Neatsitiktinai tautos praturtėjo didvyrių vardais didelių sukrėtimų, galingų liaudies judėjimų laikotarpiais. Žanas Meljė – ne išimtis, o veikiau atvejis, kada šis masių poveikis itin akivaizdus.

XVII a. –  XVIII a. pirmoje pusėje Prancūzijoje nacionalinio masto sukilimų, tiesa, nebuvo, bet buvo nepakeliama kančia, vis dažniau prasiverždavo nepasitenkinimas, vyko gaivališki varguomenės bruzdėjimai mieste ir kaime. Dirbantį prancūzą į maištą šaukdavo kovingas varpų gausmas, o dvarininkų sodybų gaisrų liežuviai grėsmingai laižė apniukusį Prancūzijos dangų. Jeigu viso to nebūtų buvę Žano Meljė gyvenimo pradžioje, tai mums būtų tiesiog nesuprantama, kaip, nepraėjus nė šimtui metų, susidarė padėtis, taip suneraminusi markizą d'Aržansoną, tuometinį Prancūzijos valstybės veikėją.

Savo memuaruose jis rašo: „Nepabūsi nė viename name, neišgirdęs piktžodžiavimų karaliaus ir vyriausybės adresu... Nepatenkinti visi luomai. Visa tai – degama medžiaga: pasipiktinimas gali pereiti į maištą, o maištas – į tikrą revoliuciją, kada bus išrinkti tikrieji liaudies tribūnai, komisijos, komunos... Pavojuje ne Prancūzija, o kaip tik vyriausybė. Vyriausybė gali patirti revoliuciją (mano išretinta — A. T). Mes buvome keleto pragaištingų nepasitenkinimų liudytojai; pirmai progai pasitaikius, jie gali virsti rimtesniais“(1).

XVI a. viduryje liaudies maištai dažnai susipindavo su religiniu fanatizmu, tikybiniais kivirčais ir skerdynėmis. Dar labiau negu didžiojo prancūzų filosofo A. P. Holbacho (1723-1789) laikams XVI amžiui tinka šie jo žodžiai: „Išnykus pagonybei, tautos laiko savo religine pareiga fanatiškai neapkęsti kiekvieno, kieno nuomonė, dvasininkų manymu, prieštarauja šventajai doktrinai. Pasekėjai tos religijos, kuri žodžiais skelbia tik gailestingumą, sutarimą ir taiką, tapdavo baisesni už žmogėdras, kai teologai sukurstydavo juos naikinti visus savo artimus. Nėra tokio nusikaltimo, kurio žmonės nepadarytų, stengdamiesi įtikti dievui arba suminkštinti dangaus valdovo širdį“ (2). Taip dievo vardo priedangoje vyko siaubingiausios istorinės tragedijos – švento Baltramiejaus naktys, religiniai karai ir pan. Net varguomenės įniršio prasiveržimai turėdavo religinių kivirčų atspalvį.

Pirmosios XVII a. pusės varguomenės maištuose šis fanatizmas nebevaidina tokio vaidmens: varguoliai pagaliau supranta, kad jų vargas nepriklauso nuo to, kokia religija viešpatauja. Dabar jie reikalauja žemiškiausių dalykų – duonos, žemės, panaikinti mokesčius. Varguomenės bruzdėjimai kyla vienas paskui kitą: 1658, 1662, 1664, 1670 metais, o 1675 metais Bretanėje prasidėjęs didelis sukilimas persimeta į kitas provincijas.

