- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Aleksandas Breneris (Alexander Brener) – naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš valdžią ir jos remiamą oficialiąją kultūrą, prieš kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba“ gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia brutalias nonkonformistines akcijas. A. Breneris – vienas Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų – skandalingai pagarsėjo jau 1993 metais, kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Štai keletas tokių politinio ir kultūrinio chuliganizmo pavyzdžių.
1994 metais A. Breneris atliko performansą „Plagiatas“. Jis apsilankė Maskvos A. Puškino muziejuje, išvydo milijonus kainuojančią van Gogho drobę, puolė prieš ją ant kelių ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“, imitavo savaiminės defekacijos aktą, t. y. bandė apsišikti. Tokiu ironišku būdu menininkas viešai pademonstravo „savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje“.
Tais pačiais metais A. Breneris surengė ir akciją „Jelcinai, išeik!“ Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio fi lmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Vienomis glaudėmis, užsidėjęs bokso pirštines, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą B. Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Tačiau prezidentas kažkodėl nepasirodė, tuojau pat prisistatė milicija, kuri menininką sulaikė ir uždarė į daboklę. Paleistas A. Breneris nė trupučio nenurimo – jis bandė įsiveržti į Rusijos vidaus reikalų ministeriją ir įteikti namines šlepetes ministrui, vadovaujančiam karo veiksmams Čečėnijoje. Antimilitaristas vėl buvo suimtas.
Na, o 1997-ųjų pradžioje A. Breneris metė buržuaziniam pasauliui iki šiol skandalingiausią savo meninį iššūkį – atliko performansą „Pokalbis su Malevičiumi“. Lankydamasis Amsterdame, antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją ir žaliais dažais užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių. Teisme performansininkas teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, mėginančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas.
Štai kaip apie šį veiksmą kalba pats autorius kalėjime parašytoje knygoje „Apmyžtas pistoletas“: „Amsterdamo Stedelijko muziejuje priėjau prie išgarbstyto rusų modernisto K. Malevičiaus paveikslo. Kaip ilgai kapsčiausi iki šito paveikslėlio: iš Niujorko, per Paryžių, Berlyną ir Milaną! Baltame drobės fone aliejiniais dažais nutapytas baltas kryžius. Sveika, pretenzingoji rusų kultūrėle! Mano kišenėje guli žalių dažų balionėlis. Muziejaus salėje, kurioje kabo Malevičius, nė gyvos dvasios. Išsitraukiau balionėlį ir dažų čiurkšle ant balto paveikslo nupiešiau žalutėlį dolerio ženklą: prikaliau prie kryžiaus dolerį, kaip Jėzų. Tuo metu savęs jau nelaikiau dailininku ir niekinau contemporary art... Kas yra šiuolaikinis menas? Kaip sakytų Jeanas Genet, tai paprasčiausi tylūs pirsčiojimai svetainėje, kurioje susirinko svečiai, pasidabinę smokingais ir dekolte. Tie ponai apsimeta, kad nieko neįvyko, nors patalpoje tvyro baisi smarvė. Ką gi, persti reikia! Bet taip, kad visa svetainė driokstelėtų! Kad visi užsispaustų nosis ir akimirksniu dingtų laukan! Kad taurės imtų skimbčioti! O šiuolaikinis menas perdžia be garso, be garselio. Tad aš nenoriu būti šiuolaikinis vizualinis menininkas, aš – politinis aktyvistas. Jea!”
Politinio aktyvisto A. Brenerio nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A. Breneris specialiai vengia žodžio „menas“, tuo pabrėždamas, kad konjuktūrinis, parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas“ su menu neturi nieko bendra). A. Brenerio akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais.
Bet kartais tokiems išsišokėliams ima ir pasiseka. Pasisekė ir rusų meno revoliucionieriui – beveik pusę metų atsėdėjęs Amsterdamo kaliūzėje, jis sutiko jauną merginą iš Austrijos, menininkę, mokančią rusų kalbą – slavistę, dirbančią Vienos meno akademijoje. Nuo to laiko tęsiasi audringa ir kūrybinga A. Brenerio ir B. Schurz meilė bei draugystė. Kartu jie išleido bent devynias anarchistinės kultūrologijos ir politologijos knygas, tarp jų graffiti studiją „Tatuiruotės kalėjimuose“ (2000), politologinių esė rinkinį „Fašistinė planeta“ (2002), revoliucinės poezijos rinkinį „Apelsinai Palestinai“ (2002). Barbara tapo ne tik kūrybine bendradarbe, bet ir tikra kovų drauge – kartu jie surengė ne vieną šokiruojančią antimeninę ir antivalstybinę akciją. Ši porelė – dinamitas, akies mirksniu išsprogdinantis visus tradicinius mūsų supratimus apie valdžią, kultūrą ir meną.
O pirmasis kūrybinis porelės bandymas buvo knyga „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje“ (1999). Kaip sako jie patys: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Turbūt daug ką praleidome. Užtat įgavome velniškos patirties: įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai. Rašėme šią knygutę. Tai yra mylėjome, maištavome ir analizavome. Ko daugiau iš žmogaus norėti?“
Ką gi, brangieji, iš jūsų nenorime nieko – knyga iš tiesų pavyko. A. Breneris ir B. Schurz parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino ką daryti. Nežinai ką daryti – pasiskaityk „Ką daryti?“ ir sužinosi!
Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalyti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią.
O ką reiškia ši „kova prieš valdžią“? Autoriai atsako: „Tokių subjektų, vienas iš kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, tikrovėje paprasčiausiai nėra. Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kas nors, kas kovoja prieš ką nors kitą pačiuose mumyse.“ Štai šis pasipriešinimo valdžiai apibrėžimas – pats svarbiausias. Jis teigia: kovodamas prieš valdžią, pirmiausia tu turi kovoti prieš valdžią savyje!
Apie šią autorių porelę ir jų knygą galima būtų pasakoti be galo daug, bet geriau už juos pačius nepasakys niekas. Todėl pateikiu ištisą ištrauką iš knygos „Murmančios tautos“ (1999), kuri kuo puikiausiai apibūdina visą A. Brenerio ir B. Schurz mąstymo būdą bei idėjas:
„Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, jog viskas ne taip. Ši erdvė, kaip ir visas sociumas, suskaldyta korupcijos, asmeninių ryšių ir konkurencijos. Dar daugiau, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Garsusis kairiųjų teoretikas Tonis Negri kalba apie šiandien visur viešpataujančią neoliberalią imperiją. Art pasaulis – irgi jos dalis. Ši sistema pasiruošusi priimti tik geidaujamus, tik savus, tik jai pritariančius agentus. Svetimam ten nėra ko ieškoti. O aš buvau svetimas pagal visus požymius: geografinius, politinius, pagal emigranto ir žmogaus be nuolatinės gyvenamosios vietos statusą.
