Kartais sunku įsivaizduoti, kaip smarkiai mūsų pačių požiūris į, rodos, elementarius dalykus gali skirtis nuo kitų žmonių požiūrio. Tai reikėtų prisiminti dalinant patarimus (taipogi juos skaitant ir beatodairiškai „diegiant į gyvenimą“). Internete radau įtaigų patarimą iš šiuo metu paplitusių knygų „apie ferarius“. Man jis pasirodė ne tik neteisingas, bet tiesiog stumiantis į psichozę: „Ką darytumėte, jeigu turėtumėte sąskaitą, kurioje kiekvieną rytą atsirastų 846 000 dolerių ir kiekvieną vakarą nepanaudotas likutis būtų nubraukiamas? Be jokios abejonės, išnaudotumėte viską, kad tik nedingtų nė centas! Laikas yra būtent tokia sąskaita. Kiekvieną rytą jis išduoda jums 846 000 sekundžių kreditą. Ir kiekvieną vakarą jis nurašo visas tas sekundes, kurių nesugebėjote tikslingai panaudoti. Jos bus nurašytos į nuostolius. Laikas nieko neperkelia į kitos dienos sąskaitą. Jis neleidžia jums padidinti kredito. Kiekvieną dieną jis atidaro naują sąskaitą ir kiekvieną vakarą ją visiškai uždaro. Jeigu jums nepavyksta išnaudoti šios dienos sąskaitos, ji sudega. Atsidaryti rytdienos sąskaitos taip pat nevalia. Privalote gyventi tik šios dienos ištekliais, šios dienos sekundėmis. Tad naudokitės jomis taip, kad gautumėte kuo daugiau naudos, būtumėte sveiki ir laimingi.” (iš Johno Markso Templetono knygos „Amžių patvirtinti esminiai dėsniai”)
Jei kitą rytą sąskaitoje vėl bus 846 000 dolerių (arba sekundžių), tai kokio velnio blaškytis ir stengtis juos išleisti iki cento? Atrodo, daugybė žmonių niekuomet neatras sielos ramybės, kiek pinigų beužkaltų… Panašu, kad tokiais patarimais bandoma žmones „prisukti“, kad jie striksėtų, kaip kokie žaisliniai triušiai iš „Energizer” batareikų reklamos.
Prieš kokį dešimtmetį skaičiau apie valytoją iš Anglijos, kuri loterijoje laimėjo 10 milijonų svarų. Korespondentų paklausta, ar dabar atsisakys savo darbo, ji atsakė maždaug taip: „Aišku kad ne. Žmogus negali gyventi be darbo, o kažko kitko dirbti aš nemoku. Tuos pinigus pasidėsiu į banką. Per atostogas galėsiu kažkur nuvažiuoti pamatyti pasaulio, savaitgali su vyru nueiti į teatrą ar koncertą.” Super. Mano idealas – žmogus, kuris, turėdamas sąskaitoje 10 milijonų, gali ramiai sau dirbti valytojo darbą ir gyventi atsipūtęs. Argi tai nėra laimė?
Dar apie vieną valytoją. Prieš kelis mėnesius Lietuvos interneto erdvę sudrebino istorija apie tautietę Aistę, kuri Norvegijoje dirba valytoja ir yra visai patenkinta gyvenimu, nes darbdaviai ir bendradarbiai ją ten laiko žmogumi (Lietuvoje toks požiūris retenybė), o 7 000 Lt atlyginimas leidžia gyventi be streso net ir Norvegijoje.
Daugelį tautiečių, pradedant pačiu Užkalniu, toks požiūris baisiausiai papiktino, nes: „Žmogus PRIVALO siekti DAUGIAU“. Šis požiūris mūsų smegenyse, matyt, išdegintas įkaitinta geležimi, ir greičiausiai retas susimąsto, kas tas „DAUGIAU“ ir kodėl to privaloma siekti nežiūrint į nieką.
Gal apie tokį požiūrį yra pasakęs velionis Steve’as Jobsas: „Kuo daugiau bendrauju su žmonėmis, tuo labiau įsitikinu, jog iš esmės jie turi vienintelį viso gyvenimo tikslą – tapti pačiu turtingiausiu numirėliu kapinėse“?
http://petrasdargis.lt
2012 m. rugpjūtis
