Valdžios rinkimai panašūs į olimpiadą ir kitas sportines varžybas tuo, kad nieko nekeičia asmeniniame rinkėjo ir sporto sirgaliaus gyvenime. Panašumų iš tiesų yra ir daugiau. Ir olimpiada (ar kitos svarbiausios populiarių sporto šakų varžybos – pasaulio ir žemynų futbolo čempionatai), ir rinkimai dažniausiai vyksta kas ketveri metai.
Ir sporte, ir politikoje siekiama pergalės, formuojamos komandos (rinkimuose – sąrašai), atsiranda lyderiai ir autsaideriai, o kova vienmandatėse rinkimų apygardose primena dvikovines sporto šakas – komentaruose netgi terminologija panaši („Boreikos žmona rinkimuose susigrums su „Drąsos keliui” atstovaujančiu Stoma“, „Operos solistas rinkimuose mes iššūkį ilgamečiam etikos sargų vadovui”, „Lažybų organizatoriai netiki, kad Neringa Venckienė Seimo rinkimuose nurungs Ireną Degutienę” ir t. t.). Ir sporte, ir rinkiminės kampanijos metu pinigai vaidina svarbų ir dažniausiai lemiamą (nors būna ir išimčių) vaidmenį – laimi tie, kurie turi daugiau pinigų.
Būsimi rinkėjai – tai sirgalių grupės, palaikančios savo komandą. Ir per rinkimus, ir sportinių varžybų metu komandos ar individualaus atstovo pergalė „sirgaliams” sukelia trumpalaikį nuotaikos pakilimą, pasireiškiantį viešai demonstruojamais egzaltuoto džiaugsmo pliūpsniais. „Nerealūs įspūdžiai, nepakartojamos emocijų kupinos akimirkos. Turbūt tik mes – lietuviai – mokam taip linksmintis, taip nuoširdžiai džiaugtis, dainuoti, skanduoti, kai trispalvės plazdesy šimtai susilieja į vieną balsą... Ačiū už šią galimybę vėl pajusti tą vienybę, ačiū Tau, Lietuvos mažoji auksine mergaite, Rūta!!!” – tokiais įspūdžiais grįžusi iš Rotušės aikštėje vykusio Rūtos Meilutytės sutikimo savo „Facebook“ profilio sienoje pasidalino viena Airijoje gyvenanti lietuvių bendruomenės aktyvistė.
Lietuviai čia ne išimtis. „Taip linksmintis, taip nuoširdžiai džiaugtis, dainuoti, skanduoti, kai trispalvės plazdesy šimtai susilieja į vieną balsą...” moka ne tik jie. Airiai savo trispalvės plazdesy demonstravo ne mažesnę euforiją, kai Brėjaus mieste dvidešimt penkių tūkstančių minia pasitiko olimpinę bokso čempionę Katie Taylor.
Ne mažesnis rėmėjų šėlsmas kyla ir po pergalių rinkimuose. Jei jos suteikia kam malonumą – ką gi, tai jų asmeninis reikalas. Bet esmė ta, kad varžybų ir rinkimų rezultatai neturi jokios reikšmės mūsų gyvenime. Pasiektais rezultatais iš tiesų pasinaudoja tik sportininkas ir jo komanda (treneris, komandos vadovas, masažistas, gydytojas ir, be abejo, sporto funkcionieriai), o politikoje – išrinktas asmuo ir jo komanda (rinkimų štabo vadovas, aktyviausi pagalbininkai, finansiniai rėmėjai). Teigiama, kad olimpiečių pergalės skatina didžiuotis savo šalimi. Bet iš tiesų jos, kaip viename savo straipsnių rašė Romas Sadauskas-Kvietkevičiaus, „mums naudingos tik kaip rytinė erekcija kartą per metus senam viengungiui”. Tokia pati nauda ir rinkėjams – jiems, kaip ir sporto fanams, pergalės atveju telieka pasitenkinti džiaugsmo akimirka, o pralaimėjimo atveju – patirti nusivylimą ir, nurijus karčią piliulę, pasistengti kuo greičiau viską pamiršti.