Kiekvienas, kuris išdrįs tokiai sistemai pasipriešinti, turi suprasti, kad jo laukia atstumtis, izoliacija ir žiaurus priešiškumas. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia – mūsų oralinis-genitalinis solidarumas ir tarpusavio pagalba. Mes internacionalistai ir kartu individualūs anarchistai. Mes dar ir feministai. Tikime tik viena bendrija – įsimylėjėlių. Siunčiame oro bučinį zapatistams. Neigiame visus mums peršamus literatūrinius pirmtakus ir globėjus – mums nusišikti ant Williamo S. Burroughso ir Irwino Welsho, ant Luiso Ferdinando Céline’o ir Tomo Wolfe’o. Visi kultūrkės veikėjai daugiau ar mažiau parsidavė hegemoninės valdžios derglionėms, o mes to nenorime. Sukekšėsim ar nesukekšėsim – parodys laikas. O kol kas mes spjauname ant jūsų brangių kapų, nelaikšiai hipiai ir nususę pankai, juodosios panteros ir situacionistų chimeros, supistos raudonosios brigados ir struktūralistiniai maskaradai.
Žinoma, mes jus mylime, bet nuo jūsų trenkia stipriu patriarchalumo ir autoritetingumo, savireklamos ir kultūros lavonų kvapeliu. O nuo mūsų? Šiuo metu – ne, o vėliau pažiūrėsim. Reikia labai pasistengti, kad neįklimptum viešpačių ir padlaižių kultūrkėje, kurią surentė tokie mūsų tėvai, kaip André Bretonas ir Malcolmas McLarenas. O visokie artistiniai kakučiai, kaip Jeffas Kuntzas, Vladimiras Sorokinas arba Salmanas Rushdie, tik ir svajoja apie tą akimirką, kada prasmegs į smirdančią pasaulinės kultūros išvietės skylę, ir ne tik prasmegs, bet ir linksmai plūduriuos aksominiame paviršiuje. O bala skylėje tikrai bjauri ir šlykšti!
Paskęsti joje irgi oi kaip nesinori. Tai ką gi daryti? Ogi kurti naują kultūrą, kuri iš tikro išvartys supistas hegemonines struktūras ir atvers naują fizinių bei kalbinių kontaktų kelią! Mes iš tikrųjų sunaikinsime valstybę, materialinę ir dvasinę nuosavybę, baimę, skurdą, tamsumą, pavaldumo santykius ir visų rūšių represijas! Mūsų laukia didžiulis darbas, milžiniškas! Prie darbo, maištaujantys visų šalių ir sluoksnių lapiūkščiai ir vilkiūkščiai! Ir nemyžkit iš baimės!“
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Skiriu Sergejui Kudriavcevui (2)
Dabar mums norėtųsi pažymėti seriją pasipriešinimo technologijų, siejamų su tiesioginiu fi ziniu poveikiu, su personaliais suintymintais kontaktais, su asmeniniais santykiais. Pavyzdžiu pasitarnaus embleminė tarptautinio menininko Hanso Haackės figūra.
Visame pasaulyje jis išgarsėjo kritinės pakraipos kūriniais. Ir reikia pasakyti, kad politinė Haackės kritika gana tradicinė (jei ne konservatyvi): ji nukreipta į stambias korporacijas (pavyzdžiui, „Philip Morris“), į reakcingus politikus (pavyzdžiui, senatorių Helmsą), į muziejus ir meno kolekcijas (pavyzdžiui, „Saatchi“), į istorinius nacionalsocializmo ir fašizmo fenomenus, vienu žodžiu, į kapitalo ir kultūros dėmes buržuazinėje visuomenėje. Tačiau tuo pat metu Hansas Haackė, deja, beveik visiškai nereflektuoja savo pozicijos, kurią jis užima kaip isteblišmento gerbiamas menininkas, priklausantis šiuolaikinio meno institucijoms ir aukščiausiems šiuolaikinės art sistemos sluoksniams.
Kritikuodamas socioekonominę šiuolaikinio meno struktūrą, Haackė kalba to meno kalba ir yra bene reprezentatyviausia figūra meno kultūros pasaulyje. Jo kritikoje atsiranda tarsi „juodoji skylė“, tam tikra „akloji zona“, kuriai negalioja jo paties kritika. Tai gana tipiškas šiuolaikinės institucinės kritikos paradoksas: ji nukreipiama tik prieš lokalias, dirbtinai lokalizuotas sritis, tuo pačiu lengvai užmirštant visas kitas zonas, kurios iškrenta iš kritikos sferos.
O ką, jei pabandytume sukritikuoti patį Hansą Haackę ir jam artimus konvencinius kritikus? Taip padaryti, beje, galima visai ne iš „politiškai korektiškos“ kritikos pozicijų, o, pavyzdžiui, panaudojant „tiesioginės demokratijos“ metodus, kurie nevengia fizinių kontaktų, nesibaimina skandalingų ir draudžiamų kultūros atakos formų, – tokių, kaip, tarkime, antausis, niuksas, smūgis į fizionomiją, spyris į šikną, nepadorus gestas, grimasa ar „kriaušė“ į pakaušį.
Ką, jeigu mes prieisime prie Hanso Haackės ir paliesime, ir dar pakutensime jo nosį arba ausį? Ar tam tikromis aplinkybėmis, aišku, itin konkrečiomis, tai nebus gana veiksminga ir operatyvi pasipriešinimo technologija? Kodėl gi ne? Greičiausiai taip.
Kalbant rimtai, neatidėliotina pasipriešinimo užduotis yra sukurti naujus, politiškai nekorektiškus ir kiek galima griežtesnius konfrontacijos ir šiuolaikinės kultūros elito atakos būdus.
(2) Sergejus Kudriavcevas – rašytojas ir leidėjas, 1991 m. įkūręs avangardinio meno ir radikalios politinės literatūros leidyklą „Gilėja“, kuri išleido U. Meinhof, H. Bey’aus, subkomandantės Marcoso, R. Vaneigemo knygas.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Taigi pasipriešinimo technologijos. Ką jos reiškia? Ogi patį elementariausią dalyką: analizuoti kovos prieš valdžią metodus, kultūrinio ir politinio pasipriešinimo būdus bei techniką. Analizuoti, žinoma, nesiūlant jokių receptų ir pozityvių sprendimų, užimant visiško nepasitikėjimo pozicijas. „Kova prieš valdžią“ – štai viena iš formuluočių, kuri iš karto sukelia teisėtą abejonę. Pradėsime nuo antros šios formulės dalies: „valdžios“ sąvoka indukuoja daugybę nesusipratimų, susijusių su jos reikšme, forma ir vienove. Ką mes vadiname valdžia?
