***

Dažnai teigiama, kad per XX a. 7–8 dešimtmečius masiniai socialiniai judėjimai Vakaruose išgyveno stiprų nuosmukį. Šis laikotarpis vienų dažnai laikomas aktyvizmo viršūne, kitų – neišnaudotų galimybių era. Nors įvairūs socialiniai judėjimai (pilietinių teisių, moterų, gėjų, žmonių su negalia, aplinkosaugos ir t. t.) pasiekė nemažai pokyčių, kapitalistinė hierarchinės valdžios santvarka vis dėlto išliko nepakitusi. Dėl įvairiausių priežasčių šie judėjimai pasirinko (?) ne revoliucijos, o reformų ir dialogo kelią. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Juodųjų panterų partija (Black Panther Party), buvo sugniuždyti naudojant brutalų valstybės smurtą. Šiuo metu dominuojantis aktyvizmo modelis yra nevyriausybinių (NVO) ar nepelno siekiančių organizacijų veikla. Tai, aišku, nereiškia, kad kiti modeliai neegzistuoja ar nėra veiksmingi. Pavyzdžiui, gerai žinomas judėjimas, dažnai vadinamas „globaliu socialinio teisingumo judėjimu“ ar anti/alterglobalistiniu judėjimu, yra organizuojamas pagal principus, kurie absoliučiai priešingi NVO modeliams.

 

Rytų Europoje po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik visur imtasi sparčiai plėtoti NVO modelį, dažnai su Vakarų fondų ir vyriausybių pagalba. Pagal Vakarų politikų ir politologų modelius NVO plėtra buvo būtinas elementas, siekiant užtikrinti sklandų pereinamąjį laikotarpį į demokratinę rinkos ekonomiką. NVO šiame modelyje reprezentuoja „trečiąjį sektorių“ arba „pilietinę visuomenę“, nepriklausomą nuo valstybės ir verslo sektorių, tačiau vedantį su jais nuolatinį dialogą.

 

NVO ir visas „trečiasis sektorius“, teoriškai mąstant, turėtų atlikti priežiūros funkciją ir pasirūpinti, kad verslas ir valdžia neužmirštų visuomeninių įsipareigojimų. Tačiau pagrindinė problema, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, yra ta, kad NVO lengvai pasidavė kapitalo bei valdžios logikai ir buvo jų absorbuotos. Pagrindinis NVO pajamų šaltinis yra įvairių fondų, vietinės valdžios ar ES skirti pinigai. Vietoj to, kad atstovautų visuomenės, o ypač mažiausiai galios turinčių individų ir grupių interesams, NVO priverstos daryti kompromisus ir dalyvauti projektuose, kurie pačioms NVO neatrodo labai svarbūs ir efektyvūs, tačiau jiems skiriami dideli pinigai.

 

Kita NVO problema, kad fondų suteikiami „grantai“ dažnai neužtikrina masinio judėjimo augimo ir kooperacijos, o skatina tik konkurenciją. Organizacijų likimas dažnai priklauso nuo to, ar jos gaus, ar negaus norimą „grantą“. Tai sukelia vis didėjantį profesionalizmą ir biurokratiją. Konkurencinėje kovoje išlieka tos organizacijos, kurios sugeba laviruoti fondų ir „grantų” rašymo labirintuose, nujaučia „karštas” temas ir turi ryšių su tinkamais žmonėmis. Nevyriausybinė organizacija tampa mažu korporacijos modeliu, kurioje vyrauja griežta hierarchija ir darbo disciplina. Vietoj to, kad ieškotų naujų narių ir plėstųsi horizontaliai, NVO tampa socialinių problemų „ekspertų” darboviete.

 

„Nepelno industrijos kompleksą” (NIK) Dylanas Rodriguezas vadina „simbiotiniais santykiais, kurie valstybės politines ir finansines technologijas apjungia su kapitalo klasės priežiūra viešajame politiniame gyvenime, ypač naujuose progresyviuose ir kairiuosiuose socialiniuose judėjimuose”. (2) NVO augimo bumas itin glaudžiai susijęs su ankstesne kapitalo logika. Labdara ar fondų kūrimas yra naudingas siekiant sumažinti mokamus mokesčius, kita vertus, per viešuosius ryšius yra sukuriama iliuzija, kad korporacijos yra gėrio ir užuojautos bastionai. Jeigu jos ir daro kažką negera pasaulyje, blogis yra su kaupu išlyginamas per labdarą.

