Tęsinys. Skaityti pradžią
Visas pasaulis vėl sušneko apie ispanų darbo liaudies pareikštą protestą dėl esamos dalykų būklės netikslingumo; visų tautų buržuazija rodo į Ispaniją, kaip į antrą „komunistų rojaus“ židinį, o pasaulio liberališkai demokratiška spauda kartoja ispanų valdžios išmislytus ir per savo agentūras svietan paleistus gandus apie monarchistiškus pinigus. Šiuos gandus noriai persispausdina ir galinga socialdemokratiškoji spauda, nes su ispanų liaudies protestu smarkiai susvyravo trijų jų draugų ministerių socialistų kėdės.
Visai kitaip dalykai atrodo pačioj Ispanijoj. Neramumus kelia ne maskviški ir ne monarchistiški pinigai; jų priežastys yra daug gilesnės, pagaliau ir pati įvykių eiga ne tokia, kaip ją piešia oficialūs pranešėjai. Mums ypač svarbu yra sužinoti pačių Ispanijos valstiečių ir darbininkų nuomonė, su kuria čia bent kiek plačiau susipažinsime.
Kai paklausi ispaną darbininką ar valstietį apie respublikos įvestas pakaitas ir respubliką atstovaujančius žmones, jis skaudžia ir karčia ironija atsako: „Los mismos perros con diferentes collares“ („Tie patys šunes skirtingais raikščiais“). Ir neprašyk ispaną paaiškinti šį seną liaudies priežodį, nes tada jis tau pasidarys toks storžieviškas, kad iš jo leksikono išgirsi daug storesnių liaudies vartojamų palyginimų.
Nuo senų laikų ispanų liaudis visokiai valdžiai buvo labai šalta ir nepuldavo į glėbį visuomenės veikėjams politikams. Ispanijoj valdžia eidavo iš konservatorių į liberalų rankas ir atvirkščiai, pačiai liaudžiai šiam politikierių žaidime visai nedalyvaujant. Jeigu kartais ir atsirasdavo vienas kitas liberalas, kuris dėdavosi liaudies gynėju ir žadėdavo ją užtarti, daug vilčių į jo pažadus nedėdavo, nes jie pažadais ir pasilikdavo, o sunkią gyvenimo naštą ant savo pečių pakelti reikėdavo patiems.
Anksčiau kairieji politikanai visą bėdą versdavo monarchijai, kurią nuvertus žadėjo duoti kai kurių laisvių ir įvesti pakaitų. Daug vilčių liaudis į juos nedėjo, bet vis dėlto pamanydavo: „O gal, kartais, ir bus geriau ?“ Ir šiandien, po pusantrų „darbininkų respublikos“ metų, po respublikoniškos policininko lazdos ir civilinės gvardijos kulkos, ji dar su didesne neapykanta kartoja minėtą priežodį ir mano, kad jis tinka visoms – monarchiškoms, diktatūriškoms ar demokratiškoms – valdžioms.
Tokiu liaudies nusiteikimu labai nėra ko stebėtis, nes šiandieninė ispanų gyvenimo realybė ispanų kitaip nuteikti ir negali. Šalies konstitucija liberališkesnė už bet kurios Europos valstybės konstituciją, bet, deja, galioja respublikai ginti įstatymas, kuris valdžios atstovus gubernatorius padaro provincijų viešpačiais ir diktatoriais; parlamento protokoluose prirašytos didžiausios šnekos apie žemės reformą, bet tikruoju žemės valdytoju yra feodalas, kuris valdymo teises įgijo iš viduramžiais gyvenusių savo protėvių; socialistiški ministeriai šneka apie daromas socialines reformas, tuo tarpu pasaulio galingiesiems pabrėžia, jog nebus liečiamos šventos nuosavybės teisės; giriamasi, jog smarkiai aplaužyti Romos imperializmo ragai, tuo tarpu Ispanijoj juodų sutonų matyti daugiau, negu bet kurioj valstybėj; pasakojama apie spaudos laisvę, tuo tarpu gubernatoriai, respublikai ginti įstatymo pagalba, darbininkų dienraščiui „Solidaridad Obrera“ deda dešimtūkstantines pabaudas; nedarbas didėja, badas stiprėja ir ekonominis krizis reiškiasi visu smarkumu. Ispanų valstiečiai įsigijo žemės tiktai ten, kur patys susiorganizavo ir savomis jėgomis neįsileidžia nei teismų organų, nei civilinės gvardijos; jėzuitų galia sumažėjo tiktai ten, kur pati liaudis sugriovė vienuolynus ir jėzuitams pasvilino pasturgalius. Per pusantrų metų liaudis įsitikino, jog pasitikėti galima tiktai savomis jėgomis. Todėl ir nenuostabu, kad daugumas streikų išsiplečia į revoliucinius streikus, kad visuose Ispanijos užkampiuose sproginėja bombos ir dinamitas.
