Tai knyga apie vieną svarbiausių politinių XX a. kataklizmų, apie žmogaus būseną visa naikinančio karo akivaizdoje, apie praktinę anarchistinių idealų realizaciją, nors ir trumpą lyg meteoro švystelėjimas. 1936 metais, pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, George Orwellas atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu trockistinės darbininkų milicijos,kovojančios prieš generolo Fransisco Franco armiją, nariu. Katalonija tuo metu buvo kontroliuojama anarchistų profsąjungų organizacijos CNT (Confederación Nacional del Trabajo). Autorius išvydo stulbinantį vaizdą, ypač netikėtą retrogradiškos feodalizmo dvasios persmelktoje Ispanijoje: miestą kontroliavo darbininkai, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė, tarsi visi žmonės iš tiesų yra lygūs ir viltis plevena ore,“ – rašė G. Orwellas.

George Orwell. Katalonijai pagerbti

II

Barbastro miestas, nors ir toli nuo fronto linijos, atrodė niūrus, aptrupėjęs. Gatvėmis, visaip stengdamiesi sušilti, slankiojo būriai milicininkų nudriskusiomis uniformomis. Ant vienos griūvančios sienos užtikau praėjusių metų plakatą, skelbiantį, kad tokią ir tokią dieną arenoje bus nukauti „šeši gražuoliai buliai“. Kaip graudžiai atrodė išblukusios jo spalvos! O kur dabar gražuoliai buliai ir gražuoliai matadorai? Net Barselonoje bulių kovos šiais laikais beveik nebūdavo rengiamos. Kažkodėl visi geriausi matadorai buvo fašistai.

Mano kuopa sunkvežimiu buvo pasiųsta į Siétamo miestelį, paskui – vakariau, į Alcubierrę, prie pat fronto linijos, einančios prieš Saragossą. Mūšiai dėl Siétamo vyko tris kartus, kol spalio mėnesį anarchistams pagaliau pavyko jį užimti, ir dabar jis buvo ištisais plotais artilerijos ištaškytas, o dauguma išlikusių namų paženklinti kulkų žymėmis. Čia, 500 metrų aukštyje virš jūros lygio, buvo žvėriškai šalta, tarsi iš niekur sūkuriais kilo tirštas rūkas. Tarp Siétamo ir Alcubierrės sunkvežimio vairuotojas paklydo (per šį karą tai atsitikdavo nuolat), ir mes kelias valandas rūke ieškojome kelio. Alcubierrę pasiekėme jau vėlai naktį. Per klampų purvą kažkas mus nuvedė į asilėnų tvartą, ten įsirausėme į pelus ir akimirksniu sumigome. Miegoti peluose, kai jie švarūs, visai neblogai: ne taip gerai kaip šiene, bet geriau negu šiauduose. Tik nušvitus rytui pamačiau, kad tuose peluose pilna plutgalių, laikraščio skiaučių, kaulų, negyvų žiurkių ir sumaigytų pieno skardinių.

Dabar mes buvome arti fronto linijos, pakankamai arti, kad užuostume būdingą karo kvapą – sulig mano patirtim, išmatų ir pūvančio maisto kvapą. Artilerijos neliesta Alcubierre atrodė geriau už daugumą pafrontės kaimų. Vis dėlto manyčiau, kad netgi taikos metu keliaujant po šiuos Ispanijos kraštus stebintų ypatingas Aragono kaimų skurdas ir purvas. Jie pastatyti nelyginant tvirtovės – daugybė aplink bažnyčią susispietusių namiūkščių iš molio ir akmenų, net pavasarį ten nepamatysi jokios gėlės, nėra nei sodų, nei darželių, vien diendaržiai, kur varganos vištos slidinėja po asilėnų mėšlą. Oras buvo bjaurus, pramaišiui čia rūkas, čia lietus. Siauri kaimo keliukai buvo pavirtę purvo jūra, vietomis iki pusės metro gylio, joje klimpo sunkvežimiai ir gremėzdiški valstiečių vežimai, traukiami asilėnų, kartais sukinkytų net po šešis, visuomet pratėgiui. Kaime nuolat stovint kariuomenei, jis pasidarė neapsakomu mėšlynu. Čia niekada nebuvo tokių dalykų kaip tualetas ar kanalizacija, tad ilgainiui neliko nė vieno kvadratinio metro, kur galėtum žengti nežiūrėdamas sau po kojomis. Bažnyčia seniausiai buvo paversta išviete, taip pat ir visi aplinkiniai laukai pusės kilometro spinduliu. Prisimindamas savo pirmus du mėnesius kare, visada prisimenu ir žiemiškus ražienų laukus išmatomis nukreiktais pakraščiais.