 

NVO augimo periodas per pastaruosius tris dešimtmečius sutampa su neoliberalizmo įsivyravimu. Valstybei ir kapitalui šis modelis ypatingai patrauklus, nes mažinant valstybės išlaidas socialinėms reikmėms ir privatizuojant visas gyvenimo sritis, NVO atrodo kaip puikus būdas pasirūpinti tais, kurie tampa vis labiau apleisti valstybės. Šis paradoksas buvo ypač akivaizdus dešimtajame XX a. dešimtmetyje Rytų Europoje.

 

Julie Hemment aprašo moterų nevyriausybinių organizacijų užkulisius – bandymus išsilaikyti ir padėti daug praradusiom moterims posovietinėje Rusijoje. Pasak jos, kuomet grobstomi valstybės ir visuomenės ištekliai, Vakarų „ekspertų” inicijuojama privatizacija naikina darbo vietas ir tokias socialines paslaugas, kaip medicina ir vaikų priežiūra, tada moterų NVO per menkai finansuojamus projektus raginamos ištaisyti situaciją, dažnai pasitelkiant neoliberalias „savipagalbos” idėjas, kompiuterių kursus ar kitus moterų „įgalinimo” metodus. (3) Laisvoji rinka ir laukinis kapitalizmas turėjo būti laikomi ne problema, o išeitimi. Fondų pinigai dažnai buvo skiriami siaurai apibrėžtoms „moterų” problemoms. „Sėkmingos” NVO tapo tos, kurios sugebėjo įsitvirtinti atitinkamose nišose ir konkrečiuose projektuose bei nesikišo į tokias „abstrakcijas”, kaip kapitalizmas ir geopolitinės rekonfigūracijos. Tačiau praėjus dešimčiai metų, šis finansavimas ėmė mažėti, nes Vakarų fondams po Rugsėjo 11-osios atsirado kiti prioritetai, be to, jie nusprendė, kad „komunizmas” į Rusiją nebegrįš.

 

Nors pagrindinė NVO idėja yra atstovauti visuomenės interesams, tačiau dažnai jomis nepasitikima arba paprasčiausiai nežinoma apie jų veiklą bei tikslus. J. Hemment cituoja vieną moterų judėjimo aktyvisčių, kuri apibūdina dešimto XX a. dešimtmečio Rusijos moterų judėjimą kaip darbovietę (sovietinio) elito moterims, o ne masinį judėjimą. Kita pašnekovė tvirtina, kad Rusijoje žodis „gender” reiškia „grantą”. Rusiško (ar lietuviško) atitikmens neturintis žodis „gender” (4) tapo plačiai naudojamas aktyvisčių terpėje, tarptautinėse konferencijose ir seminaruose, bet neprigijo platesnėje visuomenėje ir liko mažai žinoma koncepcija. Masiniai moterų ir feministiniai judejimai Vakaruose septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose vystėsi natūraliai, „iš apačios“. Tuo tarpu akivaizdų prieštaravimą ir problemas sukėlė tai, kad Rytų Europoje feminizmas buvo tiesiog bandomas persodinti kaip augalas „ekspertų” rankomis (akademiniame ar NVO sektoriuje), dažnai neatsižvelgiant į moterų problemų skirtumus Rytuose ir Vakaruose.

 

