Jeanas Meslier gimė Mazerny (Prancūzija) miestelyje pirklio šeimoje. Kai jam sukako 25 metai, tapo Étrépigny miestelio klebonu savo gimtinėje Ardėnuose. Pamatęs netikusį Touilly didiko elgesį su parapijos valstiečiais, klebonas savo pasipiktinimą pareiškė viešai – iš bažnyčios sakyklos. Už tokį elgesį vyskupo išbartas, jis daugiau nebesuteikė progų apie jį kalbėti. Mažo miestelio abatas taip ir būtų nepastebėtas, jei ne jo „Testamentas“.

Šį kūrinį J. Meslier apiformino kaip tikrą savo testamentą. Bažnyčia, nenorėdama vykdyti velionio kunigo valios, paskelbė jį savižudžiu – anot jos, J. Meslier neva nusimarino badu... Net praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties Romos katalikai vis dar laikė tą testamentą pavojingu. 1765 m Romos kurija paskelbė dekretą, kuriuo įsakoma sudeginti Voltero išleistą kupiūruotą J. Meslier knygą.

Jeano Meslier filosofinis „Testamentas“ leidžia jį laikyti vienu svarbiausių Švietimo epochos pradininkų. Jis pirmasis imasi propaguoti ateizmą, plėtoja materializmą dar iki atsirandant pačiam terminui ir kloja komunistinio tipo sistemos pamatus. Žinoma, J. Meslier yra ir ateizmo pradininkas. „Labai džiaugiuosi, kad filosofinio ateizmo genealogija prasideda nuo dvasininko – abato Jeano Meslier, pagaliau pasirodžiusios ateistinės minties šventojo, didvyrio ir kankinio“, – rašo prancūzų filosofas Michelis Onfray.

Knygos „Žanas Meljė” (1967) autorius Alfredas Tytmonas (1937-1998) – Klaipėdoje gyvenęs filosofas, kultūrininkas, viešasis intelektualas. Mokėsi filosofijos, istorijos ir filologijos. Nuo 1984 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto visuomenės mokslų katedros, nuo 1991 m. – Klaipėdos universiteto filosofijos katedros docentas. Plačios erudicijos, nestandartinio mąstymo žmogus, be kurio neįsivaizduojamas paskutinių XX a. dešimtmečių Klaipėdos intelektualinis gyvenimas. A. Tytmonas parašė mokslo populiarinimo knygelių jaunimui: „Žanas Melje”, (1967), „Mokslas tyrinėja pats save”, (1970), „Lametri” (1971), etiudų knygą „Pašnekesiai apie Tomą Maną ir jo vasarnamį Nidoje” (1995). Jis buvo knygos „Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas Lietuvos medicinos baruose “(1995) redaktorius. Yra suorganizavęs daugybę mokslinių bei kultūrinių konferencijų, seminarų, diskusijų, jo iniciatyva T. Mano namelis Nidoje tapo naujo tipo kultūriniu centru.

Prieš du šimtmečius Paryžiuje revoliucinių masių kovinis entuziazmas su žeme sulygino siaubingus senojo režimo tvirtovės Bastilijos kazematus. Prasidėjo žymiausioji buržuazinė revoliucija, pasaulinės istorijos arenoje galutinai įtvirtinusi socialinį bei politinį buržuazijos viešpatavimą. Audringų įvykių apstulbinti amžininkai pagarbiai ją vadino Didžiąja Prancūzų revoliucija. Nors ir buržuazinė socialine bei klasine prigimtimi, ši revoliucija vyko su didžiais bendražmogiškais šūkiais: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“, kurie galingai traukė prie savęs visus gyventojų sluoksnius. Itin aktyviai kovojo buržuazija, kuri tada dar buvo istoriškai pažangi.

Apie tai iškalbingai byloja pageltę dokumentų puslapiai, iš kurių ir šiandien dar jaučiama veržlaus revoliucinio laikmečio dvasia:

„Taigi visų pripažinta, kad religijos priešai turi daug nuopelnų žmonių giminei. Kaip tik todėl aš reikalauju pastatyti Proto šventykloje paminklą pirmajam kunigystės atsisakiusiam dvasininkui. Užtenka tik ištarti jo vardą – ir atitinkamas Nacionalinio konvento dekretas bus priimtas: tai bebaimis, kilnus, sektino pavyzdžio Žanas Meljė, kunigas iš Etrepinji Šampanėje, kurio filosofinis „Testamentas" sukėlė maišatį Sorbonoje ir tarp visų Kristaus garbintojų grupių. Šio žmogaus, kuris buvo keikiamas ir kurio garbė buvo plėšiama senojo
režimo laikais, atminimas turi būti reabilituotas“, (1) – iš Konvento tribūnos griaudėjo revoliucinės Paryžiaus minios numylėtinio Anacharsio Kloco (2) balsas 1793 m. lapkričio 17 dieną.

