Anarchokomunistai priešinasi nacionalizmui ne todėl, kad jis yra susijęs su rasizmu ir siaura aklatikyste. Nacionalizmas neabejotinai skatina šiuos reiškinius, tačiau nacionalizmo gyvavimui nėra būtinas rasizmas ar aklatikystė. Nacionalizmas gali būti liberalus, kosmopolitiškas ir pakantus, jis gali skelbti tokią „tautos bendro intereso“ sampratą, kuri nesiremia viena rase. Netgi pačios aršiausios nacionalizmo atmainos, pvz., fašizmas, gali pritapti daugiarasėje visuomenėje; to pavyzdys – integralistų judėjimas Brazilijoje [6]. Nacionalistai naudojasi tuo, kas veiksminga, – jiems priimtinas net pats paviršutiniškiausias veiksnys, jei tik jis padeda veiksmingai suburti visuomenę. Kartais tai šiurkštus rasizmas, kitais atvejais kas nors įmantresnio. Savo reikmėms nacionalizmas sumaniai pritaiko viską.

 

Daugelyje Vakarų šalių oficiali daugiakultūriškumo (taikaus įvairių tautų ir kultūrų sugyvenimo vienoje valstybėje ideologijos) strategija yra esminė valstybinės politikos visuomenės atžvilgiu ašis, todėl susiformavo atitinkamas daugiakultūrinis nacionalizmas. Oficialus daugiakultūriškumas tampa bendra „nacionaline kultūra“, sudarančia sąlygas įtraukti „piliečius“ į valstybės gyvenimą, prievarta nesitapatinant su vienintele kultūra. Jei kapitalistinės valstybės nacionalistinė retorika būtų pati atviriausia, pakančiausia ir antirasistinė, anarchistai vis tiek jai priešintųsi.

 

Kodėl? Todėl, kad nacionalizmas iš esmės yra klasių bendradarbiavimo ideologija. Jis sukuria įsivaizduojamą panašių interesų bendruomenę ir tokiu būdu užmaskuoja tikrus, materialius visuomenę sudarančių klasių interesus. „Nacionalinis interesas“ yra ginklas prieš dirbančiųjų klasę, siekiantis suburti valdomuosius, kad šie tenkintų valdančiųjų interesus. Ideologinė ir kartais fizinė gyventojų masių mobilizacija dėl tam tikro bendro pamatinio nacionalinio intereso buvo vienas pagrindinių XX ir XXI amžiaus karų buožų, pavyzdžiui, ne taip seniai aiškinta, kad skerdynėmis Irake buvo siekiama palaikyti demokratines Vakarų tradicijas, o savos valstybės stiprinimas buvo grindžiamas būtinybe ginti Britanijos ar JAV laisvės ir demokratijos tradicijas nuo islamiškojo terorizmo.

 

Taigi anarchistų priešinimasis nacionalizmui remiasi paprastu principu. Dirbančiųjų klasė ir darbdavių klasė neturi nieko bendra. Tai nėra tik šūkis – tokia realybė. Klasių priešprieša, nepaisant intelektualų ar politinių grupių teorinių svarstymų apie jos egzistavimą, yra ir visada bus neatskiriama kapitalizmo dalis.  Klasės egzistuoja ne dėl to, kad skiriasi kalbos akcentai, vartojimo įpročiai ar kad vieni dirba fizinį, o kiti – protinį darbą. Dirbančiųjų klasė, kartais vadinama proletariatu, yra beturčių klasė; tai – žmonės, kurie neturi kapitalo, negali daryti įtakos jų gyvenimą veikiantiems procesams ir išgyvena tik dėl sugebėjimo dirbti už atlygį. Gali būti, kad šie žmonės turi namą ir automobilį, tačiau jie vis tiek yra priversti parduoti savo sugebėjimus darbdaviui mainais už pinigus, reikalingus išgyvenimui.

