1863 metais, kaip reikalauja pameistrių tradicijos, jis paliko gimtąsias vietas ir ėmė klajoti po centrinę Europą: aplankė beveik visas nykštukines Vokietijos valstybes, Šveicariją, Italiją, Austrijos provincijas, Slovėniją, Bavariją, Slovakiją, Bohemiją, Meklenburgą ir Prūsiją.
Pirmasis streikas Frankfurte nesukėlė jo susidomėjimo socializmu. Pirmoji pažintis su kalėjimu – irgi ne dėl politikos, o už elgetavimą. Galų gale jis atvyko į Šveicariją, į Jurą ir ilgam ten užtruko. Ten jis užtiko organizuotą, gilias tradicijas turintį darbininkų judėjimą, į kurį mielai įsitraukė. Mosto nuomone, vokiečių grupė užsiėmė tik demagogija. Bet prancūziškai kalbantys žmonės, tarp kurių buvo daug Tarptautinės darbininkų asociacijos narių, vėliau subūrusių Juros federaciją, jam patiko. Netrukus jis tapo vietinės grupės sekretoriumi, o jo grupė smarkiai išaugo.
1867 m. jis buvo atleistas, todėl tęsė savo klajones, kol neatsidūrė Vienoje. Šiame mieste jis aktyviai įsijungė į darbininkų judėjimą: sakė kalbas, rašė straipsnius, organizavo demonstracijas. Greitai Mostas tapo populiariausiu Vienos darbininkų oratoriumi. Nuolatinių, bet trumpų areštų metu jis studijavo socialistinės minties klasikus, kitaip tariant, kaustėsi teoriškai. Be to, tobulino savo oratorinį meną, treniravo balsą ir kvėpavimą. Kai nacionalinio parlamento atidarymo dieną Vienoje į gatvę išėjo 50 000 žmonių, norinčių įteikti deputatams savo „šturmuotojų peticiją” su socialistiniais reikalavimais, valdžia atsakė represijomis. Mostą, kaip vieną iš riaušių organizatorių, nuteisė penkeriems metams kalėti griežto režimo kalėjime. Bet jau po metų jis buvo amnestuotas ir išėjo į laisvę. Mostą pasitiko džiūgaujanti minia. Vėliau socialdemokratų partijos siuntimu jis keliavo po Austrijos provinciją ir sakė kalbas, kol likimas jo nenubloškė vėl į Vokietiją, į Chemnico miestą, kur ėmėsi redaguoti nedidelį socialdemokratų laikraštį. Jam vadovaujant laikraštis pasiekė didžiulį tiražą.
Iš Chemnico laikotarpio liko anekdotiškų įvykių liudijimai. Johannui Mostui eilinį kart sėdint miesto kalėjime už Jo Didenybės įžeidimą laikraštyje, jis galėjo pats rinktis maistą, knygas pasivaikščiojimų laiką ir pan. Policijos valdybai teko daryti tokias nuolaidas, nes ji prisibijojo darbininkų maišto. Juokingiausia, kad pačiam Mostui teko, žinoma, lydimam policininkų, išeiti už vartų ir raminti triukšmaujančius darbininkus – atseit viskas jam gerai… Bokštą valdžia sutvarkė pagal jo įgeidžius. Lydimas sargybinių, jis kartais išeidavo pasivaikščioti po miestą, aludėse susitikdavo su bendraminčiais, padėjo jiems toliau redaguoti laikraštį ir pan. Žinoma, Mostą gelbėjo konfliktas tarp Saksonijos buržuazijos, rėmusios Bismarką bei didžiosios Vokietijos idėją, ir vietinės biurokratijos, troškusios autonomijos Saksonijai ir nemėgusios Bismarko. Kalėjimo viršininkas demonstravo prokuratūrai, kaip „uoliai” Saksonijoje vykdomi prūsų nurodymai persekioti socialistus. Kartą darbininkai prie kalėjimo vartų atnešė dovaną Mostui – raudoną krėslą. Jį sumeistravo vienas pameistrys, išlaikęs meistro egzaminą. Socialistui, žinoma, padovanojo raudoną. Kalbama, kad prižiūrėtojai prieš darbininkų minią pasijuto nejaukiai, o Mostas vos neapsiverkė. Bet krėslas jam pravertė – priverstinio poilsio metu jis daug rašė.
