Straipsnis „Kas yra Komuna“ pirmą kartą išspausdintas 1880 m. prancūzų anarchistų žurnale „Le Révolté“. Šio ir kitų straipsnių pagrindu 1885 m. Prancūzijoje išleista P. Kropotkino knyga „Maištininko kalbos“, kurioje straipsnis „Kas yra Komuna“ pateiktas kaip X skyrius. 1917 m. grįžęs į tėvynę, P. Kropotkinas paruošė šią knygą rusiškai, suredagavo ir papildė komentarais bei išnašomis.

         Kai kalbame, kad socialinė revoliucija turi įvykti paskelbiant nepriklausomas Komunas ir kad tik laisvosios Komunos, išlaisvintos nuo valstybės valdžios, suteiks reikiamas sąlygas įvykdyti revoliuciją, – mums kartais priekaištauja, kad visuomenę norime sugrąžinti į pasenusią gyvybės formą, jau atgyvenusią savo amžių. „Komuna, – sako mums, – praeitas reikalas. Siekdami sugriauti valstybę ir jos vietoje sukurti laisvas Komunas, jūs atsigręžiate į atgyvenusią praeitį: norite mus grąžinti į viduramžius, į senus karus tarp Komunų, norite sugriauti taip sunkiai sukurtas nacionalines vienybes!“

       Tad panagrinėkite šį priekaištą.

       Visų pirma pabrėšime, kad bet koks palyginimas su praeitimi ne visai tikslus. Iš tikrųjų, jei mes tikrai norėtume tiesiog sugrįžti į praeitį, užtektų tik pastebėti, kad dabar Komunos jau paprasčiausiai nebegali būti tokios, kokios buvo prieš šešis ir septynis šimtus metų. Aišku, kad besikurdamos dabar, geležinkelių, telegrafų ir tarptautinio mokslo tyrimų, siekiančių rasti grynąją tiesą, laikais, Komunos formos neišvengiamai bus kitokios nei dvyliktame ir tryliktame amžiuje; Komuna bus jau kažkas naujo, sukurto naujomis sąlygomis ir todėl sukeliančio visiškai naujus padarinius.

       Be to, mūsų kritikams – pačių įvairiausių formų valstybės gynėjams – reiktų atminti, kad galime jiems papriekaištauti lygiai taip pat, kaip ir jie.

       Mes irgi, ir žymiai teisėčiau, galime pasakyti, kad jų žvilgsniai nukreipti į praeitį, nes Valstybė – tokia pat sena gyvybės forma, kaip ir Komuna. Valstybė ir Komuna skiriasi tik tuo, kad istorijos eigoje Valstybė neigė laisvę ir įkūnijo absoliutizmą, t.y. patvaldystę ir savivalę, pavaldinių nuskurdinimą, ešafotą ir kankinimus; tuo tarpu Komunų sukilimai visada ėjo koja kojon su tautų sukilimais, tiek tie, tiek šitie parašė pačius geriausius istorijos puslapius. Žinoma, jeigu jau atsigręšime į praeitį ir imsime ieškoti sau pavyzdžių, tai jais bus ne Liudvikas XI, ne Liudvikas XV ir ne Jekaterina II, o greičiau Komunos ir Amalfio (1) bei Florencijos respublikos, laisvieji miestai – Tulūza ir Laonas, Lježas ir Kurtrė, Augsburgas ir Niurnbergas, Pskovas ir Novgorodas.

       Negalima tenkintis tokiais tuščiais argumentais. Reikia rimtai išstudijuoti, dėl ko ginčijamasi, o ne kartoti paskui Laveleye (2) ir jo mokinius: „Komuna – tai viduramžiai! Jau to užtenka, kad jos atsisakytum!“ „Valstybė – tai begalinė nusikaltimų virtinė, – atsakysim mes, – tuo labiau reikia jos atsisakyti!“
 

       Viduramžių Komuną nuo tos, kuri gali susikurti šiandien ir netolimoje ateityje greičiausiai susikurs, skirs daugybė skirtumų: visa tai, kas per šešis ar septynis amžius buvo sukurta žmogišku ir karčiu patyrimu. Apžvelgsime svarbiausius skirtumus.