Kai Ispanijos anarchistai ir sindikalistai, pildydami savo nutarimą dėl Visuotinio liaudies apsiginklavimo, ruošė ginklus ir juos skirstė po darbininkų kvartalus, viename Barcelonos priemiesčio ginklų sandėlyj, bededant į bombas pistonus, sprogo pistonas, kuris sužeidė dirbusi darbininką. Šis sprogimas buvo toks stiprus, kad atkreipė ten sargybą ėjusios civilinės gvardijos dėmesį. Į sandėlį įėjo civilinės gvardijos kareivis, pašnekėjo su namo nuomininku ir, nieko įtariamo neradęs, išėjo. Policija, gal būt, būtų sandėlio ir neatidengusi, jeigu nebūtų susižeidęs ten dirbęs darbininkas.
Sužeistasis, kartu su dviem ten buvusiais vyrais, sėdo į auto, uždarė sandėlį, garažą ir išvažiavo ieškoti gydytojo. Civilinės gvardijos sargybos, kurios dar netoli buvo nužingsniavusios nuo įtariamo namo, panoro sustabdyti važiuojantį auto, bet pastarasis nesustojo, o pasileido dar didesniu smarkumu. Sargybiniai paleido į auto keletą šūvių, bet jis laimingai paspruko, ir ligi šiai dienai nė vienas sandėlyj dirbęs darbininkas dar nėra suimtas.
Vėliau atvyko didesnis policijos būrys, atplėšė garažo ir sandėlio duris ir rado virš tūkstančio bombų, apie dvidešimt šautuvų, keliasdešimt revolverių ir keliolika tūkstančių šovinių. Šis radinys policiją taip nustebino, kad ji nežinojo ko griebtis. Areštavo visus įtariamuosius, bet ligi šiam metui nepavyko nei nustatyti, kas tame sandėlyj dirbo, nei surasti kaltininkus. Policija jautė, kad Barcelonoj yra ir daugiau tokių sandėlių, bet visos daromos kratos nedavė jokių rezultatų. Tada policijos viršininkas, pasitaręs su gubernatorium, nutarė areštuoti veiklesniuosius anarchistus, bet jų jau nerado savo butuose. Rastos bombos ir anarchistų išsislapstymas davė pagrindo gubernatoriui įtarti, jog ruošiamasi rimtiems darbams.
Gubernatorius, pasitaręs su policijos vadu ir kariuomenės viršininku, nutarė laikyti paruoštas visas kariškas dalis. Ištisas aštuonias dienas – pradedant prieš Kalėdas ir baigiant po Naujų metų – nė vienas kareivis neišėjo iš kareivinių, pagaliau ir pačiose kareivinėse neleido nei dieną, nei naktį nusirėdyti. Lygiai taip buvo laikoma ir visokios rūšies policija.
Tokia nuotaika buvo ne tiktai Katalūnijoj, bet Valencijos, Andalūzijos, Astūrijos ir kitose provincijose. Žiemos švenčių metu visoj Ispanijoj tiktai ir tekalbėjo apie artėjantį perversmą, kuris turėjo išsiplėsti į socialinę revoliuciją.
