Kas yra valstybė? Metafizikai ir juristai atsako mums, kad tai visuomeniškas dalykas. Bendri interesai, bendra gerovė ir kolektyvinės teisės priešinamos su žalingu egoistinių interesų ir aistrų poveikiu. Tai teisingumas, moralumo ir dorybingumo įsikūnijimas žemėje. Vadinasi, individams negali būti didesnio žygdarbio ir garbingesnės pareigos, kaip tik aukotis ir mirti dėl valstybės klestėjimo, dėl valstybės galybės.
Štai ir visa valstybės teologija, nusakoma keliais žodžiais. Tačiau pažvelkim, ar ši politinė teologija, kaip ir bet kokia kita religinė teologija, po labai gražia ir poetine išore neslepia labai kasdieniškos ir purvinos tikrovės.
Iš pradžių išanalizuokime pačią valstybės įdėją – tokią, kokią mums dėsto jos šlovintojai. Tai neva natūralios laisvės ir kiekvieno iš mūsų – individo ir nedidelių kolektyvų (asociacijų, komunų ir provincijų) – interesų auka dėl visų žmonių interesų ir laisvės, dėl visumos gerovės. Bet kas gi tikrovėje yra ta visuma? Sakoma, kad ji yra visų individų ir visų mažesnių žmonių kolektyvų visuma.
Tačiau šiai visumai reikia paaukoti visus individualius ir vietinius interesus, tad nebeaišku, kaip kaip ji gali atstovauti mūsų interesus. Ji nėra organiška visuma, leidžianti laisvai kvėpuoti kiekvienam žmogui. Ji netampa turtingesnė, galingesnė ir laisvesnė, kuo plačiau jos glėbyje išsiskleidžia kiekvieno laisvė ir gerovė. Tai ne natūrali žmonių visuomenė, kuri įtvirtina ir didina kiekvieno žmogaus gyvybingumą visų žmonių gyvenimais.
Priešingai – ji sunaikina ir individus, ir visas vietines asociacijas. Valstybė – tai abstrakcija, žudanti gyvą visuomenę, neigianti gyvenimą ir žmonių teises dėl vadinamosios visuotinės gerovės. Valstybė – tai politinės religijos altorius, ant kurio aukojama natūrali visuomenė. Ji – baisi rijikė, panašiai kaip bažnyčia, viską suryjanti ir gyvenanti žmonių aukomis. Valstybė, pasikartosiu dar kartą, yra jaunesnioji bažnyčios sesuo.
Norėdamas įrodyti bažnyčios ir valstybės tapatumą, aš prašau skaitytoją konstatuoti faktą, kad abi jos yra iš esmės grįstos gyvybės bei prigimtinių teisių aukos idėja ir kad jų ištakose glūdi tas pats principas – žmonių nuodėmingumo principas, kurį galima įveikti tik Dievo malone (žmogiškąją prigimtį numarinant Dievo vardu) arba tik valstybės įstatymu (paaukojant individą ant valstybės altoriaus). Ir bažnyčia, ir valstybė siekia perkurti žmogų, pirmoji nori jį paversti šventuoju, antroji – piliečiu. Abiem atvejais žmogaus prigimtis turi mirti, nes ją vienbalsiai smerkia ir bažnyčios religija, ir valstybės religija.
Štai tokios tapačios yra bažnyčios ir valstybės teorijos. Jos yra grynos abstrakcijos, tačiau bet kokioje istorinėje abstrakcijoje glūdi realūs ir grubūs istoriniai faktai. Bažnyčios ir valstybės atvejais tai smurtas, plėšimai, užkariavimai ir vergovė.
Žmogus taip sutvertas, kad nepasitenkina tuo, ką daro. Jis jaučia poreikį paaiškinti ir pateisinti savo veiksmus prieš savo sąžinę ir visą pasaulį. Vadinasi, religija pasirodė pačiu laiku, kad palaimintų įvykusius faktus ir neteisingus grubius poelgius paverstų teise. Jurisprudencija ir politinė teisė, kaip žinome, iš pradžių buvo grindžiama gryna teologija, vėliau – metafizika, kuri yra ne kas kita, kaip užmaskuota teologija, turinti juokingas pretenzijas į prasmę ir beviltiškai siekianti suteikti jai mokslinį pobūdį.
Pažiūrėkime, kokį vaidmenį realiame žmonių visuomenės gyvenime vaidino ir tebevaidina valstybės abstrakcija, lygiagreti istorinei abstrakcijai, vadinamai bažnyčia.
Valstybė savo esme yra milžiniškos kapinės, kuriose laidojamos visos individualaus gyvenimo apraiškos, visi individualūs interesai, kurių visuma sudaro visuomenę. Tai altorius, ant kurio dėl politinės didybės aukojama tikra laisvė ir tautų gerovė. Kuo gausesnės šios aukos, tuo tobulesnė valstybė. Todėl Rusijos imperija, kalbant be retorikos ir skambių frazių, yra pati tobuliausia valstybė Europoje. Priešingai, visos valstybės, kuriose tautos dar gali kvėpuoti, yra netobulos valstybės, o visos kitos bažnyčios, lyginant su Romos katalikų bažnyčia, yra nevykusios bažnyčios.
Valstybė – tai abstrakcija, ryjanti žmonių gyvenimus. Tačiau tam, kad abstrakcija užgimtų ir toliau gyvuotų realiame pasaulyje, reikia, kad egzistuotų realus kolektyvinis kūnas, suinteresuotas jos gyvavimu. Tokiu kūnu negali būti žmonių dauguma, nes būtent ji yra valstybės auka; jo prisireikti gali tik privilegijuotai grupei, valstybės žynių luomui, valdančiai ir turinčiai turto klasei. Kaip tik ši klasė valstybėje tampa tuo, kuo bažnyčioje yra dvasininkų luomas, t. y. šventikai.
Iš tikro – ką mes matome visoje istorijos tėkmėje? Valstybė visuomet buvo kokios nors privilegijuotos klasės įrankis: dvasininkų luomo, bajorijos arba buržuazijos. Pagaliau, kai visos kitos klasės išsisėmė, į sceną įžengė biurokratų klasė, ir tada valstybė nukrito arba, jeigu norite, pakilo iki mašinos lygmens. Šiaip ar taip, valstybės egzistavimui būtinai reikia, kad kokia nors privilegijuota klasė būtų suinteresuota jos gyvavimu. Solidarūs šios privilegijuotos klasės interesai ir yra tai, kas vadinama patriotizmu.
Ženeva, 1869 m. balandžio 28 d.
Le Progres, Nr. 9 (1869 gegužės 1 d.), psl. 2-3.
Iš http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas
2011 11 05