Radikalusis jakobinų deputatas, su pasididžiavimu vadinęs save ,,asmeniniu dievo priešu“, žinojo, ką sako. Dar tą pačią dieną vienbalsiai buvo priimtas toks nutarimas: „Nacionalinis konventas perduoda savo Visuomenės švietimo komitetui vieno jo nario siūlymą pastatyti statulą Žanui Meljė, kunigui iš Etrepinji Šampanėje, pirmajam dvasininkui, nepabūgusiam nuoširdžiai atsisakyti religinių paklydimų“ (3).

Deja, buržuazinis Nacionalinis konventas pabūgo realizuoti savo paties nutarimą – maištingajam prancūzų tautos sūnui statulos taip ir nepastatė. Klasinė baimė neleido buržuazijai tai padaryti jau tada, kai ji buvo stebėtinai revoliucinga. Vėliau buržuazija, vis labiau išsižadėdama savo pačios revoliucinių idealų, žymaus mąstytojo vardą apgaubė bežadės tylos skraiste. Žano Meljė vardas ilgam dingo iš visuomeninės minties kronikų.

Kaip pripažįsta pati Prancūzijos spauda, vos ne iki mūsų dienų Žanas Meljė „buvo labiau žinomas Tarybų Sąjungoje, negu šalyje, kurioje jis gimė“. Ir visai neatsitiktinai, kaip bene geriausioje studijoje apie didįjį utopinį komunistą pažymi ir jos autorius M. Domanžė, reikėjo tik prancūzų piligrimams sugrįžti iš TSRS, kad Meljė iš tikrųjų rimtai pradėtų domėtis Prancūzijoje (3).

Ir iš tiesų galima teigti, kad Žaną Meljė Prancūzijai ,,atrado“ tarybinė istoriografija, kurios pradininku reikėtų laikyti akademiką Viačeslavą Volginą. Pirmasis jo veikalas apie Žaną Meljė ir „Testamentą“ pasirodė dar 1919 m. Labiausiai Žanu Meljė Prancūzijoje imta domėtis išėjus V. Volgino studijai „Prancūzų utopinis komunizmas“ (1960), B. Poršnevo knygai „Meljė“ (1964), G. Kučerenkos „Žano Meljė „Testamento“ likimas XVIII amžiuje“ (1968) ir kt. Pasirodė originalių prancūzų autorių leidinių, skirtų Ž. Meljė, parengtas naujas pilnas jo raštų rinkinys, įvyko du tarptautiniai kolokviumai (1964 ir 1974 metais) ir t. t.

Kas gi jis, tas Prancūzijos užkampio kunigas Žanas Meljė, su kurio atminimu įnoringa istorija dažnai elgėsi kaip pikta pamotė?

(1) Cituojama remiantis Žano Meljė „Testamentu“ rusų kalba: Meльe Ж. 3aвeщaние. – M., 1954. – T. 3. – C. 419.

(2) Anacharsis Klocas (1755-1794) – filosofas švietėjas, prūsų baronas, Didžiosios prancūzų revoliucijos veikėjas, kovingas ateistas, prievartinės antibažnytinės politikos šalininkas.

(3) Žr. Dommanget M, Le curė Meslier. — Paris, 1964. — P. 482.

KAIMO AMATININKO SŪNAUS KELIAS Į KUNIGUS

Septynioliktasis amžius – dinamiškasis ankstyvųjų revoliucijų laikotarpis. Jau gerokai jam įpusėjus, 1664 m. birželio mėnesį, Prancūzijoje, netoli Mezjero miesto, Mazerni kaime, Žerarui Meljė ir jo žmonai Simforienai Bredi gimė sūnus. Jį pakrikštijo Žanu.

Sulaukęs tinkamo amžiaus, Žanas tėvo pageidavimu atsiduria Reimso dvasinėje seminarijoje. Ją baigia būdamas 23 metų ir gauna laikiną kunigo vietą Salono prie Marnos mieste. Nuo 1629 m. jaunam kunigui paskiriama Etrepinji parapija netoli gimtojo Mazerni. Kartu jis aptarnauja gretimą Balevo kaimą. Čia, kur įšiauriau nuo Enos upės nederlinga Šampanė pereina į miškingą slėnių išraižytą vietovę, Žanas Meljė praleidžia visą savo gyvenimą. Jo gyvenime, atrodo, viskas ramu, monotoniška, netgi nuobodu: viena didesnė kelionė į Paryžių, vienas susikirtimas su vietos senjoru, na, ir „Testamentas“.