Bet praeina savaitė, mėnuo – ir džiaugsmo akimirkos užsimiršta. Spėju, kad daugelis tų, kuriuos „olimpiečių pergalės skatina didžiuotis savo šalimi”, jau ir šiandien neišvardintų visų lietuvių, laimėjusių medalius šioje olimpiadoje. Panašiai būna ir po rinkimų. Ir kas gi pasikeičia žmonių gyvenime? Niekas. Jie grįžta spręsti savo kasdienių buitinių problemų. Rinkimai ir olimpiada geriausiu atveju yra tik kaip intriguojantis filmas ar dėmesį prikaustanti knyga – ne daugiau.
Vis dėlto rinkimai nuo sportinių varžybų skiriasi tuo, kad jų metu sukuriama dalyvavimo iliuzija. Dalyvaujant rinkimuose tikima, kad balso atidavimas gali ne tik padėti laimėti palaikomai komandai, bet ir kažką nulemti pačių balsuojančių gyvenime. Ypač aktyvūs tie rinkėjai, kurie patys tingi, nenori ar jau nebegali savo gyvenimo tvarkytis patys. Kaip tik dėl to balsuoti klusniai ateina tiek daug pensininkų, jau nepajėgiančių už save pakovoti.
Juos bent galima suprasti. Bet niekaip nesuprantu tų, kurie tariasi atlieką „pilietinę pareigą”. Atlikus tokią pilietinę pareigą – įmetus biuletenį į urną – tikimasi, kad tai išspręs jų problemas. Tokie žmonės arba nesusigaudo, arba pasiduoda saviapgaulei. Mažesnės blogybės pasirinkimo motyvas – jei nebalsuosiu, išrinks dar blogesnius – neturi pagrindo, juk per dvidešimt metų buvo tikrai nemažai progų išsirinkti tuos geruosius.
Iš tiesų tikrasis pilietiškumas – tai kasdienis pačių piliečių dalyvavimas sprendžiant savo ir bendruomenės problemas. Balsuoti kartą per kelis metus ir suteikti galią kažkam spręsti už visus – nėra joks pilietiškumas. Balsavimas – kaip tik tai, ko reikia siekiantiems valdžios. Jis suteikia legitimumą valdžiai, o tie, kurie atiduoda savo balsus, patvirtina, jog sutinka būti valdomais.
Rinkimams metami didžiuliai pinigai, organizuojami rinkiminiai šou, žiniasklaida ir samdomos reklamos agentūros visuomenėje sukursto psichozę ir sukelia euforiją lygiai taip, kaip prieš svarbias krepšinio varžybas. Euforijos viršūnė pasiekiama balsų skaičiavimo naktį.
Šiomis dienomis Vilniuje pasirodė plakatai, reklamuojantys Vilniaus maratoną. Viename plakate vaizduojama vyriškis, į viršų iškėlęs abi rankas (ne vieną – kaip „olimpinis neonacis“ Londone), kitame – moteris, taip pat iškėlusi rankas. Užrašas skelbia – „Euforija išlieka ilgam”.
Su tokiu teiginiu nesutikčiau, nes euforija tikrai netrunka ilgai – nei sporto varžybų, nei rinkimų ir net revoliucijos (mačiau, kaip geso, geso ir užgeso „Occupy Dublin“). Nors galima ginčytis dėl šių plakatų, nesutikti su užrašo teiginiu ir juose net įžvelgti seksistinį požiūrį (džiaugsmu trykštanti moteris aprūkusioje virtuvėje), tačiau kvietimas dalyvauti maratone yra kvietimas dalyvauti patiems. Ne už ką nors balsuoti, ne už ką nors sirgti, ne ateiti pasižiūrėti, bet dalyvauti. Tai didžiulis skirtumas. Šiuo požiūriu plakatai man visai priimtini. Gal vieną kartą pabandę dalyvauti maratone, kitą kartą ateis į demonstraciją, gal dalyvaus visuomeninėje veikloje, referendumuose ar priimant sprendimus, kurie liečia juos pačius asmeniškai.