       Koks buvo „suokalbio“ arba „draugijos“, į kurią stodavo dvyliktojo amžiaus miestiečiai, tikslas? – Tikslas labai ribotas: išsilaisvinti nuo feodalinio savininko, pasaulietinio arba bažnytinio. Miesto gyventojai – pirkliai ir amatininkai – susirinkdavo ir prisiekdavo „niekam, kad ir kas jis bebūtų, neleisti nė vieno iš jų tarpo skriausti ir elgtis kaip su vergu“. Komuna apsiginkluodavo ir sukildavo, vadinasi, prieš visus savininkus. „Komuna, – rašė vienas iš amžininkų, kurio žodžius perteikia Augustinas Thierry (3), – tai naujas ir bjaurus žodis, ir štai ką jis slepia: dvarininkui pavaldūs žmonės moka jiems priklausančią duoklę tik kartą per metus. Jei kas nors iš jų nusižengia, jis išsisuka sumokėdamas nustatytus pensus; jie paliuosinti nuo piniginių rinkliavų, kuriomis, savaime suprantama, apdedami baudžiauninkai“.

       Turbūt aišku, kad viduramžių Komuna sukyla prieš dvarininką. O dabartinė Komuna savo ruožtu pasistengs išsilaisvinti nuo Valstybės. Skirtumas – gana akivaizdus, nes nereikia pamiršti, kad karaliaus atstovaujama valstybė, matydama, kaip Komunos ima nusimesti dvarininkų valdžią, vėliau ėmė siųsti savo armijas, „kad nubaustų“, kaip rašė metraštininkai, „už įžūlumą šiuos niekšus, kurie, prisidengę Komuna, išdrįsta maištauti ir sukilti prieš Karališkąją valdžią!“

       Šiandien besikurianti Komuna nepripažįsta jokio valdovo. Aukščiau jos gali stovėti tik Federacija, į kurią Komuna įstos susitarusi su kitomis Komunomis. Vidurio kelio negali būti: arba Komuna turės pilną teisę steigti kokias tik panorės savo įstaigas ir vykdyti visas reikalingas reformas ar revoliucijas; arba ji liks tuo, kuo yra dabar, t.y. ji bus paprasčiausias valstybės padalinys, kurio visi veiksmai ribojami ir kuris nuolat rizikuoja susidurti su valstybe kovoje, kurioje pergalė bus, žinoma, ne jo pusėje.

       Ateities Komuna privalės sugriauti Valstybę ir jos vietoje sukurti Komunų sąjungą ar federaciją. Maža to, ji tikrai įstengs tai padaryti. Komunų sukilimo vėliavą šiandien kelia jau nebe maži miestai, o tokie, kaip Paryžius, Lionas, Marselis, Sent Etjenas, Kartagina (Ispanijoje); netolimoje ateityje šią vėliavą iškels visi didieji mestai.
 

       Ar Komuna, besilaisvindama nuo viduramžių dvarininkų, norėjo kartu išsilaisvinti ir nuo turtingų pirklių, susikrovusių didžiulius turtus iš prekybos ir bankų? – Deja, ne! Sugriovę dvarininkų pilis, miestiečiai po kurio laiko išvydo, kad tokias pat pilis ima ręsti turtingi pirkliai ir kad vidiniame Komunos gyvenime prasidėjo kova tarp turtuolių ir vargšų, į kurią netrukus ėmė kištis karalius. Tada liaudis, pamačiusi, kad aristokratija išsikerojo pačiame mieste, kad varguolis pateko į tokią pat turtingųjų „Aukštutinio Miesto“ gyventojų vergiją, kokioje jis buvo anksčiau pas dvarininkus, – tai matydama, liaudis prarado norą saugoti miesto sienas, jos pačios suręstas ginti savo laisvei. Matydama, kad nebeturi ko prarasti, ginti šias sienas ji pavedė turčiams; o šitie gynėjai, jau išleipę nuo savo turtų, greit pasidavė karaliui ir įteikė jam raktus nuo savų, kadaise buvusių laisvų miestų. Kitose Komunose turčiai, bijodami liaudies sukilimo, patys kviesdavosi pagalbon karalių, imperatoriaus ar stambių feodalinių žemvaldžių armijas. Taip užgeso tie laisvės židiniai, užgimę feodalinėje baudžiavos santvarkoje, kelis šimtus metų puikiai besivystę ir švietęsi. (Išsamiau apie viduramžių Komunas žr. mano knygoje „Savitarpio pagalba kaip veikli evoliucijos jėga. M., 1919.)

       Argi padaryti galą amžinai nelygybei nebus pirmasis mūsų amžiaus Komunų rūpestis? Argi jos nepasistengs užvaldyti visą visuomeninę nuosavybę, sukauptą tarp miesto sienų, kad šių šių turtų pagalba kurtų naujus turtus? Argi jos nepasistengs pirmiausia sulaužyti kapitalo jėgą ir nesuteikti progos užgimti pinigų aristokratijai, kuri kadaise sunaikino laisvąsias viduramžių komunas?

