Tęsinys. Skaityti pradžią
Kai užrakino bent kokius trejus kalėjimo vartus, mus išlipdino iš automobilio. Tiktai kalėjime pastebėjom, kad važiavome ne vieni: mus lydėjo visas automobilis policininkų. Policija bijo, kad pakelėj darbininkai nepaleistų areštuotųjų. Toki atsirikimai Ispanijoj nėra retenybė.
Neilgai mums teko žiūrėti į mėlynus sargus. Buvome suskaičiuoti ir perduoti kalėjimo valdininkams. Kai policininkai atsiskyrė, visi pasijutom kažkaip jaukiau. Pasijutom jaukiau ne todėl, kad mus būtų be galo erzinę jų rankose vartojamas šautuvas, bet buvo smagiau, kai prieš akis nesimatė tų barbariškų afrikoniškų veidų. Jeigu kas nori pamatyti žiaurų policininko snukį, turi pasižiūrėti į Ispanijos civilinę gvardiją. Toki veidai sutverti, matyti, žmonėms gąsdinti. Apatinis žandikaulis atsikišęs, dantys dideli, akys išverstos, kakta priplota, o kai užsideda savo kampuotą kepurę, ne tik žmogus negali žiūrėti, bet ir gyvulys nusuka į šalį savo galvą.
Šis reiškinys turi savo šaknis. Apskritai ispaniškas tipas gražus ir simpatiškas, bet nuo senų laikų policijos tarnybą ispanai laiko žemu dalyku. Kiekvienas bent kiek gyvesnis, žvalesnis vyrukas jokiu būdu neieško policijoj darbo. Tai skaitoma gėda ir pažeminimu. Užtat policijoj yra pilna nenusisekėlių, nedarūgėlių, nesugebėjusių kitokiu būdu sau duoną užsidirbti. Be to, kai buvo sumažinti Afrikos legionai, didelė jų dalis perėjo į policijos tarnybą. Ispanai juos vadina svetimšaliais, maurais, nes įispaną nė vienas nepanašus. Kai nesi priverstas žiūrėti į tokią „svetimšalę“ baidyklę, smagiau ir jaukiau.
Vėliau valdininkas įrašo į knygas. Kalėjimo knygų skiltims užpildyti daugiau klausinėja, negu policija tardymo metu. Atima pinigus, peilius, o visus kitus dalykus (laikrodžius, plunksnakočius ir kt.) palieka.
Barcelonos kalėjimas pastatytas amerikoniška žvaigždine sistema: viduryj didelė salė, o į kraštus eina šeši spinduliai, šešios galerijos. Kiekviena galerija turi tris aukštus, kiekvieno aukšto abiejuose šonuose eina vienutės, kuriose sudėstyti „eksponatai“.
Kalėjimas didelis, gali sutalpinti apie 500, o jeigu grūstų taip, kaip slavų kraštuose arba Pabaltijy, tai sutalpintų penkis kartus daugiau. Bet ispanų kaliniai ne pirmas dešimtmetis kovoja dėl savo teisių, ir ką sykį pasiekė, neleidžia vėl atimti. Per ilgus bado streikus ir protestus tarp kitų dalykų išsigrūmė sau ir didesnį oro kubų skaičių.
Barcelonos kalėjimas vadinasi vienučių kalėjimu, bet kai mus įvedė, pamatėme, kad visas kalėjimas sudarė vieną vienutę. Neperdedant tikrai galima pasakyti, jog kiekviena galerija tikrai buvo didelis, nepabaigiamo kalinių kuždėjimo pripildytas, kambarys.
Kalėjimas turėjo labai linksmą išvaizdą, kokią aš norėčiau matyti kiekviename kalėjime. Nė viena vienutė neturėjo durų, nei langų, nei vandentiekio, žodžiu sakant, nieko, ką žmogaus ranka gali atlupti, nusukti, pagadinti. Net vienučių ušėkai buvo be sukavielų ir be spynų. Viskas buvo išlupinėta. Ir kalėjime nebuvo jokios jėgos, kuri būtų pajėgusi išlaikyti kalinį paskirtoj vienutėj. Kiekvienoj galerijoj buvo po vieną sargą, ir užtekdavo sargui bent kiek nusisukti, kad kalinys galėtų prasprukti į kitą vienutę. Kiekvienas kalėjime sėdėjęs žino, kaip smagu pastebėti kalėjimininko bejėgiškumą ir kaip kiekvienas noriai naudojasi nors tarp mūrų palikta laisve.