NVO kritika taip pat susilaukia kritikos, į kurią verta pasigilinti. Nanette Funk (5), viena pirmųjų JAV akademikių feminisčių, pradėjusi tyrinėti ir rašyti apie moterų padėtį Rytų Europoje, teigia, kad kaltinimai vakarietišku neokolonializmu ir neoliberalizmo plėtra bent iš dalies yra pagrįsti, tačiau kaltinti feministines moterų NVO dėl aktyvaus šių tendencijų skatinimo yra akivaizdus situacijos supaprastinimas. NVO egzistavimas nebūtų turėjęs reikšmės rinkos ekonomikos plėtrai ir politiniams persitvarkymams. NVO vienaip ar kitaip užsiima naudinga veikla ir teikia paslaugas, kurių niekas kitas nenori imtis. Į „purvinų rankų argumentą” N. Funk siūlo žiūrėti kaip į „moralinį grynuoliškumą” – jeigu imi pinigus, vadinasi, esi toks (-ia) pats (-i), kaip ir jie. Ji siūlo pasigilinti į tai, kam pinigai skiriami ir kaip jie iš tikrųjų išleidžiami. Nereikėtų tikėti, kad Vakarų skirti pinigai ar idėjos yra visada klusniai ir nekritiškai priimamos. Ji primena ir apie pavojų, atsirandantį nuolat kalbant griežtomis „Rytų“ ir „Vakarų“ kategorijomis. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose yra didžiulių skirtumų, pvz., fondų pinigai gali būti gaunami iš korporacijų, tačiau kartais juos skiria įvairūs judėjimai ar profsajungos, kurios tiesiog ieško partnerių ir sąjungininkų Rytų Europoje. Ji nesiūlo tiesmukai priimti NVO modelį, bet gilintis į šių organizacijų įvairovę, suprasti, kaip jos veikia ir kokie gali būti alternatyvūs finansavimo būdai.

 

                       NVO

 

Akivaizdi alternatyva NVO yra nehierarchiškų organizacijų, kolektyvų ir judejimų kūrimas. Tačiau svarbu nepamiršti, kad grupės paskelbimas nehierarchine jos tokia automatiškai nepadaro. Masiniai judėjimai irgi turi įvairiausių problemų tvarkantis su galios santykiais ir hierarchija. Pavyzdziui, Juodųjų panterų partija – vienas stipriausių ir radikalių judėjimų JAV – iš dalies buvo nesunkiai sunaikintas dėl hierarchinės struktūros – judėjimas subyrėjo paprasčiausiai pašalinus lyderius. (6) Neišvengia problemų netgi tie judėjimai, kurie aktyviai priešinasi hierarchijai ir biurokratinei struktūrai, remiasi savanoriškumo ir konsensuso principais. Pavyzdžiui, „bestruktūrės” organizacijos, kurios dominavo ankstyvajame JAV moterų išsilaisvinimo judėjime, tapo ne alternatyva biurokratijai ir hierarchijai, o dar viena dogma. (7) Stipriųjų galia tampa neoficialia norma, organizacija nėra efektyvi, nes nėra aiškių atsakomybių, senesni grupės nariai naudojasi „neegzistuojančiomis” taisykėmis, bendrauja su kitais nariais už organizacijos ribų, kur idėjos ir grupės kryptis yra nusprendžiami be jokio konsensuso.

 

Kita akivaizdi radikalių judėjimų problema yra seksizmas. Pavyzdžiui, Marta Kolarova (8) atliko Čekijos anarchistų judėjimo tyrimą ir pastebėjo, kad jam būdingas labai stiprus vaidmenų ir darbų pasidalijimas, vyrų dominavimas susitikimuose ir sprendimų priėmime, medijos reprezentacijose ir t. t. Ji teigia, kad judėjimo skelbiamas egalitarizmas neatspindi tikrovės, bent jau lyčių lygybės srityje. Kitur egzistuoja irgi panašios problemos – pvz., JAV judėjimai dažnai nesugeba peržengti rasinių, etninių, klasinių, amžiaus ir kitų barjerų. (9) Aktyvizmas dažnai tampa panašios socialinės padėties bendraminčių getu, o ne aktyvia socialine jėga ir judėjimu, sugebančiu generuoti masinį žmonių bendradarbiavimą.

 

Andrew X rašinys „Mesk aktyvizmą!” (10) sukėlė nemažai debatų anarchistinėse ir antikapitalistinėse aktyvistų bendruomenėse. Nepaisant kai kurių rašinio silpnybių, viena pagrindinių minčių yra ta, kad aktyvistų subkultūra, kuri save identifikuoja kapitalizmo išorėje, o ne viduje, ir sau prisiima „ekspertų” vaidmenį, niekada nesugebės atsikratyti paties kapitalizmo. Kapitalizmas – tai ne bankai ir korporacijos, o socialiniai santykiai, todėl jų transformacijai reikia daug daugiau pajėgų ir vaizduotės, neužtenka užblokuoti gatves ar okupuoti pastatus. Didžiausia galia, galinti daryti poveikį kapitalui, yra darbovietėse, tačiau dažnas aktyvistas (jeigu darbą apskritai turi) „daro aktyvizmą” laisvalaikiu.

