- Kategorija: Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS
Straipsnis „Revoliucijos būtinybė” pirmą kartą išspausdintas 1879 m. prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté”. Šio ir kitų straipsnių pagrindu 1885 m. Prancūzijoje išleista P.Kropotkino knyga „Maištininko kalbos”, kurioje straipsnis „Revoliucijos būtinybė” pateiktas kaip III skyrius. 1917 m. grįžęs į tėvynę, P.Kropotkinas paruošė šią knygą rusiškai, suredagavo ir papildė komentarais bei išnašomis.
Žmonijos gyvenime pasitaiko laikai, kai visais požiūriais būtinai reikalingas gilus sukrėtimas ir milžiniškas perversmas, galintis sujudinti visuomenę iki pat jos pagrindų gelmės. Tokiais laikais kiekvienas doras žmogus ima suvokti, kad ilgiau vilkinti tokio gyvenimo nebegalima.
- Kategorija: Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS
Straipsnis „Kas yra Komuna“ pirmą kartą išspausdintas 1880 m. prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“. Šio ir kitų straipsnių pagrindu 1885 m. Prancūzijoje išleista P. Kropotkino knyga „Maištininko kalbos“, kurioje straipsnis „Kas yra Komuna“ pateiktas kaip X skyrius. 1917 m. grįžęs į tėvynę, P. Kropotkinas paruošė šią knygą rusiškai, suredagavo ir papildė komentarais bei išnašomis.Kai kalbame, kad socialinė revoliucija turi įvykti paskelbiant nepriklausomas Komunas ir kad tik laisvosios Komunos, išlaisvintos nuo valstybės valdžios, suteiks reikiamas sąlygas įvykdyti revoliuciją, – mums kartais priekaištauja, kad visuomenę norime sugrąžinti į pasenusią gyvybės formą, jau atgyvenusią savo amžių. „Komuna, – sako mums, – praeitas reikalas. Siekdami sugriauti valstybę ir jos vietoje sukurti laisvas Komunas, jūs atsigręžiate į atgyvenusią praeitį: norite mus grąžinti į viduramžius, į senus karus tarp Komunų, norite sugriauti taip sunkiai sukurtas nacionalines vienybes!“
Tad panagrinėkite šį priekaištą.
Visų pirma pabrėšime, kad bet koks palyginimas su praeitimi ne visai tikslus. Iš tikrųjų, jei mes tikrai norėtume tiesiog sugrįžti į praeitį, užtektų tik pastebėti, kad dabar Komunos jau paprasčiausiai nebegali būti tokios, kokios buvo prieš šešis ir septynis šimtus metų. Aišku, kad besikurdamos dabar, geležinkelių, telegrafų ir tarptautinio mokslo tyrimų, siekiančių rasti grynąją tiesą, laikais, Komunos formos neišvengiamai bus kitokios nei dvyliktame ir tryliktame amžiuje; Komuna bus jau kažkas naujo, sukurto naujomis sąlygomis ir todėl sukeliančio visiškai naujus padarinius.
Be to, mūsų kritikams – pačių įvairiausių formų valstybės gynėjams – reiktų atminti, kad galime jiems papriekaištauti lygiai taip pat, kaip ir jie.
Mes irgi, ir žymiai teisėčiau, galime pasakyti, kad jų žvilgsniai nukreipti į praeitį, nes Valstybė – tokia pat sena gyvybės forma, kaip ir Komuna. Valstybė ir Komuna skiriasi tik tuo, kad istorijos eigoje Valstybė neigė laisvę ir įkūnijo absoliutizmą, t.y. patvaldystę ir savivalę, pavaldinių nuskurdinimą, ešafotą ir kankinimus; tuo tarpu Komunų sukilimai visada ėjo koja kojon su tautų sukilimais, tiek tie, tiek šitie parašė pačius geriausius istorijos puslapius. Žinoma, jeigu jau atsigręšime į praeitį ir imsime ieškoti sau pavyzdžių, tai jais bus ne Liudvikas XI, ne Liudvikas XV ir ne Jekaterina II, o greičiau Komunos ir Amalfio (1) bei Florencijos respublikos, laisvieji miestai – Tulūza ir Laonas, Lježas ir Kurtrė, Augsburgas ir Niurnbergas, Pskovas ir Novgorodas.
Negalima tenkintis tokiais tuščiais argumentais. Reikia rimtai išstudijuoti, dėl ko ginčijamasi, o ne kartoti paskui Laveleye (2) ir jo mokinius: „Komuna – tai viduramžiai! Jau to užtenka, kad jos atsisakytum!“ „Valstybė – tai begalinė nusikaltimų virtinė, – atsakysim mes, – tuo labiau reikia jos atsisakyti!“
Viduramžių Komuną nuo tos, kuri gali susikurti šiandien ir netolimoje ateityje greičiausiai susikurs, skirs daugybė skirtumų: visa tai, kas per šešis ar septynis amžius buvo sukurta žmogišku ir karčiu patyrimu. Apžvelgsime svarbiausius skirtumus.
Koks buvo „suokalbio“ arba „draugijos“, į kurią stodavo dvyliktojo amžiaus miestiečiai, tikslas? – Tikslas labai ribotas: išsilaisvinti nuo feodalinio savininko, pasaulietinio arba bažnytinio. Miesto gyventojai – pirkliai ir amatininkai – susirinkdavo ir prisiekdavo „niekam, kad ir kas jis bebūtų, neleisti nė vieno iš jų tarpo skriausti ir elgtis kaip su vergu“. Komuna apsiginkluodavo ir sukildavo, vadinasi, prieš visus savininkus. „Komuna, – rašė vienas iš amžininkų, kurio žodžius perteikia Augustinas Thierry (3), – tai naujas ir bjaurus žodis, ir štai ką jis slepia: dvarininkui pavaldūs žmonės moka jiems priklausančią duoklę tik kartą per metus. Jei kas nors iš jų nusižengia, jis išsisuka sumokėdamas nustatytus pensus; jie paliuosinti nuo piniginių rinkliavų, kuriomis, savaime suprantama, apdedami baudžiauninkai“.
Turbūt aišku, kad viduramžių Komuna sukyla prieš dvarininką. O dabartinė Komuna savo ruožtu pasistengs išsilaisvinti nuo Valstybės. Skirtumas – gana akivaizdus, nes nereikia pamiršti, kad karaliaus atstovaujama valstybė, matydama, kaip Komunos ima nusimesti dvarininkų valdžią, vėliau ėmė siųsti savo armijas, „kad nubaustų“, kaip rašė metraštininkai, „už įžūlumą šiuos niekšus, kurie, prisidengę Komuna, išdrįsta maištauti ir sukilti prieš Karališkąją valdžią!“
Šiandien besikurianti Komuna nepripažįsta jokio valdovo. Aukščiau jos gali stovėti tik Federacija, į kurią Komuna įstos susitarusi su kitomis Komunomis. Vidurio kelio negali būti: arba Komuna turės pilną teisę steigti kokias tik panorės savo įstaigas ir vykdyti visas reikalingas reformas ar revoliucijas; arba ji liks tuo, kuo yra dabar, t.y. ji bus paprasčiausias valstybės padalinys, kurio visi veiksmai ribojami ir kuris nuolat rizikuoja susidurti su valstybe kovoje, kurioje pergalė bus, žinoma, ne jo pusėje.