Visų pirma, valdžia, kaip žinome, – tai visuma institutų ir aparatų, garantuojančių kokios nors valstybės piliečių paklusnumą. Antra, valdžią mes suprantame kaip žmonių pajungimo būdą, kuris greta prievartos įgyja taisyklių formą: įstatymai, juridiniai potvarkiai, socialinės normos. Trečia, įprastu mūsų suvokimu, valdžia yra viešpatavimo sistema, kurią vienos grupės elementai naudoja prieš kitus, viešpatavimo, kurio pasekmės per ilgą nuoseklių atšakų virtinę kiaurai persmelkia visą socialinį kūną. Ketvirta, mes žinome, kad valdžia reiškiasi ir per ideologiją, nematomą ir dažnai sunkiai atpažįstamą, per signifi kantų ir diskursinių efektų kodus. Penkta, akivaizdu, kad valdžią reikia suprasti kaip įvairialypį jėgų santykį, kuris imanentiškas jėgos panaudojimo sričiai ir konstitutyvus jos organizacijai; suprasti kaip žaidimą, kurio metu vykstantys nuolatiniai mūšiai ir susidūrimai transformuoja, stiprina ir keičia jėgų santykį; suprasti kaip atramos taškus, kuriuos šios jėgos viena kitoje atranda ir sujungia į vientisą grandinę ar sistemą, arba kaip prieštaravimus, kurie jėgas vieną nuo kitos atskiria; valdžią reikia suprasti kaip strategijas, kurių pagalba jėgos siekia savo tikslų, strategijas, kurių bendri kontūrai susikristalizuoja į valstybės aparatą, įstatymų leidybos organus, kitus socialinio viešpatavimo institutus.
Sąlyginių valdžios užuomazgų neverta ieškoti kokiame nors nuo pradžių pradžios egzistuojančiame centriniame taške, kokiame nors viename suverenumo židinyje, iš kurio lyg spinduliai išsišakotų visi valdžios dariniai ir jų formos; valdžios atsiradimo sąlyga galima laikyti mobilią jėgų santykio platformą, kuri šių jėgų nelygybės dėka nuolat indukuoja valdžios apraiškas, tiesa, visada lokalias ir nestabilias. Valdžia egzistuoja visur: visai ne todėl, kad ji – nenugalima ir vieninga – tartum turi privilegiją viską dėlioti ir pergrupuoti taip, kaip ji nori, ne, ji yra visur dėl to, kad nuolat atsinaujina – kiekvieną sekundę kiekviename taške. Valdžia visur: ne todėl, kad ji viską užtvindo, bet todėl, kad ji kyla iš visur. Dar kartą: valdžia – tai ne kokia nors institucija ar struktūra, ne tam tikra jėga, kuria kas nors būtų apdovanotas; tai vardas, kuriuo įvardijama sudėtinga šiandienės visuomenės strateginė situacija.
Vadovaujantis tokia logika galima iškelti keletą prielaidų:
a) valdžia nėra kas nors, ką galima įgyti, paveržti ar kuo pasidalyti; ji atsiranda iš daugybės situacijų nuolat kintančiame nelygių jėgų santykio žaidime;
b) valdžia neegzistuoja už kito tipo santykių (ekonominio vystymosi, pažinimo proceso, seksualinių santykių) ribų, šiems santykiams ji yra imanentiška. Valdžia nėra koks nors antstatas, jei ji užimtų tokią poziciją, tai valdytų paprastais draudimais arba raginimais; ten, kur valdžia veikia tiesiogiai, ji atlieka produktyvų vaidmenį;
c) valdžia atsiranda iš apačios; tai reiškia, kad valdžios santykiai grindžiami visuotine matrica, kurioje nėra jokios binarinės ar globalinės opozicijos tarp valdančiųjų ir tų, kuriuos valdo, – tokios, kad šis dvilypumas plačiai išplistų iš viršaus į apačią, apimtų visas grupes ir įsiskverbtų iki pačių socialinio kūno gelmių. Reikia manyti, kad įvairialypiai jėgų santykiai, atsirandantys ir veikiantys gamybos procese, šeimose, porose, tam tikrose grupėse ir institutuose, tiesiogiai sukelia visuomenės susiskaidymo procesus, persmelkiančius visą sociumą. Šie santykiai kartu nubrėžia ir tam tiktą generalinę jėgos liniją, kuri į vieną visumą sujungia atskirus lokalius konfliktus. Žinoma, tuo pat metu jie kaip atlygį perskirsto, išlygina, homogenizuoja ir stengiasi sušvelninti susiskaidymo efekto pasekmes. Pagrindinė visų viešpatavimo rūšių esmė – hegemoniniai efektai, kuriuos nuolat palaiko visi tie intensyvūs vietiniai konfl iktai.
d) valdžios santykiai kartu yra ir tikslingi, ir nesubjektiniai. Jie kiaurai persmelkti išskaičiavimo: nėra tokios valdžios, kuri būtų vykdoma be visos ketinimų ir tikslų virtinės. Tačiau tai nereiškia, kad ji kyla iš subjektyvaus kokio nors individo pasirinkimo ar sprendimo; neverta ieškoti štabo, vadovaujančio valdžios racionalumui; nei valdančioji kasta, nei valstybių aparatus kontroliuojančios grupės, nei svarbiausius ekonominius sprendimus priimantys asmenys – niekas iš jų nevaldo visuomenėje funkcionuojančio viso valdžios tinklo; valdžios racionalumas yra racionalumas taktikų, kurios jungiasi tarpusavyje ir galiausiai nubrėžia visumos kontūrus. Logika aiški, ketinimus lengva iššifruoti, ir vis dėlto pasitaiko, kad nebelieka nė vieno, galinčio šiuos ketinimus sumanyti, ir visai mažai tų, kurie juos suformuluotų: akivaizdus implicitinis anoniminių, beveik nebylių strategijų charakteris, strategijų, koordinuojančių daugiasluoksnes taktikas, kurių „išradėjai“ dažniausiai nė trupučio neveidmainiauja.
Kaip parodė tyrimai, šis „besubjektės valdžios“ arba „besubjektės strategijos“ fenomenas formavosi XIX amžiuje įvairios rūšies mechanizmų ir institucijų dėka – parlamentarizmo, informacijos plėtros, leidybinio verslo, pasaulinių parodų, universitetų ir t.t. „Buržuazinė valdžia“ sugebėjo sukurti globalias strategijas, kurių autorystės negalima sieti su tam tikru subjektu, aiškiai reprezentuojančiu valdžią. (XVIII amžiuje tokia valdžią atstovaujanti figūra buvo, pavyzdžiui, karalius, tačiau jo valdžia nesireiškė taip globaliai ir lanksčiai, kaip buržuazinės valdžios strategija – subtili, galinga, siejanti gausybę nevienarūšių elementų.)
Būtent „besubjektės valdžios“ koncepcija grąžina mus prie pirmosios formuluotės „kova prieš valdžią“ dalies. Nes „subjekto nebuvimo“ principas, toks nekaltas teorinio pažinimo ir diskurso atveju, sukelia rimtas ir kartais bjaurias dviprasmybes perėjus į praktinę plotmę, į veiksmo ir praktikos sritį, kurioje sutinkami realūs žmonės ir vyksta kautynės, kurių metu neišvengiamai iškyla klausimas – kas ir prieš ką kaunasi? Šis principas neleidžia išsisukti nuo klausimo apie „subjektą“ arba, teisingiau, „subjektus“.
Tad ką gi reiškia žodis „kova“? Kas, tiesą sakant, kovoja? Kas tai? Klasių kova? Politinės kautynės dėl valdžios? Ekonominė batalija? Karinis susidūrimas? Partizanų guerrilla? Liaudies sukilimas prieš vyriausybę? Engiamųjų kova prieš engėjus? Ir dar vienas klausimas: kur ir kada „kova prieš valdžią” pereina į „kovą už valdžią”? Kokiame būtent taške?
