavome dešimtyse gyventojų akcijų, nukreiptų prieš nelegalias statybas, prieš neturtingų rajonų infrastruktūros naikinimą. Kartus stengiamės propaguoti savo idėjas. Tiesą sakant, tiesioginio veiksmo akcijos – toks dalykas, apie kurį ne visada norisi rašyti.

 

J: Skaitėme spaudoje apie Jūsų konfliktą su profsąjungų aktyvistais iš Revoliucinių anarchosindikalistų konfederacijos (KRAS). Panašūs konfliktai pastebimi ir Lenkijos, ir Švedijos profsąjungose. Kokias matote anarchistinių profsąjungų perspektyvas?

 

MM: Revoliucinių anarchosindikalistų konfederacija – ne profsąjunga. Tai nedidelė grupė aktyvistų ir idėjinių anarchistų, viena iš daugelio. Nutraukiau su jais santykius, bet tai neturėjo įtakos nei mūsų, nei jų veiklai. Taip atsitiko greičiau dėl asmeninių priežasčių, kaip, deja, dažnai pasitaiko, nors vienu klausimu nesutapo ir idėjos.

 

Mes, Tarpprofesinės darbininkų sąjungos aktyvistai, manome, kad žmogus turi teisę į bet kokį identitetą, t. y. į bet kokį savęs supratimą, jeigu tokiu būdu jis neiškelia savęs virš kitų. Jūs galite save laikyti lietuviu, rusu arba visišku kosmopolitu, kurio tėvynė – visa planeta. Jūs galite save identifikuoti su kokiu nors regionu (pvz., „Aš iš Tambovo, dievinu savo rajoną“), su bet kokia subkultūra ir panašiai – tai Jūsų reikalas. Svarbiausia, kad Jūs nepažemintumėte kitų ir liktumėte atviras tarpusavio bendradarbiavimui.

 

Tuo tarpu mūsų oponentų pozicija yra kiek kitokia. Jie mano, kad tikras anarchistas turi būti TIK kosmopolitas, kitaip tariant, jeigu anarchistas jaučia kokį nors etninį identiškumą, tai jis artimas fašizmui arba nacionalizmui. Esame įsitikinę, kad taip manyti yra klaidinga. Įžeidi pati klausimo formuluotė. Šiuo keliu einant toliau, galima įlįsti ir į svetimą lovą – nuo rytojaus imti nurodinėti anarchistams, kaip ir su kuo jiems miegoti. Žinoma, Jūs turite teisę vadintis kosmopolitais, dar daugiau – turite teisę propaguoti šį savo požiūrį. Bet kodėl visi turi būti tokie, kaip Jūs? Žmonės, su kuriais nutraukėme ryšius, norėjo užčiaupti burnas kitiems. Jie teigė, kad jų pozicija ir mūsų požiūris, pasisakantis už teisę į etniškumą, yra nelygiaverčiai!

 

Bet grįžkime prie profsąjungų. Manau, kad kalbėdami apie socialinę ir revoliucinę veiklą, turėtume vengti paties „profsąjungų“ termino teigiama prasme. Profsąjungos šiandieniame pasaulyje yra vertikalios organizacijos, kurias valdo aukštai sėdintys valdininkai, be to, profsąjungoms būdingas aklas įstatymų laikymasis ir legalizmas.

 

Mes, priešingai, kalbame apie būtinybę formuoti revoliucinio pasipriešinimo organizacijas darbo vietose. Organizacijas, kurios siektų antikapitalistinių tikslų ir veiktų pagal tiesioginės demokratijos principus. Per pirmuosius tris XX a. dešimtmečius tokie judėjimai buvo revoliucinis sindikalizmas ir darbininkų anarchizmas. Be to, mes manome, jog nepakanka patiems organizuotis tik darbo vietoje. Anarchistai turi veikti ir teritoriniu principu, įsilieti į gyventojų ir ekologinius judėjimus. Sindikalizmas apskritai būtų atskiro pokalbio tema. (3)

 

J: Koks Jūsų požiūris į Rusijoje veikiančius „indymedia“ portalus – Maskvoje, Piteryje, Sibire?