Ateities Komuna privalės sugriauti Valstybę ir jos vietoje sukurti Komunų sąjungą ar federaciją. Maža to, ji tikrai įstengs tai padaryti. Komunų sukilimo vėliavą šiandien kelia jau nebe maži miestai, o tokie, kaip Paryžius, Lionas, Marselis, Sent Etjenas, Kartagina (Ispanijoje); netolimoje ateityje šią vėliavą iškels visi didieji mestai.
Ar Komuna, besilaisvindama nuo viduramžių dvarininkų, norėjo kartu išsilaisvinti ir nuo turtingų pirklių, susikrovusių didžiulius turtus iš prekybos ir bankų? – Deja, ne! Sugriovę dvarininkų pilis, miestiečiai po kurio laiko išvydo, kad tokias pat pilis ima ręsti turtingi pirkliai ir kad vidiniame Komunos gyvenime prasidėjo kova tarp turtuolių ir vargšų, į kurią netrukus ėmė kištis karalius. Tada liaudis, pamačiusi, kad aristokratija išsikerojo pačiame mieste, kad varguolis pateko į tokią pat turtingųjų „Aukštutinio Miesto“ gyventojų vergiją, kokioje jis buvo anksčiau pas dvarininkus, – tai matydama, liaudis prarado norą saugoti miesto sienas, jos pačios suręstas ginti savo laisvei. Matydama, kad nebeturi ko prarasti, ginti šias sienas ji pavedė turčiams; o šitie gynėjai, jau išleipę nuo savo turtų, greit pasidavė karaliui ir įteikė jam raktus nuo savų, kadaise buvusių laisvų miestų. Kitose Komunose turčiai, bijodami liaudies sukilimo, patys kviesdavosi pagalbon karalių, imperatoriaus ar stambių feodalinių žemvaldžių armijas. Taip užgeso tie laisvės židiniai, užgimę feodalinėje baudžiavos santvarkoje, kelis šimtus metų puikiai besivystę ir švietęsi. (Išsamiau apie viduramžių Komunas žr. mano knygoje „Savitarpio pagalba kaip veikli evoliucijos jėga. M., 1919.)
Argi padaryti galą amžinai nelygybei nebus pirmasis mūsų amžiaus Komunų rūpestis? Argi jos nepasistengs užvaldyti visą visuomeninę nuosavybę, sukauptą tarp miesto sienų, kad šių šių turtų pagalba kurtų naujus turtus? Argi jos nepasistengs pirmiausia sulaužyti kapitalo jėgą ir nesuteikti progos užgimti pinigų aristokratijai, kuri kadaise sunaikino laisvąsias viduramžių komunas?
Ar laisvosios bendruomenės imsis dabar ieškoti sau sąjungininkų tarp vyskupų? Galų gale, ar bandys jos mėgdžioti savo protėvius, kurie Komunų pagalba bandė sukurti Valstybę Valstybėje? Nuvertusios feodalinio dvarininko ir karaliaus valdžią, tuometinės Komunos nesugalvojo nieko kito, kaip tarp nuosavų sienų sukurti tokią pat valdžią, užmiršdamos, kad joje išsivystys tokie pat trūkumai, nors ši valdžia ir bus apribota miesto sienų. Ar mūsų amžiaus proletarai bei jų vadovai pakartos tą pačią klaidą? Ar jie nepasielgs taip pat, kaip pasielgė Florencijos žmonės, panaikinę dvaro titulus (arba privertę juos nešioti kaip gėdingas pravardes) ir tuo pačiu metu atkūrę visą ankstesniąją valdžios piramidę? Argi jie apsiribos tik valdovų pakeitimu vietoj to, kad pakeistų pačias institucijas?
Žinoma, ne! Devynioliktojo amžiaus Komuna, pasinaudodama buvusiu patyrimu, pasitvarkys kitaip. Ji nepanorės tapti k o m u n a ar b e n d r u o m e n e tiktai dėl vardo. Ji taps k o m u n i s t i n e santaika. Būdama revoliucinė politinės santvarkos atžvilgiu, ji bus revoliucinė ir gamybos bei prekių mainų klausimais. Ji nesunaikins valstybės tam, kad atkurtų ją mažesniais masteliais; daugybė Komunų parodys pavyzdį kitiems, įvesdama savivaldą ir panaikindama valdžią dėka tų žmonių, kuriuos tą padaryti įpareigos rinkimų loterija.
Ar, nusimetusi pono jungą, viduramžių Komuna mėgino smogti į pačią jautriausią jo vietą? Ar ji mėgino ateiti į pagalbą aplinkiniams valstiečiams; ar laisvi miestai, pasinaudodami savo ginklais, kurių neturėjo valstiečiai, padėjo šiems išsilaisvinti? – Ne! Egoistinio jausmo valdomos viduramžių Komunos užsidarė tarp savo sienų. Juk kiek sykių jie užrakindavo vartus priešais pagalbos prašančių valstiečių nosis ir leisdavo dvarininkams juos naikinti prie pat miesto sienų. Už tokią kainą – t.y. už kaimyninių valstiečių baudžiavos palaikymą – kai kurios Komunos netgi nusipirkdavo savo nepriklausomybę. Maža to. Stambioji viduramžių Komunų buržuazija dažnai siekdavo, kad valstiečiai liktų baudžiauninkais, kad šie, neišmanydami nei amatų, nei prekybos, būtų priversti bėgti į miestus ir pirkti jiems reikalingą geležį, kitus metalus bei manufaktūros prekes. O miesto amatininkai, pasiryžę ištiesti pagalbos ranką valstiečiui, deja, buvo bejėgiai, nes to nenorėjo turtingi buržua, kurie vieni išmanė karo reikalus ir išlaikė kareivius, ginančius miestą nuo kaimyninių kunigaikščių ir baronų puldinėjimų (4).
Dabar reikalai turbūt klostysis kitaip. 1871-ųjų metų Paryžiaus Komuna, jei būtų laimėjusi, nesitenkintų išsilaisvinimu nuo centrinės valdžios. Paryžiaus proletariatas, sudaužęs savo grandines, įvykdytų socialistinę revoliuciją – pirmiausia pas save, o vėliau ir kaimo bendrijose. Netgi tada, kai Komuna beviltiškai kovojo už savo būvį, ji siuntinėjo valstiečiams atsišaukimus ir ragino: „I m k ž e m ę! V i s ą ž e m ę!“ Ji turbūt neapsiribotų vien žodžiais: esant reikalui jos sūnūs eitų į kaimus padėti valstiečiams įvykdyti jų revoliuciją: išvyti žemės grobikus ir atiduoti žemę tiems, kas moka ir yra pasiryžęs ją dirbti.
