Ekonominė krizė, siaučianti visame pasaulyje, ne tik atima, retsykiais ji ir duoda, jei ne pinigų ar darbo, tai bent naują požiūrį į gyvenimą ir nemenkų iššūkių. Kai britė Katharine Hibbert prarado darbą, o nuomojamas butas tapo per brangus malonumas, ji nutarė pabandyti ką nors visiškai nauja – kraustytis gyventi į neapgyvendintus namus, dar vadinamus skvotais, valgyti tik tai, ką galima gauti nemokamai, ir naudoti tik tuos daiktus, kurie kitiems nebereikalingi. Kitaip tariant, mergina nutarė metus gyventi už nieką nemokėdama nė cento.
„Sėdėjau parke ant suoliuko ir jaučiausi beviltiškai. Netekau darbo, atsisakiau buto ir nutariau gyventi kitaip. Prisipažinsiu, pradžia buvo sunki, sėdėdama ant suoliuko nenumaniau, nuo ko pradėti naują savo gyvenimo etapą. Žinojau, kad reikia susirasti vietą, kur galėčiau pernakvoti, ir maisto, kuris būtų jau nereikalingas kavinei ar maisto prekių parduotuvei. Teturėjau kelis drabužius, miegmaišį ir 20 svarų banknotą, labiausiai norėjau grįžti namo ir jaukiai kiūtoti lovoje, bet jau buvo per vėlu.
Iki šio gana drastiško sprendimo mano gyvenimas buvo lengvas ir geras. Aš buvau jauna, dirbau mėgstamą žurnalisto darbą, gyvenau nuomojamame bute ir draugavau su geru vaikinu. Gyvenimas buvo stabilus, o kalbos apie vartojimą, taupymą manęs nepasiekdavo. Matyt, viskas man sekėsi pernelyg gerai, nes staiga ėmė stigti iššūkių, tapo nuobodu. Tada gyvenimas ir ekonominė krizė mestelėjo iššūkį.
Nutariau metus gyventi taip, kad nereikėtų pinigų, nes jų aš ir neturėjau: neliko darbo, o tėvų siūlomos paramos nenorėjau priimti. Jau anksčiau buvau sutikusi žmonių, kurie apsistodavo negyvenamuose namuose, valgydavo maistą, kurį išmesdavo kavinės ir parduotuvės, važinėdavo dviračiais, kurių niekam nereikėjo. Nutariau prisijungti prie jų.
Pirmą tuščia namą, kuriame vėliau apsistojau, man padėjo susirasti menkai pažįstami, bet draugiški skvoteriai. Pirmosios naktys buvo neramios, o ir vieta bei kompanija – abejotina. Kiek vėliau padedama jau kitų pažįstamų susiradau padoresnę gyvenamąją vietą, susipažinau su naujojo gyvenimo taisyklėmis.
Anglijoje ir Welse galima įsikurti negyvenamuose namuose, taip besielgiantys žmonės nepažeidžia įstatymų, tiesa, dažniausiai tai greitai pastebi tų patalpų tikrieji savininkai ir atsiunčia raštą iš teismo, tuomet privalu išsikelti. Gyvendamas skvote greitai susidraugauji su tokio pat likimo draugais, dalijiesi informacija, bendrauji. Tiesa, kraustytis iš vieno tuščio namo į kitą teko dažnai ir tai nebuvo malonu, bet ilgainiui ir prie to pripratau. Sunkiausia būdavo nuspręsti kokius daiktus palikti, o kokius temptis su savimi į naują gyvenamąją vietą.
Gauti daiktų neturint pinigų labai lengva, užtenka pasivaikščioti po padoresnių namų kvartalą ir į savo kuklų būstą gali parsinešti radijo aparatą, lagaminą, čiužinį ar veidrodį. Jei pasiseks, šį turtą parsigabensi dviračiu, nes ir šio jau niekam nebereikia.
