Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.

Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų.

***

Padėtis vis blogėja ir blogėja, ir sustabdyti šį į žūtį vedantį procesą nėra jokių galimybių. Dėl pastarųjų įvykių nebeliko vienintelės išeities, kuri lengvatikiams atrodė lengvai pasiekiama; kalbu apie Hagos konferenciją ir vėliau prasidėjusį Anglijos karą su Transvaliu.

Mažai ir paviršutiniškai mąstantys žmonės dar galėjo ramintis viltimi, kad tarptautiniai teismai gali pašalinti karo ir vis spartėjančio ginklavimosi nelaimes, tačiau Hagos konferencija ir prasidėjęs karas akivaizdžiausiai parodė, kad klausimo išspręsti šiuo keliu negalima. Po Hagos konferencijos tapo aišku, kad ginklavimosi ir karų nutraukti neįmanoma tol, kol egzistuos vyriausybės su kariuomenėmis.

Kad būtų įmanoma susitarti, reikia, kad besitariantys tikėtų vieni kitais. Kad valstybės galėtų tikėti viena kita, jos turi sudėti ginklus, kaip tą daro suvažiavę tartis kariaujančių pusių atstovai. Tol, kol vyriausybės, nepasitikėdamos viena kita, ne tik nenaikina, bet vis didina kariuomenes žvilgčiodamos į kaimynės, kol nuolat per šnipus seka kiekvieną kariuomenės judesį, žinodamos, kad kiekviena valstybė puls gretimą pasitaikius pirmai progai, negalimas joks susitarimas, ir bet kokia konferencija yra kvailystė arba žaisliukas, apgavystė arba įžūlumas, arba visa tai kartu sudėjus.

Būtent Rusijos vyriausybei labiausiai tiko tapti šios konferencijos enfant terrible. Rusijos vyriausybė taip išlepinta savo piliečių, kurie niekada neprieštarauja visiems jos melagingiems manifestams bei dekretams, kad ji – be mažiausių dvejonių nuskurdinusi savo liaudį nuolatiniu ginklavimusi, pasmaugusi Lenkiją, apiplėšusi Turkestaną ir Kiniją, su ypatinga neapykanta smaugdama Suomiją ir būdama visiškai tikra, kad visi ja patikės, – pasiūlė vyriausybėms nusiginkluoti.

Kad ir koks keistas, netikėtas ir nepadorus būtų šis siūlymas, ypač tuo metu, kai buvo duotas nurodymas padidinti kariuomenę, garsiai ištarti žodžiai buvo tokie pagaulūs, kad kitų šalių vyriausybės negalėjo atsisakyti komiškų ir aiškiai melagingų pasitarimų už savo liaudies nugaros. Delegatai suvažiavo iš anksto žinodami, kad nieko iš to nepeši, ir kelis mėnesius gavo geras algas, nors ir juokėsi veidus paslėpę, visi uoliai apsimetinėjo ir rūpinosi taika tarp tautų.

Hagos konferencija, pasibaigusi baisiu kraujo praliejimu – Transvalio karu, kurio niekas nebandė sustabdyti, visgi buvo naudinga, nors visai ne tuo, ko iš jos tikėjosi. Ji buvo naudinga tuo, kad akivaizdžiai parodė, jog blogis, nuo kurio kenčia tautos, negali būti įveiktas vyriausybių, kad vyriausybės, net jeigu tikrai to norėtų, negali sunaikinti nei ginklų, nei karų.

Išlikti norinčios vyriausybės privalo ginti savo tautas nuo kitų tautų užpuolimo, bet nė viena tauta nenori pulti ir nepuola kitų, ir todėl vyriausybės ne tik nenori taikos, bet uoliai kursto prieš save nukreiptą kitų tautų neapykantą. Sukursčiusios kitų tautų neapykantą ir savo tautos patriotizmą, vyriausybės įtikinėja savo tautą, kad ji atsidūrė pavojuje ir ragina gintis.

Turėdamos savo rankose visą valdžią, vyriausybės gali erzinti kitas tautas ir kurstyti patriotizmą savojoje. Jos tą uoliai ir daro, ir negali to nedaryti, nes tuo paremta jų egzistencija.

Vyriausybės buvo reikalingos pirmiausia tam, kad gintų savo tautas nuo kitų užpuolimo, tačiau dabar, priešingai, vyriausybės tyčia griauna taiką ir kelia priešiškumą tarp tautų.

Arti reikia, kad galėtum sėti – tai protinga veikla. O arti, kada sėklos jau sudygo, yra kvailas užsiėmimas. Būtent tai vyriausybės verčia daryti savo tautas – griauti tarpusavio vienybę, kuri nebūtų sugriauta, jeigu nebūtų vyriausybių.

Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.

Iš www.levtolstoy.org.ru vertė Evaldas Balčiūnas