Ko gero, dažnas mūsų girdėjo terminą "trečiojo pasaulio valstybė". Tai įsitvirtinęs ir visuotinai vartojamas skurdžių valstybių, kurios kartais klaidingai vadinamos besivystančiomis, apibrėžimas.Tačiau, jeigu yra trečiojo pasaulio valstybės, tai kas tie 2 pirmieji pasauliai?
Atrodytų, kad būtų nesudėtinga juos įvardinti. Tačiau kiek tenka susidurti su medžiaga, vienaip ar kitaip klasifikuojančia valstybes pagal ekonomikos pajėgumą, gerovės lygį ar ūkio struktūrą, mes nerasime aiškios nuorodos, kokiam iš 2 „privilegijuotų pasaulių“ priklauso valstybė, net jei autoriai kai kurių valstybių apibūdinimui tame pačiame tekste panaudojo trečiojo pasaulio sąvoką.
Bendra prasme skirstymas tarp „pasaulių“ nėra pernelyg sudėtingas. Pirmojo pasaulio valstybe laikytina postindustrinė kapitalistinė valstybė, gaminanti didelę pridėtinę vertę turinčius produktus ir juos sėkmingai eksportuojanti, tačiau tuo pačiu tos šalies ūkio sandara yra tokia, kad gamybiniame sektoriuje dirbančiųjų skaičius yra mažesnis nei paslaugų ar finansų sektoriuje. JAV, Vokietija , Didžioji Britanija bei Japonija - tai akivaizdžios tokio tipo valstybės.
Su „antruoju“ pasauliu šiek tiek sudėtingesnė situacija. Juo galima laikyti ir dideles industrines valstybes (pvz. Kiniją), iš žaliavų eksporto gyvenančias (Saudo Arabiją ar Rusiją) bei mažas valstybes, radusias sau vienokias ar kitokias nišas pasaulinėje rinkoje, o taip pat nykštukines valstybes, sėkmingai atradusias vieną vienintelę nišą (nuo prieskonių auginimo iki turizmo). Šiuo atveju, ko gero, praverstų atkreipti dėmesį į piliečių pragyvenimo ar socialinės atskirties lygių rodiklius.
Tačiau sugrįžkime prie klausimo, kodėl taip ir neįsitvirtinęs iš viešojo vartojimo dingo „antrojo pasaulio“ valstybės terminas.
Po Antrojo Pasaulinio karo nei viena iš dabartiniam „pirmajam pasauliui“ priskirtinų valstybių, išskyrus JAV, nebuvo garsiai pareiškusios apie savo elitinį statusą. Tik JAV nesidrovėdamos save vadino supervalstybe (suprask, net ne pirmos rūšies, o aukščiausios). Net Didžioji Britanija apie savo imperinę praeitį prisimena labiau istoriniame kontekste nei traktuoja savo išskirtinumą kaip šiandienos būseną. O kaip kitaip? Nes elitinėj grupei priklauso ir Vokietija, ir Prancūzija. Vokiečiams vargu ar patiktų britų viešai reiškiamos aliuzijos į savo privilegijuotą padėtį, kuomet patys vokiečiai po visiems žinomų XX a. įvykių laikosi kuo toliau nuo pareiškimų apie savo privalumą prieš vieną ar kitą šalį.
Ko gero, jūs visi suprantate, kad kalbu apie viešą valstybių politiką ir viešą savo ir kitų šalių vertinimą. Politkorektiškumas šiuo atveju yra viena, o reali politika ir realus jėgų išdėstymas ir jų tarpusavio susitarimai - kas kita. Taip, bet kuri ES Didžiojo Trejeto (Didžioji Britanija, Prancūzija , Vokietija) valstybių puikiai suvokia, kad tik jų tarpusavio susitarimai iš esmės lemia pačios ES likimą. Kitos Vakarų Europos valstybės nors ir gali prastai susiklosčius aplinkybėms nuskandinti sąjungą, tačiau vis tiek paskutinis žodis ES išlikimo klausimu lieka "Didžiojo Trejeto" privilegija.