Šiaip ar taip, nuosekliai nagrinėjant valdžios fenomeną pasitelkus „jėgų santykio“ sampratą, galiausiai galima užčiuopti ryšį tarp „valdžios“ bei „kovos“ ir atsakyti į klausimą, kas gi tie vienas kitam priešiški subjektai, „kovojantys prieš valdžią“ ir „kovojantys už valdžią“. Tai viso labo tik tarpinė hipotezė, tačiau mes pasakytume taip: v i s i p r i e š v i s u s. Tokių subjektų, vienas kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, tikrovėje paprasčiausiai nėra.
Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kas nors, kas kovoja prieš ką nors kitą pačiuose mumyse. Šitaip, mūsų nuomone, atrodo „kova prieš valdžią“ teoriniu ir egzistencinės praktikos požiūriu. Nepaisant to, priešprieša tarp engėjų ir engiamųjų, tarp valdovų ir vergų politinėje tikrovėje lieka tokia pat aktuali. Todėl mums atrodo, kad kur kas tikslingiau naudoti kitą sąvoką, kur kas konkretesnę ir aiškesnę negu „kovos“ sąvoka, – tai „pasipriešinimas“.
Taigi vėl teoriniai samprotavimai: ten, kur egzistuoja valdžia, egzistuoja ir pasipriešinimas, tiksliau, pasipriešinimas niekada (arba beveik niekada) neegzistavo už valdžios santykių ribų. Gal tuomet reikia sakyti, kad mes esame uždaryti valdžios „viduje“, kad už valdžios ribų absoliučiai jokio pasipriešinimo nėra, kad to neįmanoma išvengti, nes mums visiems taikomi tie patys įstatymai? Gal istorija tėra tik proto vingrybė, o valdžia savo ruožtu – tik istorijos vingrybė, ta, kuri tarytum visada laimi?
Taip kalbėti – reiškia užmiršti, jog valdžia grįsti ryšiai yra santykiniai griežta šio žodžio prasme. Jie gali egzistuoti tik kaip daugialypė pasipriešinimo funkcija: pasipriešinimo veiksmai valdžios „viduje” vaidina priešininko, taikinio, atramos arba placdarmo naujam puolimui vaidmenį. Valdžios tinkle jie sutinkami visur. Vadinasi, valdžios adresu negali būti kokio nors vieno didžiojo NE – vieningos sukilimo dvasios, visų maištų židinio, švento revoliucijos priesako. Priešingai, egzistuoja daugybė įvairių pasipriešinimų, kiekvienas jų yra ypatingas: įmanomas, būtinas, neįtikėtinas, spontaniškas, laukinis, vienišas, aprobuotas, šliaužiantis, pašėlęs, nesutaikomas arba prisitaikėliškas, pasiaukojamas arba savanaudiškas.
Šiaip ar taip, pagal mūsų apibrėžimą pasipriešinimas gali egzistuoti tik strateginių valdžios santykių ribose. Vis dėlto tai nereiškia, kad pasipriešinimas – tik rikošetas, valdžios atspaudas, valdžios viešpatijos išvirkščioji pusė, amžiams pasmerkta pasyviam pralaimėjimui. Pasipriešinimas jokiu būdu nėra valdžios masalas ar apgaulingi pažadai. Jis yra priešingas valdžiai polius, jie abu – pasipriešinimas ir valdžia – neperskiriamai sujungti kažkokiu vis-a-vis. Tiek valdžios, tiek pasipriešinimo veiksmai nėra reguliarūs, pasipriešinimo židiniai primena sankirtos taškus, didesniu ar mažesniu tankumu išmėtytus laike ir erdvėje. Jie supriešina žmonių grupes ir atskirus individus, įkaitina tam tikras socialinio kūno vietas, uždega tam tikram elgesiui, įkvepia tam tikras gyvenimo akimirkas. Didieji radikalūs trūkiai, griežtos binarinės atskirtys? Kartais taip. Tačiau dažniausiai mes sutinkame mobilius ir nuolat klajojančius pasipriešinimo židinius, kurie suformuoja nuolat kintančius visuomenės tarpsluoksnius, sudaužo vienovę, sukelia persigrupavimus; kurie keičia pačius individus, suteikia jiems įvairias formas, iškasa juos jungiančius kanalus, juose – jų kūnuose ir sielose – apibrėžia neredukuojamas sritis.
Panašiai kaip valdžios tinklas galiausiai išaudžia tankų audinį, globaliai sujungiantį valdžios institutus bei aparatus, taip ir pasipriešinimo židinių spiečius kiaurai persmelkia socialines stratifikacijas ir individų vienoves. O strateginis šių pasipriešinimo židinių kodavimas, be jokios abejonės, gali sukelti revoliuciją, iš dalies lygiai taip pat, kaip institucinė valdžios tinklo integracija sukuria valstybės pagrindą.
Pabaigoje norėtume trumpai pakalbėti apie pasipriešinimo „technologijas“ arba „techniką“. Pavyzdžiui, kas yra politinė demonstracija? Arba bado streikas? Arba sėdimoji protesto akcija? Kas gi daugiau, jei ne praeityje kanonizuoti pasipriešinimo metodai, praktinio pasipriešinimo receptai ir normos, kurių dėka pasipriešinimas kūrė savo istoriją arba, galbūt, savo praeities iliuziją. Gali būti, kad pasipriešinimo technologijos – tai tik sukietėję realios politinės kovos tirščiai, kovos, kuri anaiptol ne visada įgauna pastovias ir griežtai apibrėžtas formas.
Gal šios technologijos yra tik suverenūs konkrečios žmogiškos veiklos precedentai, kuriuos į bendrą visumą galime sujungti tik labai sąlygiškai. Akivaizdu viena: pasipriešinimo technologijos – tai tokios pasipriešinimo teorijos ir praktikos grandys, kurios tarpusavyje kaip tik ir sujungia kartais beprotiškus ir nesuprantamus, kartais banalius ir kasdienius „išsilaisvinimo” idėja apsikrėtusių žmonių veiksmus.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Tęsiame nekorektiškų ir draudžiamų kontaktinių pasipriešinimo būdų analizę. Kitas, jau nepersonalizuotas (kaip kad buvo Haackės atveju) pasipriešinimo metodas – spjaudytis.
Spjūvis – tai gestas, kurį įprasta ir politiškai korektiška sąmonė susieja su neišsiauklėjimu, chuliganizmu, prastomis manieromis, žemu klasiniu (arba nacionaliniu) sluoksniu. Na, ir puiku! Šiuolaikinis politinis ir kultūrinis pasipriešinimas kaip tik ir vyksta trečiojo pasaulio vardan – prisidengus „barbarų“, „spalvotųjų“, „aliens“, „kitų“, „svetimų“ vardu. Todėl visai logiška būtų naudoti tipines vadinamųjų „atstumtųjų“ priemones, tarp jų ir spjūvius.
