Tęsinys. Skaityti pradžią
Policijos valdininkas, atlikęs trumpus formalumus, daug trumpesnius negu kitose Europos policijos prezidentūrose, liepė nuvesti į kalabosą. Kalabosais vadinasi policijos požemių kameros suimtiems laikyti.
Barcelonos policijos prezidentūra sukelia tokius pat pirmuosius įspūdžius, kaip panašios įstaigos kituose Europos miestuose. Vienodai nejauki išorinė mūrų išvaizda, vienodomis geležimis apkalti langai, iš visų užkampių tave pasitinka tokios pačios šnipų akys, net koridorių kvapas atrodo toks pat, tarytum visos Europos panašios įstaigos dvoktų vienodai.
Bet tą dieną Barcelonos prezidentūra atrodė nepaprasta. Buvo baigiama malšinti Liobregato, Sūrijos, Salento ir kitų apylinkių revoliucinis streikas, ir policija neperstojo dirbusi nei dieną nei naktį. Koridoriuose didelis judėjimas, uniformuoti ir neuniformuoti policininkai laksto vieni paskui kitus, zuja, rėkauja, raportuoja, areštuotuosius iš vienų kambarių vedžioja į kitus, skirsto. Atrodo išvargę, nes jau nebe pirmą naktis areštuotų prigrūsti keleiviniai autobusai leidžiasi centran iš visų Barcelonos apylinkių.
Pro praviras duris vienur matyti ant šautuvų snaudžiantieji policininkai, – tai pirmam pareikalavimui pasiruošusios vykti rinktinės; kitur miega apsirengusių policininkų būrys, o dar kitur – miega visai išsirengę. Miega, kriokia, nekenkia jiems nei šviesa, nei koridorių triukšmas, nei nesiliaujantis automobilių ūžimas. Vietomis matyti ant grindų prisėdusių angliakasių; tai veikiausiai netilpusieji į kalabosus, o gal tardomieji.
Policininkas vedžioja klaidžiais koridorių ir laiptų labirintais, liepia lipti aukštyn, žemyn, kairėn, dar kartą žemyn, kol įmeta į kalabosą.
Kalabosas tamsus, sienoj įmūryta ir vielų grota apipinta 16 žvakių apskretusi lemputė. Pusę šviesos ji atiduoda kalabosui, o kita puse apšviečia koridorių. Kamera nedidelė, aukšta, šalta. Turi 3 žingsnius pločio ir 6–7 ilgio. Palubėj matyti langas, bet jis be stiklų, išdaužytas, apkamšytas popieriais. Dviem pasieniais eina mūro suolelis. Durys storų geležų, teisingiau sakant, ne durys, bet atidaromos grotos. Kai pūstelia vėjas, tai pro išdaužytus langus ir koridorius net švilpia.
Vis dėlto ten kiekvienas pasijunta laisvesnis, nemato to policijos tarnautojų nerimo, atkištų šautuvų ir nuolat kimbančių įtariamų šnipo žvilgsnių. Kalabosų koridorių retkarčiais besidairydamas pereina sargybinis, bet nekimba taip, kaip prūsas, kuris tau nurodys kur ir kaip gali sėdėti, kas leista ir ko neleista veikti. Teisybė, čia, ne taip kaip Kaune, negali pro kiaurą plyšį naktį prašnekėti su areštuotom prostitutėm, nuo visų esi atskirtas mūro siena ir turi tenkintis kalabose esančia draugyste.
Tiktai tenai pradėjom čiupinėti rankas, žiūrinėti, kiek įsiveržė geležiniai pančiai, kurias ispanų policija rakina visokios rūšies areštuotuosius. Vieni skundėsi, kad pančiai veržę, kiti, kad nudrėskę, o mano Pabaltijo miškuose augintų storų kaulų nei rodyti nereikėjo. Pančiai įveržė tokį žiedą, kad visą savaitę reikėjo kasytis. Apskritai, ispanai yra žemesnio ūgio, silpnesnės kūno sudėties, ir jeigu kokiam atklydėliui pradeda taikyti savus laisvei varžyti įrankius, tai žinok, kad busi nuskriaustas labiau, negu vietiniai.