 

Dirbančiųjų interesai yra saviti, objektyvūs ir materialūs – gauti daugiau pinigų iš darbdavių dirbant mažiau, pasiekti geresnes darbo bei gyvenimo sąlygas. Kapitalo interesai yra priešingi – kad dirbtume daugiau už mažesnį atlygį; kad augtų pelnas ir pinigai „darytų“ pinigus greičiau ir veiksmingiau, jis mažina išlaidas ir sąnaudas. Klasių kova – tai šių interesų varžybos. Šie dėsniai veikia ir su gamyba nesusijusio darbo vietose, nes jie yra pamatiniai kapitalistinės visuomenės principai. Kapitalo interesus įgyvendina žmonės, turintys galią, ir jiems savo ruožtu rūpi palaikyti tuos interesus, kad išsaugotų savo pačių padėtį; tai – privataus kapitalo savininkai, jų vardu sprendimus priimantys vadybininkai ir valstybė, iš kurios reikalaujama įtvirtinti ir ginti privačią nuosavybę bei teises į ją.

 

„Nacionalinis interesas” atspindi tik tos šalies kapitalo poreikius. Tai visuomenės valdančiųjų, kurie sugeba įgyvendinti tik tai, ko reikalauja kapitalas – kaupk arba mirk, – poreikiai. Šalies „nacionalinis interesas” siekia prijaukinti tuos, kurie gali prieštarauti, – dirbančiųjų klasę. Anarchistų manymu, būtent ši kapitalizmui įgimta klasinė priešprieša gali padėti įveikti kapitalizmą. Turime kovoti už savo interesus, kad priverstume kapitalą nusileisti ir patenkinti mūsų poreikius.

 

Tokie procesai vyksta nepriklausomai nuo teorinių diskusijų apie juos. Kinijos ar Bangladešo dirbantieji, užimantys gamyklas ir maištaujantys prieš valstybines jėgos struktūras, tai daro nebūtinai vedami revoliucinių idėjų, o tiesiog priversti gyvenimo sąlygų. Taip pat ir solidarumas egzistuoja ne dėl žmonių geraširdiškumo, o dėl jų bendrų interesų. Kapitalistams priklauso valstybė – įstatymai, teismai ir kalėjimai. Mes teturime vienas kitą. Pavieniui mes nedaug ką nuveiksime, bet drauge mes galime sutrikdyti kapitalizmo kasdienybę ir tai yra galingas mūsų ginklas. Žinoma, klasių kova ne visada lieka nesutepta ir garbinga, kartais į ją įsipainioja fanatiški ir siauri grupiniai interesai. Revoliucinės grupės ir anarchistų organizacijos turi kovoti su šiais reiškiniais, prisidėti prie klasinės savimonės bei aktyvumo skatinimo ir mesti iššūkį susiskaldymui įsijungdamos į bendrą kovą dėl visuotinių tikslų.

 

Valdančioji klasė gerai suvokia šiuos iššūkius ir sąmoningai veikia gindama savo interesus. Tik būdami solidarūs mes galime jiems nušluostyti nosis, ir kaip tik dėl to valstybė kruopščiai stengiasi mus priversti veikti prieš savo interesus. Šioje situacijoje nacionalizmas yra vienas iš svarbiausių jų ginklų, todėl istorijos  eigoje yra ne kartą atlikęs svarbų vaidmenį. Nacionalizmas mus suvienija priešo akivaizdoje ir verčia nepaisyti mūsų, kaip dirbančiųjų klasės, poreikių ginant valstybės interesus. Jis skatina dirbančiųjų klasės nuolankumą, priversdamas jos atstovus susitapatinti su tauta ir galimų sprendimų savo problemoms ieškoti valstybėje.

 

Kaip žinome, tokia padėtis nėra amžina – tam tikros aplinkybės gali priversti žmones veikti savo labui ir paskatinti įgyvendinti naujas idėjas. Vienas dramatiškas istorinis pavyzdys – pasaulio dirbantieji, 1914 metais išėję į karą žudyti vienas kito, netrukus sukilo prieš savo šeimininkus, ir po 1917-ųjų per pasaulį nusirito streikų, maištų, sukilimų ir revoliucijų banga. Vis dėlto nacionalizmas – tai nuodai, kuriems reikia priešintis visomis išgalėmis. Tai – prijaukinimo ideologija, ginklas, nukreiptas į mus. Nacionalizmas – tai organizuotas parapijietiškas ribotumas, skirtas dirbančiųjų klasės, dėl savo padėties ekonominėje sistemoje tapusios tarptautine, skaldymui į uždaras tautines grupes.