Kartais ne taip jau blogai spjauti į kokį nors valdžios atstovą, kokį nors biurokratą ar kariškį. Beje, spjauti reikia su pasigardžiavimu, taikliai ir skoningai. Žinoma, tai nereiškia, kad spjūvis – veiksminga pasipriešinimo priemonė visais atvejais, kad spjaudytis reikia visur ir visada. Jokios mechanikos, jokio inertiškumo! Spjūvis, kaip ir kiti pasipriešinimo būdai, – ypatingai kontekstualus, ypatingai lokalus pasipriešinimo metodas.
Spjūvis visų pirma susietas su emocinėmis reakcijomis į valdžią, su spontaniška neapykantos ir nepasitenkinimo išraiška. Jeigu jau spjausite į ką nors racionaliai, iš anksto suplanavę savo akciją, atminkite: jokio cinizmo, jokio asmens pažeminimo. Užtenka spjauti vos kartą – ir tikslas pasiektas. Būna atvejų, kai suturėti spjūvį, nuryti seilę yra daug svarbiau ir oriau, nei spjaudytis.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Dabar mums norėtųsi nubrėžti pačias grubiausias gaires, be kurių neįmanoma aprašyti įvairiausių pasipriešinimo technologijų ir tarp jų egzistuojančių tarpusavio ryšių. Iš pat pradžių būtina susitarti dėl paprasčiausių klasifi kavimo kriterijų, kurie vėliau gali būti lengvai atmesti arba pertvarkyti mūsų analizės pagrindu. Mums atrodo, kad visą technologiją tikslingiausia būtų sudalinti į tokius skyrius, kad atskirų skyrių technologijų skirtumai būtų ganėtinai skaitlingi, pastovūs ir sąlyginai lengvai aprašomi. Pavyzdžiui, mes siūlome tokį klasifikavimą:
1. Tradicinė politinio ir socialinio pasipriešinimo technika (demonstracijos, barikados, bado streikai ir pan.);
2. Kultūrinė pasipriešinimo technika (skandalai, akcijos ir performansai, meninės provokacijos ir t. t.);
3. Individuali (transgresyvi) pasipriešinimo technika.
Ką gali duoti toks visiškai grubus klasifi kavimas? Visų pirma, taip suklasifikavus pasipriešinimo technologijas, tampa įmanoma jas nagrinėti istoriškai. Tai yra, toks klasifikavimas leidžia išvysti pasipriešinimo gestus juos pagimdžiusiame kontekste ir žengti toliau už šio konteksto ribų – nagrinėti gestų „evoliuciją“ arba „degradaciją“. Pavyzdžiui, tradicinės politinio pasipriešinimo technologijos dažnai visiškai priklauso nuo istorinių ir geografinių jų atsiradimo bei vystymosi sąlygų. Sėdimasis streikas Vokietijoje ir Indijoje – visiškai skirtingi reiškiniai, nors ir ten, ir čia jis vadinamas sėdimuoju streiku.
Be to, šis mūsų ganėtinai apytikslis klasifi kavimas parodo, kad pasipriešinimo veiksmų motyvai gali būti labai įvairūs. Individualūs pasipriešinimo gestai todėl ir vadinami individualiais, kad atskiri subjektai gali juos motyvuoti itin keistai ir nenuspėjamai. Kita vertus, politinio ir kultūrinio pasipriešinimo technologijos dažniausiai yra determinuotos ir giliai įsišaknijusios vienose ar kitose visuomenės tradicijose. Tačiau tai jokiu būdu nepašalina trūkių ir plyšių, kurie atsiranda tarp pačių tipologiškai artimiausių pasipriešinimo veiksmų.
Ir dar vienas samprotavimas. Esmė glūdi anaiptol ne priešpriešoje tarp valdžios technologijų ir technologijų, kurios tai valdžiai priešinasi. Technologijos yra taktinės veiklos elementai arba jų blokai santykiuose tarp jėgos ir bejėgystės; vienos ir tos pačios pasipriešinimo (arba valdymo) strategijos viduje sugyvena pačios įvairiausios ir netgi viena kitai prieštaraujančios technologijos; ir atvirkščiai – nekeisdamos savo formos, jos gali egzistuoti kaip visiškai priešingų strategijų dalis. Neverta klausinėti, iš kokių implicitinių teorijų jos kyla, kokius moralinius įsitikinimus skelbia, kokiai ideologijai atstovauja – valdančiųjų ar tų, kuriuos valdo.
Vertėtų pasidomėti tik dviem klausimais: taktinio produktyvumo lygmenyje – kokius politinius ir kultūrinius efektus jos kuria tuometinėje socialinėje erdvėje, ir strateginės integracijos lygmenyje – kokios aplinkybės ir koks jėgų santykis sąlygoja, kad tam tikru aplinkui vykstančių susidūrimų epizodu jos tampa tiesiog būtinos.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Skiriu Miranui Moharui (3)
Parodyti šikną – tai, žinoma, irgi pasipriešinimo technika, pažeidžianti „politinio korektiškumo“ taisykles, pasityčiojanti iš priimtų socialinių elgesio normų. Visuomenė nurodo mums ne tik pozityvaus elgesio, bet ir protesto taisykles, neigimo normas. Kaip turi atrodyti protestas „kontrolės visuomenės“ požiūriu? Protestas turi reikštis tradicinėmis formomis – streikais, demonstracijomis, politiniais straipsniais, vienokiais ar kitokiais įteisintais kritiniais diskursais.
O jei mes nenorime šių neefektyvių, nusibodusių ir jau išsemtų kritikos formų? Jei norime daryti ką nors kita, papiktinama, neleistina, iššaukiama? Visuomenė mums sako: negalima. Jūs pažeidžiate taisykles, elgiatės necivilizuotai, jūs – nusikaltėliai, vandalai, teroristai. Eik šikt, brangioji visuomene, kartu su visais savo padlaižūniškais atstovais! „Necivilizuotos“ protesto formos daugeliu atvejų kaip tik yra pačios savalaikiškiausios, būtiniausios ir aktualiausios!
Žinoma, jokiu būdu neteigiame, kad kiekviena proga valdžiai reikia rodyti šikną. Reikia tik abejoti iš anksto nustatytomis bendrosiomis pasipriešinimo technikomis, kurios susilieja į vieną monotonišką, inertišką, nepajudinamą socialinės patirties gumulą. Ir mums, žinoma, svarbu ne jas paneigti arba „uždrausti“ naudoti, o tik parodyti, kad jas reikia kruopščiai ir atidžiai išanalizuoti ir tik po to pasirinkti iš plataus pasipriešinimo technikų asortimento.
Dar kartą įspėjame: valdžia protestui uždeda tam tikrus norminius rėmus, prievartos būdu jį lokalizuoja ir reglamentuoja. Protestuojantiems įteigia: jūs turite būti tokie ir tokie. Pavyzdžiui: eikite į demonstraciją prižiūrimi policijos! Kritinę savo nuomonę pareikškite akademiniu straipsniu! Susiraskite stipendiją ir įsteikite žurnalą!
