Straipsnyje „Patriotizmas ir vyriausybė“, parašytame 1900 metais, L. Tolstojus argumentuotai įrodo, kad patriotizmas yra absoliutus blogis, sukeliantis bjaurią neapykantą ir kruvinus karus. Jis mano, kad žmonija turi sukti kitu – ne tautinės izoliacijos, o visuotinės bendrystės – keliu.
Straipsnis parašytas daugiau nei prieš 100 metų, kada pasaulis buvo padalintas į tarpusavyje besiriejančias didžiules imperijas – Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos-Vengrijos. Tačiau neprarado savo aktualumo ir šiandien, kada pasaulis draskomas kvailų tautinių valstybėlių konfliktų.
***
Iš tikro, kas mūsų laikais yra vyriausybės, be kurių žmonėms, atrodo, neįmanoma gyventi?
Buvo laikai, kada vyriausybės atrodė lyg būtinas blogis, kur kas mažesnis už tą, kurį sukeldavo bejėgiškumo prieš organizuotus kaimynus jausmas, tačiau dabar vyriausybės tapo ne tik nereikalingu, bet ir kur kas didesniu blogiu už tą, kuriuo jos gąsdina savo tautas.
Visos vyriausybės – ne tik paremtos karine galia, o visos apskritai – galėtų būti, nesakau, kad naudingos, o bent jau nekenksmingos tiktai tuo atveju, jei jas sudarytų šventi žmonės, neturintys jokių ydų, kaip dažniausiai būna Kinijoje. Bet juk vyriausybes, užsiimančias prievartiniais veiksmais, visada sudaro patys įžūliausi, grubiausi ir ištvirkę žmonės, visiškai priešingi šventiesiems.
Todėl kiekviena vyriausybė, o juo labiau vyriausybė, kuriai suteikta karinė valdžia, yra siaubinga įstaiga, pati pavojingiausia visame pasaulyje. Vyriausybė pačia plačiausia prasme, įtraukiant į ją kapitalistus ir spaudą, yra ne kas kita, o organizacija, kurioje daugumą žmonių valdo aukščiau stovinti mažuma; o ši mažuma paklūsta dar mažesnės mažumos valdžiai ir t.t., kol galų gale prieinama prie vieno ar kelių žmonių, kurie įgyja valdžią visiems kitiems panaudoję karinę prievartą. Taigi ši įstaiga panaši į geometrinę figūrą – kūgį, valdomą tų kelių žmonių ar to vieno asmens, kuris yra jo viršūnėje.
Kūgio viršūnę užgrobia tie žmonės ar tas žmogus, kuris yra gudriausias, įžūliausias ir nesąžiningiausias, lyginant su kitais, ar atsitiktinis paveldėtojas tų, kurie labiausiai įžūlūs ir nesąžiningi.
Šiandien – Borisas Godunovas, rytoj – Grigorijus Otrepjevas; dabar – pasileidėlė Jekaterina, savo meilužiais pasmaugusi vyrą, rytoj – Pugačiovas, poryt – išprotėjęs Pavlas, Nikolajus, Aleksandras III. Šiandien – Napoleonas, rytoj – Burbonas arba Orleanietis, Bulanžė arba panamistų kompanija; šiandien – Gladstonas, rytoj – Solsberis, Čemberlenas, Rode.
Tokioms vyriausybėms leidžiama visiškai valdyti ne tik turtą ar gyvybę, bet ir visų žmonių dvasinį ir dorovinį auklėjimą bei religinį gyvenimą.
Susikuria žmonės sau tokią baisią valdžios mašiną, leisdami užgrobti kam pakliuvo šios mašinos valdymą (didžiausia tikimybė, kad ją užgrobs moraliai smukęs žmogus), vergiškai paklūsta ir dar stebisi, kad jiems bloga. Bijo bombų ir anarchistų, o nesibijo siaubingos santvarkos, kas minutę grasinančios didžiulėmis nelaimėmis.
Žmonės atrado, kad ginantis nuo priešų, jiems naudinga susirišti krūvon, kaip tai daro besiginantys čerkesai. Bet pavojaus nėra, o žmonės toliau save varžo. Kruopščiai susiriša, kad vienas žmogus galėtų su jais daryti ką panorėjęs – virvės galą numeta šonan, suteikdami progą pirmam pasitaikiusiam niekšui ar kvailiui jį sučiupti ir daryti su jais kas tik galvon šaus.
Taip padaro, o paskui stebisi, kad jiems bloga. Argi ne tą patį daro tautos, paskirdamos karine valdžia paremtas vyriausybes, jas remdamos ir joms paklusdamos?
Лев Толстой, „Патриотизм и правительство“. Пирогово, 10 мая 1900 г.
Iš www.levtolstoy.org.ru vertė Evaldas Balčiūnas