 

Galiausiai net jei ir paliksime nuošalyje mūsų principinį ir teorinį priešinimąsį nacionalizmui, idėja, kad šiuolaikiniame pasaulyje yra įgyvendinama tautų apsiprendimo teisė (kokia bebūtų jos išraiška), tėra tikrovės idealizavimas. Tautos negali savarankiškai apsispręsti būdamos pajungtos kapitalistinei rinkai, ir tie, kurie siūlo politines tautinio išsilaisvinimo iš kapitalistinių pančių strategijas, kaip antai šiuolaikiniai fašistai ir jų bendraminčiai, siekia sugrąžinti nesugrąžinamą ikikapitalistinį aukso amžių. Šiuolaikinis pasaulis yra sudėtingas, nėra lengva nubrėžti aiškią ribą tarp tarptautinio „bendradarbiavimo“ ir konflikto – tai tampa akivaizdu stebint tokių tarptautinių organizacijų ir institucijų, kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio Prekybos Organizacija, Pasaulio Bankas, Europos Sąjunga, NATO ir kt., veiklą. Nacionalistinė fantazija tėra reakcingas burbulas. Anarchistai tai supranta ir kovoja prieš tokią fantaziją. Prie šio klausimo mes dar sugrįšime.

 

Tuo tarpu reikia užbėgti už akių įprastam ir klaidingam kontrargumentui. Mes nesame vienalytės  kultūros šalininkai. Mes nesiekiame sukurti standartizuotos anarchistinės visuomenės, kurioje ištirptų  (turtinga) žmonijos kultūrinių išraiškų įvairovė. Kaip galėtume? Natūralūs kultūrų mainai prieštarauja nacionalistų fantazijoms. Tautiniai blokai nėra apsaugoti nuo kultūrinių įtakų, kurios ilgainiui pasklinda ir prigyja. Savarankiškų tautinių kultūrų idėja, skelbiama nacionalistų, tėra mitas. Mūsų siūloma alternatyva šiai idėjai, kylanti iš kovos prieš kapitalizmą ir valstybę, yra nevaržomi kultūriniai mainai laisvoje bevalstybėje komunistinėje visuomenėje.

 

Anarchokomunistai nacionalizmui priešintis privalo garsiai ir aiškiai. Mes nevengiame internacionalizmo. Tačiau internacionalizmas – tai ne kapitalistinių tautų ar nacionalinis įvairių šalių dirbančiųjų klasių bendradarbiavimas, o esminė „tautos“ ir nacionalizmo kritika.

 

Kairieji ir „tautinis klausimas“


Nūdien dažnai girdime, kad tam tikros kairiųjų grupės remia reakcingas organizacijas ir valstybes, – taip yra dėl įvairių priežasčių. Nenuostabu, kad kelia pasidygėjimą socialistais apsiskelbę veikėjai, aistringai palaikantys tokias organizacijas kaip „Hamas“, antikarinėse demonstracijose skanduojantys „Mes esam Hezbollah“ ir remiantys represinius režimus, kurie malšina dirbančiųjų kovas, įkalina ir mirčiai pasmerkia dirbančiųjų klasės aktyvistus, engia moteris ir persekioja gėjus bei lesbietes. Tačiau tokią laikyseną lemiantis mąstymas turi ilgą istoriją. Šiuolaikinio „antiimperialistinio“ nacionalizmo šaknys glūdi procese, per kurį kai kurie marksistiniai judėjimai prisitaikė prie nacionalizmo ir daugeliu atveju padėjo užgimti nacionalistiniams judėjimams bei tautinėms valstybėms, vertoms tokio pat pasmerkimo, kaip ir jų vakarietiški atitikmenys. Todėl, jei norime suprasti šiuolaikinius „nacionalinio išsivadavimo karus“ ir tinkamai į juos reaguoti, labai svarbu suvokti santykį tarp dirbančiųjų judėjimo ir nacionalizmo.