Viduramžių Komuna užsidarė tarp savo sienų; 19-ojo amžiaus Komuna pasistengs išsiplėsti. Jai reikia ne vien tik m i e s t o t e i s i ų; ji siekia v i s o s ž m o n i j o s l a i s v ė s i r b r o l y b ė s.
Viduramžių Komuna dar galėjo įsitvirtinti už savo sienų ir tam tikru mastu atsiskirti nuo kaimynų. Kontaktai su kitomis bendrijomis didžia dalimi apsiribodavo sutartimis ginti miestiečių teises nuo aplinkinių dvarininkų arba miestiečių savitarpio pagalba tolimose jų kelionėse. O keliems miestams sudarius sąjungas – Lombardijoje, Ispanijoje, Belgijoje, šios sąjungos lengvai iširdavo atsiradus teisių, kurias išsikovojo įvairūs miestai, skirtumams arba žūdavo užpuolus kaimyninėms valstybėms (5).
Dabar reikalai klostytųsi kitaip. Jokia pati mažiausia Komuna negalėtų išgyventi be nuolatinio bendravimo su dideliais miestais – pramonės, prekybos ir meno centrais; o šitie centrai su džiaugsmu priimtų pas save tiek kaimyninių kaimų, tiek tolimų miestų gyventojus.
Tegul koks nors didelis miestas paskelbia Komuną; tegul panaikina privačią nuosavybę ir įveda komunistinį gyvenimo būdą, t.y. ima kartu naudotis miesto turtais, darbo įrankiais ir sukauptais produktais; ir tada – kad tik Komuna nebūtų apsupta priešų kariuomenės – jau po kelių dienų jos turguose pasirodys šimtai tūkstančių žmonių, atgabenusių atsargas, o iš tolimų miestų trauks vilkstinės su žaliavomis. Komunos pagamintos prekės susiras pirkėjų visuose pasaulio pakraščiuose; užsieniečiai užplūs šią vietelę, kurioje atsiveria naujo prado gyvenimas, ir visi išnešios po platų svietą gandą apie stebuklingą miestą, kuriame visi dirba, kuriame nėra nei išnaudojamųjų, nei išnaudotojų, kuriame visi naudojasi tuo, ką pagamina, mokesčių pavidalu niekam neatiduodami liūto dalies iš to, kas sukuriama bendru darbu. Ir nereikia bijoti, kad Komuna liks izoliuota nuo pasaulio: Jungtinėse Valstijose, kuriose gyvuoja keletas tokių Komunų, jų nariai, priešingai, skundžiasi, kad buržuazinis pasaulis pernelyg kišasi į jų reikalus.
Esmė ta, kad šiuo metu prekyba ir prekių mainai prarėžia valstybines sienas ir griauna gynybinius miestų mūrus. Gyvenimui jie teikia sutelktumo, kurio taip trūko viduramžiais. Visos Vakarų Europos gyvenvietės jau glaudžiai susijusios tarpusavyje. Nebėra tokio kaimelio ar gyvenvietės, nors ji ir glaustųsi kalno papėdėje, kuri per prekybą ir pramonę nebūtų surišta su kokiu nors kitu miestuku, kuris savo ruožtu nebūtų susijęs su kitais miestais.
Didžiųjų pramonės centrų vystymasis nuveikė dar daugiau.
Dabar dar pasitaiko, kad du kaimyniniai kaimai vienas su kitu vaidijasi, vyksta netgi žiaurios muštynės. Tačiau jei toks priešiškumas šiems dviems kaimams ir neleidžia susivienyti, tai jų tarpusavio ryšys vis tiek atsiranda pastačius kokį nors bendrą prekybos centrą, kuriame abu jie perka reikalingas prekes arba parduoda tai, ką patys pagamina. Ir, kad išsaugotų santykius su šiuo centru, abu kaimai ims vienytis.
Beje, toks centras negalės įgyti žalingų teisių į kaimynines bendrijas, nes nuolat plečiantis įvairialypiams poreikiams, kaimai bus priversti susisieti ne tik su tuo vienu centru. Žmonių reikmės jau tokios įvairios, o nauji poreikiai taip greit vystosi, kas netrukus nebeužteks vienos federacijos – vienos sąjungos. Laisvoji Komuna greit pajus poreikį įstoti į keletą sąjungų. Likdama vienos sąjungos, pavyzdžiui, maisto produktų, nare, Komuna įstos į kitą sąjungą – pavyzdžiui, kartu tieks mašinas, mokymo priemones arba keisis meno kūriniais. Paimkite Rusijos arba kitos šalies ekonominį žemėlapį, ir išvysite, kad ūkinės, ekonominės sienos neegzistuoja: įvairios gamybinės ir prekių mainų zonos perdengia viena kitą, persipina. Lygiai taip pat bus ir su laisvųjų bendrijų federacija; laisvai besivystydamos, jos greit ims persipinti, dengti viena kitą ir susijungs į tinklą, žymiai „vieningesnį ir nedalomesnį“ nei valstybinės sąjungos, sudarytos iš atskirų, tik kartu sudėliotų detalių ir surištų virve kaip Romos budelio rykštė.
Vienu žodžiu, tie, kurie pranašauja, kad bendrijos, joms išsilaisvinus nuo valstybės priežiūros, pergrauš viena kitai gerklę, – užmiršta faktą: glaudūs ryšiai tarp žmonių gyvenviečių jau egzistuoja pramonės ir prekybos traukos bei nuolatinio jų tarpusavio bendravimo dėka. Tokie pranašai neįsisąmonina, kokie buvo viduramžių miestai su jų dantytomis sienomis, bokštais ir kruopščiai rakinamais vartais, kaip sunkiai šliauždavo iš vieno miesto į kitą pirklių vežimai, amžinai baimindamiesi plėšikų dvarininkų – grėsmingų pilių šeimininkų – puldinėjimo. Jie pamiršta, kad tarp miestų nuolat juda žmonių, prekių, laiškų ir telegramų srautai, pamiršta, kokie minčių ir jausmų mainai vyksta tarp šiuolaikinių miestų. Jie neįsivaizduoja visų skirtumų tarp ramaus viduramžių gyvenimo ir greitaeigio mūsų laikmečio.
Beje, argi pati mūsų laikmečio istorija neįrodo, jog federacinių sąjungų dvasia jau yra skiriamasis nūdienos bruožas? Jeigu tik valstybė dėl kokių nors priežasčių dezorganizuojasi, jeigu tik kur nors susilpnina savo spaudimą, – tuojau pat užgimsta laisvi sambūriai. Prisiminkime miesto buržuazijų sąjungas Didžiosios prancūzų revoliucijos metu; prisiminkime Ispanijos federacijas, atsiradusias įsiveržus Napoleono armijai, prisiminkime, kaip jos apgynė ispanų tautos nepriklausomybę, kai valstybinė valdžia buvo visiškai priblokšta.
Kai tik Valstybė nebegali jėga palaikyti tautinės vienybės, tuojau pat ima formuotis sąjungos, gimstančios iš natūralaus atskirų apskričių poreikio. Nuverskite Valstybės jungą – ir ant jos griuvėsių užgims federacija, ir pamažu pamažu ji sukurs sąjungą, iš tikro tvirtą ir tuo pačiu laisvą, vis tvirčiau sulydomą pačios laisvės.
