Skaitant šį tekstą verta atminti, kad revoliucinio maištingojo anarchizmo pradininkas M. Bakuninas, savo darbuose daug dėmesio skyręs masonų organizacijoms, pats buvo masonas ir tikėjo, kad „laisvųjų mūrininkų” principai gali pasitarnayti socialinei revoliucijai. 1845 m. priimtas į vieną Prancūzijos masonų ložę, vėliau jis ilgą laiką priklausė Florencijos „Socialinės pažangos” ložei. 1964 m. M. Bakuninas parašė veikalą „Tarptautinė slaptoji žmonijos išlaisvinimo draugija“ ir įkūrė Tarptautinę revoliucionierių draugiją, vėliau pervadintą Tarptautine brolija, į kurią verbavo aktyviausius Europos revoliucionierius.

***

Draugams iš Tarptautinės darbininkų asociacijos

Le Loklyje (Le Locle) ir Šo de Fone (La Chaux-de-Fonds)

Draugai ir broliai!

Prieš palikdamas jūsų kalnus, jaučiu poreikį dar kartą raštu pareikšti savo gilų dėkingumą už jūsų brolišką priėmimą. Argi ne nuostabu, kad kažkoks žmogus, rusas, buvęs dvarininkas, kurio jūs anksčiau visiškai nepažinojote ir kurio koja pirmą kartą žengė į jūsų žemę, tuoj pat buvo apsuptas kelių šimtų brolių! Tokį stebuklą šiuo metu gali parodyti tik Tarptautinė darbininkų asociacija, ir taip yra dėl paprastos priežasties: joje vienintelėje dabar reiškiasi istorinis gyvenimas ir politinės bei socialinės ateities kūrybinė jėga. Tie, kuriuos suvienija gyva mintis, gyva valia ir didis bendras siekis, iš tikro yra broliai, netgi jei vienas kito ir nepažįsta.

Buvo metas, kai buržuazija, turėdama tokią pat gyvybinę galią ir būdama vienintelė istorinė klasė, sukūrė brolybės ir vienybės įvaizdį tiek savo veikla, tiek ir savo mintimis. Tai buvo geriausias šios klasės, be abejo, visada gerbiamos, bet nuo šiol bejėgės, bukos ir nevaisingos, laikotarpis, tai buvo jos energingiausios plėtros epocha. Tokia buržuazija buvo iki 1793 metų revoliucijos. Tokia ji, tik kiek mažesniu mastu, buvo iki 1930 ir 1948 metų revoliucijų. Tada prieš bužuaziją plytėjo visas pasaulis, ji turėjo užimti savo vietą visuomenėje. Organizuota, protinga, drasi, jausdamasi teisi ir ginanti visų teises,, ji pasižymėjo nenugalima galia. Todėl ji sukėlė tris revoliucijas prieš jungtines monarchų, dvarininkų ir dvasininkų pajėgas.

Tuo metu buržuazija irgi sukūrė galingą tarptautinę asociaciją – frankomasonus.

Labai klystų tas, kuris apie praėjusio amžiaus frankomasonus spręstų pagal tai, kuo jie tapo šiandien. Frankomasonai, šis buržuazinis darinys, savo augančia galybe, o po to nuosmukiu tarytum išreiškė buržuazijos intelektualinę ir moralinę plėtrą, galybę ir nuosmukį. Šiuo metu, smukęs iki liūdno senos intrigantės ir plepės vaidmens, jis atrodo niekingas, niekam tikęs, kartais žalingas ir visada juokingas.

Tuo tarpu iki 1830 ir ypač iki 1793 m. frankomasonai pritraukė beveik visus, su nedidelėmis išimtimis, guvausius protus, karščiausiais širdis, išdidžiausias valias ir drąsiausius charakterius. Jų organizacija buvo veikli, galinga ir iš tikro naudinga. Ji įkūnijo didžias XVIII amžiaus humanitarines idėjas ir diegė jas į gyvenimą. Visi didieji laisvės, lygybės, brolybės, žmogaus proto ir teisingumo principai, kuriuos tyrinėjo to amžiaus teoretikai ir filosofai, tapo praktinėmis frankomasonų dogmomis, jų naujos moralės ir naujos politikos pagrindu – gigantiško griaunančio ir kuriančio projekto dvasia. Tuo metu būtent frankomasonai įkūnijo pasaulinį revoliucinės buržuazijos sąmokslą prieš feodalinę, monarchistinę ir dievišką tironiją.

Tai buvo buržuazijos internacionalas.

Visiems žinoma, kad pagrindiniai pirmosios revoliucijos veikėjai buvo frankomasonai ir kad šią revoliuciją frankomasonų dėka kitose šalyse džiaugsmingai pasitiko jos draugai ir atsidavę sąjungininkai, o tai, žinoma, labai prisidėjo prie jos pergalės. Bet taip pat akivaizdu, kad revoliucijos pergalė nužudė frankomasonus, nes revoliucijai įvykdžius pagrindinius buržuazijos pageidavimus ir pastačius ją į kilmingos aristokratijos vietą, buržuazija, ilgą laiką buvusi engiama ir išnaudojama klasė, natūraliai tapo privilegijuota, išnaudojančia, engiančia, konservatyvia ir reakcine klase, tapo valstybės drauge ir patikima jos atrama. Valdžią užgrobus pirmajam Napaleonui, frankomasonų organizacijos daugelyje Europos šalių tapo imperinėmis įstaigomis.

Senosios tvarkos restauracija iš dalies atgaivino buržuaziją. Jį, matydama pavojų, kad senasis režimas gali sugrįžti, ir verčiama užleisti bažnyčiai ir bajorijai pozicijas, iškovotas per pirmąją revoliuciją, nenoromis vėl tapo revoliucinė. Bet koks buvo skirtumas tarp šio drungno revoliucingumo ir karšto, galingo revoliucingumo, įkvėpusio ją praėjusio šimtmečio pabaigoje! Tada buržuazija buvo nuoširdi, ji nuoširdžiai ir naiviai tikėjo žmogaus teisėmis, ją įkvėpė griovimo ir atsinaujinimo idėjomis, ji buvo pačiame proto galių ir fizinių jėgų žydėjime. O kilus restauracijos pavojui, į sąmokslininkų prieš dvarininkiją, klerikalinį režimą ir karalius gretas stojo anaiptol ne visa buržuazija, o tik jos dalis.

Buržuazija dar neįtarė, kokia praraja ją skiria nuo liaudies. Ji manė esanti ir iš tikro buvo tikroji liaudies atstovė. Termidoro reakcija ir Babeufo sąmokslas visiems laikams sugriovė šią iliuziją. Atsivėrė gili praraja, skirianti darbo liaudį nuo išnaudotojiškos, valdančios ir klestinčios buržuazijos. Kad ši praraja būtų užpildyta, į ją reikės įstumti visą buržuazijos klasę, visas buržua privilegijas.

Kitame laiške, jei leisite, išplėtosiu savo mintis apie paskutinę konstitucinio liberalizmo ir buržuazinio karbonarizmo fazę.

Ženeva, 1869 m. vasario 23 d.

Le Progres, Nr. 6 (1869 m. kovo 1 d.)

Михаил Бакунин. Избранные сочинения. Том IV. Книгоиздательство „Голос труда“. Петербург-Москва. 1920.

Iš http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas

2011 11 05