Na, o štai Centrinė ir Rytų Europa gyvena pagal šiek tiek kitokias taisykles. Iš esmės visame plote nuo Slovakijos iki Lietuvos viešoje erdvėje skirtingomis variacijomis eksploatuojamas liberalusis globalistinis „Europos vienybės“ mitas. Pastarasis koreliuojasi nuo įsitikinimo, kad narystė ES ir euro turėjimas užtikrins stipresnių valstybių pagalbą ištikus sunkumams iki beatodairiško tikėjimo tuo, kad Europos Sąjunga yra viso ūkio išlikimo garantas. Kuo vargingesnė valstybė – tuo didesnę atsakomybės dalį už savo pačių gerovę jie linkę „deleguoti“ Sąjungai. Lietuvoje jau įprasta baksnoti pirštu į projektus, įvykdytus ES lėšomis, ir teigti, kad be šių pinigų nieko nebūtų, t.y. tiesiogine prasme piliečiai kratosi atsakomybės už savo šalies ūkio vystymąsi.
Ir štai čia vertėtų savęs paklausti, kiek „pasaulių“ yra net ir toje pačioje ES? Vienas? Du? Ar vis tik trys? Nubrėžkime seką: Vokietija-Čekija-Bulgarija ir atsakymas taps akivaizdus. Vokietija - plačią pramonės įvairovę turinti valstybė ir gaminanti didelę pridėtinę vertę turinčius produktus, be to, nemenką naudą turinti iš už jos ribų įdarbinto kapitalo. Čekija – valstybė, išlaikiusi pramoninį stuburą ir užima nemažai specifinių nišų rinkose. Bulgarija (sąmoningai nelyginu su Lietuva, kad be reikalo negadinčiau jums nuotaikos) po socialistinio bloko žlugimo prarado ir taip ne pačios pajėgiausios pramonės likučius.
Kodėl vienoje sąjungoje atsirado, o tiksliau buvo priimtos akivaizdžiai „trečiojo pasaulio“ valstybės, tai labai įdomus klausimas, apie kurį kalbėti vengiama. Bent jau oficiali propaganda į panašius svarstymus reaguoja labai nervingai.
Pradėkime nuo pradžių ir persikelkime į tą laikotarpį, kuomet po TSRS žlugimo atsirado daug valstybių, turinčių tam tikrą pramonės, žemės ūkio ir kitų išteklių „palikimo“ dalį. Teoriškai visos jos turėjo įrankius, leisiančius užimti vienokias ar kitokias nišas. Taip, dalis pramonės, kuri buvo silpna ar tiesiog akivaizdžiai nebūdinga regionui, turėjo žlugti. Bet tą mes matome nors ir mūsų Lietuvos pavyzdžiu. Dar net nespėjus galutinai sustoti didžiosioms mašinų pramonės gamykloms (jos buvo pasmerktos natūraliai), mes jau netekome lengvosios pramonės, nemenkos dalies maisto pramonės, ir krito žemės ūkis. T.y. žlugo tai, kas turėjo paversti mus „antrojo pasaulio“ valstybe - kur mes patys galėjome kontroliuoti visą ciklą nuo žaliavos iki gaminio.
Ir taip, beje, atsitiko beveik visur, kur buvo leista įsisiautėti vadinamajai „laisvajai rinkai“. Išimtis būtų nuolatos linksniuojama Baltarusija, kur laiku spėta sustabdyti pramonės žlugimą. Ir atkreipkite dėmesį į tai, kad Baltarusijos nedraugai kartais pagrįstai, o kartais ir ne, kritikuojantys Lukašenką dėl žmogaus ir pilietinių teisių padėties vengia kalbėti apie šios šalies ekonomikos modelį. Tik visai neseniai, kuomet Baltarusijai teko devalvuoti nacionalinę valiutą, buvo trinama rankomis ir garsiai šaukiama apie „Baltarusijos stebuklo žlugimą“. Ir ką? Praėjo metai, pinigų emisija pasiteisino (beje, priminsiu, kad Lietuva nebegali vykdyti savarankiškos pinigų emisijos apskritai) ir šalies ūkis "sukasi" toliau. Ir ne taip jau blogai "sukasi", jei net ir Lukašenkos "nedraugų" vertinimu, bedarbių tėra iki 6-7 proc., o palikusių šalį darbo emigrantų (daugiausia išvykusių į Rusiją) ne daugiau 0,5 mln.
Žinau, kad atsiras oponentai, žongliruojantys vidutinio atlyginimo rodikliais. Šiems iš karto atsakau: išveskime atlyginimų vidurkį tarp vieno teisėjo, trijų valdininkų, penkių tarnautojų ir trisdešimties minimalią algą gaunančių darbininkų, ir visai gali būti, kad turėsime visai neblogą vidurkį. Aš jau nesiūlau įvertinti tai, kad po 800 tūkst. savo piliečių netekties mes vis tiek turime 14 proc. bedarbystę.
Atsitiktinumas? Tikrai ne. Valstybės aktyvus dalyvavimas ūkio reikaluose Baltarusijoje pasiteisino ir šios šalies tikrai negalima pavadinti „trečiojo pasaulio“ valstybe.
Beje, tuo pačiu priminsiu, kad per aktyvų dalyvavimą ekonomikoje perėjo tos pačios Jungtinės Amerikos Valstijos, tad šiuo atveju vienodai gerai viskas veikia ir autoritarinės, ir demokratinės valstybės sąlygomis.
Yra tik viena santvarka, kuomet įmanoma užmerkti akis į piliečio poreikius, į nedarbą, į socialinę atskirtį. Užmerkti akis į pačios valstybės pavertimą užsienio paramą vartojančia, savo piliečius eksportuojančia ir užsienio kapitalo valdoma teritorija ir faktinio suvereniteto praradimą. Toji santvarka yra liberalusis laisvarinkinis kapitalizmas.
Ji, beje, puikiai tinkama „pirmojo pasaulio“ valstybėms, kurios savo kapitalus naudoja už savo valstybių ribų, o tinkamiausiu jų partneriu tampa būtent ant svetimų pinigų „adatos“, praradusios savo ūkio savarankiškumą ir nevaldančios savo finansus teritorijos. Tereikia tik daryti viską, kad toje teritorijoje neatsirastų gamybinis ar žemės ūkio sektorius ir pati valstybė niekuo gyvu nedalyvautų savo pačios ūkyje.
Taigi tos pačios išmokos už (ne)gaminimą yra menkos išlaidos palyginus su ilgalaike nauda. O kur dar visokių standartų, „įkandamų“ tik stambiausiems ES gamintojams, diegimas. Na, o jei prireiks, galima ir atvirai apiplėšti, kaip tai nutiko priverstinai uždarant Ignalinos AE.
Išduosiu dar vieną paslaptį, kuri žinantiems nėra jokia paslaptis. Net sudėjus visą kasmet gaunamą ES „paramą“ Lietuvai su tais 5-6 mlrd. litų, kuriuos tiesiogiai atsiunčia mūsų emigrantai, vis tiek tai yra tik ketvirtadalis tos pridėtines vertės, kurią sukuria mūsų išvykę bendrapiliečiai. Taigi iš mūsų narystės ES pati sąjunga liko nors ir nedideliame, bet pliuse.
Tai štai dabar ir pasvarstykime, kaip iš „trečio pasaulio“ valstybės persikelti laipteliu aukščiau. Kaip supratote, yra 2 pagrindiniai dalykai, be kurių mes niekuomet nubusime pajėgūs atsitiesti. Tie dalykai - tai kuriantysis ūkio stuburas ir jam pastatyti būtinas tiesioginis valstybės dalyvavimas savo ūkio reikaluose. Bet iš kur gauti pramonę, kuriai užsienio bankai neduoda ir niekuomet neduos pinigų, o tai, ką turime, nepakanka?
Ankščiau rašytame straipsnyje minėjau, kad pirmiausia valstybė per Valstybinį Komercinį Banką turi į savo rankas sugrąžinti savo pačios pinigus. Tai būtina norint vykdyti intervencines priemones.
Taip pat mes turime didelį privalumą – geografinę padėtį. Jau dabar nemažai tos pačios Kinijos "Hi-Tech" srities įmonių norėtų turėti savo gamybos padalinius ES teritorijoje ir taip suteikti savo produktams europietišką kilmę. „Senoje“ Europoje šis noras susiduria su milžinišku vietinių gamintojų pasipriešinimu, kas yra visiškai suprantama. Tačiau mes galime kuo puikiausia leisti visus, kas norėtų, perkelti gamybą į Lietuvą, jei analogiškos savos ūkio šakos neturime.
Na, o žinant, kad su sava pramone reikalai liūdni, galime tikėtis labai įvairiapusių investuotojų atėjimo. Ir ne šiaip investuotojų su mūsų pačių priemoka perkeliančių vadinamuosius call-centrus ir galinčių išsinešdinti iš čia per kelias dienas lygiai taip pat kaip atėjo, o keliančių staklynus, technologijas ir naudosiančias vietinę infrastruktūrą. Tik nereikia dirti iš jų tris kailius kaip pas mus įprasta. Vadovaukimės logika: jei iki šios nebuvo nei vienos darbo vietos ir nei vieno lito mokesčių, tai investuotojas, galintis sukurti 500 ir daugiau darbo vietų, tebūnie kelis metus moka vien tik su darbo santykiais susijusius mokesčius ir būna apsaugotas nuo bet kokios institucijos kišimosi į savo veiklą, jei tik jis akivaizdžiai nepažeidžia įstatymų. Tas pats principas turi būti taikomas, be abejo, ir lietuvių kuriamoms gamybos įmonėms.
Apskritai, ką besakytų laisvarinkininkai, mes privalome nekreipti į juos jokio dėmesio. Nekreipti nei tuomet, kai jie proteguos stambių Vakarų korporacijų atstovybes, nei tuomet, kai pagaliau įvesime diferencijuotą apmokestinimą įvairių sričių įmonėms.
Šiandien mes jau negalime apsaugoti savo gamintojus muitais. Ką padarysi. Bet mes galime diferencijuoti mokesčius taip, kad mūsų gamybinės ir žemės ūkio (po žodžiu „mūsų“ aš suprantu visas Lietuvoje esančias ir čia mokesčius mokančias nepriklausomai nuo nuosavybės, įmones) įmonės visuomet turėtų lengvatinius tarifus, o importuojančios prekybos – didžiausius jei jų importuojama produkcija parduodama tarkime dempingo kainomis. Aš jau nekalbu apie finansinius spekuliantus, kuriems mokestinė našta turi būti didžiausia. Nenorėjote skolinti Lietuvos realiajam sektoriui ir mūsų indėlininkų pinigai nuolat keliate svetimas ekonomikas? Gaukite tokias darbo sąlygas, kurių jus verti. Skandinaviški ir kiti finansiniai spekuliantai, jei jiems nepatiks naujos sąlygos, galės susikrauti lagaminus, juolab kad jau šiandien yra norinčių užimti jų vietas net ir neprašant šiltnamio sąlygų.
Puikiai suvokiu, kokį milžinišką pasipriešinimą iš liberalų, o tiksliau jų maitintojų, tektų atlaikyti vykdant radikalias, bet mums būtinas reformas. Ir nesu tikras, ar viskas nesibaigs kokiu „demokratijos atkūrimu“.
Vitalijus Balkus
anarchija.lt
