JUODRAŠTIS kurs erdvę, laisvą nuo kapitalizmo? (interviu su JUODRAŠČIO redkolegijos nariais)
aktyvizmas

        „Bernardinai.lt“ redakciją sudomino spaudos pranešimas, jog parengtas žurnalas, kuris sieks tapti alternatyva Lietuvoje vyraujančiai žiniasklaidai ir kovos su vartotojiška visuomene. Žurnalo leidėjai – Lietuvos anarchistai. Nelabai gausi, bet tikrai aktyvi grupelė žmonių, bandančių „plaukti prieš srovę“. Pervertus pirmąjį žurnalo numerį, kilo daug klausimų, į kuriuos paprašėme atsakyti žurnalo rengėjus. Į mūsų klausimus atsako „Juodraščio“ redkolegijos nariai – Darius , Kasparas ir Saulius.

        Pirmiausia, klausimas – spaudos pranešime apie leidinį rašoma, kad tai minties ir veiksmo žurnalas. Ką tai reiškia? Kitas su pirmu įspūdžiu susijęs klausimas: kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas. „Juodraštis", nes į „švaraštį“ dar nedrįstate pretenduoti?


        JUODRAŠTIS. Socialiniuose judėjimuose, kitaip nei didžiojoje politikoje, mintis ir veiksmas yra neatskiriamai susiję tarpusavyje. Darbo pasidalijimas, būdingas kapitalistinėms industrijoms ir infrastruktūrai, čia neegzistuoja. Aktyvistas, kuris rašo straipsnius, dirba nepriklausomoje žiniasklaidoje, taip pat gali dalyvauti protesto demonstracijose, būti teisiškai persekiojamas (kaip nutiko ir judėjimo „Lietuva be kabučių“ atstovams) ir netgi atsidurti už grotų. Taip pat elgiasi ir mokslininkas, ir menininkas. Tai susiję su tiesioginio veiksmo samprata, kai, užuot postringavę, kritikavę šiuolaikinio gyvenimo negeroves, skundęsi bloga valdžia, išnaudojimu darbe ir kultūrine tuštuma, kaip tai daro daugelis isteblišmento komentatorių, aktyvistai perima iniciatyvą, įgyvendina alternatyvas patys – kuria autonomines erdves, socialinius tinklus, gina viešąsias erdves. Tikimės, kad „Juodraštis“ taps radikalios minties ir veiksmo katalizatoriumi, paskatins naujų socialinių judėjimų atsiradimą bei sustiprins esančiuosius.

        Pavadinimą „Juodraštis“ pasirinkome dėl to, kad juodraštį suprantame kaip nuolatinį neišbaigtumą. Priešingai nei galios apologetų kuriami metraščiai, mes – anarchistai, kurių vėliavoje dominuoja juoda spalva, – kuriame juodraštį, kuris atveria kelius atvirai diskusijai ir nuolatiniam tobulėjimui, kuriame nė vienas diskutuojantis neužvaldo tiesos monopolio ir neturi galios priversti išpažinti tik sau naudingą tiesą. Eksperimentuotojams nėra baigtinių dydžių, egzistuoja viltys ir troškimai gyventi teisingesniame pasaulyje. Į šią nuolatinių eksperimentų, geresnio gyvenimo ir socialinio teisingumo kūrimo laboratoriją kviečiami visi. Kita vertus, žurnalo redaktoriai ir autoriai atsisako autorinių teisių, taip įgyvendindami tą neišbaigtumą praktikoje. Taip ne tik pakenkiama šiandien įsiviešpatavusiems privačios intelektinės nuosavybės dėsniams, bet taip pat iš minčių kontrolės spąstų išlaisvinamas žodis, pasieksiantis kiekvieno esamo ir būsimo aktyvisto bei jo bičiulio ausis.

        Tvirtinate, kad Lietuvos žiniasklaida negvildena esminių politinių, socialinių ir kultūrinių problemų, iškilusių kapitalistinės globalizacijos akivaizdoje. Konkrečiai – kokios tai problemos?