Bet, matyt, vietos buržuazijos baimė buvo tokia didelė, kad ji pati pradėjo daugiau kalbėti apie artėjančią revoliuciją, negu patys tos revoliucijos nešėjai – anarchosindikalistai. Ir kai Ispanijos Anarchosindikalistinės Darbininkų Konfederacijos Komitetas, sąryšyj su bręstančiu geležinkeliečių streiku, savo dienrašty paskelbė, jog jis streiko reikalu yra davęs savo organizacijoms atitinkamas instrukcijas, kaip vadovai, taip ir visa buržuazija, manė, jog tai yra ženklas revoliucijos pradžiai. Bet sindikalistai savo spaudoj rašė, jog jie dar neliepė savo nariams pradėti visuotinį revoliucinį streiką ir niekuomet nelieps pradėti tuo metu, kai valdžia, buržuazijos inspiruojama, visuose miestų strateginiuose punktuose ir pagelžkelėse išstatė savo kulkosvaidžius. O kai atrodys, – rašė toji pat spauda,– kad valanda atėjusi patogi, revoliucijos bangų nesulaikys nė kulkosvaidžiai, nes vietomis jie nukryps prieš pačius valdovus.
Sekmadienio, sausio mėn. 8 dienos, rytas buvo tikrai šventadieniškas: nors nuo jūros ir pūtė šaltokas vėjas – vienintelis žiemos nešėjas pietiniuose Viduržemio jūros pakraščiuose – bet kaitrios saulės spinduliai, atsimušę į miestų nugaras – apsupančius kalnus – , šildė orą ir gyventojus traukte traukė iš šaltų akmeninių ir nekūrentų lindynių pasišildyti ir pasidžiaugti vien pietiečiams teprieinama gamtos dovana. Beveik visos Barcelonos gatvės – Rambia, Gran Via, Parralelo, Paseo de Colon, Nacional – ir didesnės aikštės nuo dešimtos valandos ryto knibždėte knibždėjo šventadieniškai apsirėdžiusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Žiemos sekmadienį, kai saulė taip smarkiai nekaitina, katalonietis mėgsta išeiti pasivaikščioti: tada jis ne tiktai pasidžiaugia besišvaistančiom bręstančiom mučiačiom (4), kurios net senį sustabdo ir priverčia pasigėrėti, bet taip pat sutinka savo pažįstamus, pasišneka, pasidžiaugia jūra; o taip pat labai dažnai visą sekmadienio rytą praleidžia Parraleloj, kuri visa nukrauta knygų kioskais. Ten galima rasti retų ir senų, net viduramžių, leidinių ir prieinamiausiomis sąlygomis įsigyti visa moderniškoji literatūra. Sekmadieniais Barcelonos Parralelo virsta didžiausia knygų rinka, ištisą dieną kimšte prikimšta žmonių.
Bet sausio 8–tą dieną Barcelona turėjo dar ir kitų akį erzinančių dalykų, kurie, tiesą sakant, vietos gyventojams buvo ne naujiena, bet vis dėlto kėlė savotišką nerimą. Visas Barcelonos centras buvo pilnas puolamosios policijos; policininkai šautuvus laikė rankose; miestų kryžkelėse buvo matyti civilinė gvardija; netoli kareivinių esančiose aikštėse mūšiui pasiruošusios kariuomenės dalys, o strateginėse vietose stovėjo kulkosvaidžiai.
Apie vidurdienį Barcelonoj besirenkančiuose revoliuciniuose anarchistų kovos būriuose keitėsi šitokiais posakiais:
– Šiandien negalim eiti, visam mieste visokios gvardijos jau pasiruošę.