Įmestuosius savo draugus pažinojau gana menkai. Kai kuriuos pamačiau tiktai pirmą kartą. Visi sakėsi sindikalistai, kai kurie buvo net juntu nariai. Jiems visiems kalabosai buvo pažįstami, nes diktatūros laikais visi jame buvo uždaryti ne vieną kartą. Kai kurie jų net, pasakojosi, jog dabar patekę į tą pačią kamerą, kurioje jau esą buvę. Tuoj prasidėjo šnekos, arešto įspūdžiai, pasakos apie keistą labai trumpą tardymą. Kai kurie prie sukilimo nieku nebuvo prisidėję, gyveno viltimis neva tuoj būsią paliuosuoti.
Tyliausias iš visų buvo senis Jose Klaramunt. Jis buvo vienintelis, kurį geriausiai pažinojau. Žinojau jį, kaip geros nuotaikos, visuomet linksmą, nuolat šnekantį ir kitiems ūpą keliantį žmogų. Jo tyla ir trumpi atsakymai į klausimus man davė pagrindo įtarti, kad areštuotieji tipai nėra artimi jo širdžiai.
Biauriausiu buvo vienas, vardu Rosas. Jis buvo ne todėl bjaurus, kad turėjo labai žvairas akis, kurios šlykščiai vartaliojosi neaiškioje kalaboso šviesoje, bet todėl, kad buvo jaučiama, jog tos žvairos akys yra jo kreivos dūšios atspindys. Vėliau ne be pagrindo visi įtarė, kad jis, išeidamas į laisvę, įskundęs geriausią senio ir mano draugą Bruno, kurį policija išvežė į Gvinėjos salas.
Labiausiai man patiko senukas Jose. Aš jį mėgdavau ir laisvėj būdamas. Nepraleisdavau nė vienos progos jo nepasiklausęs. Konferencijose sakytos jo kalbos, periodai, palyginimai strigte įstrigdavo į mano atmintį. Be jo neapsieidavo nė viena didesnė konferencija, suvažiavimas arba mitingas. Visur jis tardavo savo svarų žodį. Bet ypač jį mėgo plačiosios minios, nes niekas nemokėdavo taip aiškiai ir gražiai nupasakoti dienos vargus ir reikalus, kaip jis. Jis, tikras liaudies poetas, pasakodamas mokėjo kurti, mokėdavo užgauti jautriausias žmonių vietas, jo klausydavosi per dienas ir niekad nenusibosdavo. O pasiklausyti buvo ko, nes ir patsai visas jo gyvenimas yra lyg laisvės pasaka. Jo tėvukas buvo nuteistas mirti kartu su generolu Riego, kuris absoliutinės monarchijos laikais reikalavo konstitucijos. Išsigelbėjo nuo mirties tiktai todėl, kad turėjo laimės į gretą atsistoti antruoju, o ne trečiuoju. Mat, pagal teismo sprendimą šaudė kiekvieną trečiąjį. Tėvas buvo nuteistas mirti už dalyvavimą Valencijos valstiečių sukilime. Nuo mirties išgelbėjo dideli visos Ispanijos darbininkų protestai. 1909 metais, kai visoj Ispanijoj ėjo protestų bangos prieš kolonialinius karus, ir pats senukas buvo nuteistas mirti. Visam kraštui protestuojant prieš sušaudymą, karalius buvo priverstas jo mirties sprendimą pakeisti.
– Aš gimiau laisvės sūkuryj, mano gyslose teka laisvų žmonių kraujas! – sakydavo jis mitinguose.
Ir iš tikrųjų, visus savo 64 metus jis praleido besigrumdamas dėl laisvės. Keturiolikos metų išėjo iš namų ir nuo to meto niekuomet nesiskirdavo nuo pavergtųjų ir nuo tribūnos. Jo nenugąsdindavo nei diktatūros, nei monarchijos, nei mirties sprendimai, nei kalėjimai.