        JUODRAŠTIS: Jau Noamas Chomsky kalbėjo, kad korporacinė žiniasklaida išreiškia valdžios ir stambiojo kapitalo požiūrį. Galima pridurti – žiniasklaida pasako tik pusę tiesos. Lietuvoje tai akivaizdu. Pavyzdys gali būti nuomonė apie karus Irake ir Afganistane. Visi mato, kad žūsta kariai. Labai liūdna. Bet niekada nebus kalbama apie gėdingas šių šalių okupacijas, visada bus aptariama „taikos misija“, „taikos palaikymo pajėgos“, niekada – didžiosios politikos ir verslo interesai, atvira okupacija, karo nusikaltimai ir jų aukos.

        Spaudoje skaitome: pasaulinė ekonominė krizė palietė Lietuvą. Kas sukėlė šitą krizę? Ar ne didžiųjų valstybių ir tarptautinių institucijų veikla, ar ne tie patys beprasmiški karai Artimuosiuose Rytuose? Ar ne spekuliacijos nekilnojamuoju turtu? Argi ne nuolatos pučiamas finansinis burbulas?

Kalbant apie emigraciją, dažniausiai liūdima, kad lietuviai palieka Tėvynę (suprask: nutekėjo darbo jėga, valstybė neteko mokesčių mokėtojų ir pan.). Šlovinamas jų darbštumas ir sumanumas, bet nekalbama apie pasaulinę migraciją, apie riziką, kuri keičia žmonių požiūrį į sistemą ir gyvenimą apskritai.

        Yra daug problemų, apie kurias kalbama puse lūpų. „Juodraštis“ bandys formuluoti platesnius atsakymus, analizuodamas ne atskiras, kalbant Zygmunto Baumano žodžiais, globalizacijos proceso ir jo poveikio žmogui dalis, o pačią visumą.

        Beje, iš Lietuvos emigravę žmonės, dažniausiai renkasi kraštus, kuriuose daug labiau nei Lietuvoje įsitvirtinusi pagarba laisvajai rinkai. Turiu galvoje, Airiją ir Didžiąją Britaniją. Ar jie taip siaubingai apsigauna, ar jūsų pliekiamas neoliberalizmas nėra jau toks didžiulis baubas?

        JUODRAŠTIS. Ne, jie neapsigauna. Į globalaus kapitalizmo epochą įžengusios Europos gyventojai dar prisimena gerovės valstybę, kurią patys savo jėgomis išsikovojo po Antrojo pasaulinio karo. Per daugelį metų susiklostė tam tikras dirbančiųjų sąmoningumas ir solidarumas. Valstybė už dyką nesuteikė nei gerovės, nei socialinių garantijų, jas išsikovojo stiprios darbininkų, o ne nomenklatūros teisėms atstovaujančios profsąjungos, kurios aktyviai veikia ir šiandien. Tokių garantijų neturintys žmonės buriasi į prekariato tinklus (sudėtingai verčiama sąvoka „prekariatas“ reiškia neužtikrintumu dėl darbo ir paties išgyvenimo nepatenkintų žmonių judėjimą – prisiminkime neseniai įvykusius mūšius Paryžiaus priemiesčiuose). Pastaruoju metu ekonominės krizės akivaizdoje streikuoja vis daugiau europiečių, įvairios gyventojų grupės pateikia savų reikalavimų.

        Kita vertus, yra tam tikra autonominė kultūrinė terpė, laisvieji universitetai, nepriklausoma žiniasklaida ir knygų leidyba. Jūsų minėtoje Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje egzistuoja aiškiai išreikšta kapitalistinės sistemos kritika, gaila, bet ji kol kas dar nepasiekė Lietuvos. Pavyzdžiui, tokie didžiausieji „liberalūs“ dienraščiai kaip „The Guardian“ arba „The Independent“ gvildena tokias aštrias problemas, kurios lietuviškai žiniasklaidai pasirodytų tikrai per daug radikalios. Visi šie procesai Rytų Europoje, o ypač Lietuvoje, dar tik pradeda įsibėgėti. Užtenka pažiūrėti, kaip sunkiai skinasi kelią prekybos tinklų profsąjungos. Žmonės dar yra pasyvūs, per daug vertina vergišką darbą ir per mažai rūpinasi savo teisėmis. Todėl nuvažiavusiems į Vakarus yra, viena vertus, sunkiau – jie patiria ne tik etninę diskriminaciją, bet dažnai yra dirbtinai marginalizuojami ir kriminalizuojami, kita vertus, kai kurie iš jų įgyja kitokios patirties ir išmoksta kovoti už savo teises. Jų nebeapgaus nei valstybinė biurokratija, nei rinka.