Yra dar kai kas, ko nereiktų pamiršti. Viduramžių miestiečiui jo Komuna buvo valstybė, savo sienomis griežtai atskirta nuo kitų. Mums gi „Komuna“ jau nebėra tiktai žemės sklypas. Tai greičiau bendra sąvoka apie tam tikrą lygių subjektų sąjungą, nežinančią nei miesto ribų, nei sienų. Socialistinė Komuna greit nebebus tuo, kas turi apibrėžtas sienas ir yra įkalintas pats savyje. Kiekvienas sambūris Komunos viduje ims būtinai ieškoti artumos su kitomis tokiomis pat grupėmis kitose Komunose; jis apsijungs su jomis mažų mažiausiai tokiais pat ryšiais, kaip ir su savo bendrapiliečiais, ir tokiu būdu susikurs bendrų interesų Komuna, kurios nariai bus išsibarstę tūkstančiuose kaimų bei miestų. Tai bus žmonės, kurie patenkins savo poreikius tik tada, kai susivienys su tokius pat poreikius turinčiais žmonėmis, gyvenančiais šimtuose kitų Komunų.
Visuose žmogaus veiklos baruose jau dabar ima vystytis pačios įvairiausios bendrijos. Laisvalaikiu žmonės buriasi tarpusavyje jau ne vien iš mokslo, literatūros ir meno paskatų. Sąjungos susidaro irgi ne vien dėl klasių kovos. Vargiai besurastume bent vieną sritį iš tų nesuskaičiuojamų, pačių įvairiausių žmogaus veiklos apraiškų, kurioje dar nebūtų jungiamasi; ir tokių sambūrių daugėja kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną tokios sąjungos užgrobia naujas sritis, netgi tas, kurios anksčiau buvo laikomos Valstybės šventovių šventovėmis.
Literatūra, menas, mokslas, mokykla, prekyba, pramonė, kelionės, pramogos, higiena, muziejai, tolimi žygiai, netgi poliarinės ekspedicijos – netgi karinė gintis, pagalba sužeistiesiems, apsauga nuo plėšimų bei vagysčių, netgi nuo teismų persekiojimų... visur laisvų bendrijų pavidalu skverbiasi asmeninė iniciatyva. Laisva sąjunga – tai, kurlink žengia antroji devynioliktojo amžiaus pusė; tai skiriamasis jos bruožas, jai būdinga kryptis.
Šia kryptimi, kuria einant dabar atsiveria plačiausios galimybės, ir kuriama būsimoji visuomenė. Iš laisvų sambūrių kuriasi socialistinė Komuna, šitie sambūriai pramuš sienas ir nugriaus pasienio stulpus. Užgims milijonai Komunų, jau nebeapribotų sienomis, siekiančių ištiesti viena kitai rankas per jas skiriančias upes, kalnų grandines, jūras ir okeanus, vienijančių žmones bei tautas visame Žemės rutulyje į vieną l y g i a t e i s ę ir l a i s v ą šeimą.
________________________
1 – Miestas ir komuna Kampanijos regione Italijoje, buvusi Amalfio Jūrų Respublikos sostinė. (Vert. past.)
2 – Émile Louis Victor de Laveleye (1822–1892) – belgų ekonomistas ir sociologas, antimarksistas ir valstybininkas. (Vert. past.)
3 – Augustin Thierry (1795–1856) – prancūzų istorikas, romantinės prancūzų istoriografijos kūrėjas. (Vert. past.)
4 – Palieku šias eilutes taip, kaip jos buvo užrašytos prieš keturiasdešimt metų. Nuo tų laikų rimtai išstudijavau viduramžių Komunų istoriją, kurią trumpai pateikiau knygoje „Savitarpio pagalba“. Skaitytojas pamatys, kad daugelis Komunų – Šiaurės Italijoje jau nuo dešimtojo amžiaus – įnirtingai kariavo su feodaliniais baronais už valstiečių išlaisvinimą. Karai buvo atkaklūs, tačiau Florencijos Komunai pavyko išlaisvinti savo c o n t a d o, t.y. aplinkines Florencijos žemes – o tai ir sukūrė nuostabią gerovę šiose žemėse – Toskanoje. Tą patį žymiu mastu pavyko padaryti ir Genujai, jau dešimtajame amžiuje. Tas pats pavyko Laonnais miesto Komunai Prancūzijoje, ir jo – Laonnais – apskrityje susikūrė netgi puiki valstiečių bendrijų federacija. Panašių rezultatų pasiekė ir kai kurie kitų šalių miestai. Tačiau kitose vietovėse miestų kova su turtingais dvarininkais buvo kur kas mažiau sėkminga, o kartais ir visai nevykusi. Baigdavosi tuo, kad šie miestai, išvarginti karo su aplinkiniais feodalais, sudarydavo su jais taiką, o valstiečiai vėl imdavo vilkti sunkų jungą. Kai kuriose Komunose miestas būdavo priverstas pareikalauti feodalų, kad šie apsigyventų tarp jo sienų; mieste apsigyvenusios turtingų dvarininkų šeimos be paliovos kivirčijosi tarpusavyje, kėlė intrigas dėl valdžios ir provokavo gatvių susidūrimus, kurie galų gale baigdavosi tuo, kad miestą užimdavo arba popiežius, arba karalius, arba, kaip Rusijoje, – didysis kunigaikštis arba caras. (1919 m. aut. past.)
5 – Man tenka pakartoti visa tai, kas pasakyta prieš tai buvusioje išnašoje. Anksčiau mažai žinojome apie viduramžių miestų sąjungas (Lygas). Dabar paaiškėjo, kad miestų sąjungos – Šiaurės Italijoje, prie Reino, Flandrijoje, anglų ir prancūzų miestai palei Pa de Kalė krantus, Hanzoje (prie Baltijos jūros) ir t.t. – buvo itin reikšmingos kelerių amžių bėgyje. Žr. „Savitarpio pagalba“, V ir VI dalis. (1919 m. aut. past.)
Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
Iš: Кропоткин П.А. „Речи бунтовщика“, Пб.-М., 1921.
Skaityti toliau
- Kategorija: Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS
Daugeliui žmonių žodis „anarchija“ šiandien asocijuojasi su betvarke, chaosu, suirute. Išgirdus žodį „anarchistai“ dažniausiai įsivaizduojama nedidelė grupelė prieš valdžią protestuojančių žmonių, piktai skanduojančių: „Laisvė! Laisvė!.. “ Arba juodais dažais ant sienos nutepliota A raidė, apibrėžta riebiu apskritimu. Anarchizmo sąvoka šiais laikais įgavo tokią neigiamą reikšmę, kad šio judėjimo dalyviai dažnai laikomi teroristais, nusikaltėliais, net bepročiais, vienu žodžiu, mirtinais visos žmonijos priešais. Kodėl taip įvyko? Kas iš tikrųjų yra tas anarchizmas?