Apie septintą valandą vakaro Ramblės gale pasigirdo pirmieji šūviai. Krito sužeisti keli policininkai, bet dar negalėjo susigaudyti, iš kur tie šūviai paleisti. Ten esančios policijos dalys paleido keletą papliūpų į viršų, ir bevaikščiojančioj publikoj kilo didžiausia panika. Tuo pačiu metu trys revoliucionieriai įžengė į uosto nuovadiją, bomba užmušė ten budėjusį policininką ir išardė visą vidų. Prie nuovadijos durų juos jau pasitiko keturi ginkluoti policininkai. Tuojau įvyko susišaudymas: du policininkai ir vienas anarchistas krito sužeisti. Bėgusieji atsidūrė Ramblės viduryj, juos vijosi kulkos. Su ginklais rankose pateko į ginkluotos kareivių kuopos vidurį. Karininkas, revolveriu pats šovė ir įsakė šauti kareiviams, o anarchistai, vis dėlto, išspruko iš jų nagų, nors kareiviai iššovė ne mažiau kaip po penkis šovinius. Nors šiedu vyrai tada ir laimingai paspruko iš priešo nagų, bet jų likimas vis tiek buvo liūdnokas: jiedu vėl smarkiai susišaudė prie Maisto sindikato durų; vienas jų, nors ir smarkiai sužeistas, paspruko, o antrasis, Joakim Blanco, atidavė savo gyvybę pačiam sindikate.
Maždaug tuo pačiu metu buvo susišaudyta Plaza de Espania, prie Besos tilto, prie San Augustino kareivinių ir Klote. Klote užmuštas policininkas, pagadintas Besos tiltas, o prie kareivinių buvo šaudoma ligi dešimtos valandos vakaro. Kovos būriai puolė sargybas ir pradėjo veržtis į kareivines. Besiveržiančius revoliucionierius sulaikė liktiniai puskarininkiai. Vėliau karininkai išrikiavo kareivius ir nuo kareivinių sienų norėjo atmušti puolikus, bet pastarieji nesitraukė, nes pačiuose kareiviuose kilo nemažas ermyderis. Daugelis ne tiktai nešaudė, bet pradėjo tartis, jog reikia suimti savuosius vadus. Karininkai liepė kareiviams kuo greičiausiai atsitraukti iš mūšio vietos, ir tiktai todėl revoliucionieriai galėjo laikyti apgultas kareivines ligi vienuoliktos valandos vakaro.
Apie devintą valandą prasidėjo smarki revolverių ir bombų ugnis ties Teisingumo min. rūmais. Viduj esanti civilinė gvardija pro aukštutinius rūmų langus šaudė įrevoliucionierius ir tuo būdu neleido jiems priartėti.
Kai po visą miestą pleškėjo šautuvų ir kulkosvaidžių balsai, pasigirdo toks smarkus trenksmas, jog sudrebėjo visas milijoninis miestas. Tai sprogo bomba, įtaisyta pačioj policijos prezidentūroj. Viena bomba išardė policijos prezidentūros sieną, o antroji išardė visą prieš namą esančią aikštę. Ji taip pat pagadino ten stovėjusį policijos auto, smarkiai sužeidė policijos šoferį ir du policininkus. Pačioj prezidentūroj kilo didžiausia panika. Jiems atrodė, jog bombos buvo mestos iš pravažiuojančio auto, todėl į jį paleido šūvius ir užmušė jame važiavusį nieko nedėtą gydytoją Batalla ir smarkiai sužeidė du jo draugus, farmaceutus.
Tylus ir ramus kasdieniškas Barcelonos sekmadienis į vakarą virto tikruoju mūšio lauku. Visuose kraštuose buvo girdėti šautuvų šūviai, bombų sproginėjimas ir retkarčiais kulkosvaidžių klegsenimas. Nieko nedėti piliečiai, vaikai ir moterys, pamačiusios besproginėjančias bombas ir išgirdusios kulkų zvimbimą, skubėjo namo, bet ne taip lengvai namus galėjo pasiekti, nes daugelis tramvajų linijų jau nebeveikė; be to, pati policija vertė eiti iškėlus rankas aukštyn ir neperstojo krėtusi.
Šūviai bent kiek nurimo apie pirmąsias ryto valandas. Yra nemaža sužeistų ir užmuštų. Bet kritusiųjų ir sužeistųjų policininku skaičius smarkiai prašoka anarchistų skaičių. Policija pasiėmė ir visai nekaltų aukų, kaip jau minėtas gydytojas ir dar kelios moterys. Viena suaugusi moteris, pamačiusi sprogstančią bombą, mirė dėl širdies ligos, nors netoli jos sprogusioji bomba visai jos nepalietė.