Praėjo dvi dienos, bet šautuvų vis dar neturėjome. Nuėjęs prie Comité de Guerra (8) ir apžiūrėjęs sieną su skylių juosta – ji atsirado nuo šautuvų salvių, čia sušaudant visokio plauko fašistus, – būdavai pamatęs viską, ką verta pamatyti Alcubierrėje. Priešakinėse linijose, matyt, buvo ramu, nes sužeistųjų atvykdavo labai mažai. Pagrindinė pramoga būdavo fašistų dezertyrai, atvežami čia su sargyba. Dauguma kovojančiųjų anoje fronto pusėje nebuvo jokie fašistai, o paprasčiausi nelaimingi šauktiniai, atlikinėję tarnybą tuo metu, kai prasidėjo karas, ir dabar laukiantys progos sprukti. Retkarčiais nedidelės jų grupelės, nepaisydamos pavojaus, prasmukdavo į mūsų pusę. Neabejoju, kad jų būtų perbėgę daugiau, jei jų giminaičiai nebūtų gyvenę fašistų užimtoje teritorijoje. Tie dezertyrai ir buvo pirmi mano pamatyti „tikri“ fašistai.

Stebėjausi, kad nuo mūsų jie nesiskiria niekuo, išskyrus chaki spalvos kombinezonus. Jie ateidavo alkani kaip vilkai – visiškai suprantamas dalykas dieną ar dvi pratūnojus niekieno žemėje, tačiau tai būdavo pergalingai pateikiama kaip įrodymas, kad fašistų kariuomenė badauja. Žiūrėjau, kaip vienas jų buvo valgydinamas valstiečio namuose. Graudokas vaizdas. Kokių dvidešimties metų berniokas – aukštas, vėjų nugairintas, iš drabužių likę vien skudurai – susigūžęs prie krosnies stačiais kąsniais rijo iš dubenėlio troškinį, jo akys visą laiką nervingai lakstė jį apstojusių milicininkų ratu. Man regis, jis vis dar baiminosi, kad mes esame kraugeriai „raudonieji“ ir sušaudysime jį, kai tik baigs valgyti. Ginkluotas sargybinis glostė jam petį ir raminamai caksėjo liežuviu. Vieną įsimintiną dieną atvyko iš karto penkiolika dezertyrų. Su didžiausiu triumfu jie buvo pervesti per kaimą, priešakyje ant balto arklio jojant raiteliui. Man pavyko padaryti nelabai ryškią jų fotografiją, bet vėliau ją kažkas pavogė.

Trečią mūsų rytą Alcubierrėje gavome šautuvus. Seržantas šiurkščiu tamsiai geltonu veidu išdalijo juos mums asilėnų tvarte. Pamatęs, kas teko man, net sudrebėjau iš apmaudo. Tai buvo 1896-ųjų laidos vokiškas „Mauser“ – daugiau kaip keturiasdešimties metų senumo! Aprūdijęs, sunkiai slankiojanti spyna, medinis povamzdis suskilęs. Vieno žvilgsnio į vamzdį pakako, kad įsitikinčiau, jog jis pažeistas korozijos ir tinka nebent per tvorą mesti. Dauguma kitų šautuvų buvo tokie pat prasti, kai kurie net prastesni, ir niekam nerūpėjo, kad geresni tektų tiems, kurie moka jais naudotis. Patį geriausią šautuvą, vos dešimties metų senumo, gavo pusprotis penkiolikmetis žvėriūkštis, visų vadinamas maricón (vištgaidžiu). Per penkias minutes trukusį „instruktažą“ seržantas paaiškino mums, kaip užtaisyti šautuvą ir kaip išardyti spyną. Dauguma milicininkų anksčiau nebuvo laikę rankose ginklo ir, manyčiau, tik vienas kitas iš jų žinojo, kam reikalingas taikiklis. Kiekvienas gavome po penkiasdešimt šovinių, tada išsirikiavome, užsimetėme ant pečių kuprines ir išžygiavome į priešakinę liniją – ji ėjo maždaug už penkių kilometrų.