Kai pagaliau kalinių vaikščiojimas iš vienos vienutės į kitą tampa vieša paslaptimi, kai jie išdrįsta eiti iš vienos vienutės į kitą ir sargui matant, sargas nė nerėkauja, bet prašyte prašo, kad kaliniai bent jo neįpainiotų, kai ateina kalėjimo vyresnieji.
Kai prisimeni tas nuobodžias vokiškųjų kalėjimų vienutes, kur kalinys ištisais mėnesiais nieko daugiau nemato, kaip geležinį kalėjimininko veidą, tą niekad nesibaigiančią izoliaciją, tą vienatvę, kuri priverčia daužyti galvą į sieną, ir palygini su šiuo „vienučių“ kalėjimu, tai rodosi, kad esi ne kalėjime, bet svečiuose pas garsius ispanus, kurie nori feodalinę kapitalistinę Ispaniją apversti aukštyn kojomis.
Ispanai mėgsta laisvę, bet jie nebijo dėl jos ir kovoti. Čia minimos kalėjimo laisvės taip pat buvo reikalingos didelių pačių kalinių pasiryžimų.
Praėjusiųjų metų rudenį, kai po visą Ispaniją ėjo nepabaigiamų streikų bangos, valdžia pradėjo areštuoti įžymesniuosius streikų komitetų narius. Einant ispanų įstatymais, streikas yra legalus dalykas ir bausti už tai negalima. Valdžia vis dėlto rado reikalo sukišti į kalėjimus gana daug streikininkų. Bylų jiems nesudarydavo, kaltinti neturėjo kuo, bet laisvėn taip pat neleisdavo. Tuometinėj Ispanijoj, kuri visai neseniai už kreivą teisėtumą buvo nuvertusi monarchiją, šitoki dalykai rodėsi labai skaudūs. Ne tik kaliniai, bet ir laisvėj esantieji negalėdavo pakęsti šių visiems valdovams būtinų valdymo priemonių. Spauda pradėjo kelti protestus.
Gubernatoriaus virš mėnesio išlaikyti kaliniai paskelbė bado streiką. Penktą streiko dieną badaujančiųjų šeimynos susirinko ties kalėjimu, reikalavo suimtuosius paleisti, bet gubernatorius vietoj laisvės užsiuntė raitąją policiją. Arkliais buvo sutryptos kelios moterys ir sužeisti keli vaikai. Kai badaujantieji sužinojo visą įvykį, neteko kantrybės ir sukilo.
Momentaliai atsidarė vienutės, nuginklavo kelis kalėjimininkus, kurie Ispanijoj vis dar nešiojasi ginklus, kuriais prireikus apsiginkluoja patys kaliniai. Sargus uždarę į vienutes, buvo bepradedą aptarti, kokiu būdu visiems patekti laisvėn. Kadangi sukilimas vyko gaivališkai, iš anksto nieko nebuvo paruošta, tai sukilusieji kaliniai nei nepasijuto, kai juos apstojo kareiviai ir policija. Iš kalėjimo eiti galėjo tiktai pro zvimbiančias kulkas. Sukilusieji kaliniai turimais ginklais taip įsitvirtino, kad kurį laiką neleido civilinei gvardijai įžengti į kalėjimą.
O viduj esantieji dirbo savo: laužė vienučių duris, daužė langus, traukė elektros laidus, sukinėjo kranus ir ardė vandentiekių vamzdžius. Viduj esančion didžiulėn salėn sumetė visus čiužinius, o ant viršaus čiužinių nešė ir metė išlaužytas duris. Kai viskas buvo sumesta – padegė. Civilinė gvardija įsiveržė tiktai tada, kai liepsnos buvo apimta visa didžioji salė. Atvyko net pats gubernatorius Angera de Socho, viso šio įvykio tiesioginis kaltininkas. Jo įniršimas buvo toks didelis, jog buvo pasiryžęs nušauti keliolika kalinių. Nuo to, tvirtinama, atkalbėjęs tiktai pats kalėjimo viršininkas, kuris tuo metu žmoniškas esą buvęs. Įėjusi į galerijas civilinė gvardija ėmė šaudyti, lyg Verdeno laukuose. Jeigu bent vienas kalinys būtų drįsęs iš vienutės iškišti galvą, kulkų būtų nepasigailėję.