        Teigiate, jog žurnale bandomas atspindėti platus antiglobalistų spektras. Gal visgi galėtume trumpai paaiškinti, ar visada antiglobalistai yra gėrio šalininkai, o globalizacija tik juodas blogis? Ar nepatenkate patys į „juoda-balta" spąstus?

        JUODRAŠTIS. Kalbame ne apie antiglobalistus, o apie antikapitalistus. Tarp antiglobalistų yra ir tų, kuriems egzistuoja tik savas kraujas, sava žemė ir sava tvarka. Su tokiais mes nebendraujame. Mums rūpi pasipriešinimas ir alternatyvos kapitalistinei globalizacijai, kurią palaiko galingosios ir joms pritariančios pasaulio valstybės (tarp pritariančiųjų – ir Lietuva), tarptautinės korporacijos, tokios organizacijos, kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulinė prekybos organizacija, taip pat politinis ir ekonominis pasaulio elitas. Šių valdančiųjų sprendimai priartino ne tik pasaulinę ekonominę krizę, palaimino dirbančiųjų išnaudojimą, aplinkos niokojimą ir badą trečiojo pasaulio šalyse.

        Mes – ne prieš globalizaciją, o už alternatyvią globalizaciją. Iš tikrųjų vadinamieji „globalizatoriai“ stato visokiausius barjerus – pavyzdžiui, riboja laisvos migracijos teises. Alternatyvios globalizacijos šalininkų tinklai trokšta matyti pasaulį teisingesnį, įvairesnį, šviesesnį. Tokie troškimai verčia juos eksperimentuoti, kurti autonomines zonas, dalyvauti protesto akcijose. Dažnai susiduriama ne tik su priešininkų spaudimu, bet ir su kitoniškomis bendraminčių idėjomis, tačiau tai ir yra antikapitalistinės globalizacijos stiprybė – tau niekada nebus primetamas svetimas gyvenimo modelis, svetimos moralinės ir gyvenimiškos nuostatos. Alternatyvą kiekvienas iš mūsų turi susikonstruoti ir įgyvendinti pats. Taip ir darome. Pavasarį maloniai nustebino Alytaus jaunimas, autonominių erdvių dienų metu saugojęs savivaldybės kertamus medžius centrinėje gatvėje. Neatiduosim, ir viskas.

        Tvirtinate, kad tikitės tapti alternatyva isteblišmentui ir lietuviškai žiniasklaidai. Suprantu daugiau ar mažiau su kuo kovojate, tačiau norėčiau daugiau suprasti už ką kovojate. Gal galėtumėte pripildyti savą alternatyvą pozityviu turiniu?

        JUODRAŠTIS. Kovojame už žmonių galimybę gyventi laisvame, taikiame ir harmoningame pasaulyje, už pagarbą žemei ir gamtai, už laisvę darbuotis, kurti ir lygias galimybes naudotis savo darbo vaisiais. To siekiame kurdami alternatyvius veiklos ir gyvensenos modelius, laisvas ir sąmoningas bendruomenes. Daug ką gali pakeisti ir žmonių sąmoningumas, pasitikėjimas savimi, išdidumas. Konkrečios alternatyvos – tai laisvos profsąjungos, socialiniai judėjimai, viešosios erdvės gynimas ir puoselėjimas, autonominės, nuo kapitalistinių galios santykių nepriklausomos zonos, kuriose žmonės kuria ir dalijasi. Tai, manau, labai pozityvu.

        Beje, kiekvienas leidinys neišvengiamai reiškia tam tikras sąnaudas. Spėju, kad redkolegija dirba išskirtinai idealistiškai, tačiau spauda ir panašūs dalykai kainuoja. Iš kur lėšos leidiniui? Koks jo tiražas, periodiškumas, plėtros planai?

        JUODRAŠTIS. Pirmąjį žurnalo numerį kolektyvinėmis pastangomis parengė grupė aktyvistų, kurių veiklą koordinavo 5 žmonių redakcinė kolegija. Numerio rengimas buvo tikras anarchistinio savitarpio pagalbos principo išbandymas. Stengėmės atsisakyti merkantilinių tikslų, bet kokios naudos (piniginės ar moralinės) siekio, vengti bet kokių komercinių santykių. Kur to nebuvo galima išvengti, tekdavo panaudoti juodai dienai atidėtas santaupas. Ypač padėjo leidykla „Kitos knygos“, kurios patalpose praktiškai ir gimė „Juodraštis“. Dėkojame dizaineriui Jonui, korektoriams Artūrui ir Antanui, vertėjams ir autoriams – visiems, kurie paaukojo savo laiką ir pastangas bendram siekiui.