Jis netylėdavo nė dabar, kai respublikoniška valdžia siųsdavo monarchistišką civilinę gvardiją malšinti darbininkus. Nenuėjo ieškoti šiltų vietų ir pensijų, kurias dabar būtų labai lengvai suradęs, bet buvo su tais žmonėmis, kuriuos varė į kalėjimus.
Kaip, rodos, smagu būtų ir savajame krašte turėti nors vieną žilo plauko sulaukusį senį, kuris būtų neaplaužytas, nesusenėjęs, nesusmulkėjęs ir neužmiršęs tų jaunatvės laisvės aistrų. Bet, turbūt, tokia jau nelaiminga mūsų žemė. Ji ne tik senius sukniubdo, bet ir jauniem pakerpa vos pradėjusius dygti sparnus.
Senukas pažinojo visą Ispaniją, ypač Katalūniją, o Katalūnija pažinojo jį. Vardu jį retas kuris tevadindavo, visi jį šaukė Verdadero Abi (vadinas, Tikruoju Senuku). Tikruoju norėdavo pabrėžti tą jo ypatybę, kad jis ir senas būdamas nenustoja sakęs pamokslų, aikštėn kėlęs niekšybes ir žmonėms diegęs tikrosios laisvės troškimą.
Kaip minėjau, man jis patiko, jį gerbiau, bet pastebėjau ir jo paties man reiškiamas simpatijas. Nežinau kodėl mes pasidarėme vienas kitam artimas. Gal todėl, kad po kiekvienos jo kalbos pareikšdavau didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Gal todėl, kad suimtųjų būryj buvau jauniausias. O gal todėl, kad vienais pančiais surakintus mudu atvežė policijos prezidentūron. Nuo policijos kalaboso mudu tapom artimiausi draugai, niekad nesiskirdavom, vienas kitam padėdavom: aš jį sergantį slaugydamas, o jis man duodamas praktiškų gyvenimo patarimų. Ir toji Katalūnijos Verdadero Abi draugystė visam mano gyvenimui bus brangiausias atminimas.
Vėliau aš išsiaiškinau, kodėl senukas taip skūpėjo žodžių kitiems suimtiesiems, kuriuos gana gerai pažinojo. Pasirodo, kad visi tie sindikalistai buvo iš tos mažos sindikalistų grupės, kuri vadinasi grupa de los treinta, trisdešimties grupė. Tai keli sindikalistų „vadai“, kurie kovodami prieš monarchiją ir diktatūrą, susidraugavo su politikieriais, dabar tų savo draugiškų ryšių nenorėjo ardyti, pataikavo respublikoniškiems politikieriams ir stengėsi Ispanijos anarchosindikalistiniam judėjimui priduoti reformistinį atspalvį.
Ši grupė žmonių senukui nepatiko, nes jis aiškiai žinojo, kur paprastai tokiais keliais nueinama. Dar kartą apie reformizmą aiškinti tiems žmonėms, kuriems ne vieną kartą tribūnoj apie tai buvo šnekėjęs, senis nenorėjo. Jis manė, kad tas dalykas kiekvienam yra jau pakankamai aiškus, ir jeigu kuris vis dėlto ir toliau tempia reformizman, tai yra arba blogas žmogus, arba sliekas, kuris bijosi gyvenimiškos kovos. Todėl jis nerado reikalo su jais daug ir kalbėti.
Netrukus juos visus iš kalėjimo paleido. Laikraščiai paskelbė, kad buvo suimti per nesusipratimą. Apskritai tos sindikalistų grupės, kuri pasirašė reformistinį manifestą ir kurią populiariai visi vadina bomberos (ugniagesiai, gesinantieji revoliucinį pasiryžimą), valdžia kalėjime nelaikydavo. Jeigu kurį ir suimdavo, tai už valandos kitos paleisdavo.