Policijai pavyko areštuoti apie šešiasdešimt anarchistų, bet policijos vadas pareiškė, jog areštų daviniais jis labai nustebintas, nes daugumas areštuotųjų yra visai nauji žmonės, apie kuriuos policija jokių žinių ligi šiam metui nėra turėjusi. Suimtųjų tarpe yra tiktai vienas gerai žinomas Garcija Oliver, o daugumą sudaro ramūs fabrikų darbininkai. Jų eilėse yra kilusių net iš gana pasiturinčių šeimų.
Policija bandė ir daugiau areštuoti, bet visus tuos, kurie įrodė savo alibi, privalėjo paleisti, o keletą įtariamųjų nerado namie ir dėl to negalėjo suimti. Atrodė, jog valdovai griebsis smarkių represijų, bet ligi šiam metui darė viską atgrubusiomis rankomis. Galimas daiktas, kad juos paveikė puolančiųjų atkaklumas; pamatė, jog su šia jėga negalima žaisti ir, gal būt, nusistatė keisti šompoliškus valdymo metodus.
Bet veikiausiai šių dienų valdovus sulaikė nuo represijų keletas labai charakteringų reiškinių. Pirmiausia, jie pamatė, kad didelė visuomenės dalis, jeigu ji ir neprisidėjo prie anarchistų protestų, tai jų nė nesmerkė, nes daugeliui jau įkyrėjo ir šie valdovai, nepildantieji savų pažadų. Be to, San Augustino kareivinių įvykiai taip pat juos privertė daug pagalvoti. Po viso to, kas dėjosi minėtose kareivinėse sekmadienio vakarą, reikėjo atiduoti karo teismui visus nerimą kėlusius kareivius, jei norima palaikyti kareivinių drausmė ir įstatymai. Vietos kariškoji vyresnybė sekmadienio naktį jau sugebėjo išaiškinti kai kuriuos smarkesnius kareivius ir juos areštavo.
Kai pirmadienio rytą pabudę kareiviai nerado 35–erių savo draugų ir sužinojo, jog jie yra areštuoti ir randasi tų pačių kareivinių požemiuose, pirmiausia griebėsi ginklų ir iš savo vyresniųjų pareikalavo tuojau grąžinti suimtuosius. Kai vyresnieji pareiškė, kad jie sutiksią dėl suimtųjų šnekėtis tiktai tuo atveju, jeigu kareiviai padėsią ginklus, tai pastarieji ne tiktai ginklų nepadėjo, bet dar sustiprino savo sargybas prie ginklų sandėlių. Atvyko pats divizijos vadas ir kareiviams pasakė, jog jie ne tiktai privalės būti areštuoti, bet bus atiduoti karo teismui, nes jie ne tik neklausė savo vyresniųjų įsakymų, bet kvietė kitus kareivius atkreipti prieš juos ginklus. Tačiau kareiviai pareiškę, 1) kad ispanų kariuomenė tiktai diktatūros laikais buvo siunčiama prieš liaudį, bet bendrai ji niekad nėra šaudžiusi į savo krašto žmones, – tai galį daryti tik policijos įstaigos; 2) kad joks ispanų kariuomenės karininkas neturi teisės įsakyti šauti į savo brolius, o jeigu toks įsakymas yra duodamas, tai jis yra neteisėtas; 3) kad minėtieji trisdešimt penki kareiviai nepadarė jokio nusikaltimo, ir kol jie nebus paleisti, kiti kareiviai atsisaką padėti ginklus.
Karo vyresnybė būtų privalėjusi siųsti gana dideles jėgas, kad galėtų nuginkluoti San Augustino kareivinėse stovinčius pėstininkų ir lengvosios artilerijos pulkus. Bet nežinia, kaip lengvai tai būtų pasisekę, nes maištingieji ne taip lengvai būtų atidavę savo ginklus; be to, nežinojo, ką pasakys atėjusieji. Vyresnybė labai gerai žinojo, kad šie įvykiai būtų smarkiai veikę visuomenės nuomonę, ir nežinia, koks būtų buvęs viso to galas.