Į šiuos klausimus bandysime atsakyti trumpai panagrinėję vieno žmogaus – Piotro Kropotkino biografiją bei veikalus. Juk jis visame pasaulyje garbingai tituluojamas „anarchizmo tėvu“, „rusų revoliucijos seneliu“. Ir tai dar ne viskas. P.Kropotkiną galima drąsiai statyti į vieną gretą su tokiais Švietimo epochos gigantais kaip F.Petrarca ar L.da Vinčis, nes jo moksliniai tyrimai buvo išties enciklopediniai. Jie apėmė ne tik politologiją ar istoriją, bet ir geografiją, geologiją, biologiją, filosofiją, literatūrą.
Anarchizmo teoretikas gimė 1842 m. Maskvoje. Jo tėvas, kilęs iš senos kunigaikščių giminės, turėjo tris dvarus ir daugiau kaip tūkstantį baudžiauninkų. Berniukas augo ne pačio žiauriausio dvarininko šeimoje, tačiau vaikystėje patirta socialinė neteisybė paliko neišdildomą pėdsaką visam gyvenimui. Savo garsiuosiuose „Revoliucionieriaus užrašuose“ jis prisimena baudžiauninką, kurį tėvas įsakė nuplakti. Ašarų pilnomis akimis vaikas puolė prie tijūno, norėdamas pabučiuoti jo ranką ir taip išgelbėti nubaustąjį. Tačiau šis nustūmė jį į šalį, sakydamas: „...Kai užaugsi, turbūt ir tu toks pat būsi?“ Mažojo Kropotkino atsakymas tada nuskambėjo kaip priesaika: „Ne, ne, niekada!“
Būsimasis revoliucionierius mokėsi geriausioje Maskvos gimnazijoje, su pagyrimu baigė prestižinį „Pažų korpusą“ – privilegijuotą karo mokyklą. Atrodė, jog lengvas gyvenimas jau garantuotas, aukštuomenė jau laukia naujo savo nario. Tačiau ne viskas taip paprasta! Juk ne veltui kažkas taikliai pastebėjo: „Europos revoliucionieriai – tai vežikai, trokštantys tapti grafais, o Rusijoje – grafai, norintys tapti vežikais“. (Bakuninas – vienas iš anarchistinio rusų judėjimo vadovų – irgi kilęs iš dvarininkų.) 1862 m. P. Kropotkinas lengva ranka atsisako kamerdinerio vietos imperatoriaus Aleksandro II rūmuose ir išvyksta į tolimąjį Sibirą tarnauti Amūro kazokų pulke.
Energija trykštantis jaunuolis čia iškart griebiasi darbo. Ir ne vieno! Mat prieš metus išleistas caro manifestas paskatino liberalias reformas ne tik šalies centre, bet ir atokiausiose provincijose. P.Kropotkinas rengia kalėjimų bei tremties sistemos reformų projektus, dalyvauja teisminiuose tyrimuose dėl pareigūnų piktnaudžiavimo valdžia, eina žvalgybon į Kinijos teritoriją, organizuoja mokslines ekspedicijas (šiuolaikiniame žemėlapyje aiškiai matomi šios veiklos pėdsakai – jo vardu Sibire pavadintas vulkanas, ledynas, kalnagūbris...). Tačiau valdžios viršūnių „liberalizmas“ greit išsikvėpė. Milžiniška biurokratinė valdininkų sistema laidojo reformas šioms dar net neprasidėjus. Ėmė sklaidytis ir jaunojo idealisto bei reformatoriaus iliuzijos, jog visuomenę galima pertvarkyti „iš viršaus“ – dekretais ar įsakymais. „...Sibire. – rašė jis, – praradau bet kokį tikėjimą valstybe: jau tada buvau pasirengęs tapti anarchistu“.
1866 m. valdžiai žiauriai numalšinus tremtinių lenkų sukilimą, karininkas P.Kropotkinas galutinai nusivylia reformomis. Jis meta tarnybą ir išvyksta į Peterburgą. Čia įstoja į universitetą, studijuoja fiziką ir marematiką. Atsisako materialinės tėvo paramos, duoną pelno literatūra (verčia, rašo straipsnius), įsidarbina klerku Vidaus reikalų ministerijos Statistikos komitete. Toliau užsiiminėja geografija; jo neapleidžia grandiozinė idėja – sudaryti tikslų ekonominį-geografinį visos Rusijos žemėlapį. Bet jai nebuvo lemta išsipildyti. Gavęs pasiūlymą užimti garbingą Rusijos Geografijos draugijos sekretoriaus postą ir kibti į darbą, jis išdidžiai atsisako. Juk dabar yra daug svarbesnių reikalų!
1872 m. jam leidžiama išvykti į užsienį: Šveicarijoje susipažįsta su anarchistine to meto spauda, revoliucingų straipsnių autoriais, tampa I Internacionalo nariu. „Tapau anarchistu“ – vėliau prisimins jis.
Sugrįžęs į tėvynę iškart įsijungia į pogrindinį narodnikų judėjimą. Lankosi konspiraciniuose butuose, platina nelegalią literatūrą, rašo agitacinius straipsnius, agituoja pats. Štai prie Žiemos rūmų karieton įlipa prašmatniai apsirengęs trisdešimtmetis akiniuotas mokslininkas – kunigaikštis Kropotkinas, o purviname Peterburgo priemiestyje išlaipinamas žmogus su kerziniais batais ir vatinuku – „darbininkas Borodinas“. Savo „draugams“ jis ilgai ir įtikinančiai pasakoja apie valdžią, Paryžiaus komuną, Internacionalą... Staiga užgriūva policija – reikia sprukti! Pavojus, azartas, adrenalinas! Gyvenimas „ant skustuvo ašmenų“!
1874 m. vasarį prie jo namų pasirodo sekliai – kunigaikštį išdavė vienas iš jo taip mylimų audimo fabriko darbininkų. Buvo dar užtektinai laiko pasidirbinti svetimą pasą ir dingti iš miesto, tačiau – ne! Juk jo laukia svarbus pranešimas Geografijos draugijoje! Po mėnesio mokslininkas paskelbia sensacingą savo darbą, įrodantį, kad per Šiaurės Europą ne taip jau seniai praslinko ledynai. Kitą dieną jį suima.
Anarchistas kunigaikštis uždaromas Petropavlovsko tvirtovėje, kurioje kalėjo dekabristai, Dostojevskis, Černyševskis, Bakuninas... Puiki kompanija! Caro įsakymu čia jam leidžia rašyti – bet tik „iki saulėlydžio“. Tačiau per beveik pustrečių metų užteko ir to šviesaus paros meto parašyti dviems „Ledynmečio periodo tyrinėjimų“ tomams, išgarsinusiems jį visame pasaulyje.