Mums teko kalabosas visai prie durų, todėl negalėjom pamatyti, kas toki yra kituose. Bet kad ir ten yra pilna žmonių sprendėm iš triukšmo, girdimo rūsio koridoriuj. Seniui rūpėjo sužinoti, kas yra kituose kalabosuose, ir jis, kaip senas kalėjimų paukštis, tuojau surado atitinkamą susižinojimo būdą. Rado reikalų, dėl kurių jį turėjo pervesti kalaboso koridorium, ir tuo būdu pamatė kitų kamerų gyventojus.
– Suimtas visas Liobregatas, – tarė grįžęs senis ir po to dar labiau nutilo, lyg visai nenorėdamas šnekėti apie praloštą revoliucinį streiką.
Ispanijos karališkosios taisyklės sako, kad suimtasis kalabose negali būti ilgai laikomas: jokiu būdu ne ilgiau, kaip 24 valandas. Ten privalo būti atliktas reikalingas pirmasis tardymas ir suimtasis paleistas laisvėn arba nuvestas kalėjiman. Todėl ten neduoda ir jokio maisto.
Kol mus dar šildė vakarykštis maistas, kol gyvenome pirmaisiais įspūdžiais, šalčio nejautėm. Bet vėliau ne tik senukas, bet ir visi suimtieji negalėjom ramiai sėdėti. Tegu Katalūnijoj didelių šalčių nėra, bet sausio pabaigoj būti šaltam, niekad nekūrentam, požemyj ne toks jau smagus dalykas. Ypač, kai tas požemis drėgnas ir visais kampais švilpia vėjas.
Prašvitus ir kalabose pasidarė bent kiek šviesiau. Pradėjom viską aiškiau įžiūrėti, ir net galėjom įskaityti sienose esančius užrašus. O šitų Katalūnijos įstaigų sienos išrašytos ne menkiau, kaip visos Europos. Skirtumas tiktai toks, kad mažiau pornografijos.
Labiausiai metasi į akis – Viva 1a FAI! Viva 1a CNT! Tai pirmosios Iberijos Anarchistų Federacijos ir Sindikalistų Konfederacijos vardų raidės. Ypač dažnai kartojama „Viva la FAI!“ – Tegyvuoja Iberijos Anarchistų Federacija! Šis trumpas šūkis didelėmis raidėmis įrašytas pačioj kalaboso palubėj, kurio trumpi ispanai, rodos, net du viens ant kito užsilipę nepasieks. Ispanijos anarchistai savo darbuotę sugebėjo taip išplėsti, kad šios trys raidės tapo pažįstamos visiems visuomenės sluoksniams, jos pasiekė tamsiausią Ispanijos užkampį. Dar daugiau. Jas ne tiktai pažįsta, bet jos tapo gyvos, griežtos revoliucinės kovos simboliu. Ne Maskvos komunistai yra pavojingi Ispanijos buržujams, bet FAI. Kapitalistai labiausiai susirūpinę užgniaužti FAI, o „aukštos damos“ užsikemša ausis, nes apie šią grupę negali klausyti. Kalbos apie FAI tiek sukelia baimės, kad joms nuolat vaidenasi bombomis apsikabinėjusieji FAI nariai. Seimo atstovai ir net socialistiški ministeriai kiekviena proga linksniuoja šį trijų raidžių sąskambį, o civilinė gvardija ir policija daugiausia turi darbo su FAI žmonėmis. Iš tikrųjų, šis ispanų buržuazijos baubas yra vienintelis rimtas naujos santvarkos nešėjas. Ten susijungę žmonės, kurie, turėdami omenyj vietos sąlygas ir žmonių būdą, rimtai susirūpinę priartinti socialinę revoliuciją, ir laiduoti jos užkariavimą. FAI bekovodama neteko daug savo narių ir kiekvieną savos kovos laimėjimą rašė krauju. Sunkiausiose Ispanijos darbininkijos kovose FAI visuomet tekdavo pasiimti sunkiausias pareigas. Bet ji kovos sunkumų nebijodavo. Užtat josios nariai šiandien yra atkakliausi kovotojai, išėję didžiausią gyvenimo mokyklą ir kovoje pakankamai užsigrūdinę. Negąsdina jų nei mirtis, nei kalėjimai, nei ištrėmimas. FAI narys ir policijos prezidentūroj šampalais mušamas šaukia: Viva la FAI!
