„Meno“ ir „Kultūros“ garbinimas daugelį žmonių** įtraukia į nuobodžią, pasyvią veiklą, atitraukia nuo kur kas svarbesnių ir didesnį pasitenkinimą teikiančių užsiėmimų, neleidžia ugdyti savo aktyviųjų sugebėjimų. Be to, mums nuolat siūlomi visokie išpūsti traktatai apie nepakartojamą to ar ano grožį. Tokiu būdu „menininkas“ iškeliamas kaip būtybė, gebanti giliau jausti, suvokti, įžvelgti ir spręsti, o savimi neužtikrintiems žmonėms pakertamas bet koks tikėjimas savo paties jausmų, suvokimo, įžvalgų ir sprendimų verte bei teisėtumu.

       Žmogus pasižymi itin ribotu jausmų spektru, tad jo suvokimas, įžvalgos ir sprendimai taip pat yra labai riboti, todėl jam reikia „menininko“, kuris jį vestų ir pasakytų, kas yra gyvenimas. Tačiau žmogus, paskendęs savo seksualume, nematantis nieko anapus fizinių pojūčių ribos ir neturintis ką pasakyti, išskyrus tai, kad žmogaus gyvenimas yra beprasmis ir absurdiškas, negali būti menininku. Kaip gi jis gali pasakyti, kas yra gyvenimas, jei pats negyvena? „Menininkas žmogus“ yra loginis prieštaravimas. Degeneratas gali kurti tik degeneruojantį „meną“. Tikrasis menininkas yra kiekvienas savimi pasitikintis, sveikas žmogus, o vienintelis Menas ir Kultūra, kuriama žmonių visuomenėje, bus išdidus, keistas, įkvėptas menas, išreiškiantis žmonių susižavėjimą vienas kitu ir viskuo, kas sudaro visatą. (...)

       Žmonės nepajėgūs įvykdyti tikrą socialinę revoliuciją, nes esantys viršuje nori išlaikyti status quo, o tie, kur apačioje, tetrokšta užkopti į viršų. Žmogaus „maištas“ tėra farsas; šita „visuomenė“ sukurta jo paties norams tenkinti. Ir jei jis niekada nejaučia pasitenkinimo, tai todėl, kad nesugeba jausti pasitenkinimo. Pagaliau, iš tikrųjų žmogaus „maištas“ yra maištas prieš tai, kad jis žmogus. Žmogus pasikeičia tik tuomet, kai jį priverčia keistis technika, kai nebelieka pasirinkimo, kai „visuomenė“ pasiekia tašką, kur turi pasikeisti arba mirti. Dabar kaip tik toks taškas pasiektas; jei žmonės tuoj pat nepradės veikti, mums visiems ateis galas. 

       * – šis tekstas buvo perskaitytas Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto“ pristatymo metu šių metų rugsėjo 29 d.
       ** – šis tekstas sudarytas iš kelių Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto“ fragmentų, kuriuose žodžiai „vyras“ ir „moteris“ buvo pakeisti žodžiu „žmogus“.