Rašė jis iš tikro daug, pavyzdžiui, mielai kūrė naujus žodžius populiarių ir liaudies dainų melodijoms. Žinoma, žodžiai buvo arba sarkastiški, arba revoliuciniai. Dainos labai pravertė, kai tik jis buvo paleistas ir vėl ėmėsi ardomosios veiklos. Štai dar vienas anekdotas iš revoliucionieriaus gyvenimo: rugsėjo antrąją Vokietijos imperija šventė patriotinę „Sedano dieną”. Kare su Prancūzija Vokietija prie Sedano prarado apie 40 000 kareivių, o Prancūzija – dar daugiau. Būtent tai ir ruošėsi pažymėti Chemnico biurgeriai, prie savo namų iškėlę tautines vėliavas – „trispalvius skudurus”, kaip jas vadino Mostas. Proletarai, patarti Mosto, languose iškėlė plakatus iš suklijuotų mokesčių kvitų, socialdemokratų laikraščio redakcija iškėlė raudonas ir juodas vėliavas. Tarp iškylaujančių pasirodė „šventinis laikraštis”, kuriame Mostas su draugais atvirai tyčiojosi iš biurgerių nacionalinių jausmų. Vakare miestas laukė kariškių ir garbių miestiečių parado. Darbininkai aplenkė paradą, išsirikiavo kolonomis ir atėjo į aikštę iš skirtingų pusių dainuodami išgėrusiem piliečiam pažįstamas dainas su pakeistais tekstais. Buvo uždegti fakelai, bengališkos ugnys, kilo į viršų kepurės. Šokiravo transparantai su nurodytais abiejų pusių žuvusių kareivių skaičiais ir kvietimu nuversti buržuaziją bei patriotus… Kai į miestą įžengė tikrojo parado kolonos, visos ugnys jau buvo sudegintos, o nuotaika – nebe ta… Programos vinimi buvo paties Mosto, talentingo oratoriaus, pasisakymas. Tą kartą jis kalbėjo apie proletarinį internacionalizmą.
„Anarchistų lyderis Johannas Mostas”, „Harper's Weekly” 1886 m. gegužės 22 d.
Beje, nesulaukęs savo poezijos pripažinimo, nors jo dainas dažnai perspausdindavo socialistinė spauda, Mostas 1981 metais išleido savo dainų rinkinį – „Naujausią proletarinių dainų knygą”. Anot Rudolfo Rockerio, savo laiku rašiusio Johanno Mosto biografiją, jo dainos ir toliau spausdinamos įvairiuose rinkiniuose, bet dažnai niekas nežino, kas jų autorius. Į rinkinį įėjo ir kitų autorių tekstai. Mostas nebuvo novatorius, bet jam pavyko sukurti radikalesnės ir kovingesnės darbininkų dainų poezijos tradiciją.
1871 jis persikėlė į Mainzo miestą, kur redagavo didesnį laikraštį ir leido iškelti savo kandidatūrą rinkimuose į reichstagą nuo Chemnico apygardos. Jį išrinko pagal Vokietijos socialdemokratų partijos (VSDP) sąrašą, kaip vieną jauniausių deputatų. Kuriozas – aršus parlamentarizmo priešininkas ir revoliucionierius buvo išrinktas parlamentaru tris kartus iš eilės. Be to, tokia balsų persvara, kad jį galima laikyti vienu sėkmingiausių VSDP deputatų. Savo išsišokimais ir kalbomis jis visgi erzino ne tik oponentus, bet ir savo „rimtus” bendrapartiečius. Greta „deputatystės” tuo metu Mostas redagavo ir laikraštį „Berliner Freie Presse”. Pagiežingi Chmenico biurgeriai kiekvienam nebalsuosiančiam už Mostą proletarui žadėjo alaus ir užkandos, be to, platino gandus, kad Mostas pasikorė.
Vėliau buvo kongresai, agitacinės kelionės ir vėl kalėjimai. Kaip jau minėta, Mostas kalėjimuose praleistą laiką išnaudojo itin naudingai. 1873 metais, būdamas reichstago deputatu (naudodamasis parlamentaro neliečiamybe), sėdėjo Zwickau ir parašė brošiūrą „Kapitalas ir darbas”, išgarsinusią jį tarp Vokietijos socialistų. Brošiūroje paprasta ir aštria kalba buvo išdėstytos Marxo „Kapitalo” idėjos. Mostas labai vertino „Kapitalą”, bet manė, jog beprasmiška kreiptis į darbininkus tokia moksliška kalba. Antrąjį brošiūros leidimą redagavo pats Marxas su Engelsu.