 

MM: Šį projektą iš esmės vertinu teigiamai. Negaliu pritarti tik Maskvos „indymedia“ veiklai (net nežinau, ar šį interneto portalą būtų teisinga vadinti Maskvos projektu, kalbu apie svetainę (russia.indymedia.org). Reikalas tas, kad jame dalyvauja žmonės, kurie yra akivaizdūs Izraelio valstybės gerbėjai. Jie simpatizuoja Izraelio vykdomai politikai ir savo administruojamame portale ne kartą trynė įvairią kritinę medžiagą, skirtą šiai temai. Tai labai keistas reiškinys.

 

                             socializmo katedra

                                  Lyonel Feininger. Die Kathedrale des Sozialismus, 1919

 

J: Taip jau išėjo, kad po trumpo susirašinėjimo su anarchija.lt aktyvistais, Jūs atsiuntėte viešą laišką, kuriame raginote Lietuvos anarchistus nebendradarbiauti su „raudonaisiais autoritarais ir keistais liberalais“. Jūsų argumentas: „Šis kelias klaidingas taktiniu ir strateginiu požiūriu, visa tai atrodo kaip visiškas anarchizmo diskreditavimas.“ Ar nesate, atvirai sakant, tam tikras kovotojas už „tikrąjį“ anarchizmą, ar nelaikote savęs anarchizmo dogmatiku? Ar toks požiūris nepavers anarchistų mažu pogrindiniu būreliu? Kaip, Jūsų manymu, būtų galima spręsti amžiną problemą – aktyvistų susiskirstymą į „tikrus“ ir „netikrus“ anarchistus?

 

MM: Esmė ne tikrume, o visiškai kituose praktiniuose klausimuose. Visuomeninėje veikloje itin svarbūs du pagrindiniai dalykai. Visų pirma reikia nusibrėžti savo tikslą. Antra – suvokti, kokie socialiniai reiškiniai trukdo šį tikslą pasiekti, o kokie, priešingai, – padeda. O tada jau veikti vadovaujantis šiais samprotavimais. Kaip mes galime veikti kartu su tais, kurių strategija ir taktika, teorija ir kasdienė praktika absoliučiai prieštarauja mūsų požiūriui, siekiams, praktinei veiklai, kuri vykdoma čia ir dabar? Juk tai labai praktinis klausimas.

 

Tarkime, apsilankėme jaunimo iš priemiesčių susitikime arba dalyvaujame mitinge tų žmonių, kurie pas jus vadinami „buduliais“. Apie ką kalbėsime? Akivaizdu, kad anarchistai ragins toliau rengti tokius susirinkimus ir juose priiminėti visus sprendimus. Skatins koordinuoti tokius surinkimus. O leninistai arba socialdemokratai? Juk jie, netgi jei ir pakartos anarchistų siūlymus, vėliau vis tiek prabils apie partiją, siūlys į ją įstoti ir įtikinės, kad jų partija imtų vadovauti tokiems susirinkimams.

 

Vadinasi, tokie raudonieji projektai, raudonoji propaganda tiesiogiai prieštarauja anarchistų tikslams ir uždaviniams. Tas pat ir su liberalais bei jų iniciatyvomis. Vos tik susiduriate su realiu darbu, pavyzdžiui, imate propaguoti savo idėjas proletarams, iš karto pastebite, jog jūsų tikslai neturi nieko bendra su raudonųjų formulėmis ar su liberalų nuostatomis.

 

J: Iš pranešimų apie 2009 m. sausio 16 d. įvykius Vilniuje Jūs žinote, kad kovojantis proletariatas Lietuvoje pasirodė esąs jaunimas iš priemiesčių ir juodadarbiai emigrantai. Lietuvoje jie paniekinamai vadinami „buduliais“, tačiau tai naujas kovotojo tipas, kurio Lietuvoje iki šiol nebuvo. Kita vertus, mūsų šalyje aktyviai veikia liberalūs kovotojai už žmogaus teises. Kokias įžvelgiate perspektyvas bendradarbiauti su šiomis grupėmis?