 

Pats Karlas Marxas, kalbėdamas apie nacionalizmą, jo, kaip ir daugelio kitų problemų, atžvilgiu nepateikė aiškios pozicijos. Nepaisant to, kad „Komunistų manifeste“ buvo pateikta akivaizdžiai nekomunistinė programa, jis buvo užbaigtas žymiuoju šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!”, įkūnijančiu internacionalistų pasipriešinimą nacionalizmui, kuris suvokiamas kaip dirbančiųjų klasės prijaukinimas. Tuo pačiu K. Marxas ir Friedrichas Engelsas laikėsi to meto liberaliems nacionalistams būdingo požiūrio, kad tautų kūrimasis skatina vienijimąsi, o ne skaidymąsi. Gerai žinoma Engelso pastaba, kad čekai neišgyventų kaip nepriklausoma tauta. Kurį laiką trukusi K. Marxo ir F. Engelso parama Lenkijos „nacionalinio išsivadavimo judėjimui“ (taigi ir aristokratų judėjimui už nepriklausomybę) buvo strateginė – toks judėjimas taptų smūgiu autokratinei Rusijai ir, jų manymu, atvertų kelią kapitalistinei plėtrai, tapdamas prielaida gimti socializmui Vakarų Europoje. K. Marxo nuostatą Airijos atžvilgiu taip pat lėmė panašūs taktiniai sumetimai. Šių idėjų įvertinimas išplėtoto pasaulinio kapitalizmo fone yra užduotis akademikams, tai nėra šio pamfleto tikslas. Tačiau akivaizdu, kad K. Marxas dažnai pritardavo XIX amžiaus pirmosios pusės liberalaus nacionalizmo idėjoms.

 

Kairiesiems reikalaujant įtvirtinti savarankiško tautų apsisprendimo teisę, prie jų prisijungė daugiau judėjimų, ir „tautinio klausimo“ problematika tapo debatų objektu Antrajame Internacionale. Šių debatų metu įvyko liūdnai pagarsėjęs konfliktas tarp Vladimiro Lenino ir iš Lenkijos kilusios marksistės Rosos Luxemburg. V. Lenino pozicija buvo kaip visada prieštaringa, nors iš emės jo argumentai buvo panašūs į K. Marxo – nacionalinį išsivadavimą reikia remti, jei tik jis prisideda prie dirbančiųjų klasės kovos ir socializmo kūrimo. Vis dėlto bolševikai aktyviai rėmė „tautų apsisprendimo teisę“ – tai lėmė po Antrojo Internacionalo priimta rezoliucija, kurioje buvo palaikoma „tautų teisė visiškai savarankiškai apsispręsti“. Šiam požiūriui prieštaravo R. Luxemburg. Ji suvokė, kad „tautinė nepriklausomybė“ reiškė prievartos naudojimą, o ne „teises“. R. Luxemburg manymu, diskusija apie „savarankiško apsisprendimo teises“ buvo utopinė, idealistinė ir metafizinė; jos išeities taškas buvo ne materiali klasių priešprieša, o buržuazijos tautinių mitų pasaulis. Ypač atkakliai ji šiuo klausimu ginčijosi su lenkų socialistais, kurie naudojosi ankstesne K. Marxo pozicija, tapusia amžinu palaiminimu savajam nacionalizmui.

 