Kai kurie karininkai dar kartą bandė ieškoti būdų prikalbėti kareivius padėti ginklus, bet pastarieji nesileido į dideles šnekas ir jiems tedavė vieną atsakymą:
– Kol suimtieji draugai nebus mūsų tarpe, kol nebus mums užtikrinta, kad niekas iš mūsų nebus už sekmadienio įvykius jokio teismo teisiamas, nė viršininkų baudžiamas, tol ginklų iš rankų nepaleisim.
– Jeigu norite išvengti kruvinų įvykių, tai ilgai nedelskite!
Pietums buvo paleisti ne tiktai 35 pirmadienio rytą suimtieji, bet ir kiti 6 kareiviai, kurie buvo suimti prieš savaitę. Žinoma, apie šį įvykį nutarė tylėti.
Sekmadienio vakarą ant Maisto sindikato laiptų žuvo darbininkas Joakimas Blanko. Policija keletą dienų negalėjo nustatyti jo asmenybės, nes neturėjo jokių asmenybę įrodančių duomenų, bet darbininkai, pamatę jo atvaizdą iliustruotuose žurnaluose, tuojau pažino savo geriausiąjį draugą. Darbo Barcelona daugiausia dėl jo ir liūdi, nes tai buvo vienas iš daugelio tų pavyzdinių Ispanijos revoliucionierių, kurie veikia ir tyli, kurie padaro ir nepasigiria, kurie neina iš paskutinių darbininkų eilių, bet padaro daugiau už pirmutiniuosius.
Joakimo Blanko gyvenimas yra tiek būdingas tiems bevardžiams ir veikliems Ispanijos revoliucionieriams, jog pravartu dėl jo tarti keletą žodžių.
Blankų šeima, beieškodama duonos, iš Valladolido persikėlė į Barcelona prieš keliolika metų. Suaugęs Joakimas įsitikino anarchosindikalistinių idėjų tikrumu ir visomis savo jėgomis metėsi praskinti kelią joms įgyvendinti. Tai buvo 1917–20 metais, kada Barcelonoj, ir bendrai visoj Ispanijoj, siautė didžiausia reakcija, kada Katalūnijos viešpačiu buvo kraugeriškas generolas Martinez Anido, kada Barcelonos valdytoju buvo valdžios šelpiamas vokiškas avantiūristas baron von König, kada anarchosindikalistams buvo taikomas ley de fugas – mirtis be teismo, – tada Joakimas Blanko įstojo į revoliucines darbininkų kovos organizacijas.
Ilgą laiką jis veikė kovos būryj. Bet apie tuometinius jo darbus galima bus sužinoti tiktai tada, jei papasakos kuris nors to kovos būrio narys, jeigu, žinoma, jis dar yra gyvųjų tarpe, bet iš paties Joakimo niekas negalėjo apie tuos laikus nieko išgirsti. Jis atsikalbinėdavo, aiškindamasis, jog dar esą neatėjęs laikas, tai galima bus padaryti tiktai po socialinės revoliucijos.
Vėliau vietinio kovos būrio atstovai Blanko rado tinkamą ir didesniems kovos darbams ir jį pakvietė ruošti pasikėsinimą prieš didžiausiąjį budelį generolą Martinez Anido. Ir kai viskas buvo parengta, kai buvo ruošiamasi duoti smūgį, policija viską atidengė ir pradėjo areštuoti kai kuriuos kovos būrio narius. Policijai šias žinias suteikė vienas Darbininkų Konfederacijos advokatas, kuris dėjosi dideliu darbininkų draugu, bet už parsidavėlio grašius policijai teikė visas turimas žinias. Tatai tiktai vėliau buvo išaiškinta. Joakimui pavyko pasprukti iš Barcelonos policijos nagų, bet nuvykęs Madridan ir pradėjęs darbą fabrike, buvo areštuotas, pargabentas Barcelonon ir teisiamas kartu su kitais kovos būrio nariais. Tada Barcelonoj veikė karo teismai, ir jis buvo atiduotas karo teismui. Bet jis buvo teisiamas ne vienoj byloj: policija jam primetė ir daugiau kaltinimų. Po visų teismų, pritaikius amnestijos įstatymą, Blanko išvežė į Figeros kalėjimą su 35–iais metais sunkiosios bausmės.