Menkai ginkluotiems, kariauti neįgudusiems sukilėliams malšinti prireikė reguliariosios armijos, be to, nemažų karinių pajėgų. Susidoroja buvo žiauriai – valstiečius šaudė, pjovė, korė. Sužvėrėjęs Bretanės valdytojas hercogas Šolnė rašė, jog medžiai prie pagrindinių kelių pradeda linkti po našta, kuria jie apkarstomi. Liudvikas XIV, dvariškių vadintas „karaliumi saule“, šią kraupią skerdynių ir kartuvių panoramą su piktdžiugišku cinizmu buvo linkęs laikyti didžiausiu gėriu, kokį tik galįs teikti savo tautoms. Net aukščiausioje valstybės administracijoje toli gražu ne visi pasidavė šiam klasiniam netoliaregiškam ir ciniškam optimizmui. Pavyzdžiui, markizas Sevinjė, tų įvykių liudininkas, visai be entuziazmo sakęs, jog neapykanta vyriausybei visoje provincijoje neįtikėtina. Nerimo ir kitos provincijos, nors iš tuo metu vykusių valstiečių bruzdėjimų sukilimas Bretanėje buvo pats didžiausias.

Visa tai vyko prieš Žano Meljė gimimą ir jo vaikystės metais. Negalima pasakyti, kuris varguomenės maištas jam buvo tiesiogiai žinomas, kuris nežinomas, matė jis kokį sukilimą ar ne. Bet argi tai svarbu? Žanas Meljė dar nebuvo gimęs – liaudis bruzdėjo; ji maištavo per visą jo gyvenimą; šie nuolatiniai varguomenės neramumai tęsėsi ir po jo mirties, kol galų gale XVIII a. pabaigoje visą šalį apėmė Didžioji prancūzų revoliucija.

Maištingos to meto liaudies nuotaikos palietė, aišku, ir Žaną Meljė, nes iš jo „Testamento“ puslapių šių neramumų dvasia padvelkia ir į mus. Matyt, ta kova jam buvo žinoma ir artima. Vienoje „Testamento“ vietoje, kur aiškiai prasiveržia kunigo – varguomenės draugo – kartėlis dėl pralaimėto sukilimo, sakoma, kad sukilimas vargu ar būtų pralaimėjęs, jeigu visi miestai ir visos provincijos būtų priėję vieningos nuomonės, žodžiu, jeigu liaudies masės būtų susitarusios.
Žanas Meljė, būdamas neabejingas engiamųjų kovai, persiėmė jų neapykantą engėjams, kurią jis pavertė neapykanta esamai santvarkai.

Tiesa, varguomenės įniršis prasiverždavo gaivališkai, bet tai nė kiek nemenkina jo poveikio, kurį, aišku, patyrė ir Žanas Meljė. O ką reiškia gaivališkai? Vadinasi, išsilieja viskas: ir neapykanta, ir neviltis, ir protestas, ir pasipiktinimas. Griūva tikėjimas, kad sunki padėtis nepajudinama. Dingsta vergiškas klusnumas aukščiau stovintiems, nesigilinant į tokias smulkmenas, kaip „dievo pateptasis“, „dievo tarnas“ ir pan. O čia jau kyla grėsmė kiekvienam autoritetui. „Jeigu kokiu nors būdu žmonės išdrįs pulti religiją, kuri laikoma tvirčiausia ir labiausiai gerbiama užtvara, jiems bus neįmanoma sustoti. Metę grūmojantį žvilgsnį į dangiškąjį karalių, jie netruks jį nukreipti ir į žemiškąjį valdovą. Virvė, veržianti ir smaugianti žmoniją, yra suvyta iš dviejų virvelių; vienai jų nutrūkus, neišlaikys nė antroji“ (3) – rašė XVIII a. prancūzų enciklopedistų vadas Deni Didro (1713—1784).

Vadinasi, iškyla grėsmė feodalinės visuomenės pagrindams: nuosavybei, valdžiai, pačiai religijai. Tai mintis, kurią Marksas radikaliai išplėtė kalbėdamas apie visas išnaudotojiškas visuomenes: „...kovoti su religija netiesiogiai reiškia kovoti su tuo pasauliu, kurio dvasinė paguoda yra religija“ (4).

Dabar nesunku suprasti Žano Meljė abejingumą religijai. Matėme, kad Prancūzijos liaudis pati gaivališkai ima kilti prieš privatinę nuosavybę, feodalų valdžią ir jos dvasinę sankciją – religiją.