Drėgnoje 52 numeriu pažymėtoje vienutėje P.Kropotkinas (laimei!) apsirgo. Pasiligojusį mokslininką perkėlė į kalėjimo ligoninę. ...Vieną saulėtą vasaros dieną kalinį išvedė pasivaikščioti. Kažkur tolumoje ėmė griežti smuikas – signalas, jog viskas paruošta. „Ligonis“ puolė vartų link, čia jo laukė vežikas. „Varyk!“ – ir karieta pranyko už kampo... Taip gimė Didžiojo Revoliucionieriaus mitas. Juk pasprukti iš Petropavlovsko neįmanoma! Tai vienintelis pavykęs pabėgimas per visą tvirtovės istoriją. Ir dar toks įžūlus – vidury baltos dienos!
Po šio akibrokšto jis jau nebegalėjo pasilikti tėvynėje. Emigracijoje – Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje – „anarchizmo tėvui“ teks praleisti ištisus 40 metų.
Vakarų Europoje jis parašė svarbiausius savo kūrinius: „Maištininko kalbos“ (1885 m.), „Duonos užkariavimas“ (1892 m.), „Revoliucionieriaus užrašai“ (1899 m.), „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija“ (1901 m.), „Tarpusavio pagalba“ (1902 m.), „Didžioji prancūzų revoliucija. 1789–1793“ (1909 m.), „Valstybė: istorinis jos vaidmuo“ (1911 m.). Aktyviai bendradarbiavo su anarchistiniais ir kitokiais radikaliais leidiniais („Le Revolte“, „La Revolte“, „Les Temps Nouveaux“, „Freedom“), skaitė paskaitas Europoje ir Amerikoje.
Jo mintys įvairiais keliais pasiekdavo ir Rusiją. Pavyzdžiui, 1902 m. dar šviežius, Londone ką tik atspausdintus „Revoliucionieriaus užrašus“ eserai pervežė per sieną lagamine su dvigubu dugnu. Peterburge juos kopijavo ir pardavinėjo „iš po skverno“. Knygą tiesiog graibstyte graibstė, nors ji kainavo beprotiškus tais laikais pinigus – 25 rublius!
Dėl savo tvirtos antiburžuazinės bei antivalstybinės pozicijos anarchizmo teoretikas nuolat konfliktavo su valdžia. P. Kropotkinas – nuolatinis įvairių antivyriausybinių mitingų, demontracijų, radikalių konferencijų bei kongresų dalyvis. Jo bekompromisinį požiūrį į valdžią bei jos institutusvaizdžiai iliustruoja toks faktas: policijai vaikant darbininkų demonstraciją Šveicarijoje, jis (rusų kunigaikštis!) plėšė iš policininkų rankų atimtą demonstrantų vėliavą, mosavo kumščiais, gavo „lazdų“. 1871 m. Rusijos vyriausybės reikalavimu „nepageidautinas asmuo“ ištremiamas iš Šveicarijos. „Šventoji brolija“ – slapta tarptautinė rusų aristokratų organizacija, įkurta kovai prieš revoliucinius judėjimus – apkaltina jį (beje, neteisingai) pasikėsinimo į Aleksandrą II organizavimu ir paskelbia mirties nuosprendį. 1883 m. Liono teismas už neva teroristinę veiklą (pietinėje Prancūzijoje kažkas susprogdino keletą bombų) P.Kropotkiną nuteisia 5-eriems metams, kalėjime jis praleidžia 3 metus, amnestuojamas Vakarų intelektualų – H.Spencerio, V.Hugo – prašymu.
1917 m. A.Kerenskio kvietimu senukas kunigaikštis grįžta į tėvynę. Peterburgo geležinkelio stotis, vėlus vakaras, specialus vagonas, Laikinosios vyriausybės nariai su Kerenskiu priešaky, garbės sargyba, gėlės, orkestras, laikraščių korespondentai... Apie 60 tūkstančių žmonių, ašaromis spindinčios akys... Į žemę nužengė rusų revoliucijos apaštalas!
Kaip ten bebūtų, tačiau P.Kropotkinas liko ištikimas sau: į Kerenskio pasiūlymą užimti bet kurio ministro postą jo vyriausybėje jis atsakė kaip tikras anarchistas: „Daug garbingiau ir naudingiau gatvėse valyti batus!“ Atsisakė solidžios pensijos bei personalinio automobilio.
Tai, ką išvydo tėvynėje, jo visiškai nesužavėjo. Žlugus stipriai centralizuotai valdžiai, staiga atsiradusia laisve pirmieji pasinaudojo ne patys geriausi visuomenės atstovai: prasidėjo pogromai, suvešėjo nusikalstamumas. Štai „didysis anarchistas“ apsilanko Piterio anarchistų štabe. Ir ką gi jis čia pamato? Goriliški apžėlę snukiai, agresyvūs ir įžūlūs žvilgsniai, purvas, kaustyti batai… Anarchistai, „jo sūnūs“, pasirodo, – tai iki dantų ginkluoti smogikai! „Ir dėl šito visą savo gyvenimą kūriau anarchizmo teoriją!“ – karčiai skųsis senasis revoliucionierius.
Bolševikų perversmą P.Kropotkinas vertino nevienareikšmiškai. Jis džiaugsmingai sutiko šūkį „Visa valdžia – Taryboms!“, nes tai idealiai atitiko anarchizmo skelbiamas savivaldos bei valdžios decentralizavimo idėjas. Iš kitos pusės, jis puikiai matė, kokiais metodais su betvarke šalyje kovoja proletariato diktatūra, kiek aukų reikalauja „raudonasis teroras“.
Visoje Rusijoje – nepriteklius, badas, šaltis... Tačiau 75-erių metų senukas dar turi garo! Jis aktyviai dalyvauja Federalų lygos veikloje (ši lyga propagavo savanorišką buvusios Rusijos imperijos tautų susijungimą), iš paskutiniųjų stengiasi užbaigti didžiulį savo veikalą „Etika“.
1921 m. vasarį P.Kropotkinas miršta. „Geležinio Felikso“ įsakymu iš Lubiankos vienai dienai paleidžiami visi čia kalėję anarchistai. Virš laidotuvių procesijos plaikstosi juodos vėliavos, tyliai skamba revoliucinės dainos... Rytojaus dieną suskaičiuojami sugrįžę kaliniai. Sugrįžo visi! Visi ligi vieno! Galvas kraipo net visko matę kalėjimo prižiūrėtojai...
O.Wilde'as P.Kropotkino gyvenimą pavadino „tobulu“, B. Show anarchistą kunigaikštį laikė „šventuoju“. Šviesiausius žmonijos protus turbūt dar ilgai veiks jo sukurta filosofinė sistema, kurios pagrindas – taip vadinamas „biosociologinis tarpusavio pagalbos dėsnis“. P.Kropotkinas teigė, jog Darwino evoliucijos teorija pervertina tarpusavio kovą bei konkurenciją tarp vienos rūšies gyvūnų. Gamtoje veikia ne tik tarpusavio kovos, bet ir tarpusavio pagalbos dėsnis. Visi „visuomeniniai gyvūnai“ (skruzdės, bitės, žmonės) vadovaujasi šiuo „bendravimo instinktu“. Pavyzdžiui, žmogus, išvydęs degantį namą, instinktyviai griebia kibirą su vandeniu, nors namo šeimininko net nepažįsta. Jį veikia bendražmogiško solidarumo instinktas. P.Kropotkinas studijavo bušmenų, hugentotų, eskimų genčių gyvenimo būdą, pagrindė idėją, kad būtent pagal šį „tarpusavio pagalbos dėsnį“ formuojasi pirmykštės giminės, bendruomenės, viduramžių cechai, gildijos, laisvieji miestai, šiuolaikiniai kooperatyvai, draugijos ir pan.