Įpratusio menininko ranka sienoj nupaišytas įspūdingas siaučiančios jūros vaizdas. Piešinys, matyt, taip visiems patikęs, kad nei vienas sienų tepikas nedrįso jo paliesti.
Yra ir šiaip būdingų parašų, kurie su socialistinėmis kovomis yra beveik nesusiję. Yra užrašų ir svetimomis kalbomis: itališkai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai ir net lenkiškai. Italas linki mirties Mussolini ir visam tarptautiškam fašizmui, prancūzas sveikina savo respubliką, prūsas aičioja nežinodamas kada pasibaigs jo kalėjimo laikas, rusas, kaip visuomet rusas, daro įvairiausias iš trijų raidžių susidedančio ir tam tikrą kūno dalį reiškiančio žodžio kombinacijas, o lenkas apgailestauja, kad dziadekas nėra visos Europos valdovu, jis tikrai jį išliuosuotų iš žiaurių civilinės gvardijos nagų.
Mums bežiūrinėjant užrašų ir besišnekant, į kalabosus vėl pradėjo vesti areštuotuosius. Vedė būriais po 8, po 10, po 15 ir daugiau. Daugiausia buvo kasyklų darbininkai. Apie tai galėjai spręsti iš boinių (angliakasių mėgstamų nešioti kepurių), iš raumeningų rankų ir iš išbalusių, niekad saulės nematančių, veidų. Visi ėjo tylomis, lėtai besidairydami, nė vienas jų nežinojo nei kur veda, nei kam šaukia, nei ką su jais darys. Visi jautė, kad reikalas ne koks, streikas kareivių pagalba numalšintas ir galima laukti didelių persekiojimų, bet visų veiduose buvo matyti pasiryžimas prieš bet kokius tardytojus atsakyti už savuosius veiksmus. Jie paskelbė streiką ir sukilo prieš ilgus metus juos išnaudojusią užsieninę kasyklų bendrovę, paskelbė negaliojančiu visokios valdžios pradą, bet nieko nenuskriaudė, nieko neužmušė, niekam nieko neatėmė, net tai bendrovei, prieš kurią sukilo, nė už centimą nepadarė nuostolių. Dauguma norėjo tikėti, kad su jais taip elgsis, kaip jie elgėsi su suimtais policininkais, bendrovių agentais, bet... kaip vėliau sužinojome, vienus rinko į „Buenos Aires“ ir išvežė į pusiaujo Afrikos salynus, kitus į kalėjimą, o dar kitus vėl grąžino į kalabosus.
Apie šeštą valandą vakaro iš viršutinių koridorių išgirdome riksmą. Vėliau buvo girdėti smūgiai ir baisus, lyg mušamo gyvulio, šauksmas.
– Me matą... – mane užmuš..., – nuaidėjo kalabosais.
Netrukus įstūmė sukruvintu veidu, užlaužtomis ant galvos rankomis vyruką. Dabar jau niekam nebuvo paslaptis, kad naujos Ispanijos policija vartoja įprastus tardymo būdus.
Kalabosų ūžesys staiga nutilo, ir visam požemyj užviešpatavo kapų tyla. Net kalabosų sargybinis nustojo vaikščiojęs koridoriuj. Jis užlindo užkampin, atsisėdo prie savo staliuko ir nerodė akių, nenorėjo, kad kuris nors suimtasis nepaklaustų apie suimtųjų mušimą.