Nepaisant to, Rusijoje valdžią paėmė būtent bolševikai, vadovavę tos šalies kontrrevoliucijai. Pasibaigus pilietiniam karui, jų parama „tautų apsisprendimo teisei“ paskatino keletą neiprastų „tautokūros“ eksperimentų, kurie priminė Woodrowo Wilsono pastangas ir prieš kelerius metus Europoje pasirašytą Versalio sutartį [7]. Šviežiai įkurti SSSR „nacionaliniai administravimo organai“ ne rusų tautoms buvo sovietinių biurokratų kūrinys, o ne uzbekų, turkmėnų ar kazachų valstybingumo siekio įgyvendinimas. Žinoma, bolševikams užgniaužus Rusijos revoliuciją ir kuriant kontroliuojamą valstybinį kapitalizmą (bolševikai sistemingai naikino arba patraukė savo pusėn tiek dirbančiųjų klasės savivaldos organus, tiek juos gynusius revoliucionierius, pavyzdžiui, anarchistus), apie tokį valstybingumo siekį nebuvo nė kalbos, nes bolševikai siekė tik vieno – plėsti savo valdžią. Kaip ir SSSR varžovė Vakaruose, taip ir ji pati pasinaudojo „savarankiško apsisprendimo“ bei „nepriklausomybės“ retorika savo įtakos laukui plėsti. Vis dėlto principas, kad „tautinės priespaudos“ salygomis tautos turi prigimtinę teisę į savarankišką apsisprendimą, tapo pripažintas tiek dirbančiųjų judėjime, tiek platesniuose visuomenės sluoksniuose.

 

Nacionalinio išsivadavimo kovos


Sustiprinę savo įtaką pilietinio karo metu, bolševikai, kaip ir buvo galima tikėtis, savo politiką greitai pasuko nacionalizmo linkme. 1920 metais bolševikai parėmė Kemalio Atatiurko vadovaujamą buržuazinį tautinį judėjimą Turkijoje, nes sėkminga jo baigtis garantavo smūgį Britanijos imperializmui. Tai buvo pirmasis bolševikų geopolitinės strategijos, kuri pasireiškė parama „antiimperialistiniams nacionalinio išsivadavimo” judėjimams, etapas. Turkijos dirbančiųjų klasei ji buvo pragaištinga, nes naujoji Turkijos respublika energingai malšino jų streikus ir demonstracijas. Panašiai nutiko ir tada, kai Sovietų Sąjunga padėjo Guomindanui – Kinijos nacionalistiniam judėjimui. Tuomet buvo išžudyti maištaujantys Šanchajaus dirbantieji. Naujoji Rusijos valdančioji klasė paramą tokioms prieš dirbančiųjų klasę nusiteikusioms jėgoms motyvavo revoliucijos gynimu. Kai kuriais atvejais tokios jėgos nacionalistinį valstybinį kapitalizmą vadindavo „komunizmu”, tačiau iš tikrųjų siekė sukurti tautinę valstybę su išnaudojama dirbančiųjų klase ir prekių gamyba pagrįsta (valstybine) ekonomika.

 

Šių įvykių įtaka kairiųjų judėjimams visame pasaulyje buvo milžiniška – parama „nacionaliniams išsivadavimo judėjimams” tapo esmine dirbančiųjų judėjimo nuostata. Jos laikėsi ne tik įvairūs valstybinio socializmo šalininkai – trockistai, maoistai ir stalinistai, – bet ir kai kurie anarchistai.

 

Stalinistų, kurių politika šiaip ar taip remėsi nacionalizmu, požiūriu, „nacionalinio išsivadavimo kovos” sudarė priešpriešą JAV machinacijoms ir buvo naudingos SSSR, kuri, siekdama savų imperialistinių tikslų, materialiai arba politiškai rėmė tokias kovas. Maoistų ir Kubos revoliucijos įkvėptų veikėjų manymu, nacionalinis išsivadavimas būtinai turėjo paskatinti vakarietiško kapitalizmo žlugimą, kad tų šalių valstiečių judėjimai galėtų greičiau išplėtoti savo ekonomikas ir padidinti visų šalies gyventojų (jų manymu) gerovę.  Trockistai sukūrė galybę istorinių schemų, norėdami įrodyti, kad imperializmas, kaip teigė Leninas, buvo aukščiausia kapitalizmo forma ir kad nacionalinio išsivadavimo judėjimų pergalė pries imperializmą pasitarnautų įgyvendinant socializmo idėjas.

 

Šias idėjas papildė ir sustiprino septintajame XX amžiaus dešimtmetyje per pasaulį nusiritusi „Trečiojo pasaulio“ ideologijos banga, kuri daugeliu atžvilgių buvo reakcija į to meto bruzdėjimų, sutapusių su Vakarų kolonializmo irimu, nesugebėjimu virsti revoliuciniu judėjimu. Remiantis Lenino raštuose išdėstytomis idėjomis, buvo manoma, kad Vakarų pasaulio dirbančiųjų klasę valdo „proletariato aristokratija“, atsiradusi dėl imperialistinio grobikiškumo, ir vienintele socializmo viltimi liko „Trečiojo pasaulio“ tautų „savarankiškas apsisprendimas“. Egzotiški judėjimai, neva kovojantys su „imperializmu“, suprantamu kaip JAV imperializmas, remiami ir nūdien – tokia, pavyzdžiui, yra entuziastinga Vakarų pasaulio kairiųjų parama reakcingiems islamistų judėjimams.

 

Toks požiūris, be abejo, yra klaidingas, nes iškelia tautinius skirtumus aukščiau klasių kovos. Tačiau pokario laikotarpiu tarptautinio pokolonijinio kairiųjų judėjimo įtaka nacionalinio išsivadavimo judėjimams buvo iš esmės visaapimanti. Stalinizmas jau seniai buvo prisitaikęs prie vėliavomis mojuojančio nacionalizmo ir savo retorika dažnai nesiskyrė nuo fašizmo. Karo metu kairieji buvo Europos antifašistinių judėjimų priešakyje, o tai suteikė progą tiems patiems judėjimams po išsilaisvinimo užsitraukti nacionalizmo skraistę ir pateikti save kaip pagrindinius išlaisvintosios tautos „valios“ reiškėjus.

 

Ryškus pavyzdys – pagrindinis stalininės ir patriotinės organizacijos EAM-ELAS vaidmuo Graikijos pasipriešinimo kovose Antrojo pasaulinio karo metu; šios organizacijos nariai nevengė viešų anarchistų egzekucijų, konkurentų bei dirbančiųjų žudynių [8]. Kairiųjų ir patriotinių sąjūdžių vienijimasis po karo lėmė kairuolišką daugelio kolonijų nacionalinio išsivadavimo judėjimų kryptį, įtvirtinusią nacionalizmą kaip vieną pagrindinių kairiosios politikos idėjų visame pasaulyje, o kairiuosius – kaip nacionalistinių judėjimų pribuvėjas.

 

Deja, anarchistai nėra apsaugoti nuo tokių idėjų. Nemažai anarchistų yra pasisakę už „tautinio išsivadavimo“ kovas, t.y. kovas už tam tikrą valstybinę santvarką, kaip pasipriešinimą išnaudojimui – o toks pasipriešinimas yra anarchistų judėjimo tikslas. Kadangi, jų manymu, anarchistai priešinasi įvairioms šiuolaikinio pasaulio engimo formoms – dirbančiųjų klasės išnaudojimui, moterų, seksualinių ir etninių mažumų laisvės varžymui, – mes privalome priešintis ir vienos šalies priespaudai kitos šalies atžvilgiu. Klasikinio anarchizmo tradicija iš dalies suteikia pagrindo tokiai minčių sekai – pavyzdžiu gali būti liūdnai pagarsėjęs Michailo Bakunino teiginys „Kiekviena tauta, didelė ar maža, turi neginčijamą teisę būti savimi, gyventi pagal savo prigimtį. Ši teisė yra visuotinio laisvės principo išdava.“ Ir ne taip seniai Murray'us Bookchinas žurnale „Visuomenė ir gamta“ teigė: „Nė vienas kairysis libertaras negali priešintis pavergtos tautos teisei tapti savavalde bendruomene, susijungusia su kitomis tautomis... arba tautine valstybe, paremta hierarchine ir klasine nelygybe“.

 

Kairieji taip pat dažnai sugretina priešinimąsi imperialistiniam karui ir paramą tautiniam išsilaisvinimui arba bent jau taip sudrumsčia diskusijų vandenį, kad ši maišatis taptų neišvengiama. Tokiu būdu yra iškreipiamas pagrįstas bjaurėjimasis tokiais karais ir nuo priešinimosi jiems pereinama prie paramos silpnesniajai pusei. Istorijoje apstu tokios pozicijos pavyzdžių – pradedant dalies antimilitaristų demonstracijose prieš karą Vietname skanduojamu Šiaurės Vietnamo lyderio Ho Chi Minho vardu ir baigiant kai kurių kairiųjų, skelbiančių „Dabar visi mes esame Hezbollah“ protestais prieš Izraelio valstybę, bombardavusią Libaną.

 

Privalome atmesti tokią paramą silpnesnei arba besikuriančiai valstybei. Nesama nei objektyvios tautinio pasipriešinimo būtinybės, nei objektyvios engiamos tautinės dvasios, kurią neva atgaivina nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiai. Pirma, šie sąjūdžiai yra reali organizuota jėga, turinti savų tikslų ir siekių – įkurti tam tikrą išnaudotojišką valstybę, kontroliuojamą tam tikrų grupių. Tauta nėra represuota pirmapradė idėja, o tik pasakojimas, kurį sukūrė besiplečianti kapitalistinė valstybė. Nors imperijos struktūros tam tikroje teritorijoje ir yra sudedamoji dirbančiųjų klasę išnaudojančio aparato dalis, siekis jas pertvarkyti sukuriant„tautinę“ valstybę yra reakcingas. Kaip jau įsitikinome, nacionalizmo idėja yra priešiška visuomenės pažangai, nes susieja klases į vieną tautinį kolektyvą. Be to, kaip galime įsitikinti ir praktiškai, nacionalizmo idėja yra neišbaigta – naujose „nepriklausomose“ valstybėse visada rasime mažumas, kurioms nebus suteikta „teisė į savarankišką apsisprendimą“. Añtra, pasibaigus tautinio išsivadavimo kovoms, „vietinių“ valdančiųjų pasitelkiamos išnaudojimo formos netampa labiau priimtinos nei „užsieniečių“ metodai.

 

Šiaurės Korėjos dirbančiuosius engianti vietinė „komunistinė“ valstybė savo brutalumu prilygsta XX amžiaus Europos fašistinėms diktatūroms, Vietnamo dirbančiuosius išnaudoja kapitalistinė, į eksportą orientuota ekonomika, Zimbabvės dirbantieji, išsilaisvinę nuo Britanijos imperializmo, yra apgaudinėjami „vietinio“ gangsteriško režimo, o daugelis Lietuvos dirbančiųjų yra išnaudojami „savų“, „tautiečių“ kapitalistų. Nesunkiai rastume ir daugiau tokių pavyzdžių. Visose šiose valstybėse vyksta daugiau ar mažiau intensyvi klasių kova. Klasių kova yra kapitalistinės struktūros, įskaitant ir despotišką bolševikinį valstybinio kapitalizmo modelį, dalis, ir ji egzistuos visada, nepriklausomai nuo to, ar tam tikro laikotarpio valdančiąją klasę sudaro „vietiniai“.

 

Dar daugiau, akivaizdu, kad neseniai iš Vakarų kolonializmo priespaudos „išsilaisvinusios“ valstybės pačios ėmėsi brutalių karinių veiksmų. Pamokantis yra Vietnamo pavyzdys. JAV kariams pasitraukus, 1976 metais susivienijęs Vietnamas įsivėlė į keletą karinių konfliktų Indokinijos subkontinente. Viskas prasidėjo nuo žiauraus teritorinio konflikto su raudonaisiais khmerais, atėjusiais į valdžią po žvėriško JAV bombardavimo Kambodžoje, po kurioVietnamo kariuomenė okupavo šią šalį. Tai sudarė salygas Vietnamui dominuoti regione padedant sovietiniams imperialistams. Laosas iš esmės buvo satelitinė Vietnamo valstybė; Vietnamas įkūrė karines bazes Laose ir privertė jo vyriausybę nutraukti ryšius su Kinija. 1979 metais Kinija, paskatinta Vietnamo karo su satelitine Kambodžos valstybe, įvairių pasienio konfliktų ir teritorinių pretenzijų, įsiveržė į Vietnamą; tuomet žuvo dešimtys tūkstančių žmonių ir buvo nusiaubtas šiaurės Vietnamas.