Po šio „sukilimo“ persekiojimai prasidėjo dar didesni. Barcelonoj buvo paskelbtas protesto streikas, su policija buvo didesni susišaudymai, negu monarchijos griuvimo dieną. Žuvo apie 15 žmonių ir rodėsi, kad naujas režimas gyvena priešmirtines valandas.
Kalėjiman buvo įvesta civilinė gvardija, už kiekvieną nepaklusnumą buvo grasinama kulka, o kai kuriems kaliniams, kurie šiaip jau būtų buvę paleisti laisvėn, už sukilimą sudarytos bylos, ir valstybės gynėjas reikalauja po 8 metus kalėjimo.(1)
Kaip matom, tos laisvės, kurios iš vienučių kalėjimo padarė „pasikalbėjimo kambarius“, kai kam brangokai kainavo, bet jei reikalas eina apie laisvę, ispanas visuomet ryšis ir niekuomet nesigailės.
Pačios vienutės buvo labai liūdnos išvaizdos. Jos buvo visiškai tuščios: tiktai prie sienos kabojo prikaustytos geležinės lovos, ir laimingas būdavo tas, kuriam lova tekdavo su kojomis; daugumai lovų ir kojos buvo nusukinėtos. Nebuvo nei stalo, nei suolo, nei šviesos, nei vandens, pagaliau ir langas būdavo išmuštas. Nebuvo, aišku, nei durų. Ir kai sausio–vasario mėn. bent kiek pašąla ir pro langą pradeda virsti sniegas ir lietus, pamanai, kad nebloga būtų turėti bent stiklus, bet... juk buvo streikas. Pakilusi saulė vėl viską išdžiovina, išveja šaltį, ir vėl viską užmiršti.
Valdžiai rūpi kalėjimas pataisyti, nes juk naujai atvestiems kaliniams nesvarbu, kas dėjosi kalėjime, jie reikalauja žmoniškų sąlygų. Jiems svarbu, kad būtų suteiktos bent tos gyvenimo galimybės, kurias suimtiesiems pripažįsta kalėjimų reglamentas. Bet pasirodo, kad Ispanijoj kalėjimas atremontuoti ne toks jau lengvas dalykas, nors valdžia rodo net labai didelį norą.
Kalėjimo administracija Barcelonoj norėjo užsakyti šešis šimtus kalėjimui durų, bet neatsirado nei vienos firmos, kuri būtų sutikusi užsakymą atlikti. Neatsirado ne tik Barcelonoj, bet ir visoj Katalūnijoj. Kuri gi firma nenorėtų tokio valdiško užsakymo imti? Kas gi abejotų, jog čia neuždirbsi 100%? Bet Katalūnijos meisteriai atsargūs. Mat, jie sutinka pildyti ne kiekvieną užsakymą. Jie žino sindikatų nutarimą: Kalėjimai yra statomi darbo klasei engti, todėl nė vienas darbininkas neprivalo savo darbo pridėti prie kalėjimų statybos. Ir vargas tai firmai, kuri vis dėlto sutiktų reikalingą darbą atlikti. Sužinoję darbininkai ne tik darbą mes, bet firmai dar padarys tiek nuostolių, kad ji tokių užsakymų daugiau niekad priimti nebandys.
Visas reikalas baigėsi tuo, kad administracija užsakė minimas duris Palmoj de Maliorka. Tai netoli Afrikos esanti Viduržemio jūros sala. Ten darbininkai ne sindikalistai, bet priklausantieji prie Union General de Trabajadores, kuri yra Amsterdamiškųjų profesinių sąjungų narys. Jiems nerūpi: sau ar kitiems kalami pančiai, sau ar kitiems daromos kalėjimų durys. Svarbu darbas ir uždarbis.
Kai durys buvo baigtos, jas parvežė karo laivai, nes taip pat neatsirado nė vienas pirklių laivas, kuris būtų drįsęs įvažiuoti į Barcelonos uostą su kalėjimo durimis. Jis būtų nespėjęs sustoti ir būtų buvęs susprogdintas ir panardintas. Karo intendantūros automobiliai jas ir kalėjiman pervežė, ir tai civilinė gvardija turėjo stipriai saugoti gatves, kad neužpultų prikrautų automobilių.