P.Kropotkinas iki kaulų smegenų tikėjo, jog žmogaus laimė yra jo laisvė. O laisvė prasideda nuo anarchijos. Tik tokie žmonės, kurie laisvai, savanoriškai, „be jokios prievartos“ (valstybė!) bendrauja su kitais žmonėmis, laisvanoriškai vienas kitam padeda kurti bendrą visuomenės gerbūvį, gali tapti laimingais.
Aišku, tokie „anarchizmo tėvo“ žodžiai šiandien – stiprių valstybių, galingo kapitalo klestėjimo laikotarpiu – skamba per daug patetiškai, juose per daug utopinių svajonių. Savo laiku L.Tolstojus niūriai įspėjo: „Skaičiau apie Kropotkino komunizmą. Parašyta gerai, su gerais ketinimais, tačiau be galo silpnai parašyta apie tai, kaip priversti egoistus dirbti, o ne naudotis kitų darbo vaisiais“. Taip, jeigu sutiksime, kad „žmogus žmogui – vilkas“, tai P.Kropotkino anarchizmo idėjos tampa iš tikrųjų bevertės...
2005 m.
- Kategorija: Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS
Šis straipsnis, parašytas XIX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pirmą kartą išspausdintas Prancūzijos anarchistų žurnale „Le Révolté“ kaip rinkinio „Maištininko kalbos“ dalis. 1917 m. autorius jį suredagavo ir išleido atskira brošiūra. (Vert. past.)
Visa buržuazinė spauda kiekvieną dieną mums nuolat kartoja apie politinių laisvių ir „politinių žmogaus teisių“ svarbą: visuotinį balsavimą, rinkimų laisvę, apaudos, sąjungų, susirinkimų laisvę ir t.t., ir pan.
„Kam sukilti, kam griebtis ginklo, – sako ji, – jei jūs turite visas šias teises, vadinasi, ir galimybę įvykdyti visas jums reikalingas reformas!“ Bet imkime ir įvertinkime šias liūdnai pagarsėjusias politines teises mūsų požiūriu, t.y. požiūriu tos klasės, kuri niekuo nedisponuoja, nieko nevaldo, turi itin mažai teisių ir per daug pareigų.
Mes, žinoma, neteigsime, kad politinės teisės mūsų požiūriu neturėjo jokios vertės. Puikiai žinome, kad nuo baudžiavos laikų ir netgi nuo praeito amžiaus šioje srityje kai kas padaryta. Prancūzų darbininkas jau nebe tas padaras be jokių žmogiškų teisių, koks buvo anksčiau, kai aristokratija žvelgė į jį kaip į darbinį gyvulį; už dirbtuvės ribų jis save laiko lygiu visiems kitiems piliečiams. Audringomis revoliucijomis ir pralietu krauju liaudis išsikovojo kai kurias asmens teises, kurių reikšmės mes nenorime menkinti.
Tačiau teisės būna skirtingos, todėl reikia mokėti jas skirti; vienos jų tikrai reikšmingos, o kitos – bereikšmės; tas, kas jas painioja, tik apgaudinėja liaudį. Tokios teisės, kaip aristokrato ir valstiečio lygybė prieš įstatymą, kiekvieno piliečio asmens neliečiamybė ir pan., liaudžiai atiteko po atkaklios kovos ir yra jai tokios brangios, kad net menkiausios pastangos jas pažeisti iškart baigtųsi sukilimu. O tokioms teisėms, kaip visuotiniai rinkimai, spaudos laisvė ir pan., liaudis visada buvo abejinga, nes jautė, kad šios teisės, ginančios buržuaziją nuo vyriausybės bei aristokratijos savivalės, tarnauja valdančioms klasėms kaip įrankis pavergti liaudį. Jų netgi nepavadinsi politinėmis teisėmis, nes jos negina liaudies interesų; šiuo skambiu vardu jos vadinamos tik politinėje kalbėsenoje – žargone, kurį valdančios klasės sukūrė tik savo reikmėms tenkinti.
Ir iš tikrųjų, kas gi tokios politinės teisės, jei ne ginklas, skirtas ginti laisvę ir nepriklausomybę tų, kurie patys nesugeba įskiepyti pagarbos toms savo teisėms? Kokia jų paskirtis, jei jos nesuteikia laisvės tiems, kurie privalo ją turėti? Tokiems žmonėms, kaip Hambettas, Bismarkas ir Gladstonas, nereikia nei spaudos laisvės, nei susirinkimų laisvės; jie ir taip rašo viską, ką nori, rengia kokius tik nori susirinkimus, išpažįsta tokius mokymus, kurie jiems arčiau prie širdies; jie ir taip laisvi. Jei kam ir reikia suteikti šias žodžio, spaudos ir susirinkimų laisves, tai tik tiems, kurie patys negali užsitikrinti tokių teisių, kurios leistų įgyvendinti savo idėjas bei principus. Tokia visų politinių teisių kilmė.
Ar mūsų laikais šios teisės suteikiamos tiems, kam jų reikia?
Žinoma, ne. Visuotinė rinkimų teisė gali tam tikru laipsniu apsaugoti buržuaziją nuo centrinės valdžios piktnaudžiavimų neverčiant jos griebtis ginklo. Ši teisė padeda sutaikyti priešininkus, besivaržančius tarpusavyje dėl valdžios, ir neleidžia jiems pralieti kraujo. Tačiau ši teisė bejėgė tada, kai reikia pakeisti arba apriboti valdžią ir panaikinti privilegijuotųjų viešpatavimą. Tai puiki priemonė taikiai pašalinti nesusipratimus tarp valdovų, tačiau kokią naudą ji gali atnešti pavaldiniams?
Į šį klausimą mums atsako pati istorija. Kol buržuazija manė, kad visuotinis balsavimas taps ginklu liaudies rankose kovojant su privilegijuotomis klasėmis, tol ji visomis jėgomis jam priešinosi. O kai 1848 metais suprato, kad ši teisė ne tik neriboja jos privilegijų, bet netgi netrukdo valdyti liaudį, ji tučtuojau griebėsi šios teisės. Dabar buržuazija tapo aršia jos gynėja, nes žino, jog tai geriausia priemonė išlaikyti savo viešpatavimą masėms.