Pradėjusi gyventi kitaip netrukau išmokti šį tą pasitaisyti, susimeistrauti ar panaudoti ne pagal tiesioginę paskirtį. Taip gyventi buvo tik įdomiau. Tiesa, pirmą kartą ieškotis maisto buvo sunkoka ir nemalonu. Nejaukiai jaučiausi kuisdamasi atliekų dėžėje, teko susitepti rankas ir ištraukti kelis maišus šiukšlių, kol radau maisto, kurį nebaisu valgyti. Kiek vėliau jau žinojau, kurios kavinės ir parduotuvės maistą išmeta dar šviežią, ateidavau laiku ir susirinkdavau skaniausius kąsnelius. Namo kaskart parsinešdavau vis kito, bet sveiko ir skanaus maisto. Valgiau daug daržovių, jų gaudavau nuėjusi į turgų.
Nepatikėsite, kiek daug šviežio ir skanaus maisto kasdien keliauja į šiukšlių dėžės. Kasdien valgiau salotas, melionus ar šviežias uogas, gardumynus, kurių kasdien neįpirkdavau net tada, kai dirbau ir turėjau pinigų. Žinoma, ne visos šiukšlių dėžės buvo atviros, ne visur mūsų laukė, bet susidurti su policija ar piktais parduotuvių vadybininkais neteko.
Pirmais savo naujo gyvenimo mėnesiais stengiausi nieko nepirkti ir neleisti pinigų, netrukus pastebėjau, kad neturėti pinigų, nepirkti, o maistą gauti už dyką tapo savaime suprantama. Prireikus pinigų higienos priemonėms ar kukliai mobiliojo telefono sąskaitai apmokėti, aš jų užsidirbau labai paprastai – pardaviau tai, ką buvau radusi gatvėje: popierius makulatūrai, stiklo ir plastiko tarą.
Įpratau beveik nieko nepirkti, nekaupti daiktų, todėl atėjus gimtadieniui savo artimųjų ir draugų, kurie vis dar įtariai žiūrėjo į mano gyvenimo eksperimentą, paprašiau bilietų į teatrą, kiną ir sporto varžybas. Nenorėjau jokių daiktų ar drabužių, supratau, kad pirkimas, vartojimas nebeteikia malonumo.
Labiausiai naujasis gyvenimas man patiko todėl, kad galėjau ilgai miegoti, nejaučiau jokios įtampos, manęs niekas neskubino dirbti greičiau arba geriau, išties dirbti man nereikėjo. Daug skaičiau, valandų valandas leisdavau bibliotekose, galerijose ar nemokamuose kino seansuose. Pasiilgusi veiklos ėmiau savanoriauti. Pamažu mano tėvai nustojo dėl manęs jaudintis, o draugai ir pažįstami tokį mano gyvenimo būdą ėmė toleruoti.
Pradėdama šį eksperimentą, be pinigų ketinau išgyventi metus, bet štai metai jau eina į pabaigą, o aš nenoriu baigti šio eksperimento. Man patinka gyventi nieko nemokant už būstą ir maistą, imu suvokti, kad mes per daug perkame ir vartojame. Nemokėdama už maistą ir gyvenimą supratau, kad taip gyventi gali ir daugiau žmonių, deja, jiems trukdoma.
Kavinės ir maisto prekių parduotuvės ėmė specialiai gadinti dar gerą, valgyti tinkamą maistą, šiukšlių konteineriai rakinami, o juose besikuičiantys žmonės gali būti nubausti už vagystę. Labdaros organizacijos, dalijančios maistą, tikina, kad jos išdalija tik ketvirtadalį to, ką galėtų išdalyti. Nereikalingo, neparduoto ir nesuvalgyto maisto paprasčiausiai gailima. Prekybininkai jį mieliau išmeta, nei atiduoda tiems, kurie jį norėtų suvalgyti. Apleistų namų savininkai patys juose negyvena, bet užleisti jų kitiems nenori.
Vis dėlto net matydama šiuos trūkumus aš jaučiuosi laiminga, nes nemokamo gyvenimo pranašumai tai ne tik pinigai, tai dar ir žmonės, kuriuos visai netikėtai ir visai nemokamai sutinki kasdien.“
Pagal „The Guardian“ parengė Jūratė Vaigauskaitė