Darbininkų toms durims įstatyti Barcelonoj nė neieškojo, nes žinojo, jeigu sindikato darbininkai ir ateis dirbti kalėjiman, tai tiktai daugiau išardys. Ko gero, kokioj nelemtoj vietoj pritaisys dar dinamito dėžę.
Tą darbą atlikti valdžia privertė intendantūros kareivius. O kalėjimo galerijose pastatė civilinę gvardiją, kuri turėjusi daboti, kad dirbantieji kareiviai jokiu būdu nesikalbėtų su kaliniais. Kol dirbo kriminalistų galerijose, galėjo išsaugoti, bet kai atėjo pas socialinius – reikalas buvo sunkesnis. Kaliniai rado būdų prieiti prie dirbančiųjų kareivių, atsirado net pažįstamų, ir už poros dienų kareiviai kalėjime daugiau jau nebepasirodė. Už savaitės atėjo kiti, bet ir tie tedirbo vos porą dienų.
O reikalas buvo toks. Kareiviai buvo įsitikinę, jog paleisti iš kariuomenės turės stoti į sindikatą, juos valdžia areštuosianti ir atvarysianti į tą patį kalėjimą, todėl atsisakė eiti dirbti. Pirmus atsisakiusius tuojau areštavo ir paskyrė kitus, bet kai ir šie atsisakė, paleido visus suimtuosius ir intendantūros kareivių kalėjiman daugiau nesiuntė.
Kas pabaigė statyti likusias duris, nežinau, nes išeidamas palikau visą krūvą priverstų durų ir daugybę bedurių vienučių. O gal tos vienutės atviros ir ligi šiai dienai?
Tokių pat bėdų administracija turi ir su kitais darbais, ne tik su durimis.
Pav., vienas kalinys bevaikščiodamas kieme pastebėjo, kad jo vienutės lange atsirado nepažįstamas žmogus. Jis tuoj skuba į vienutę pasižiūrėti. Galerijoj randa besidairantį kalėjimininką, o vienutėj triūsiantį stiklių. Pastarasis atsinešęs visą dėžę stiklų ir, pasistatęs kopėčias, rengiasi įdėti naujus stiklus. Įėjęs kalinys linksmai pasveikina, apsidžiaugia, kad daugiau jam nereikėsią šaltis ir dargana kęsti, kad turėsiąs stiklus, kaip privalo turėti kiekvienas kalinys.
Tuo pasikalbėjimas ir baigėsi. Kalinys taburete pokštelėjo į atneštus stiklus. Ir laimė, kad stiklius laiku suskubo išsinešdinti iš kameros, o tai būtų ir jam kliuvę.
Kitą rytą spauda paskelbė, kad iš Leridos kilęs stiklius Chuan Sančes yra streiklaužys, jo esą reikia saugotis, o kalėjimo viršininkas, pasikvietęs kalinių komisiją, klausė, kas daryti:
– Penkis kartus buvau Barcelonos stiklių sindikate, sindikato chuntai išaiškinau, kad reikalas eina apie jus, sindikato narius, kad jūs kalėjime šąlate ir kad reikia įdėti kalėjimo vienutėms langai. Siūliau net brangesnį darbo užmokestį, bet darbininkų neatsirado.
Kai įsitikinau, kad Barcelonos darbininkai dirbti neis, per gimines ties Lerida suradau stiklių, pasamdžiau, sumokėjau jam kelionės išlaidas, buvau bemanąs, kad jis sudės visus stiklus, o dabar jūs ir jam dirbti neleidžiate. Gerai, Barcelonos stikliai neina dirbti, iš kitur atsivežti taip pat negaliu, išaiškinkit man, senjores, kokiu būdu galiu sudėti vienutėms stiklus?
– Jeigu negalite žmoniškai sutvarkyti kalėjimų, nelaikykite juose žmonių, – trumpai jam atkirto komisijos narys.
– Bet, senjores, tai ne mano dalykas, tai gubernatoriaus, policijos vado, aš čia nieko negaliu...
– Mes nežinom nei kas priklauso policijos vadui, nei kas viršininkui, mums aišku, kad jūs visi susidėję mums atėmėt laisvę, o mes labiausiai norime laisvės. Leiskit laisvėn ir nereiks taisyti kalėjimo langų.
_______________
(1) Pagaliau buvo teismas ir visus išteisino.
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933