Verta pažymėti, kad Marxo anaiptol nesužavėjo brošiūra, išpopuliarinusia jo monumentalų kūrinį tarp darbininkų. Marxas net nepanoro, kad jo vardas būtų nurodomas brošiūros viršelyje. Jo žodžiais, brošiūroje buvo grubių klaidų. Vis dėlto jis nusprendė neperrašyti visos knygutės, o tik pataisyti grubiausias Mosto klaidas. Be to, kaip tik tuo laiku Mostas parėmė Eugeną Dühringą, o socialistų kongrese ragino neleisti Engelso „Anti-Dühringo”. Taigi prie nepasitenkinimo klaidomis prisidėjo ir partinės rietenos su „pernelyg sukairėjusiais” nariais… Marxas apie Mostą rašė: „Darbininkai, mesdami darbą ir tapdami profesionaliais rašytojais, kaip ponas Mostas ir kompanija, visada pridaro daug „teorijos” bėdų ir nuolat bando prisijungti prie klaidžių vadinamosios „išsimokslinusios” kastos”. Marksistų ir anarchistų „metraštininkų” atsiliepimai apie „Darbą ir kapitalą” itin skyrėsi. Iš tikro labai sunku vertinti tokį kultūrinį pasiekimą, kaip „Kapitalo” pirmojo tomo santrumpa iki brošiūrėlės apimties…
1878 metais Bismarkas padovanojo socialdemokratams geriausią dovaną – garsųjį „Įstatymą dėl socialistų”. Tokiems žmonėms kaip Johannas Mostas Vokietijoje pasidarė pernelyg pavojinga gyventi, o ir partijos vadovybei nebereikėjo gadinti įvaizdžio šalinant iš savo gretų „revoliucinį elementą”. Mostas priėmė Niujorko emigrantų kvietimą, bet trumpam stabtelėjo Londone ir įkūrė įžymųjį laikraštį „Freiheit” („Laisvė”), kurį vėliau leido 26 metus. „Freiheit” iš pradžių buvo laikomas socialdemokratišku laikraščiu, bet netrukus tapo radikalios „jaunųjų” frakcijos organu. Partija nesižavėjo tokia „nerimta” konkurencija savo moksliškai socialistiškiems „disciplinuotiems” laikraščiams, leistiems Šveicarijoje, juo labiau kad vis daugiau partinių kuopelių ėmė prenumeruoti „Freiheit”. Kaip tik Londone Mostas susipažino su anarchistais ir ėmė atvirai save vadinti anarchistu, kuriuo, beje, jau seniai buvo.
1881 metų kovą laikraštyje jis pasveikino sėkmingą pasikėsinimą į Rusijos carą, už ką gavo 16 mėnesių katorgos. Tai smarkiai pakenkė jo sveikatai. 1883 m. jis išplaukė į Niujorką, kur jo nekantriai laukė vokiečių diaspora. „Freiheit”buvo toliau leidžiamas JAV ir kontrabanda siunčiamas Vokietijon. Mostas pasinėrė į JAV klasių kovą kartu su kitais Niujorke ir Čikagoje gyvenančiais vokiečių anarchistais, kovojančiais už aštuonių valandų darbo dieną. 1886 m. gegužės pirmąją Čikagos Haymarkete minioje sprogsta bomba, policija griebiasi smurto, o be įrodymų nuteisti demonstracijos organizatoriai anarchistai visiems laikams pateko į istoriją. Žinoma, valdžia norėjo apkaltinti ir Johanną Mostą, bet to padaryti negalėjo nepavyko – kaiptik tuo metu jis atliko eilinę bausmę kalėjime.
„Freiheit” ilgai išliko svarbia Amerikos anarchistinio judėjimo grandimi. Mostas toliau rengė agitacines keliones ir įgyvendino savo seną vaikystės svajonę – subūrė labai populiarų tarp paprastų žmonių „liaudies teatrą”. Johnas Mostas, taip jį tuo metu vadino, padarė didelę įtaką Amerikos darbininkų organizacijai IWW („Industrial Workers of the World”). Vienu metu jis buvo Emmos Goldman „mokytojas” – mokė ją oratorinio meno ir švietė teoriškai. Kartu jie parašė knygą „Anarchy Defended by Anarchists” (1896) ir apskritai buvo daugiau nei draugai. Tačiau Emma netrukus pastebėjo, kad Mostas aprūpina ją savo paskaitų rankraščiais, neleisdamas jų kritiškai apmąstyti, o jo požiūris į moteris – niekinamas. Mostas laikė moteris tiesiog netinkamomis politiniam darbui. Jis keikė Emmą, kad ji leisdavo sau kritikuoti jo paskaitas, sakė, kad užsiaugino užantyje gyvatę ir t. t. Be to. Goldman rašė savo knygoje „Living my life”, kad Mostas baisiai jos pavydėjo Alexanderiui Berkmanui, tam, anot Mosto, „pasipūtusiam Rusijos žydui”. Suprantama, Emma negalėjo pakęsti tokio antisemitinio ir patriarchalinio požiūrio, tad paliko mokytoją. „Freiheit” puslapiuose Mostas toliau pylė purvą ant Goldman ir Berkmano, už kurį Emma rengėsi viešai jį išplakti, bet Mosto gerbėjų minia neleido jai to padaryti.