 

Manau, gera idėja būtų ne „mesti aktyvizmą“, o pasistengti pergalvoti tokio aktyvizmo tikslus ir priemones. Ar aktyvizmas siekia trokštamų pokyčių, ar jis yra tik laisvalaikio užsiėmimas ir dar vienas spektaklis idėjų ir prekių pasirinkimo mugėje? Andrea Smith siūlo nepamiršti, kad skatindami karjeristinį NVO socialinio aktyvizmo modelį, mes tikimės, kad keletas persidirbusių žmonių atliks visą darbą, kurį reikėtų daryti milijonams. „Aktyvizmas ir organizavimasis pagal apibrėžimą yra kolek-tyvinis”.(11)

 

Aktyvizmas turėtų tapti kasdienio gyvenimo dalimi – namuose, darbe, mokykloje, gatvėje, ir viešojoje politinėje erdvėje. Priešingai nei NVO, alternatyvūs judėjimai turi siekti kooperacijos, stengtis save finansuoti per judėjimuose dalyvaujančius žmones, o ne per išorinius išteklius, kovoti su hierarchija ir būti jautrūs individualiems skirtumams. Konservatyvūs religiniai judėjimai per pastaruosius keletą dešimtmečių įrodė, kad yra daug geriau organizuoti ir efektyvūs. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad jie sugebėjo kurti bendruomenes ne vien „iš idėjos“, bet ir rūpinantis materialinėmis bendruomenių reikmėmis, pavyzdžiui, vaikų priežiūra. Masiniai judėjimai „globaliuose Pietuose“ irgi turi daug ko pamokyti. Tačiau aktyvizmo modeliai nėra lengvai perimami ir pritaikomi – kad jie veiktų, reikia išmanyti ir jausti vietinį kontekstą. Organizacijų struktūra yra svarbus (nors ir ne vienintelis) elementas bet kokio judėjimo gyvavimui ir plėtrai.

_______________
 

(1) „Karinės industrijos kompleksas” – populiarus terminas, apibūdinantis glaudžius JAV kariuomenės, vyriausybės ir pramonės ryšius. Panašūs pavyzdžiai būtų „Kalėjimų industrijos kompleksas“, „Akademinės industrijos kompleksas” ir t. t.

(2) Dylan Rodriguez. The Political Logic of the Non-Profit Industrial Complex. In The Revolution Will not Be Funded: Beyond the Non-Profit Industrial Complex. Ed. Incite! Women of Color Against Violence, 2007.

(3) Julie Hemment. Empowering Women in Russia: Activism, Aid, and NGOs. Indiana University Press: Bloomington, 2007.

(4) Lietuviško žodžio „lytis” atitikmuo anglų kalboje būtų „sex”, jis reiškia biologinę lytį. Angliškas žodis „gender” feministinėje teorijoje reiškia lytį kaip socialinį konstruktą, vyriškumą ir moteriškumą, o ne vyrą ir moterį. „Moterimi negimstama, moterimi tampama”, – taip šią koncepciją iliustruoja žymi Simone de Beauvoir citata.

(5) Nannete Funk. Women’s NGOs in Central and Eastern Europe and the Former Soviet Union: The Imperialist Criticism. In Women and Citizenship in Central and Eastern Europe. Eds. Jasmina Lukic, Joanna Regulska and Darja Zavirsek. Burlington: Ashgate, 2007.

(6) Lorenzo Komboa Ervin. Anarchism and the Black revolution, and other essays. The Worker Self-Education Foundation of the Industrial Workers of the World, 1994.

(7) Jo Freeman. The Tyranny of Structurelessness. In Quiet Rumours: An Anarcha-Feminist Reader. Ed. Dark Star Collective. AK Press: Oakland, 2002.

(8) Marta Kolarova. Gender in Czech Anarchist Movement. Subverze, 2004.

(9) PPO protestų ir tapatybės barjerų analizė: Elizabeth „Betita“ Martinez. Where Was the Color in Seattle?: Looking for Reasons Why the Great Battle Was So White. ColorLines, 2000, 3(1).

(10) Andrew X. Give Up Activism! Do or Die, 2001, 9, pg. 160–166.

(11) Andrea Smith. Social-Justice Activism in the Academic Industrial Complex. Journal of Feminist Studies in Religion. 2007, 23(2), pg. 140–145.

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius