Vaikščiojimas – labai malonus užsiemimas. Bet kodėl tada visi žmonės sėdi užsidarę namuose? Pažiūriu per langą – nėra nei vieno žmogaus. Bet jeigu visas rajonas išeitų į kiemą, tai užpildytų ne tik šaligatvius, bet ir gatves, aikšteles, ir visas kitas laisvas vietas.

     Tai kodėl tada žmonės sėdi namuose? Gal dėl to, kad šiandien šiek tiek lyja. Bet ir saulėtą dieną į kiemą išeina vos keli žmonės.

     Yra toks vienas vyras, žilais ilgais plaukais su berete, kurį per langą matau vos ne kiekvieną dieną. Suka jis ratus aplinkui, kelia žmonėms įvairias mintis – „koks keistas, gal nenormalus“. Turbūt todėl visi šie kiti žmonės į kiemus ir neeina, nes bijo, kad kažkas kažką apie juos pagalvos.

     Normalu tik vaikui išeiti į kiemą, žaisti, bėgioti, lakstyti – viskas jam leidžiama. O suaugęs žmogus turi eiti į parduotuvę, į garažą, į mišką su šuniu, pas kaimyną arba kur kitur su konkrečiu tikslu, bet jokiais būdais negali šiaip sau išeiti į kiemą, kur akys veda be jokio konkretaus tikslo.

     Todėl, kad tai nenormalu. O patekęs už normalumo ribų, žmogus patenka į gąsdinančią nežinomybę, kurioje reikia pačiam pasirinkti, kokias mintis galvoti ir kokius veiksmus daryti. Šioje nežinomybėje nebėra iš anksto apibrėžtų elgesio modelių, o dar prisideda spaudimas iš aplinkos. Todėl beveik niekas ir nevaikšto kieme šiaip sau, vien dėl savo malonumo – daugeliui tai per sudėtinga.

     Vaikštant organizmas prigamina įvairių reikalingų medžiagų, nuo kurių pakyla nuotaika, pagerėja savijauta, be to, judant atsiranda galimybės patirti įvairių nuotykių, surasti naujų pažinčių, ir dar, pakeitus aplinką kyla įvairių naujų minčių, galbūt atsiranda atsakymai į senus klausimus, į tas pačias problemas pažvelgiama iš naujų perspektyvų, galų gale – atsipalaiduojama.

     Kodėl kaimo žmonės didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia lauke, o miestiečiai elgiasi atvirkščiai? Kodėl miestiečiai į kiemą išeina tik per visuotines šventes, kodėl to nedaro kiekvieną vakarą? Kodėl žmonės sėdi užsidarę savo miestietiškuose narveliuose, o ne laisvai tyrinėja aplinką ir džiaugiasi ja? Ar miestas nėra panašus į didelį zoologijos sodą?

     Įdomūs klausimai, o atsakymai tikriausiai slypi nerašytose, tačiau visiems žinomose normose ir elgesio taisyklėse. Laužykime taisykles, jeigu norime būti sąmoningais sveikais žmonėmis, o ne mechaniniais visuomenės sraigteliais.

     Skaidrius Kandratavičius

     2011 m. žiema