Valdžia ir jos agentai nuolat siekia aproprijuoti (pasisavinti) ir deformuoti įvairias pasipriešinimo technologijas, sumenkinti jų poveikį ir operatyvumą, paversti jas socialine rutina arba simuliacija. Būkim atidūs – atsakydami į valdžios gudrybes parodykim jai maištingas savo šiknas!
__________________
(3) Miran Mohar (g.1958) – slovėnų menininkas, sąjūdžio „Naujasis slovėnų menas“ įkūrėjas, eksperimentinės muzikos grupės „Laibach“ senbuvis.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
O dabar norėtume minutėlei mesti šalin protingus žodžius ir visa gerkle riktelti: muškit valdžią per galvą! Ir per rankas! Muškit ją visur ir visada, čia ir dabar, pačiuose jumyse ir jus supančiame pasaulyje.
Naikinkit valdžios ženklus ir simbolius, jos mechanizmus ir institutus! Griaukit kalėjimus! Kad policija išnyktų nuo žemės paviršiaus! Šiuolaikiniai kultūros aparatai visiškai atgyvenę! Velniop kariuomenę! Švietimas turi būti radikaliai reorganizuotas! Mūsų mokslas mus luošina ir daro iš mūsų tamsuolius! Šalin jį! Ir galų gale – valstybę! Ją reikia pritrėkšti! Kartą ir visiems laikams!
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Demonstracija – tai labiausiai gerbtina tradicinio pasipriešinimo forma. Tai viena akivaizdžiausių ir universaliausių protesto technologijų, kuri pagrįstai siejama su marksizmo istorija, klasių kova ir darbininkų judėjimu. Verta iškart pažymėti, kad būtent tokie akivaizdumai ir universalijos visada sukelia didžiausias abejones pasirenkant pasipriešinimo technologijas, kurios iš esmės nesuderinamos su inertiškumu ir prievarta.
Šiuolaikinis pasipriešinimas kaip tik ir stengiasi sugriauti visus akivaizdumus ir universalijas, inercijos ir prievartos zonose atrasti pažeidžiamas, silpnas vietas, praėjimus, apgriuvusias sienas, kurias galima įveikti ir peržengti. Šiandienis pasipriešinimo kovotojas – tai individas, pasiryžęs begaliniam kilnojimuisi, tiksliai nežinantis, nei kur jis bus, nei apie ką galvos rytoj, nes visą savo dėmesį yra sutelkęs šiandienai. Pasipriešinimo kovotojas – visada „lokalus“ ir „specifinis“, jis yra „universalaus“ dogmatiško „revoliucionieriaus“ priešybė.
Demonstracija – tai protesto būdas, kurį valdžia ypač lengvai aproprijuoja ir išnaudoja savo tikslams. Valdžia jau seniai manipuliuoja šia konservatyvia pasipriešinimo technologija. Užtenka prisiminti, kaip „darbininkų demonstracijas“ išnaudojo Stalinas, kaip SSRS jos tapo parankiu valdžios instrumentu ir valdžios reprezentavimo metodu. Iš kitos pusės, demonstracija dažnai būna tik pasipriešinimo imitacija, fikcija, pateikta kaip realybė.
1998 metų gegužės mėnesį menininkų grupė Maskvoje surengė demonstraciją 1968-ųjų Paryžiaus Gegužės garbei. Šią demonstraciją palaikė dabartinis Europos parlamento narys Danielis Cohn-Benditas – 1968-ųjų oportunistas ir renegatas. Rusų menininkai buvo sužavėti tuo palaikymu ir Danielio Cohn-Bendito sveikinimus vertino kaip svarbiausią akcijos pasiekimą. Fuck you!
Savo skaitytojams ne tik nerekomenduojame dalyvauti panašiose demonstracijose, bet ir kviečiame joms visaip trukdyti. Tokius demonstrantus apmėtykite supuvusiais kiaušiniais! Tuojau pat pasiųskite juos kibenifeni!
Demonstracija kartu lieka pati masiškiausia protesto forma. Sunku pervertinti jos potencialą politinėje kovoje. Demonstracijos Irane virto revoliucija prieš šacho režimą. Prancūzijos nelegalų judėjimas „Sans-papiers“ nuo 1995 metų surengė daugybę pavykusių demonstracijų prieš emigrantų diskriminavimą. Darbininkų judėjimas Meksikoje iki šiol naudoja demonstracijas konfrontuojant su vyriausybe, kovojant prieš neoliberalizmo politiką.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Mūsų pasipriešinimo technologijų žinyną pradedame skyriumi „Skrydis į Meksiką“ dėl visiškai autobiografi nių priežasčių: 1998 metų vasarį keliavome į Meksiką norėdami daugiau sužinoti apie revoliucinį zapatistų judėjimą. Skaitytojai turbūt žino, kad 1994 metais Meksikos pietuose, Čiapo provincijoje, prasidėjo Zapatistų nacionalinio išsivadavimo armijos sukilėlių karas prieš federalinę valdžią. Čiapas – viena skurdžiausių agrarinių Meksikos valstijų – tapo ginkluotos kovos arena tarp sukilusių zapatistų, trokštančių apginti vietinių indėnų teises, ir centrinės valdžios kariuomenės. Šio karo metu zapatistams pavyko pritraukti pasaulinės žiniasklaidos dėmesį ir bėgant laikui tapti vos ne naujaisiais kultiniais didvyriais daugelio meksikiečių ir daugybės viso pasaulio kairiųjų akyse.
Zapatistų judėjimui vadovauja subkomandantė Marcosas – buvęs universiteto dėstytojas, slepiantis veidą simboliu tapusia skarele. Šį triuką – pridengti savo veidą, savo identiškumą – naudoja ir kiti judėjimo nariai, tad galima laisvai sakyti, kad subkomandantė Marcosas – tai visi zapatistai, visi revoliucionieriai kartu. Jau penkerius metus zapatistai tęsia kovą, paversdami Čiapą tikra demokratijos laboratorija.
Mes, kaip ir daugelis kitų turistų, vykome į Meksiką tikėdamiesi rasti tikrą pasipriešinimą ir per daug nesirūpinome komunikacijos galimybėmis: neišmokome ispanų kalbos, nežinojome zapatistų dislokacijos vietų, piniginiai ištekliai irgi buvo riboti. Ir apskritai: patys nežinojome, ar norime prisijungti prie zapatistų, ar tik žvilgtelti į pasipriešinimą iš šalies. Jei vis dėlto įstosime į jų gretas, tai ką mes veiksime: būsime guerrilla, ieškosime maisto, skalbsime rūbus, spręsime humanitarines problemas, sveikatos apsaugos klausimus? O ar panorės su mumis susisiekti patys zapatistai? Ar priims mus kaip saviškius? Visus šiuos klausimus lengvabūdiškai atmetėme, nes galvose skambėjo tik viena mintis: Į Meksiką! Į Meksiką!
Meksikoje praleidome nuostabų mėnesį. Dvi savaites gyvenome Meksike, savaitę maudėmės Akapulko kurorte, apžiūrėjome visus muziejus (tarp jų – Trockio ir Fridos Kahlo), aplankėme keletą įžymių vietų Kuernavakoje ir Taske – ir išskridome atgal į Europą. Jokio subkomandantės Marcoso, jokių revoliucinių indėnų su kaukėmis mes taip ir nesutikome. Matėme tik marškinėlius ir medines „ikonas“ su jų atvaizdais.