Mūsų centuria, aštuoniasdešimt vyrų ir keletas šunų, kreivojo keliu. Kiekviena milicijos kolona kaip talismaną turėdavo po šunį ar kelis šunis. Vienam mus lydėjusiam vargšui gyvuliui ant šono buvo įdegintos didžiulės raidės POUM, ir jis sliūkino šalimais tarsi suprasdamas, kad su jo išvaizda kažkas negerai. Voros priešakyje, greta raudonos vėliavos, ant juodo žirgo jojo comandante Georges Kopp, apkūnus belgas, dar toliau priekyje šen ir ten mūdravo jaunikaitis iš banditiškai atrodančios milicijos kavalerijos, šuoliais įveikdamas kiekvieną kalvelę ir jos viršuje nutaisinėdamas šaunias pozas. Daugybė puikių ispanų kavalerijos žirgų revoliucijos metu buvo užgrobta ir atiduota milicijai – ši, žinoma, dabar stengėsi juos negyvai užvaryti.

Kelias vingiavo pageltusiais nederlingais laukais, neliestais nuo praėjusių metų pjūties. Priešakyje buvo matyti neaukštas kalvagūbris, skiriantis Alcubierrę ir Saragossą. Mes artėjome prie fronto linijos, prie bombų, kulkosvaidžių ir purvo. Širdies gilumoje mane ėmė baimė. Žinojau, kad šiuo metu fronte ramu, bet, skirtingai nuo daugumos aplinkinių, buvau pakankamai senas, kad prisiminčiau Didįjį karą, nors ir nepakankamai senas, kad būčiau galėjęs jame dalyvauti. Karas man reiškė švilpiančias kulkas ir sviedinius, skraidančias metalo skeveldras, o pirmiausia – purvą, utėles, alkį ir šaltį. Keista, bet šalčio aš bijojau labiau negu priešo. Tai nedavė man ramybės visą laiką, kol buvome Barselonoje. Aš netgi naktimis negalėdavau sudėti akių įsivaizduodamas apkasų šaltį, kovinę parengtį žvarbiais priešaušriais (9), ilgas valandas sargyboje su šarmotu šautuvu, lediniu purvu apskretusius batų aulus.

Turiu prisipažinti ir tai, kad su siaubu žvelgiau į žmones, tarp kurių žygiavau. Neįmanoma apsakyti, kokia palaida bala mes atrodėme. Žygiavome pakrikę kur kas labiau nei avių banda. Nenuėjus nė trejeto kilometrų, voros galo jau nebuvo matyti. Kone pusė vadinamųjų vyrų buvo vaikai – tiesiogine prasme vaikai, nes daugių daugiausia turėjo šešiolika metų. Tačiau visi jie buvo laimingi, apimti jaudulio, kad pagaliau atsidurs fronte. Artėjant prie priešakinės linijos, berniukai, susibūrę aplink raudoną vėliavą, ėmė šūkauti: Visca POUM! Fascistas – maricones! (10) ir panašiai – tie šūksniai turėjo būti karingi ir grėsmingi, bet, sklisdami iš vaikiškų burnų, skambėjo gailiai it kačiukų kniaukimas. Atrodė siaubinga, kad Respubliką turi ginti šitoks tuntas apskurusių vaikų, nešinų susidėvėjusiais šautuvais, kuriais jie net nemoka naudotis. Prisimenu save galvojant: kas atsitiktų, jei virš mūsų skristų fašistų lėktuvas – ar lakūnas vargintųsi pikiruoti ir šaudyti iš kulkosvaidžio? Juk netgi iš savo aukštybės jis pamatytų, kad nesame tikri kareiviai.

Priėję kalvagūbrį, mes pasukome iš kelio dešinėn ir ėmėme kopti siauru asilėnų taku, įkypai kylančiu į kalvą. Kalvos tose Ispanijos vietose keistos sandaros: pasagos pavidalo, su gana plokščiomis viršūnėmis ir labai stačiais, neriančiais į bedugnes griovas kriaušiais. Kalvų viršuje auga tik skurdūs krūmokšniai ir viržiai, visur kyšo balti klinčių kaulai. Fronto linija čia buvo ne ištisinė apkasų linija – tokiame kalvotame krašte tai būtų tiesiog neįmanoma, o paprasčiausia grandinė ant kiekvienos kalvos įrengtų įtvirtintų postų, vadinamų „pozicijomis“. Dar nepakilę iki pasagos viršūnės, pamatėme savo „poziciją“: dantytą smėlio maišų užtvarą, besiplaikstančią raudoną vėliavą, iš blindažų virstančius dūmus. Priėjome kiek artėliau ir aš užuodžiau šleikščią salsvą smarvę, kuri nuo tol įsikūrė mano šnervėse daugeliui savaičių. Mat visos atliekos buvo metamos į žemės plyšį, čia pat už pozicijos, ir per kelis mėnesius ten susidarė storas dvokiantis duonos plutų, ekskrementų ir surūdijusių skardinių klodas.

Kuopa, kurią turėjome pakeisti, krovėsi mantą. Po trijų priešakinėje linijoje praleistų mėnesių jų uniformos buvo apskretusios purvu, batai nuplyšę, daugumos veidai – barzdoti. Mūsų pasveikinti iš blindažo išropojo pozicijai vadovaujantis kapitonas pavarde Levinski, visų vadinamas tiesiog Benjaminu. Jis buvo žemo ūgio, kokių dvidešimt penkerių metų jaunuolis standžiais juodais plaukais, Lenkijos žydas, bet prancūziškai kalbėjo tarsi gimtąja kalba. Tuo karo tarpsniu jo blyškus azartiškas veidas visada būdavo labai purvinas. Aukštai virš galvos zvimbtelėjo kelios atsitiktinės kulkos. Pozicija buvo pusračio formos, maždaug penkiasdešimties metrų skersmens, su parapetu, sudėtu pusiau iš smėlio maišų, pusiau iš klinties gabalų. Trisdešimties ar keturiasdešimties blindažų angos atrodė panašios į žiurkių landas. Williams, aš ir Williamso svainis ispanas skubiai nėrėme į artimiausią neužimtą, iš pažiūros tinkamą gyventi blindažą. Kažkur tolumoje pokštelėjo šautuvo šūvis ir keistai atsikartojančiu aidu nusirito akmeningais tarpukalviais. Kai numetę kuprines ropštėmės atgal į lauką, nuaidėjo dar vienas šūvis, ir vienas iš mūsų kuopos vaikų atbėgo nuo parapeto kraujais paplūdusiu veidu. Pasirodo, jis šovė iš savo šautuvo ir kažkaip sugebėjo išsprogdinti spyną, tūtelės skeveldros juostelėmis suraižė jo galvos odą. Tai buvo mūsų pirmas sužeistasis – nieko nuostabaus, kad jis susižeidė pats.

Po pietų statėme savo pirmąsias sargybas, ir Benjaminas apvedė mus aplink poziciją. Už parapeto ėjo siaurų, uoloje iškirstų tranšėjų sistema su itin primityviomis šaudymo angomis, padarytomis iš klinties gabalų. Iš viso įvairiose tranšėjos vietose ir už vidinio parapeto turėjo stovėti dvylika sargybinių. Priešais tranšėją buvo priraizgyta spygliuotosios vielos, už kurios šlaitas krito žemyn į, atrodytų, dugno neturinčią griovą, kitoje pusėje buvo matyti plikos kalvos, vietomis grynos uolos, viskas pilka ir žiemiška, jokios gyvybės, net paukščio. Atsargiai žvilgtelėjau pro šaudymo angą, mėgindamas įžiūrėti fašistų tranšėją.

– Kur priešas?

– Vo ten, – plačiai mostelėjo ranka Benjaminas. (Jis kalbėjo angliškai, tik labai baisiai.)

– Kur ten?

Mano supratimu apie apkasų karą, fašistai turėjo būti už kokių penkiasdešimties ar šimto metrų. Bet nieko negalėjau įžiūrėti, – matyt, jų apkasai buvo labai gerai užmaskuoti. Staiga su siaubu pamačiau, kur Benjaminas rodo: į priešingos kalvos viršūnėje, anapus griovos, ne mažiau kaip už septynių šimtų metrų kyšantį vos įžiūrimą parapeto kontūrą ir raudoną su geltona vėliavą – fašistų poziciją. Tai mane neapsakomai nuvylė. Iki jų taip toli! Tokiu atstumu iš mūsų šautuvų jokios naudos. Tačiau tą akimirką kažkuris iš mūsiškių susijaudinęs šūktelėjo. Pliku anos kalvos šlaitu ropštėsi du fašistai, iš tolo atrodantys kaip pilkos žaislinės figūrėlės. Benjaminas stvėrė arčiausiai stovinčio kovotojo šautuvą, prisitaikė ir paspaudė nuleistuką. Klingt! Šovinys neiššovė. Pamaniau, kad tai blogas ženklas.

Vos atsidūrę tranšėjoje, naujieji sargybiniai pradėjo įnirtingai šaudyti akių plotu, į nieką konkrečiai nesitaikydami. Mačiau fašistus, mažyčius tarsi skruzdėlės, šmėžuojančius pirmyn ir atgal už savo parapeto, ir retkarčiais koks juodas taškas, tai yra galva, trumpam įžūliai sustingdavo. Buvo akivaizdu, kad šaudyti beprasmiška. Bet sargybinis iš kairės, kaip ispanams įprasta palikęs postą, prisigretino prie manęs ir ėmė įkalbinėti šauti. Mėginau paaiškinti jam, kad iš tokio atstumo ir su tokiais šautuvais pataikyti į žmogų įmanoma nebent atsitiktinai. Tačiau jis buvo dar vaikas ir vis baksnojo šautuvu vieno taško link, išsišiepęs lyg šuo, nekantriai laukiantis, kol šeimininkas mes akmenuką. Galiausiai nustačiau taikiklį septyniems šimtams metrų ir paleidau šūvį. Taškas dingo. Tikiuosi, kad kulka pralėkė pakankamai arti to fašisto, ir jis bent krūptelėjo. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai šoviau į žmogų.

Dabar, pamačius frontą, mane apėmė pasibjaurėjimas. Ir tai vadinama karu! Juk priešas beveik nepasiekiamas! Lioviausi stengęsis laikyti galvą žemiau brustvero. Tačiau neilgai trukus man pro ausį piktai prazvimbė kulka ir cvaktelėjo į užpakalinį tranšėjos pylimą. O varge, aš įtraukiau galvą į pečius! Visą gyvenimą prisiekinėjau sau, kad neįtrauksiu galvos, kai kulka pirmą kartą praskries pro mane, bet, matyt, tas judesys yra instinktyvus, ir beveik visi bent kartą tai padaro.  

__________

(8) Iš padalinių atstovų sudarytas Karo komitetas, vadovaujantis kolonos veiksmams. (Vert. past.)

(9) Tais laikais puolimas paprastai prasidėdavo prieš aušrą arba prieš sutemstant, todėl tokiu metu visada būdavo skelbiama kovinė parengtis. (Vert. past.)

(10) „Valio POUM! Fašistai – višgaidžiai!“ (Kat., isp.)

George Orwell. Katalonijai pagerbti. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2010.