Taigi kruopščiau paanalizavus Žano Meljė ir Prancūzijos liaudies santykius, mums labiau išryškėja jėgos, kurios Prancūzijos užkampio kleboną pavertė ateistu ir utopiniu komunistu. Revoliucinį jo komunizmo pobūdį sąlygojo varguomenės sunki dalia ir neramumai. Visa tai, žinoma, – lemiamas Žano Meljė idėjų gimimo veiksnys. Bet tai neduoda mums teisės užmiršti, kad Žanas Meljė buvo ir didis mąstytojas, ir labai apsiskaitęs žmogus.

Puikus Žano Meljė žinovas, prancūzų marksistas M. Domanžė šią svarbią aplinkybę nusako tokiais žodžiais: „...jeigu neginčytina, kad Meljė komunizmas išėjo iš lūšnų ir reiškė valstiečių reikmes bei skundus, ...tai negalima neatsižvelgti į tai, kad jo ideologija gimė ir iš kitų šaltinių, būtent – dėl filosofinių ir literatūrinių tradicijų poveikio.

Kiurė Meljė – ne tik savo parapijiečių gynėjas ir jų pažiūrų reiškėjas; neužmirškime, kad jis – mąstytojas, su malonumu rausdavęsis savo knygose. Aistringai įsitraukęs j rašytojo darbą, jis ieškojo knygose jam tinkamų pasisakymų ir rėmėsi rimtais autoritetais, galinčiais palaikyti jo idėjas“ (5).

Žodžiu, Žano Meljė ideologijos ištakų reikia ieškoti ir kitame šaltinyje — praėjusių laikų ir jo meto visuomeninėje bei filosofinėje mintyje. Kokios gi tos idėjos, atsispindėjusios Žano Meljė teoriniuose samprotavimuose?

...Aukso amžius! Kurios tautos atmintyje nėra padavimo apie jį, apie amžių, nežinantį vaidų, vargo, nelaimių?! Ypač nuostabiomis spalvomis mirga ši graži iš amžių glūdumos atskriejusi svajonė juodžiausiais žmonijos istorijos laikotarpiais. Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jis nenori sutikti su lemtimi būti nelaimingu, ir, negalėdamas būti laimingas, bent jau svajoja apie laimę. Ir šitai iš šio nenuslopinamo laimės troškimo gimsta pasaka, kad ne visada žmogui buvę sunku, ne visada jo gyvenimą lydėjusios kančios.

Iš pradžių buvęs aukso amžius, amžius be rūpesčių, vargų, senatvės. Bet jis negrįžtamai nuėjęs į praeitį, į legendų pasaulį. Jį pakeitęs sidabro amžius, kuriame dalis buvusių vertybių dingo, bet žmonės vis dar buvę laimingi. Paskui atėjęs bronzos amžius. Žmonės jau žinoję, kas yra ginklai, žudynės. Pasidarė žiaurūs ir karingi, nepaliaujamose kruvinose skerdynėse negailestingai žudę vienas kitą. Ir štai dabar – geležies amžius. Žmones slegia nepakeliami darbai, nuolatiniai rūpesčiai. Niekad nenurimsta tarpusavio vaidai. Tėvai kivirčijasi su vaikais, nesusikalba draugai ir sąjungininkai. Visur viešpatauja apgaulė ir smurtas. Liūdnas, nykus vaizdas! Ir tuo gražesniais šviesos tonais turėjo suspindėti aukso amžiaus vizija vargo ir kančių iškamuotiems žmonėms!

Himnus aukso amžiui giedojo senovės romėnų poetai Vergilijus ir Ovidijus. Kai kurie šios idilijos motyvai skamba ir garsiojoje Lukrecijaus poemoje „Apie daiktų prigimtį“. Neatsitiktinai seną kaip ir pati žmonija padavimą naudoja ir Žanas Meljė. Jis vėl priverčia prabilti senovės filosofus ir poetus.