Taip baigėsi mūsų kelionė į meksikietiško pasipriešinimo židinį. Ji netapo mūsų pačių pasipriešinimu, kaip kadaise pilietinis ispanų karas buvo tapęs „asmeniniu“ šimtams europiečių ir amerikiečių. Gal mes turėjome pasidalyti savo likimu su Marcosu ir jo žmonėmis?
Deja, į šiuos klausimus nėra vienareikšmio atsakymo. Mes, šios knygos autoriai, Meksikoje patyrėme fiasko. Galbūt kiti tenai atras savo pergales. O mes išvykome kovoti į Vieną ir Berlyną.
Zapatistų nacionalinio išsivadavimo armija (EZLN – Ejército Zapatista de Liberación Nacional) šiuo metu asocijuojasi ne tik su ginkluotais guerrilla, bet ir su tokiomis naujausiomis pasipriešinimo formomis, kaip mass media atakos, sklaida internete ir revoliucinė lyrika (subkomandantės Marcoso tekstai). Visos šios kovos formos yra ne kas kita, kaip bandymas užkariauti kuo didesnį dėmesį ir laimėti tarptautinės visuomenės solidarumą. Pastarasis reikalingas tam, kad zapatistai galėtų efektyviai gintis nuo politinio ir karinio Meksikos vyriausybės įsikišimo, nuo pastangų izoliuoti Čiapą ir nutylėti EZLN veiksmus.
Atvirų veiksmų prieš vyriausybinę oligarchiją zapatistai ėmėsi 1994 metų sausio 1 dieną, kai įsigaliojo diskriminacinis NAFTA (1) paktas, nukreiptas prieš vargingiausius Meksikos fermerius. Ginkluota EZLN kova buvo nukreipta į neoliberalistines politinio Meksikos isteblišmento strategijas – į melagingas „laisvosios prekybos“ idėjas. Vyriausybė nedelsiant atsakė į zapatistų veiksmus subombarduodama maištingą valstiją. Tačiau 1994 metų sausio 12 dieną Meksike įvyko didžiulė demonstracija, palaikanti EZLN ir smerkianti Čiapo bombardavimą Tuometinis Meksikos prezidentas Salinas netrukus nusileido ir pažadėjo pradėti taikias derybas su zapatistų vadovais. Buvo pasiekta trapi taika, vėliau pažeista daugybę kartų.
Greta Čiapo provincijos Meksikoje egzistuoja ir kitas (daug mažiau žinomas) karinio ir politinio nestabilumo židinys – tai Gerero valstija. 1996 metais čia suaktyvėjo Revoliucinė liaudies armija (EPR – Ejército Popular Revolucionario). Ir Čiapas, ir Gere ro – vargingiausi šalies rajonai, kurių žmonės gyvena tradicinį žemdirbių gyvenimą. Būtent socialinė ir rasinė diskriminacija sukėlė aršią valstiečių bei jų vadų atsakomąją reakciją. EZLN reikalauja panaikinti rasistinius apribojimus ir socialinį beteisiškumą Čiapo provincijoje. Panašios idėjos įkvepia ir Gerero maištininkus.
Išlaisvintose teritorijose revoliuciniai kolektyvai bando įgyvendinti radikalius demokratinės bendruomenės principus: savivaldą, tarpusavio santykių reguliavimą, tiesioginius mainus. Valstiečiai kuria lokalias visuomenines struktūras, nukreiptas prieš rasizmą, patriarchatą ir kapitalizmą.
Šiuo metu Meksikoje jaučiamas tam tikras nuovargis ir nusivylimas Čiapo įvykiais. Tačiau kova tęsiasi. Tegyvuoja meksikiečių pasipriešinimas!
__________________
(1) North American Free Trade Agreement (NAFTA) – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis, kurią pasirašė JAV, Kanada ir Meksika, kad vystytų prekybos globalizavimą didžiausioje pagal plotą pasaulio ekonominėje erdvėje.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Barikados, kaip ir demonstracijos, – viena seniausių kolektyvinio pasipriešinimo formų. Tačiau barikadas, skirtingai nei demonstracijas, sunkiau integruoti į valdžios struktūras, žymiai sunkiau suvaidinti ir barikadų mūšį. Žinoma, valdžia gali išnaudoti – ir visur išnaudoja – masių pasipiktinimą bei masines protesto formas, bet gatvėje pastatytos barikados dažniausiai liudija, kad politinė situacija tuo metu yra tikrai kritiška.
Kaip rodo istorija, valdžia visą laiką bijojo stichiško maišto, o barikados kaip tik ir yra viena svarbiausių aršaus, spontaniško ir neprognozuojamo sukilimo sudedamųjų dalių. Štai tik vienas pavyzdys. 1850–1860 metais garsusis prancūzų sostinės prefektas baronas Haussmannas vykdė milžinišką Paryžiaus rekonstrukciją, kurios tikrasis tikslas buvo apsaugoti miestą nuo pilietinio karo. Haussmannas norėjo, kad Paryžius visiems laikams atsikratytų barikadų. Miesto gatvės buvo praplatintos, kad barikadų tiesiog nebūtų galima pastatyti, nutiestos naujos gatvelės, trumpiausiu keliu vedančios iš kareivinių į darbininkų kvartalus. Tai gerai apgalvota strategija, bet ir ji neišgelbėjo valdžios nuo naujų nemalonumų.
Barikados ir toliau išliko reali grėsmė valdžiai. Jaunasis Engelsas specialiai studijavo barikadų mūšio techniką. Barikados atgimė Komunoje. Čia jos tvirtesnės ir tobulesnės nei kada nors anksčiau. Barikados perkerta plačius bulvarus, dažnai siekia antrą namo aukštą ir pridengia už jų slypinčias tranšėjas. Jos itin efektyvios. Žinoma, ankstyvųjų darbininkų sukilimų bėda buvo ta, kad jie neturėjo kelią rodančios revoliucijos teorijos, tačiau, iš kitos pusės, jos trūkumas kaip tik suteikė papildomų jėgų ir entuziazmo pertvarkyti visuomenę.
Šis stichinis entuziazmas pasiekė savo apogėjų Paryžiaus Komunos laikais. Rimbaud ir Courbet (4) stojo į Komunos pusę. Vadovaujami Courbet sukilėliai nugriovė Vandomo koloną. Paryžiaus gaisras buvo derama griovikiškos Haussmanno veiklos pabaiga. Liepsnos liežuvių kalba visada pasakoma daugiau nei kokia nors anglų ar rusų.
_________________
(4) Gustave Courbet (1819–1877) – žymus dailininkas ir skulptorius, impresionizmo pirmtakas. Žlugus Paryžiaus Komunai apkaltintas vandalizmu. Mirė emigracijoje.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Iškart po „Skrydžio į Meksiką“ – į svarbų pasipriešinimo centrą – galima išmėginti decentralizuoto pasipriešinimo būdą: vienišos askezės pagalba tapti „privačiu“, „fantominiu“ ir „mistiniu“ disidentu. Tokiu disidentu galima tapti, pavyzdžiui, gyvenant ant stogo.