Bet tais didžiosios reakcijos metais ir Ispanijos kalėjimuose siautė neapsakomas režimas. Blanko, negalėdamas pakęsti žvėriško vietos viršininkų elgesio, su jais susikivirčijo ir už tai du metus buvo maitinamas tik kalėjimo maistu, be jokių laiškų, be pasimatymų ir be pasivaikščiojimų. O kai vėliau dar kartą kilo konfliktas tarp jo ir administracijos, jis buvo uždarytas į tamsų karcerį, kuriame išbuvo aštuonis mėnesius. Ten jis mito vien duona ir vandeniu ir visą laiką nieko nežinojo apie išorinį pasaulį. Šie aštuoni tamsaus karcerio mėnesiai visiškai pagadino jo akis.
Po devynių kalėjimo metų, vartodamas nepaprastai drąsias iš kalėjimo bėgti priemones, jis vis dėlto iš Figeros kalėjimo paspruko. Kuriam laikui atvyko į Barceloną, bet pamatęs, jog su savo silpnomis akimis greitai vėl pakliūsiąs į policijos nagus, nutarė vykti į Prancūziją. Kai tiktai prancūzų policija jį suėmė, ispanų valdžia nenustojo reikalavusi jį išduoti. Prancūzai jo neatidavė, nes žinojo, jog jis yra socialinis kalinys, bet laisvėn taip pat jo neleido. Jam vėl teko niekieno nelankomam ištisus metus išbūti Montpellier kalėjime.
Laisvę įgijo tiktai nuvirtus monarchijai. Bet ir grįžęs, jis negalėjo būti abejingas naujiems valdovams, nes ispanų liaudis labai greitai pajautė jų nagus. Jis vėl stojo į anarchosindikalistų eiles ir, valdžiai pradėjus Konfederaciją persekioti, stojo į josios gynėjų eiles.
Kai sausio aštuntą dieną kai kurios anarchistų grupės nutarė priminti valdžiai, jog negalima kėsintis prieš darbininkų iškovotas laisves ir reikia respektuoti anarchistinio pobūdžio organizacijas, Blanko taip pat buvo vienas tų kovos būrio narių, kuris jau negalėjo neiti.
Atlikęs savo uždavinį pajūrio nuovadijoj, kartu su savo nesužeistu draugu skubėjo į „Hotel Oriental“, kur posėdžiauja reakcingiausieji politikai. Bet tuo metu visame mieste jau pleškėjo šūviai, ir kalbamas viešbutis pasiekti buvo ne taip jau lengva. Pakeliui jis jau susidūrė su policija ir teko susišaudyti ties Maisto sindikatu. Atsistojęs su savo draugu už sindikato varčios, šaudėsi su policija, bet kai jo draugas buvo sužeistas, kuriam jis tuojau liepė slėptis, pats buvo priverstas laiptais lipti į antrąjį aukštą. Kai policija, be perstojimo šaudydama, priartėjo prie varčių, jis paleido dar dvi bombas, sužeisdamas drąsesniuosius policininkus. Kai policininkai įsitikino, jog jis jau baigė savo šovinius, ir priartėjusi prie jo liepė pasiduoti, tai jis jiems tarė:
– Norite mane suimti? Ne, jūs jau daugiau manęs nesuimsit! – ir paskutine kulka atėmė sau gyvybę.
Policija galėjo pasiimti tiktai Blanko lavoną, kuris vienoj rankoj laikė revolverį, o antroj sprogdinti jau netinkamą bombą.
______________
(4) merginom
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933