       Ar laisvosios bendruomenės imsis dabar ieškoti sau sąjungininkų tarp vyskupų? Galų gale, ar bandys jos mėgdžioti savo protėvius, kurie Komunų pagalba bandė sukurti Valstybę Valstybėje? Nuvertusios feodalinio dvarininko ir karaliaus valdžią, tuometinės Komunos nesugalvojo nieko kito, kaip tarp nuosavų sienų sukurti tokią pat valdžią, užmiršdamos, kad joje išsivystys tokie pat trūkumai, nors ši valdžia ir bus apribota miesto sienų. Ar mūsų amžiaus proletarai bei jų vadovai pakartos tą pačią klaidą? Ar jie nepasielgs taip pat, kaip pasielgė Florencijos žmonės, panaikinę dvaro titulus (arba privertę juos nešioti kaip gėdingas pravardes) ir tuo pačiu metu atkūrę visą ankstesniąją valdžios piramidę? Argi jie apsiribos tik valdovų pakeitimu vietoj to, kad pakeistų pačias institucijas?

       Žinoma, ne! Devynioliktojo amžiaus Komuna, pasinaudodama buvusiu patyrimu, pasitvarkys kitaip. Ji nepanorės tapti   k o m u n a  ar   b e n d r u o m e n e   tiktai dėl vardo. Ji taps   k o m u n i s t i n e   santaika. Būdama revoliucinė politinės santvarkos atžvilgiu, ji bus revoliucinė ir gamybos bei prekių mainų klausimais. Ji nesunaikins valstybės tam, kad atkurtų ją mažesniais masteliais; daugybė Komunų parodys pavyzdį kitiems, įvesdama savivaldą ir panaikindama valdžią dėka tų žmonių, kuriuos tą padaryti įpareigos rinkimų loterija.
 

       Ar, nusimetusi pono jungą, viduramžių Komuna mėgino smogti į pačią jautriausią jo vietą? Ar ji mėgino ateiti į pagalbą aplinkiniams valstiečiams; ar laisvi miestai, pasinaudodami savo ginklais, kurių neturėjo valstiečiai, padėjo šiems išsilaisvinti? – Ne! Egoistinio jausmo valdomos viduramžių Komunos užsidarė tarp savo sienų. Juk kiek sykių jie užrakindavo vartus priešais pagalbos prašančių valstiečių nosis ir leisdavo dvarininkams juos naikinti prie pat miesto sienų. Už tokią kainą – t.y. už kaimyninių valstiečių baudžiavos palaikymą – kai kurios Komunos netgi nusipirkdavo savo nepriklausomybę. Maža to. Stambioji viduramžių Komunų buržuazija dažnai siekdavo, kad valstiečiai liktų baudžiauninkais, kad šie, neišmanydami nei amatų, nei prekybos, būtų priversti bėgti į miestus ir pirkti jiems reikalingą geležį, kitus metalus bei manufaktūros prekes. O miesto amatininkai, pasiryžę ištiesti pagalbos ranką valstiečiui, deja, buvo bejėgiai, nes to nenorėjo turtingi buržua, kurie vieni išmanė karo reikalus ir išlaikė kareivius, ginančius miestą nuo kaimyninių kunigaikščių ir baronų puldinėjimų (4).

       Dabar reikalai turbūt klostysis kitaip. 1871-ųjų metų Paryžiaus Komuna, jei būtų laimėjusi, nesitenkintų išsilaisvinimu nuo centrinės valdžios. Paryžiaus proletariatas, sudaužęs savo grandines, įvykdytų socialistinę revoliuciją – pirmiausia pas save, o vėliau ir kaimo bendrijose. Netgi tada, kai Komuna beviltiškai kovojo už savo būvį, ji siuntinėjo valstiečiams atsišaukimus ir ragino: „I m k  ž e m ę!  V i s ą  ž e m ę!“ Ji turbūt neapsiribotų vien žodžiais: esant reikalui jos sūnūs eitų į kaimus padėti valstiečiams įvykdyti jų revoliuciją: išvyti žemės grobikus ir atiduoti žemę tiems, kas moka ir yra pasiryžęs ją dirbti.

       Viduramžių Komuna užsidarė tarp savo sienų; 19-ojo amžiaus Komuna pasistengs išsiplėsti. Jai reikia ne vien tik  m i e s t o   t e i s i ų; ji siekia  v i s o s  ž m o n i j o s   l a i s v ė s  i r  b r o l y b ė s.
 

       Viduramžių Komuna dar galėjo įsitvirtinti už savo sienų ir tam tikru mastu atsiskirti nuo kaimynų. Kontaktai su kitomis bendrijomis didžia dalimi apsiribodavo sutartimis ginti miestiečių teises nuo aplinkinių dvarininkų arba miestiečių savitarpio pagalba tolimose jų kelionėse. O keliems miestams sudarius sąjungas – Lombardijoje, Ispanijoje, Belgijoje, šios sąjungos lengvai iširdavo atsiradus teisių, kurias išsikovojo įvairūs miestai, skirtumams arba žūdavo užpuolus kaimyninėms valstybėms (5).

       Dabar reikalai klostytųsi kitaip. Jokia pati mažiausia Komuna negalėtų išgyventi be nuolatinio bendravimo su dideliais miestais – pramonės, prekybos ir meno centrais; o šitie centrai su džiaugsmu priimtų pas save tiek kaimyninių kaimų, tiek tolimų miestų gyventojus.

       Tegul koks nors didelis miestas paskelbia Komuną; tegul panaikina privačią nuosavybę ir įveda komunistinį gyvenimo būdą, t.y. ima kartu naudotis miesto turtais, darbo įrankiais ir sukauptais produktais; ir tada – kad tik Komuna nebūtų apsupta priešų kariuomenės – jau po kelių dienų jos turguose pasirodys šimtai tūkstančių žmonių, atgabenusių atsargas, o iš tolimų miestų trauks vilkstinės su žaliavomis. Komunos pagamintos prekės susiras pirkėjų visuose pasaulio pakraščiuose; užsieniečiai užplūs šią vietelę, kurioje atsiveria naujo prado gyvenimas, ir visi išnešios po platų svietą gandą apie stebuklingą miestą, kuriame visi dirba, kuriame nėra nei išnaudojamųjų, nei išnaudotojų, kuriame visi naudojasi tuo, ką pagamina, mokesčių pavidalu niekam neatiduodami liūto dalies iš to, kas sukuriama bendru darbu. Ir nereikia bijoti, kad Komuna liks izoliuota nuo pasaulio: Jungtinėse Valstijose, kuriose gyvuoja keletas tokių Komunų, jų nariai, priešingai, skundžiasi, kad buržuazinis pasaulis pernelyg kišasi į jų reikalus.

       Esmė ta, kad šiuo metu prekyba ir prekių mainai prarėžia valstybines sienas ir griauna gynybinius miestų mūrus. Gyvenimui jie teikia sutelktumo, kurio taip trūko viduramžiais. Visos Vakarų Europos gyvenvietės jau glaudžiai susijusios tarpusavyje. Nebėra tokio kaimelio ar gyvenvietės, nors ji ir glaustųsi kalno papėdėje, kuri per prekybą ir pramonę nebūtų surišta su kokiu nors kitu miestuku, kuris savo ruožtu nebūtų susijęs su kitais miestais.
 

       Didžiųjų pramonės centrų vystymasis nuveikė dar daugiau.

       Dabar dar pasitaiko, kad du kaimyniniai kaimai vienas su kitu vaidijasi, vyksta netgi žiaurios muštynės. Tačiau jei toks priešiškumas šiems dviems kaimams ir neleidžia susivienyti, tai jų tarpusavio ryšys vis tiek atsiranda pastačius kokį nors bendrą prekybos centrą, kuriame abu jie perka reikalingas prekes arba parduoda tai, ką patys pagamina. Ir, kad išsaugotų santykius su šiuo centru, abu kaimai ims vienytis.

       Beje, toks centras negalės įgyti žalingų teisių į kaimynines bendrijas, nes nuolat plečiantis įvairialypiams poreikiams, kaimai bus priversti susisieti ne tik su tuo vienu centru. Žmonių reikmės jau tokios įvairios, o nauji poreikiai taip greit vystosi, kas netrukus nebeužteks vienos federacijos – vienos sąjungos. Laisvoji Komuna greit pajus poreikį įstoti į keletą sąjungų. Likdama vienos sąjungos, pavyzdžiui, maisto produktų, nare, Komuna įstos į kitą sąjungą – pavyzdžiui, kartu tieks mašinas, mokymo priemones arba keisis meno kūriniais. Paimkite Rusijos arba kitos šalies ekonominį žemėlapį, ir išvysite, kad ūkinės, ekonominės sienos neegzistuoja: įvairios gamybinės ir prekių mainų zonos perdengia viena kitą, persipina. Lygiai taip pat bus ir su laisvųjų bendrijų federacija; laisvai besivystydamos, jos greit ims persipinti, dengti viena kitą ir susijungs į tinklą, žymiai „vieningesnį ir nedalomesnį“ nei valstybinės sąjungos, sudarytos iš atskirų, tik kartu sudėliotų detalių ir surištų virve kaip Romos budelio rykštė.

       Vienu žodžiu, tie, kurie pranašauja, kad bendrijos, joms išsilaisvinus nuo valstybės priežiūros, pergrauš viena kitai gerklę, – užmiršta faktą: glaudūs ryšiai tarp žmonių gyvenviečių jau egzistuoja pramonės ir prekybos traukos bei nuolatinio jų tarpusavio bendravimo dėka. Tokie pranašai neįsisąmonina, kokie buvo viduramžių miestai su jų dantytomis sienomis, bokštais ir kruopščiai rakinamais vartais, kaip sunkiai šliauždavo iš vieno miesto į kitą pirklių vežimai, amžinai baimindamiesi plėšikų dvarininkų – grėsmingų pilių šeimininkų – puldinėjimo. Jie pamiršta, kad tarp miestų nuolat juda žmonių, prekių, laiškų ir telegramų srautai, pamiršta, kokie minčių ir jausmų mainai vyksta tarp šiuolaikinių miestų. Jie neįsivaizduoja visų skirtumų tarp ramaus viduramžių gyvenimo ir greitaeigio mūsų laikmečio.

       Beje, argi pati mūsų laikmečio istorija neįrodo, jog federacinių sąjungų dvasia jau yra skiriamasis nūdienos bruožas? Jeigu tik valstybė dėl kokių nors priežasčių dezorganizuojasi, jeigu tik kur nors susilpnina savo spaudimą, – tuojau pat užgimsta laisvi sambūriai. Prisiminkime miesto buržuazijų sąjungas Didžiosios prancūzų revoliucijos metu; prisiminkime Ispanijos federacijas, atsiradusias įsiveržus Napoleono armijai, prisiminkime, kaip jos apgynė ispanų tautos nepriklausomybę, kai valstybinė valdžia buvo visiškai priblokšta.

       Kai tik Valstybė nebegali jėga palaikyti tautinės vienybės, tuojau pat ima formuotis sąjungos, gimstančios iš natūralaus atskirų apskričių poreikio. Nuverskite Valstybės jungą – ir ant jos griuvėsių užgims federacija, ir pamažu pamažu ji sukurs sąjungą, iš tikro tvirtą ir tuo pačiu laisvą, vis tvirčiau sulydomą pačios laisvės.
 

       Yra dar kai kas, ko nereiktų pamiršti. Viduramžių miestiečiui jo Komuna buvo valstybė, savo sienomis griežtai atskirta nuo kitų. Mums gi „Komuna“ jau nebėra tiktai žemės sklypas. Tai greičiau bendra sąvoka apie tam tikrą lygių subjektų sąjungą, nežinančią nei miesto ribų, nei sienų. Socialistinė Komuna greit nebebus tuo, kas turi apibrėžtas sienas ir yra įkalintas pats savyje. Kiekvienas sambūris Komunos viduje ims būtinai ieškoti artumos su kitomis tokiomis pat grupėmis kitose Komunose; jis apsijungs su jomis mažų mažiausiai tokiais pat ryšiais, kaip ir su savo bendrapiliečiais, ir tokiu būdu susikurs bendrų interesų Komuna, kurios nariai bus išsibarstę tūkstančiuose kaimų bei miestų. Tai bus žmonės, kurie patenkins savo poreikius tik tada, kai susivienys su tokius pat poreikius turinčiais žmonėmis, gyvenančiais šimtuose kitų Komunų.

       Visuose žmogaus veiklos baruose jau dabar ima vystytis pačios įvairiausios bendrijos. Laisvalaikiu žmonės buriasi tarpusavyje jau ne vien iš mokslo, literatūros ir meno paskatų. Sąjungos susidaro irgi ne vien dėl klasių kovos. Vargiai besurastume bent vieną sritį iš tų nesuskaičiuojamų, pačių įvairiausių žmogaus veiklos apraiškų, kurioje dar nebūtų jungiamasi; ir tokių sambūrių daugėja kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną tokios sąjungos užgrobia naujas sritis, netgi tas, kurios anksčiau buvo laikomos Valstybės šventovių šventovėmis.

       Literatūra, menas, mokslas, mokykla, prekyba, pramonė, kelionės, pramogos, higiena, muziejai, tolimi žygiai, netgi poliarinės ekspedicijos – netgi karinė gintis, pagalba sužeistiesiems, apsauga nuo plėšimų bei vagysčių, netgi nuo teismų persekiojimų... visur laisvų bendrijų pavidalu skverbiasi asmeninė iniciatyva. Laisva sąjunga – tai, kurlink žengia antroji devynioliktojo amžiaus pusė; tai skiriamasis jos bruožas, jai būdinga kryptis.

       Šia kryptimi, kuria einant dabar atsiveria plačiausios galimybės, ir kuriama būsimoji visuomenė. Iš laisvų sambūrių kuriasi socialistinė Komuna, šitie sambūriai pramuš sienas ir nugriaus pasienio stulpus. Užgims milijonai Komunų, jau nebeapribotų sienomis, siekiančių ištiesti viena kitai rankas per jas skiriančias upes, kalnų grandines, jūras ir okeanus, vienijančių žmones bei tautas visame Žemės rutulyje į vieną   l y g i a t e i s ę   ir   l a i s v ą  šeimą.

       ________________________

         ¹ – Miestas ir komuna Kampanijos regione Italijoje, buvusi Amalfio Jūrų Respublikos sostinė. (Vert. past.) 
         ² – Émile Louis Victor de Laveleye (1822–1892) – belgų ekonomistas ir sociologas, antimarksistas ir valstybininkas. (Vert. past.) 
         ³ – Augustin Thierry (1795–1856) – prancūzų istorikas, romantinės prancūzų istoriografijos kūrėjas. (Vert. past.) 
         ⁴ – Palieku šias eilutes taip, kaip jos buvo užrašytos prieš keturiasdešimt metų. Nuo tų laikų rimtai išstudijavau viduramžių Komunų istoriją, kurią trumpai pateikiau knygoje „Savitarpio pagalba“. Skaitytojas pamatys, kad daugelis Komunų – Šiaurės Italijoje jau nuo dešimtojo amžiaus – įnirtingai kariavo su feodaliniais baronais už valstiečių išlaisvinimą. Karai buvo atkaklūs, tačiau Florencijos Komunai pavyko išlaisvinti savo  c o n t a d o, t.y. aplinkines Florencijos žemes – o tai ir sukūrė nuostabią gerovę šiose žemėse – Toskanoje. Tą patį žymiu mastu pavyko padaryti ir Genujai, jau dešimtajame amžiuje. Tas pats pavyko Laonnais miesto Komunai Prancūzijoje, ir jo – Laonnais – apskrityje susikūrė netgi puiki valstiečių bendrijų federacija. Panašių rezultatų pasiekė ir kai kurie kitų šalių miestai. Tačiau kitose vietovėse miestų kova su turtingais dvarininkais buvo kur kas mažiau sėkminga, o kartais ir visai nevykusi. Baigdavosi tuo, kad šie miestai, išvarginti karo su aplinkiniais feodalais, sudarydavo su jais taiką, o valstiečiai vėl imdavo vilkti sunkų jungą. Kai kuriose Komunose miestas būdavo priverstas pareikalauti feodalų, kad šie apsigyventų tarp jo sienų; mieste apsigyvenusios turtingų dvarininkų šeimos be paliovos kivirčijosi tarpusavyje, kėlė intrigas dėl valdžios ir provokavo gatvių susidūrimus, kurie galų gale baigdavosi tuo, kad miestą užimdavo arba popiežius, arba karalius, arba, kaip Rusijoje, – didysis kunigaikštis arba caras. (1919 m. aut. past.) 
         ⁵ – Man tenka pakartoti visa tai, kas pasakyta prieš tai buvusioje išnašoje. Anksčiau mažai žinojome apie viduramžių miestų sąjungas (Lygas). Dabar paaiškėjo, kad miestų sąjungos – Šiaurės Italijoje, prie Reino, Flandrijoje, anglų ir prancūzų miestai palei Pa de Kalė krantus, Hanzoje (prie Baltijos jūros) ir t.t. – buvo itin reikšmingos kelerių amžių bėgyje. Žr. „Savitarpio pagalba“, V ir VI dalis. (1919 m. aut. past.)
 

       Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
       Iš: Кропоткин П.А. „Речи бунтовщика“, Пб.-М., 1921.

       Skaityti toliau