Bet taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Šie keli žinomi įvykiai, apskritai skurdūs biografijos duomenys dengia didelį, dramatizmo kupiną Žano Meljė gyvenimą, kurio esmė – kova, nuolatinė, atkakli kova. Kova su blogiu, dėl varguomenės laimės. Žanas Meljė niekad nesitaikstė su neteisybe, prieš nieką nelenkė galvos ir kovojo net po savo mirties.

Varginga buvo prancūzų valstiečių dalia. Šiandien sunku ją įsivaizduoji, nes nuo Žano Meljė laikų mus skiria šimtmečiai. Daugiau ar mažiau aiškų vaizdą tegali duoti amžininkai. Tad jiems ir suteiksime žodį.

Kalba XVIII a. prancūzų literatas ir moralistas Žanas de La Briujeras (1) kylančios buržuazijos atstovas, aštriai demaskavęs savo meto feodalinės visuomenės įpročius ir monarchinę santvarką: „Kartais laukuose galima pamatyti išsisklaidžiusias sulaukėjusias vyriškos ir moteriškos lyties būtybes, nusvilintas saulės, negyva odos spalva, palinkusias prie žemės, kurią jos su didžiausiu atkaklumu rausia ir rausia; jos moka artikuliuotai kalbėti, ir, kai atsitiesia, išvysti žmogaus pavidalą. Ir iš tiesų, pasirodo, tai – žmonės. Nakčiai jie pasišalina į savo guolius, kur numalšina alkį juoda duona, vandeniu ir šaknimis. Jie atpalaiduoja kitus žmones nuo būtinumo arti, sėti ir nuimti derlių. Taip gauna teisę nelikti visiškai be tos duonos, kurią patys sėjo“.

O štai oficialaus dokumento žodžiai (iš pranešimo Liudvikui XIII 1630-1631 metų žiemą): „Kaimuose nėra netgi trečdalio jūsų pavaldinių, kurie valgytų paprasčiausią ruginę duoną; kitas trečdalis maitinasi tik avižine duona, o likusieji ne tik kad atsidūrė elgetiškoje būklėje, bet ir nyksta tokiame skurde, kad dalis žmonių miršta iš bado. Kiti minta gilėmis, žolėmis ir pan. Mažiausiai verti gailesčio tie, kurie minta krauju bei atliekomis, kurių randa skerdyklų grioviuose“.

Nors kalbama apie truputį ankstesnį laikotarpį negu Žano Meljė gyvenimo pradžia, padėtis nepasikeitė ir vėliau. Tai rodo kad ir toks faktas. Liudviko XIV (karaliavo 1643-1715 m.) valdymo pabaigoje mokesčių nualinti Šampanės valstiečiai kasdien melsdavosi prašydami dievo vienos malonės – ateinančiais metais atsiųsti mirtį. Šios maldos buvo mokomi ir vaikai. Turint galvoje nepakeliamą mokesčių karaliui naštą, nežabotą vietinių feodalų savivalę, vienas po kito niokojančius badmečius nederlingoje Šampanės žemėje, tokios valstiečių nuotaikos neatrodo perdėtos. Jų padėtis buvo apverktina.

Ir štai vienas tų vargstančiųjų išleidžia savo vaiką į kunigus. Ne taip jau stebinantis atrodo šis atsitikimas, kai pasigiliname į aplinkybes. Kadangi, kaip jau sakėme, Žano Meljė biografiniai duomenys labai negausūs, sunku iki galo išsiaiškinti, kokios profesijos buvo jo tėvas. Aišku tik tiek, kad pagrindinis senojo Meljė pragyvenimo šaltinis buvo žemė. Niekad nenutraukdamas ryšių su žeme, Žeraras Meljė kartu buvo ir audėjas. Taigi reikia manyti, kad skurdžių tarpe jis toli gražu nebuvo pats vargingiausias. Tvirta, darbo užgrūdinta apsukraus tėvo ranka bus stiprokai prilaikiusi jaunąjį seminaristą Žaną Meljė – geresnio gyvenimo viltį.