Tas pats ir kalbant apie spaudos laisvę. – Koks pats svariausias buržuazijos argumentas spaudos laisvės naudai? – Šios laisvės bejėgystė! Jos negalia! „Kadaise, – kalbėjo Girardinas*, – buvo deginami raganiai, nes visi juos kvailai laikė visagaliais, dabar tokias pačias kvailystes krečia spaudos atžvilgiu. Spauda tokia pat bejėgė, kaip ir viduramžių raganiai. Tad šalin spaudos persekiojimus!“ Štai ką kadaise pasakė Girardinas. O kokius argumentus spaudos laisvės naudai pareiškia dabartinė buržuazija? „Pažvelkit, – sako ji, – į Angliją, Šveicariją, Jungtines Valstijas. Ten visiška spaudos laisvė, o tuo pačiu ten kaip niekur stipri eksploatacija, niekur kitur taip stipriai nekaraliauja kapitalas. Tegul užgimsta kenkėjiški judėjimai. Mes visada įstengsime užgniaužti jų spaudos balsą netgi be prievartos. O jei kada nors, sujudimo metu, revoliucinė spauda ir taps pavojinga, visada spėsime ją sunaikinti kokiu tik nori pretekstu“.
Lygiai taip pat mąstome ir apie susirinkimų laisvę.
„Duosim visišką susirinkimų laisvę, – sako buržuazija, – liaudis neišdrįs prisiliesti prie mūsų privilegijų. Labiausiai turime bijoti slaptų bendruomenių, o susirinkimų viešumas – geriausias būdas juos nugalabyti. Jei smarkių sujudimų metu vieši susirinkimai kartais ir taps pavojingi, tai mes visada galėsime juos uždrausti, nes vyriausybinė valdžia – mūsų rankose“.
„Būsto neliečiamybė? – Prašom! Įrašykit ją į kodeksus, visur apie ją rėkaukit! – kalba gudrūs buržua. – Mes neturime nė menkiausio noro, kad policijos agentai mums trukdytų prie šeimos židinio. Bet mes įsteigsime slaptą kanceliariją, apgyvendinsime šalį slaptosios policijos agentais, sudarysime nepatikimųjų sąrašus ir juos budriai seksime. O kai pajusime, kad pavojus arti, spjausime į neliečiamybę ir imsim areštuoti žmones jų guoliuose, juos tardyti ir kratyti jų būstus. Mūsų niekas nesustabdys, o tuos, kurie išdrįs pernelyg garsiai reikšti savo reikalavimus, sukišime į kalėjimus. Jeigu mus kaltins – atsakysime: „Ką gi daryti, ponai! Karas yra karas!“
„Korespondencijos neliečiamybė? – Visiems sakykite ir rašykite, kad korespondencija neliečiama. Jei užkampio kaimelio pašto viršininkas atplėš kokį nors laišką, tuojau pat atleiskite jį iš pareigų ir rėkite, kad visi girdėtų: „Pabaisa! Nusikaltėlis!“ Saugokitės, kad nebūtų paviešintos tos smulkmenos, kurias mes vienas kitam pranešame laiškais. Tačiau jeigu tik aptiksite iš anksto suplanuoto sąmokslo prieš mūsų privilegijas pėdsakus – tada nėra ko gėdytis: atplėšime visus laiškus, įsteigsime visą specialiųjų tarnautojų luomą, o protestuojantiems atsakysime taip, kaip neseniai kalbėjo vienas anglų ministras, susilaukęs viso parlamento plojimų: „Taip, ponai, laiškus atplėšiame su didžiu šleikštuliu, bet ką gi darysi, juk tėvynė (tiksliau, aristokratija ir buržuazija) – pavojuje!“
Štai kas iš tikro yra vadinamoji politinė laisvė.
Spaudos laisvė, susirinkimų laisvė, būsto neliečiamybė ir visos kitos teisės pripažįstamos tik iki tol, kol liaudis nepasinaudoja jomis kaip ginklu kovai prieš valdančiasias klases. Bet kai ji tik išdrįs pasikėsinti į buržuazijos privilegijas, visos šios teisės bus iškart išmestos per bortą.
Tai visiškai natūralu. Neatimamos tik tos teisės, kurias žmogus išsikovoja atkaklioje kovoje ir vardan kurių pasiryžęs kiekvieną minutę vėl griebtis ginklo.
Dabar Paryžiaus gatvėse neplaka rimbais, kaip tai daro Odesoje. Neplaka vien dėl to, kad sau tai leidusią vyriausybę liaudis sudraskytų kaip budelius. Aristokratai nebeskina sau kelio smūgiais, kuriuos dosniai dalija liokajai, nes kažką panašaus sau leidę tirono liokajai būtų užmušti vietoje. Išgarsinta lygybė tarp darbininko ir šeimininko, demontruojama gatvėse ir viešose vietose, atsirado tik todėl, kad praėjusių revoliucijų dėka darbininko savigarbos jausmas nebeleidžia jam kęsti šeimininko patyčių. O rašytiniai įstatymai čia ne prie ko.
Šiauolaikinėje visuomenėje, suskirstytoje į vergus ir šeimininkus, tikros laisvės negali būti; apie jokią laisvę negali būti nė kalbos, kol bus išnaudotojai ir išnaudojamieji, valdovai ir pavaldiniai. Tačiau nereikia daryti išvados, kad iki tos dienos, kai anarchistinė revoliucija sunaikins visus socialinius skirtumus, mes sutinkame, kad spauda būtų pavergta kaip Vokietijoje, susirinkimų laisvė persekiojama kaip Rusijoje, o asmens neliečiamybė pažeidinėjama kaip Turkijoje.
Kokiais kapitalo vergais mes nebūtume, norime spausdinti viską, ko mums reikia, rinktis bei organizuotis sava valia. Ir, svarbiausia, visa tai daryti vien dėl to, kad kuo greičiau nusimestume gėdingą kapitalo jungą.
Laikas suprasti, kad pagalbos turime prašyti ne iš konstitucinės valdžios. Prigimtinių teisių apsaugos turime ieškoti ne įstatymų kodekse, kuris gali būti sunaikintas pirmuoju valdininkų kaprizu. Savo teises apginsime tik tada, kai tapsime organizuota jėga, keliančia pagarbą savo reikalavimams.
Panorėsime spaudos laisvės, žodžio, susirinkimų, sąjungų laisvės – neprašysime jų iš parlamento, nelauksime lyg išmaldos iš senato, kad šis išleistų atitinkamą įstatymą. Tapsime organizuota jėga, galinčia parodyti dantis kiekvienam, išdrįsusiam kėsintis į mūsų teises; būsime stiprūs, ir tada niekas negalės mums uždrausti kalbėti, rašyti ir rinktis. Tą dieną, kai pasieksime visų išnaudojamųjų, šios tylios, bet grėsmingos armijos, dvasios vienybę, kurią sutelks vienintelis troškimas – įgyti ir ginti savo teises, tik tada niekas nebegalės jų nuginčyti. Tada ir tik tada mes išsikovosime šias teises, kurių dešimtis metų būtume bergždžiai prašę iš kokios nors konstitucinės vyriausybės; tada mes jas turėsime tikriau, negu gali garantuoti užrašyti istatymai.
Teisių niekas neduoda, jas reikia pasiimti patiems!
* – Émile de Girardin (1806–1884) – žymus prancūzų žurnalistas, spaudos magnatas ir parlamento deputatas, aršiai pasisakęs už visišką spaudos laisvę. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
Iš: Кропоткин П. А. Политические права, Пб., 1917