 

Tautų „išsilaisvinimas” iš imperialistinio jungo paskatino virtines karų ir kitose pasaulio dalyse; nemažai XX amžiaus nacionalinių judėjimų buvo nukreipti prieš naujas pokolonijines, o ne Vakarų valstybes. Šri Lanka yra viena iš atvirų žaizdų, kurias paliko Vakarų imperializmas, įsiveldamas į vietinių valdančiųjų klasių galios žaidimus, palaipsniui įtraukiančius visą šalį į karinio ir etninio smurto veiksmus, kuriuose besivaržantys nacionaliniai judėjimai įstumia „savas” dirbančiųjų klases į tarpusavio konfliktą. Imperinė britų administracija Šri Lankoje nuo XIX amžiaus vidurio įtvirtino bendruomeninio atstovavimo sistemą salos įstatymų leidimo taryboje ir tokiu būdu sukūrė iki šių dienų besitęsiančią priešpriešą tarp tamilų mažumos ir sinhalų daugumos. Įvedus visuotinę rinkimų teisę ir galiausiai po Antrojo pasaulinio karo suteikus nepriklausomybę, tamilų (kurie iki tol turėjo neproporcingai daug postų vyriausybėje) galimybės patekti į privilegijuotas pareigas ženkliai sumažėjo; tai paskatino separatistinių nuotaikų stiprėjimą ir didėjančią tamilų mažumos diskriminaciją. Sinhalų vyriausybė, kolonizuodama tamilų apgyvendintas teritorijas, paskelbdama sinhalų kalbą oficialia bei uždrausdama iš Indijos tamilų regionų įvežtas knygas, laikraščius ir žurnalus tamilų kalba, padėjo atsirasti tamilų kovotojų grupėms ir kilti Šri Lankos pilietiniam karui.

 

Tamilų kovotojų grupių, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusių „Tamil Elamo išlaisvinimo tigrų” („Tamilų tigrų”)  plėtrą skatino skriaudos, kurias patyrė tamilai – ypač po Juodosios Liepos pogromų 1983 metais, kurių metu buvo išžudyti šimtai tamilų. Tačiau pareiškimas, kad „Tamilų tigrai” yra nacionalinės tamilų savigynos globėjai, greitai nublanksta, jei prisiminsime, kad vieni pirmųjų jų taikinių buvo konkuruojančios tautinės ir komunistinės grupės, tokios kaip „Tamil Elamo išlaisvinimo organizacija“, kurią „Tamilų tigrai” visiškai sunaikino 1986-aisiais. Kai „Tamilų tigrai” de facto tapo vyriausybe keletoje tamilų gyvenamų teritorijų, jie užsipuolė kitas mažumas – Šri Lankos musulmonus, kurie buvo išvaryti iš to regiono vykdant iškeldinimus, bauginant ir žudant žmones; įsimintina viena šio karo akimirkų, kai užsidarę mečetėje moterys, vyrai  ir vaikai buvo sušaudyti iš kulkosvaidžių. Nemaža dalis sinhalų dirbančiųjų, pasilikusių „Tamilų tigrų” kontroliuojamose teritorijose, sulaukė panašaus likimo.

 

Taigi „engiamų tautų“ nacionalizmas gali atnešti tik smurtą ir konfliktą, dirbančiųjų klasės susiskaldymą pagal tautybę, o  jų interesai paaukojami dėl „tautinio intereso“ tiek jau egzistuojančiose, tiek besikuriančiose valstybėse. Vakarų imperializmo nebuvimas neatneša taikos, o tautinis išsivadavimas neveda į savarankišką apsisprendimą, kuris yra neįmanomas kapitalistiniame pasaulyje. Tai lemia tautinės valstybės idėja, kuri iš esmės yra imperialistinė.

 

(Bus daugiau.)

 

Sukūrė: Anarchistų federacija

Platina: „Iš rankų į rankas press”

 

nacionalizmo brosiura - virselis