Žanas tapo kunigu, bet buvo abejingas religijai, – šį kelią jam parinko tėvas. Bet tai neturi nieko bendro su neprincipingumu. XVII amžiuje kunigas buvo, galima sakyti, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime. Kaimo vaikui tapti kunigu – ar tik ne vienintelis kelias prieiti prie mokslo, žinoma, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms. Be to, neužmirškim, kad Žanas matė, kaip sunkiai jo tėvai pelnėsi duoną. Todėl visai suprantamas sūnaus noras palengvinti vargstančių ir jau senstančių tėvų dalią. Kitų kelių, išskyrus kunigystę, kaimo vaikui nebuvo.

Tarp kitko, kunigo, nekenčiančio savo profesijos, tragedija XVII-XVIII a. Prancūzijoje nebuvo jau tokia retenybė. Kunigas Žanas Batistas Grekuras iš Turo miesto buvo laisvamanis poetas. Vyskupas Levardenas savo mirties valandą pareiškė niekinąs religiją ir atsisakęs išpažinties, kadangi į bažnyčios sakramentus niekad negalėjęs žiūrėti be pašaipos. Kunigas Giljomas sukūrė anoniminį jo laikais plačiai žinomą antireliginį traktatą „Apie tris apgavikus“. Nepasižymėjo karštu religingumu ir Žano Meljė pirmtakas parapijoje klebonas Žanas Martinė, visada buvęs Reimso arkivyskupo kardinolo La Teljė nemalonėje. Istorija išsaugojo negausias žinias apie kunigus, kurie savo parapijiečių priešakyje ėjo niokoti dvarininkų sodybų. O kiek bevardžių, niekam nežinomų religijos ir feodalų priešų slypėjo po kunigo sutana! Toks jau buvo amžius.

Žano tėvą suprasti lengviau. Amatininkas jis buvo tik iš reikalo, o visa prigimtimi – valstietis. Kam gi nežinomas valstiečio praktiškumas? Susikaupė šioks toks turtelis – neišleisk iš rankų, gausink jį. O gal pradėti lengviau gyventi? Kvailystė! Sužinos mokesčių rinkėjas, kad tu lengviau galus su galais sumezgi, – žiūrėk, naują mokestį užkars. Ir taip jau galo jiems nėra. Tai gal tas kuklias pajamas į kojinę kišti? Nėra prasmės, nes nuo to geriau nebus. Kaupimas XVII a. vidurio Prancūzijoje anaiptol nelaidavo geresnio rytojaus. Monarchijoje, kur viską grindė luominėmis privilegijomis, pajamas buvo galima palikimai įdėti tik į tarnybą arba rangą. Tarnybą pirkti – gal ir neblogai būtų, bet kad toji kišenė per daug skylėta. Geriausia – tegu sūnus eina į kunigus. Tai labai daug, nes kunigas – jau kitas luomas, vadinasi, – žingsnis per ribą, skiriančią privilegijuotuosius nuo neprivilegijuotųjų. Tokių žmonių kaip Žano Meljė tėvas buvo ne vienas. Visi norėjo peržengti tą lemtingą ribą, bet pavykdavo tik nedaugeliui.

Žanui Meljė tiesiog pasisekė ir kitu atžvilgiu – stojant į dvasinę seminariją. Velionis Reimso katedros kanauninkas buvo tolimas jo giminaitis, irgi Žanas Meljė. Tuo metu, kai kaimiečio amatininko sūnus Žanas ruošėsi tapti kunigu, dar buvo gyvas geras šio kanauninko draugas, Reimso dvasinės seminarijos galva Žakas Kalu. Žano Meljė vyresniojo atminimas atvėrė seminarijos duris ir Žanui Meljė jaunesniajam.

Taip valstiečio amatininko sūnus atsidūrė tarp išrinktųjų. Su tuo pačiu atkaklumu, kuriuo valstietis priversdavo šykščią Šampanės žemę duoti duonos, Žanas Meljė neaprėpiamoje scholastinės išminties jūroje ėmė ieškoti retų, brangiaverčių tikrosios žmogiškos išminties perlų.

(1) Žanas de La Briujeras (1645-1696) – prancūzų rašytojas, akademikas. Ypač pagarsėjęs savo priedu „Šio amžiaus charakteriai arba papročiai“ (1688) prie antikos filosofo Teofrasto „Charakterių“ vertimo.

Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė. Knyga mokiniams. V.: Šviesa, 1989.

 

Taip pat skaitykite: Jeanas Meslier: „Mieliau neigsiu Dievo buvimą, nei iš jo darysiu tironą“