Dalyvavimo visuomenės kūrimas nėra lengvas uždavinys visų pirma dėl didžiulio pasipriešinimo visuose visų valdžių sluoksniuose – juk netgi referendumo įstatymas surašytas taip, kad joks referendumas neįvyktų. Visų mūsų gyvenimas gali pasikeisti tik patiems dalyvaujant ir kuriant tokią visuomenę, kurioje kiekvienas turėtų balsą priimant sprendimus (ypač jei tai liečia juos asmeniškai – pavyzdžiui dėl transporto bilietų kainos), o ne kad kažkas mus „atstovautų” ir už mus spręstų. Nėra jokio skirtumo, kokia partija bus išrinkta – visų jų atstovai priklauso vadinamajai „koordinatorių“ klasei. Tikrasis dalyvavimas yra ne dalyvavimas rinkimuose (tai prilygsta „sirgimui” už savo komandą), o spaudimas valdžiai, priešinimasis jai, dar geriau – jos ignoravimas ir alternatyvių visuomenės organizavimosi formų kūrimas. Tad jei paklausite, ką siūlau vietoj balsavimo rinkimuose, atsakysiu – kurti dalyvavimu paremtą visuomenę. Būti ne žiūrovais ir paklusniais vykdytojais, o dalyviais.
Nors olimpiada ir rinkimai tikrai neturi įtakos absoliučios daugumos, o taip pat ir mano asmeniniam gyvenimui, meluočiau, jei sakyčiau, jog visai nesidomėjau vykusiomis varžybomis. Ką jaučiau? Mixed reaction. Ar džiaugiausi lietuvių pergalėmis? Taip. Ypatingai džiaugiausi imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus medaliu (beje, jau antrą olimpiadą iš eilės graikų-romėnų imtynių atstovai iškovoja medalį). Džiaugiausi todėl, kad tai mano sporto šaka ir mano svorio kategorija (kai buvau jaunas). Be to, tai ne krepšinis, o individuali sporto šaka, kurioje nėra diskriminacijos dėl ūgio ar svorio.
Ne tik džiaugiausi, bet ir pavydėjau Aleksandrui. Pavydėjau ir pavydžiu, kad gimiau bent dvidešimčia metų per anksti. O juk galėjau būti jo vietoje. Būti dalyviu ir pasyviu stebėtoju – du nesulyginami dalykai. Pikdžiugiškai šypsojausi, kai Lietuvos krepšininkai pralaimėjo prieš Rusijos atstovus, nes isterija dėl krepšinio – krepšinio lyginimas su religija, o krepšininkų su dievais – man, netikinčiam žmogui, jau seniai nusibodo.
Pačių krepšininkų arogancija netelpa į jokius rėmus. Rimo Kurtinaičio teigimu, „be krepšinio Lietuva turi tik skolas tarptautiniams bankams ir nenugriautą elektrinę”. Smagu, kad labai taikliai jam atsakė imtynių federacija: „Norime informuoti gerbiamą Kurtinaitį, kad be krepšinio mes dar turime boksą, penkiakovę, irklavimą, imtynes, plaukimą – sporto šakas, iškovojusias olimpinius medalius Londone. Taip pat turime dukart olimpinį čempioną Virginijų Alekną.” O kur dar pasaulyje žinomi mokslo ir meno žmonės?
Dar pridėčiau daugybę galinčių gyventi be krepšinio žmonių, kurie siekia tobulėti patys, priešinasi išnaudojimui bei neteisybėms ir ieško kelių, kaip sukurti nehierarchinę, savitarpio pagalba grįstą beklasę visuomenę. Galų gale juk turime LUNI (Laisvąjį universitetą), susikūrusį ir sėkmingai veikiantį be valdžios įsikišimo ir palaiminimo. Daugumai tų žmonių nei krepšinis, nei rinkimai visiškai nerūpi.
Bet taip pat meluočiau, jei sakyčiau, kad visiškai nesidomėsiu rinkimų rezultatais. Įdomiausia bus sužinoti, kiek žmonių atsispirs rinkiminei agitacijai ir nuspręs ignoruoti šį šou. Smalsu bus sužinoti, kiek emigrantų nusidažė violetine spalva, kiek bus tų, kurie ir numirs balsuodami „už Landsbergį”. Gal netgi kaip žirgų lenktynėse pastatysiu dešimt eurų už Venskienę ar Degutienę. Bet nesvarbu, kaip pasibaigs rinkimai, žinau viena –euforija truks neilgai...
2012 08 28