Visų akyse degė neapykanta prieš bejėgiškumą, kurį pajunta kiekvienas sveikas žmogus, kai jį apstoja 15–20 policininkų. Jeigu tave rengtųsi mušti vienas, du, pagaliau trys, tai vis dar galėtum laikytis, jei ne visiems, tai bent vienam vis dėlto galėtum taip pokštelt, kad jis niekad nieko daugiau nenorėtų mušti, bet kai apstoja dvidešimt, ką gali padaryti stipriausia kumštis?
– Vėl grįžta žiaurieji Martinez Anido laikai, – kelis kartus pakartojo Verdadero Abi.
Už poros valandų kalabosai vėl pradėjo ūžti, tiktai šį kartą tą lygsvarą sugrąžino patys policininkai. Virš kalabosų yra policininkų buveinė. Buvo matyti, kad grįžo iš sargybų policininkų kuopa. Pro geležinius kalabosų grotus buvo girdėti visos jų šnekos. Vienas pasakojo apie savo įspūdžius areštų metu, kiti ginčijosi dėl kažin kokių reikalų, treti dainavo populiarias dainuškas, o vienas, norėdamas perrėkti visus, besityčiodamas kartojo: – Viva la FAI!
Mūsų kalabosan įmetė naujų žmonių. Buvome jau netoli dvidešimt. Daugumas sindikalistai, senuko pažįstami. Vieni jų buvo tik ką areštuoti, mums papasakojo sekmadienio naujienas. Pasirodo, kad streiko bangos pasiekė ir Barceloną. Kai policija norėjo apsupti vieną sindikato namą, įvyko susišaudymas, žuvo vienas policininkas, šovusiųjų nepavyko sučiupti. Netoli esančioj kavinėj policija areštavo visus lankytojus. Ieškojo kaltininko, bet kavinėj nė vienas esą nieko nežinojo.
Naujai įmestųjų būryj buvo ir vienas ispaniškas bolševikas, kuris labiau buvo panašus į nukankintą Kristų, negu į ispaną. Čia jis buvo pervestas iš kito kalaboso. Skundėsi, kad policija jį visiškai užmiršusi, įmetusi į kalabosą ir visą savaitę ten jį laikanti. Žmogus išbadėjo, pajuodo, gyvaplaukiais apaugo. Nors ispanai ir nemėgsta bolševikų, bet jie geraširdžiai: žmogų tuoj papenėjo, pagirdė. O šis kai atsigavo, apie Rusiją pradėjo pasakoti pasakas, tokias stebuklingas, rodos, kad jis tenai yra buvęs ir viską matęs. Taip pat pasakojo ir apie kitų kraštų bolševikų „laimėjimus“. Gal būt dar ilgai būtų tęsęs, jei būčiau nenutraukęs jo kalbos. Kai pamatė, kad esu užsieniškis ir jo pasakojami kraštai man nėra svetimi, nulindo kampan ir visiškai nutilo.
Apie dvyliktą valandą naktį iš kalabosų vėl pradėjo šaukti pavardėmis. Į vieną grupę patekom ir mudu su senuku.
Surinko apie dvidešimt žmonių ir visus sugrūdo į policijos auto. Užrakino ir du policininkai atsisėdo auto daboklėj. Greta šoferio atsisėdo trečias. Vienas kitą pradėjome klausinėti, kur mus veža, bet nė vienas nieko nežinojo. Prasidėjo spėliojimai: kalėjiman? karo laivan?
Verdadero Abi priėjo prie auto grotų ir paklausė sargybinį policininką.
Kai kuriem ši nakties kelionė, tamsios Barcelonos gatvės ir paslaptingumas sukėlė labai neaiškių minčių. Prisiminė Martinez Anido laikai, kada prieš sindikalistus vartojo ley de fugas. Naktį policininkai išsivesdavo į užmiestį suimtąjį sindikalistą, be teismo nušaudavo, o ryto spaudoj paskelbdavo, kad jis bėgo nuo sargybos. Barcelonos darbininkų ir policijos kovos kruvinos, jos kėlė kas kartą vis baisesnius atsiminimus ir vaizdus.
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933