Pamėginkime įsivaizduoti tokią vienišą egzistenciją, kurios tikslas – ne filosofinis eskapizmas, ne socialinis autizmas, o keisto ir aplinkiniams nepastebimo pasipriešinimo būdas, pagrįstas nuosekliu asocialumu. Šiuolaikinės visuomenės žmonės įprato gyventi architektūriniuose statiniuose, kuriuos galime laikyti neatskiriama globalinių valdžios strategijų dalimi. Kaip sakė Georges’as Bataille’us: „Bet kokios architektūros prototipai yra kalėjimas ir kapas.“
Visose sėsliose (nenomadinėse) kultūrose architektūra reprezentuoja valdžią ir jos visuotinumą. Viena seniausių pasipriešinimo strategijų – griauti architektūrinius statinius, simbolizuojančius valdžią ir jos intencijas. Tačiau šiuolaikinės globalios valdžios sąlygomis („kontrolės visuomenėje“) naikinti architektūrą pavieniams žmonėms arba atskiroms jų grupėms yra ganėtinai problemiška: bet kokiu būdu pasikėsinus į architektūrą (nupiešus netgi „nekaltą“ graffiti, jau nekalbant apie rimtus veiksmus), tuojau pat bus imtasi represijų.
O kas atsitiks, jei pasipriešinimo dalyviai ims gyventi ant stogų, tokiu būdu tarsi „pabalnos“ architektūrą – lyg klajokliai, „gyvenantys“ ant arklių? Kas bus, jei ant stogų jie pasistatys palapines, nomadų pastoges, lengvas pavėsines, vigvamus ir jurtas? Arba ims nakvoti ant stogų miegmaišiuose? (Įdomu, apsidžiaugtų Gilles’is Deleuze’as, ar ne?) Ar jie taps maištinga stogų tautele?
O jei tautele ir netaps, jei bus tik pavieniai atskalūnai ir drąsūs vienišiai – ar jie negriaus melagingų šiuolaikinės architektūros reprezentacijų? Įsivaizduokime tokį vienišą kovotoją: iš pradžių įsivaizduokime jį ant kokio nors administracinio pastato stogo, po naktiniu žvaigždėtu dangumi, po ryto debesimis, o po to – kalėjime, po tvirtomis lubomis, už mūro sienų, tenai jis būtinai pateks, jei atkakliai tęs savo vienišą pasipriešinimą. Įsivaizduokime visa tai, kad dar kartą suvoktume: mūsų vergystė – totali, mūsų pasipriešinimas – niekingas. Bet nesiplėšykite dėl to patys – geriau suplėšykite Picasso!
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
- Kategorija: Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?
Tankų ir pasienio desantų laikais barikados, kaip pasipriešinimo technologija, atrodo kiek senamadiškai. O ką pasakytumėte apie tokią archajišką ir „barbarišką“ techniką kaip įkandimas? Šį metodą kartais naudoja senukai, moterys ir vaikai, kad pasipriešintų prievartai ir savivalei. Pavyzdžiui, boksininkas Mike’as Tysonas nukando savo priešininko ausies gabaliuką. Vėl patenkame į sritį technologijų, susijusių su tiesioginiais fiziniais kontaktais, su tarpasmeniniais santykiais.
Iš pradžių prisiminsime seną amerikiečio Vito Acconcio meninę akciją, kai jis bandė save sukandžioti, kad kūne liktų gilios žymės. Jas menininkas vėliau užliedavo dažais, kad sukeltų tatuiruotės efektą. Įkąsti sau giliai ir skaudžiai – ne taip jau paprasta, tam reikia nemažai pastangų. Dar daugiau – toks aktas atrodo keistai, jis mums primena transgresijos (5) egzistavimą. Daug lengviau įkąsti kitam. O dar lengviau – atkąsti šviežio vyšnių pyrago gabalėlį, jei, žinoma, galite šio pyrago nusipirkti arba gauti kokiais nors kitais būdais.
Ar galima rimtai kalbėti apie įkandimą kaip apie realų pasipriešinimo būdą šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje valdžia dažnai reiškiasi „be subjekto“, kurioje valdo ne Monarchas, ne Pirmininkas ir netgi ne Parlamentas, o daugybė neaiškių, užslėptų struktūrų ir aparatų? Ką sukandžioti, į ką nukreipti savo įtūžį, savo bejėgiškumą, savo siutą?
Turbūt reikia kalbėti ne apie sąmoningas pasipriešinimo strategijas ir technikas, o apie kūno maištą, somos sukilimą. Valdžia šiandienėje visuomenėje seniai sutelkta aplink kūną, laikomą mašina. Išdresuoti kūną, padidinti jo galimybes, išsunkti jėgas, pakelti jo našumą ir kartu klusnumą, prijungti jį prie efektyvių ir ekonomiškų kontrolės sistemų – visa tai stengiasi atlikti valdžios procedūros, nuodugniai studijuojančios kūną ir valdančios visas jo funkcijas. Ši dresūra ilgainiui įgijo totalų pobūdį – kūno kontrolė tapo labiausiai svaiginančia šiuolaikinės valdžios ir jos agentų pergale. Medicina, sportas, sveikos mitybos sistema, darbo ir poilsio režimai, turizmas ir pramogų industrija visiškai valdo kūną ir reguliuoja jo gyvybingumą.
Tačiau kiekviena totali kontrolė turi ir išvirkščią pusę. Valdomo kūno teritorijos pasieniuose ir užkampiuose dažnai įsiplieskia laukinės ir nenuspėjamos revoliucijos, keisti ir tuo pat metu ganėtinai reguliarūs maištai bei sukrėtimai. Kūnai staiga ima ir sulaukėja, nugrimzta į beprotybę, tampa siaubingai agresyvūs ir lūžta kaip sugedusios mašinos. Būtent taip kyla futbolo chuliganų riaušės, taip sukeliamos serijinių žudikų sensacijos, taip subręsta prievartos prieš policiją apraiškos. Visa tai ir yra maištaujančio, išsiveržusio iš kontrolės kūno įkandimai – kandama aklai, kur papuolė, neaišku dėl ko, kad tik įkąsti.
Tai ne pasipriešinimo technika, o automatizuoto, kontrole perkrauto kūno išvarža iš nepakenčiamos disciplinos kalėjimo, kuriame jį uždarė kūnus ir jų būtį valdanti valdžia.
Įkąskit savo mamytei įsčiose – štai koks mūsų patarimas.
____________________
(5) Transgresinis menas (lot. transgressio – „perėjimas“) – tai postmodernistinės būties sąlygotas meno reiškinys. Transgresijos terminas žymi legitimumo, leistinumo ribos peržengimo fenomeną. Tai veiksmas, sulaužantis tam tikrus nusistovėjusius kodus ar taisykles. Transgresija Slavojus Žižekas vadina tokį gestą, kuris ne pažeidžia egzistuojančius įstatymus ar normas, bet iš naujo apibrėžia tai, kas laikoma ar laikytina norma.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.