Pirmasis numeris skaitytojus pasieks 600 egz. tiražu, antrąjį numerį redakcinė kolegija planuoja išleisti iki šių metų pabaigos. Jo tiražas bus – 1000-tis.

        Kirba klausimas – pakankamai teisingai kritikuojate kapitalistinės sistemos ydas, tačiau kartu neretai idealizuodami priešpriešinate valstybes, kuriose tikrai pakanka kitokių ydų – turiu galvoje Venesuelą, Kubą, Rusiją, Baltarusiją. Ar manote, kad išliekate intelektualiai sąžiningi?

        JUODRAŠTIS. Šis jūsų sakinys kvepia niekuo nepagrįsta prielaida. Žurnale „Juodraštis“ nerasite nė vieno teksto, kuris palankiai vertintų jūsų išvardytas šalis. Pasaulyje begalė kairiųjų, kurie itin kritiškai vertina tiek Kuboje, tiek Venesueloje vykstančius procesus.

        Esame nusiteikę prieš bet kokią autoritarinę santvarką ir jos valdančiuosius, tačiau, priešingai nei oficialioji žiniasklaida, remiamės ne dvejopų standartų logika, kurioje vienų šalių autoritarinė valdžia pateisinama kitų šalių ar sistemų valdžios sąskaita, o kritiniu mąstymu, kai pirmiausia vertini savo aplinką, sistemą, kurioje gyveni. Tai, kartoju, jokiu būdu nepateisina prievartos ir suvaržymų kitose šalyse.

        Kita vertus, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje matome daug gerų iniciatyvų, sukurtų ne valdžios, bet paprastų gyventojų ir jų grupių. Tokioms iniciatyvoms, bent jau iki tam tikro lygio, Venesuelos „režimas“ palankus. Beje, didelę nepatenkintųjų ten esama tvarka dalį sudaro ir anarchistai. Taip yra ir Kuboje. Taigi, tiek gyventojai, tiek socialiniai judėjimai gerai supranta, ar režimas pateisino jų lūkesčius, ar ne. O Rusija ir Baltarusija, žinoma, irgi nusipelno kritiško vertinimo, kurį žadame pateikti kituose numeriuose.

        Pagaliau, tikrai įdomu išgirsti apie jūsų santykį su Lietuvoje save kairiaisiais besivadinančiais politikais?

        JUODRAŠTIS. Jau banalu kalbėti, kad Lietuvoje kairiaisiais save vadina arba nomenklatūra (tai simbolizuoja ne tik valdžios sugebėjimą prisitaikyti prie skirtingų istorinių sąlygų, bet ir pačių valstybinio ir korporacinio kapitalizmo sistemų simbiozę), arba tos nomenklatūros paraštėse atsidūrę populistai. Kita vertus, esame iš principo nusiteikę prieš bendradarbiavimą su visomis valdžios struktūromis. Didžiojoje politikoje nedalyvaujame ir santykių su ja neturime, kitaip mūsų tikslas – katalizuoti socialinius judėjimus ir kovoti prieš valdžios prievartą – skambėtų absurdiškai, mūsų veiksmai būtų nukreipti prieš mus pačius.

        Lietuvoje egzistuoja „Naujosios kairės judėjimas", kuris daugiausia dėmesio skiria seksualinių mažumų teisių gynimui. Ar Lietuvos anarchistai taip pat mano, kad seksualinių mažumų teisių klausimas yra aktualiausia socialinė problema?

        JUODRAŠTIS. „Naujoji kairė‘95“ rūpinasi ne tik seksualinių mažumų teisių gynimu (nors tai šioje netolerantiškoje visuomenėje yra svarbu), bet ir profsąjungų reikalais, ir kultūrinio diskurso formavimu. Tai – reikšmingi dalykai, todėl su „Naująja kaire“ bendradarbiaujame. O seksualinių mažumų teisės yra svarbios kita prasme: susidūrimas tarp tolerancijos ir „tvarkos“ šalininkų – tai konfliktas tarp „biologiškai švarios“ (prisiminkime arijų teorijas ir tai, į ką jos atvedė) ir įvairialypės visuomenės, kurioje žmonių tarpusavio ryšių negožtų įsitikinimas, kad „štai tas yra kitoks“. Ateities visuomenėje norėtume matyti daugelio kultūrų, gyvenimo būdų ir pažiūrų įvairovę, kurioje individas būtų vertinamas ne pagal išvaizdą, o pagal tai, kiek prisideda prie pasaulio tobulėjimo.