 

MM: Esu įsitikinęs, kad anarchistinio judėjimo perspektyvos jūsų šalyje priklauso nuo to, kaip pavyks bendradarbiauti su pirmąja grupe, t. y. „buduliais“. Juos vadina ir „marozais“, bet prisiminkime, kaip buržujai vadino Paryžiaus darbininkus Didžiosios Prancūzų revoliucijos laikais. Juos vadino sankiulotais (pranc. sans-culottes), tai yra apskurėliais. Jei rasite bendrą kalbą su šiuolaikiniais Lietuvos sankiulotais, tai bus didis darbas.

 

Su kovotojais už žmogaus teises, priešingai, neįmanoma jokia bendra visuomeninė ar politinė veikla, nes jie siekia absoliučiai priešingų tikslų nei anarchistai. Tačiau bičiuliui patekus į kalėjimą, o jums neturint galimybės jo iš ten ištraukti, jūs turbūt kreipsitės į advokatą, tiesa? Tokiais atvejais galima kreiptis ir į žmogaus teisių gynėjus, jei manote, kad jie galės padėti. Nėra jokios prasmės specialiai konfliktuoti su šiais žmonėmis – jų nedaug, ir jie šiandien ne itin pavojingi. Tačiau nematau ir jokių bendrų sąlyčio taškų, išskyrus tuos, kuriuos paminėjau.

 

J: Krizių metu labai dažnai suaktyvėja ultradešinieji radikalai. Lietuvos istorija jau patyrė liūdnas ultradešiniojo aktyvizmo pasekmes – 1926 m. mūsų šalyje įvyko fašistinis perversmas. Ar šiomis dienomis nepasikartos panašūs įvykiai visoje Rytų Europoje?

 

MM: Toks įvykių scenarijus labai tikėtinas. Deja, Rytų Europos gyventojai smarkiai užkrėsti radikaliomis dešiniosiomis idėjomis. Kita vertus, tai skatina anarchistus dar aktyviai įsijungti į socialinius judėjimus. Man, pavyzdžiui, labai liūdna dėl to, kad dauguma Lietuvos miško brolių buvo dešinieji. Jei Lietuvoje tuo metu būtų išlikęs stiprus anarchistų maksimalistų judėjimas, manau, jis būtų galėjęs vesti į kovą sukilusius valstiečius.

 

J: Kaip vystysis anarchizmas per artimiausius 15 metų – visame pasaulyje ir Rusijoje? Kokia Jūsų pesimistiškiausia ir optimistiškiausia prognozė?

 

MM: Nežinau, kaip viskas klostysis, nesu joks pranašas. Tačiau yra pora galimų scenarijų. Jei anarchistai sugebės ištrūkti už jaunimo judėjimo ribų, įleisti šaknis įmonėse ir miestų kvartaluose, tada jie gali tapti galinga socialine ir revoliucine jėga. Kapitalizmas kartais pagimdo siaubingas krizes. Svarbu atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir pasiūlyti alternatyvą. Jei anarchistai neįstengs to padaryti, tai krizės pasekmėmis būtinai pasinaudos įvairios autoritarinės grupuotės, pavyzdžiui, dešinieji ultraradikalai.

 

____________________

 

(1) Apie darbuotojų proletarizaciją skaitykite vokiečių anarchisto Karlo Heinzo Rotho straipsnyje „Proletariato sugrįžimas ir kairiųjų baimė“: Karl Heinz Roth. Die Wiederkehr der Proletarität und die Angst der Linken; in: Die Wiederkehr der Proletarität. Dokumentation der Debatte, Karlsruhe: Neuer ISP Verlag, 1994.

(2) 1998 m. Jasnogorsko mieste darbininkai užėmė milžinišką mašinų pramonės įmonę ir kontroliavo ją pusę metų.

(3) Šia tema skaitykite Michailo Magido straipsnius: „Kaip surengti streiką“ (anarchija.lt), „Viena didelė sąjunga“ (shraibman.livejournal.com), „Apie sindikalizmą“ (shraibman.livejournal.com).

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis

 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius