Pavadindami save anarchistais, mes pareiškiame, kad su kitais elgsimės taip, kaip norėtume, kad jie elgtusi su mumis. Pareiškiame, kad daugiau nebepakęsime nelygybės, kuri leistų kai kuriems iš mūsų pasinaudoti savo jėga, gudrumu bei sumanumu ir tokiu būdu mums pakenktų. Lygybė visur ir visada – tai teisingumo sinonimas. Tai ir yra anarchija. Mes neigiame mėlyną kraują, kuris manosi turįs teisę pasinaudoti kitų prastuoliškumu. Jis mums nereikalingas, ir mes sugebėsime jį sutramdyti.

Tapdami anarchistais, mes skelbiame karą ne tik abstrakčiai trejybei – įstatymams, religijai ir valdžiai. Mes kylame į kovą prieš visą šį purviną apgavysčių, sukčiavimų, išnaudojimo ir ydų srautą, prieš visus nelygybės pavidalus, kuriuos į mūsų širdis įliejo religijos bei įstatymų valdytojai. Mes skelbiame karą jų veiksmams ir jų mąstymo formoms. Mes daugiau nebenorime būti pavaldžiomis, apgaudinėjamomis, išnaudojamomis prostitutėmis – tai žeidžia mūsų lygybės jausmą. Lygybės vardan mes trokštame, kad daugiau nebebūtų nei prostitučių, nei išnaudojamųjų, nei apgautųjų, nei valdomųjų.

Tada mums sakys taip, kaip jau ne kartą sakė: „Jei manote, kad su kitais visada reikia  elgtis taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su jumis, tai neturite jokios teisės griebtis jėgos, kad ir kas benutiktų. Neturite jokios teisės nukreipti savo pabūklus į barbarus ar civilizuotos tautos atstovus, įsiveržusius į jūsų žemes. Neturite jokios teisės nužudyti ne tik tironą, bet ir paprastą gyvatę.”

Neturime teisės? Ką gi jūs norite pasakyti tuo miglotu žodžiu „teisė”, pasiskolintu iš įstatymų žinovų?

Galbūt norite paklausti, ar suprasiu, kad gerai pasielgiau tą padaręs? Ar pritars mano poelgiui tie, kuriuos gerbiu? Argi ne šito norite paklausti? Jei taip, mano atsakymas bus paprastas.

Taip, žinoma, taip! Nes mes reikalaujame, kad mus užmuštų kaip nuodingas gyvates, jei mes įsiveršime į svetimą žemę, į Mandžiūriją arba pas zulusus, kurie mums niekada nedarė nieko pikto. Savo sūnums ir draugams įsakome: užmuškite mus, jei kada nors mes prisišliesime prie užkariautojų partijos.

Žinoma, taip! Jei išduosime savo principus ir paveldėsime kokį nors turtą (arba jis nukris mums iš dangaus) siekdami išnaudoti kitus, mes paliepsime, kad šis turtas būtų iš mūsų atimtas.

Žinoma, taip, nes sąžiningas žmogus iš anksto pasiprašys, kad jį užmuštų, jei jis taps nuodinga gyvate; suvarytų jam durklą, jei jis kada nors sumanytų užimti nuversto tirono vietą.

Versta iš: Кропоткин П. Л. Этика. Избранные труды. М., Политиздат, 1991,