        Būtų šaunu, jei trumpai pakomentuotumėte, ko galime tikėtis pirmajame „Juodraščio" numeryje? Kaip ir kur galima įsigyti Jūsų leidžiamą žurnalą, kas sudaro jo redkolegiją?

        JUODRAŠTIS. Jau pirmajame žurnalo numeryje išryškėja radikalus jo pobūdis. Teoriniame skyrelyje rasite jauno maištingo antropologo Davido Graeberio knygos ištrauką, iš kurios sužinosite, kodėl akademinė terpė ir viešasis diskursas ignoruoja radikalesnę mintį. Rubrikoje „Kapitalo anatomija“ amerikietis aktyvistas Lorenas Goldneris savo straipsnyje bando narstyti krizę patiriančios kapitalizmo ekonomikos kūną. Tarptautinę politiką gvildenančiame skyrelyje „Konfliktų zonos“ antiautoritarinės minties žurnalo „Fifth Estate“ bendradarbis Donas La Cossas siūlo atidžiau pažvelgti, su kuo mūsų savanoriai bendrininkauja okupuotame Irake ir Afganistane.

        Platesnė tema – „Darbas ir išnaudojimas“. Joje – interviu su garsiu autonominio marksizmo atstovu Michaeliu Hardtu apie išsilaisvinimą nuo darbo, Sauliaus Užpelkio pasvarstymai apie prekariatą, lietuvių kilmės autoriaus Stevpheno Shukaičio darbininkų savivaldos strategijos ir Tomo Tengmarko demistifikuotas švediškas modelis. Alternatyvas tradiciniam universitetui skyrelyje siūlo „edu-factory“ projekto organizatoriai ir Kasparas Pocius. Prisimenama ir radikalių judėjimų istorija – šiame numeryje nušviečiama Vokietijoje veikusios RAF veikla.

        Skyrelyje „Kasdienybės revoliucijos“ atiduodama duoklė nekomercinei DIY („Pasidaryk pats“) kultūrai. Kontrkultūrinėje rubrikoje Redas Diržys pristato politinį performansą ir kartu su rusų menininku Dimitrijumi Vilenskiu klausia: „Ką daryti?“ Į šį klausimą atsako radikalūs menininkai Alexanderis Breneris ir Barbara Schurz, kuriuos pristato Darius Pocevičius. Pateikiama daug radikalios literatūros ir kino apžvalgų. Žurnalą užbaigia atsiminimų skyrelis „Post Scriptum“, kuriame aktyvistai dalijasi karčiu sovietmečio ir posovietinės epochos patyrimu.

        „Juodraščio“ redkolegija – tikras internacionalinis kolektyvas, prie žurnalo rengimo prisidėjo neomarksistai, anarchistai, sindikalistai ir autonomistai iš Prancūzijos, JAV, Čekijos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių.

        Žurnalas „Juodraštis“ bus platinamas internete ir aktyvistų susibūrimo vietose, jį bus galima įsigyti knygynuose. Pirmasis „Juodraščio“ numeris bus pristatytas š. m. liepos 31 d. (ketvirtadienį) 19:00 val. alternatyvaus meno galerijoje „Galera“, Užupio g. 2/11, Vilniuje. Aplink „Galerą“ esanti teritorija kelioms valandoms bus paskelbta LAISVA NUO KAPITALIZMO ERDVE. Už šios erdvės ribų visi susirinkusieji privalės palikti savo pinigines, kreditines korteles, mobiliuosius telefonus ir net vartotojišką mentalitetą. Bendrausime laisvai, be jokių išskaičiavimų ir merkantilinių minčių. Redakcinė kolegija papasakos apie „Juodraščio“ kūrimo problemas ir perspektyvas, aišku, bus platinamas ir pirmasis „Juodraščio“ numeris – NEMOKAMAI!

        Kalbino Andrius Navickas

        Bernardinai.lt