Bet, deramai gerbdamas senovės išminčius, jis lieka ištikimas pats sau. Žanas Meljė nesileidžia svajonės sparnų nešamas į žavios iliuzijos šalį, nesusivilioja jokiomis utopinėmis grožybėmis. Visada jausdamas žemę po kojomis, jis nekelia ovacijų rožinei aukso amžiaus vizijai, besiremiančiai ,,dorojo laukinio“ teorija, kuriai tiek dėmesio skyrė didysis Žanas Žakas Ruso. Žanas Meljė per daug įžvalgus, kad žmogaus laime laikytų grįžimą į laukinio būklę. Cituodamas senovės išminčių mintis apie aukso amžiaus gėrybes, jis tik trumpai komentuoja: ,,Štai kaip apie tai kalba senovės poetai“.

 

Vienoje „Testamento“ vietoje Žanas Meljė duoda ilgiausią citatą, kurioje kritikuojama „grobuoniška visuomenė“ ir piešiamas komunistinės santvarkos paveikslas. Šiame „rojuje“ nėra „pasienio stulpų ir ežių“, skiriančių laukus, „žemės dovanos“ naudojamos bendrai, čia pagirtini papročiai, nėra šykštumo, niekas nekrauna turtų, nesistengia„prisijungti vieną sklypą prie kito ir nuvyti kaimyną nuo jo sklypo už pinigus arba prievarta“, „niekas negali turėti nei per didelės, nei per mažos dalies“, „galingieji dar neprispaudė silpnųjų, atimdami iš kito tai, kas šiam būtina“  (6).

Gražu, nėra ką sakyti. Bet Meljė lieka Meljė: šitos idilijos jis nelaiko realia. Tarp Žano Meljė rankraščio eilučių, rodos, skaitai jo taip mėgstamo senovės poeto filosofo Lukrecijaus skeptišką mintį: „Toks pasakys, dar ko gera, kad upės auksinės anuomet Žemės paviršium tekėjusios, medžiai žemčiūgais žydėjo, kad ir žmogus tokio didelio ūgio užgimdavęs, jogei žengdavęs milžino žingsniais lengvai ir per jūras giliąsias, dargi pasukdavęs rankomis dangišką skliautą aplinkui“ (7).

Neteikdamas didelės reikšmės senovės mąstytojų piešiamai idilijai, Žanas Meljė jų lūpomis pabrėžia vieną labai svarbią aplinkybę: padėtis, kai vieni gyvenime naudojasi viskuo, o kili neturi net būtiniausių dalykų, niekada nebuvo laikoma normalia; normali žmonių būklė tokia, kai visi gyvens lyg viena šeima.

Savo pažiūrai į žmonių lygybę iliustruoti Žanas Meljė cituoja romėnų filosofą Seneką. Įdomu pažymėti, kad Senekos filosofijoje Žanas Meljė ypač akcentuoja dvi idėjas: pirma, žmogų iškelia tik dorybė ir žinojimas, antra, visi politiniai ir visuomeniniai skirtingumai tarp žmonių niekuo nepagrįsti. Šios idėjos, kaip žinome, užima žymią vietą vėlesnio meto visuomeninėje mintyje – prancūzų švietėjų filosofijoje. Tai dar kartą patvirtina žinomą tiesą, kad dabarties šaknys – praeityje. Kad Žanas Meljė pastebėjo jas, rodo jo įžvalgumą. Jis iškėlė pažangias Senekos mintis, o paties Meljė idėjas į visuomeninės minties istoriją aukso raidėmis įrašė kita prancūzų mąstytojų karta.

Žanas Meljė „Testamente“ panaudoja ir ankstyvosios krikščionybės literatūros testus. Iš pirmo žvilgsnio ši aplinkybė gali nustebinti – ateistas iliustruoja savo teiginius šaltiniais, kuriuos pats negailestingai kritikuoja! Tačiau stebėtis čia vargu ar reikia. Iš senovės žydų istoriko Juozapo Flavijaus ir kitų Žanas Meljė žino apie garsiąją esėjų (8) sektą, kur viskas pagrįsta kolektyviškumo pagrindais. Būdamas aistringas tokio gyvenimo šalininkas, Meljė negali likti abejingas tam, kad ir krikščionių religija iš pradžių norėjo išmokyti savo pasekėjus kolektyvaus gyvenimo būdo kaip geriausio ir labiausiai tinkamo žmonėms.