Karikatūra, vaizduojanti Johanną Mostą per Heymarketo įvykius, „Harper's Weekly” 1886 m. gegužės 26 d.
Austrijos, Saksonijos, Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir JAV kalėjimuose Mostas praleido iš viso apie ketverius metus. Įdomus jo pastebėjimas, kad su juo niekur taip gerai nesielgė, kaip Vokietijoje ir Austrijoje. Britanijoje režimas buvo daug griežtesnis, o sistemos nežmoniškumo „viršūnę” senstantis Mostas patyrė JAV. Taigi atsilikusioje Europoje su politiniais kaliniais buvo elgiamasi kur kas geriau nei modernios demokratijos šalyje – JAV. Toks Mosto įvertinimas skamba panašiai, kaip kiek vėliau Michelio Foucault atlikta demoktrartijos diagnozė knygoje „Disciplinuoti ir bausti”…
Trumpą laiką Mostas dirbo dinamito fabrike. Šalutiniu, bet labai įdomiu to laikotarpio produktu tapo jo pranašiška brošiūrėlė, pavadinta „Revolutionaere Kriegswissenschaft” („Revoliucinio karo mokslas” – instrukcija, kaip naudoti ir gaminti nitrogliceriną, dinamitą, sprogią medvilnę, gyvsidabrį, bombas, padegamuosius sviedinius, nuodus ir pan. Tai savotiškas „The Anarchist Cookbook” („Anarchisto receptų knygos”) pirmtakas. Todėl buržuazinė spauda visada mielai kaltino senstantį Mostą visais įmanomais pasikėsinimais. Mostas savo mintis reiškė radikaliai, gyrė dinamito vaidmenį artėjančioje socialinėje revoliucijoje. Vis dėlto jis sukritikavo Alexanderį Berkmaną, kai šis nušovė pramonininką H. Fricką. Jis ryžtingai atribojo revoliucinės prievartos aktus nuo pavienių pasikėsinimų, sukeliančių tik dar griežtesnes represijas. Žinoma, ne paskutinėje vietoje čia buvo ir asmeninis priešiškumas buvusios meilužės draugui. Už tokį realų požiūrį Mostui smarkiai kliuvo, nes Amerikos anarchistai, tarp jų ir Emma Goldman, viešai vadino jį bailiu.
Populiarūs buvo ir religiją kritikuojantys J. Mosto tekstai: pirmiausia „Dievo maras” (1887) ir „Apie protestantų tamsybininkus”. (Garsus Lietuvos laisvamanis J. Šliūpas 1893 m. išvertė į lietuvių kalbą J. Mosto „Dievas, dangus ir pragaras: atsiszaukimas į dievoczius ir netikius” – vert. past.)
1906 m. Johannas Mostas mirė Cicinatyje per vieną iš savo agitacinių kelionių. Jis buvo „linksmosios geriljos” ir skvoterių pirmtakas, mėgęs pasisavinti žinomas dainas ir oficialias šventes, išgarsėjęs „liaudiškai” perrašytu Marxo „Kapitalu”. Be to, Mostą išgarsino „teisingai” marksistiškai parašytas veikalas „Senovės Romos socialinis judėjimas ir cezarizmas”; sarkazmo kupina religijos, parlamentarizmo ir privačios nuosavybės kritika; revoliucinis patosas ir realizmas; agitacija už anarchokomunizmą ir sindikalizmą; apipelijęs patriarchališkumas ir senio Baumerto personažas revoliucinėje dramoje „Audėjai”, kurį Gerhardas Hauptmannas sukūrė pagal Mosto prototipą. Vis dėlto per savo 62 gyvenimo metus „dinamito apaštalas” tiesiogine prasme taip nieko ir nesusprogdino. Bet tai tik tiesiogine prasme…
Oladijus Tudajevas
„Chicago Tribune”, 1906 m. kovo 18 d.