Tais laikais krikščionybė dar nebuvusi išsigimusi į pasigailėjimo vertą sektą, mokiusi savo pasekėjus žiūrėti vienas į kitą kaip į brolius, ir visi jos pasekėjai atiduodavę viską į bendrą kasą. Deja, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Krikščionybė nepajėgi kiek ilgiau gyvuoti pagal šį gražų principą: didieji viską pasidalino tarpusavyje, realus turtų bendrumas virto tariamu dvasinių turtų bendrumu. Todėl, sprendžiant iš „Testamento“, Žanas Meljė ir nelaiko krikščionybės idealu, kuriuo galima ir reikia sekti. Daugiausia, ką gali sau leisti bedievis kunigas, – tai nepulti ankstyvosios krikščionybės socialiniu bei doroviniu požiūriu.

Žano Meljė minimų ir naudojamų šaltinių sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Čia ir senovės mąstytojai, ir jo amžininkai, čia ir filosofai, ir istorikai, ir poemai, ir krikščionybės kritikai, ir jos šalininkai. Vienų, kaip Renesanso epochos humanisto, prancūzų mąstytojo Montenio ir vieno žymiausių XVII a. filosofų, olandų materialisto Spinozos, idėjos tiesiog neatsiejamos nuo Meljė filosofijos, kiti, kaip kardinolas Rišeljė, panaudojami tik iliustravimui. Bet visoje šioje įvairovėje jaučiama gerai apgalvota atranka. Štai Žanas Meljė visiškai apeina gausius įvairiausių reformų projektus: keista būtų, jei, prieš nugriaunant naujoms statyboms kliudančias lūšnas, kas nors mėgintų jas suremontuoti. Meljė daug kartų mini aršų vergovės šalininką Platoną. Ne be simpatijos pabrėžia: „Platonas, dieviškasis Platonas, norėdamas sukurti valstybę, kurioje piliečiai galėtų gyventi visiškai sutardami, visai pagrįstai išveja iš jos žodžius „mano“ ir „tavo“, visiškai teisingai manydamas, kad, kol yra ką dalytis, visada bus nepatenkintų, o iš to kyla maištai, susiskaldymas ir nesutarimai“ (9). Tai Žanui Meljė svarbiausia, nors jis ir negali atleisti „dieviškajam“ Platonui, kad šis stato respubliką ant vergovės pagrindo.

Arba štai Meljė cituoja „Charakterių“ autorių La Briujerą, kur šis neigiamai atsiliepia apie per didelę nelygybę, ir visiškai nutyli ankstesnę to paties rašytojo kūrinio dalį, skirtą komunistinio idealo kritikai. Komunistinis idealas, kova su tuo, kas tą idealą drumsčia ir kliudo žmonėms jo siekti, – štai svarbiausioji ašis, aplink kurią lyg aplink Saulę sukasi ir kristalizuojasi visas Žano Meljė intelektualinis, socialinis ir gyvenimiškasis patyrimas. Šia prasme reikia tik apgailestauti, kad šiame stulbinančiame provincijos kunigo patyrime nematyti didžiųjų humanistų – anglo Tomo Moro ir italo Tomazo Kampanelos. Nors Žanas Meljė ir buvo didelės erudicijos žmogus, šie žymūs socialiniai mąstytojai, kuriuos iš esmės imant ir reiktų laikyti socialistinės minties pradininkais, jam, matyt, buvo nežinomi.

Palietėme įtik kelis atvejus iš gausių Žano Meljė naudojamų šaltinių, bet jie aiškiai rodo, ko didysis mąstytojas ieškojo praeities visuomeninėje mintyje ir ką išskyrė, pabrėžė.

Taigi Prancūzijos liaudies judėjimas, neabejotinai turėjęs įtakos Žano Meljė pažiūroms, ir visuomeninė mintis, su kuria, kaip matėme, jis buvo neblogai susipažinęs, labai padeda suprasti patį Žaną Meljė. Tik jo galvoje gaivališkas, iš prancūzų liaudies gelmių besiveržiantis esamos padėties neigimas virsta kitos būties teigimu, nors ir neapsivaliusiu dar nuo liaudies idėjų ir nuotaikų gaivališkumo. Toli savo laiką pralenkusioje Žano Meljė mintyje išnaudotojiškos valdžios teises ir visagalybę į šipulius sudaužo sukilusios liaudies pergalė. Varguomenės įniršio sunaikintos privatinės nuosavybės griuvėsiuose šviesus Žano Meljė žvilgsnis jau aiškiai išskiria kolektyvinės nuosavybės kontūrus. Rodos, toks romus Prancūzijos užkampio klebonas pasidaro liaudies revoliucijas šauklys. Vietoj save diskreditavusios religijos ir bažnytinės priespaudos kunigas ateistas mato klestinčią, savitarpio supratimu ir pagalba pagrįstą bedievių visuomenę.

Be abejo, ano meto Prancūzijoje panašios mąstysenos žmonių buvo daugiau. Tačiau neatsitiktinai iš jų žinome tik Žaną Meljė. Jame nuostabiai derinosi socialinė ir individuali linija, ir į kovą stojo stipri harmoninga asmenybė, kuriai vienintelei pavyko palikti neišdildomą pėdsaką. Kiti arba nesugebėjo išreikšti šių idėjų taip pilnai ir nuosekliai, kaip tai padarė Žanas Meljė, arba nesugebėjo priversti, kad juos išklausytų, – tai buvo, be jokios abejonės, labai sunku. Juo labiau kad ir jėgos, kurios tas mintis slopino, buvo nepaprastai galingos.

Matyt, šį sunkumą gerai suprato ir pats Žanas Meljė, nes jo rankraštyje yra žodžiai; „Aš norėčiau turėti jėgą, galinčią padaryti mano balsą girdimą nuo vieno karalystės krašto ligi kito arba net nuo vieno Žemės krašto ligi kito; aš pasirengęs šaukti iš visų jėgų; žmonės, jūs – bepročiai, juk beprotiška leisti save apgaudinėti tokiu būdu ir aklai tikėti tokia gausybe kvailysčių!“ (10). Tai žodžiai žmogaus, kuris turi ką pasakyti pasauliui, bet nelabai tikras, ar jam pavyks tai padaryti. O reikia, kad pasaulis išgirstų.

(1) Поршнев Б. Ф. Meльe. – M., 1964. – C. 203.

(2) Holbachas A. P. Laiškai Eugenijai. Sveikas protas. – V., 1963 – P. 334.

(3) Didro D. Rinktiniai ateistiniai raštai. – V., 1959. – P. 278.

(4) Marksas K. Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos: Įvadas. – V., 1985 – P. 4.

(5) Доманже М. Истоки социальных идей Жана Мельею - M., 1964. - C. 124.

(6) Meльe Ж. 3aвeщaние. – T. 2. – C. 218-219.

(7) Lukrecijus T. Apie daiktų prigimtį – V., 1964. – P. 385.

(8) Esėjai – tai viena iš ikikrikščioniškos žydų bendruomenės sektų, atsiradusi II a. pr. m. e. Judėjoje. Judaizmą jungė su pitagorizmu. Esėjai – neabejotinai vieni iš krikščionybės pirmtakų, bet dar toli gražu ne krikščionybės skelbėjai. Žanas Meljė, kuriam imponavo esėjų demokratizmas, čia ne visai tikslus, mėgindamas šią ikikrikščionišką sektą sieti su ankstyvosios krikščionybės demokratiniais idealais.

(9) Meльe Ж. 3aвeщaние. – T. 2. – C. 220-221.

(10) Meльe Ж. 3aвeщaние. – T. 3. –  C. 350.

Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė. Knyga mokiniams. V.: Šviesa, 1989.