Pasakykite man, kad valstybė šiandien silpna. Ne, ne tie, kuriems jau ir šiandien trūksta pilietinių laisvių, o tie, kurie nuolat kartoja „valstybės stiprinimo“ mantrą. Atseit bloga „sistema“, „biurokratija“, „valdžia“ , tačiau viskam pakeisti reikia „gero vadovo“ . O geriau – labai gero vadovo, tiesiog supergero supervadovo. Jis ir biurokratus prižiūrės, ir protingus įstatymus rašys, ir prieš kiekvieną šildymo sezoną patikrins kiekvieno daugiabučio skaitiklį. Juokiatės? Ir man būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Pasirodo, tereikia nutaisyti veido išraišką, identišką tipinei paso nuotraukai, pranešti, kad tuoj bus tvarka ir – vualia! – 2/3 piliečių noriai priima naujo žaidimo taisykles. Toliau reikia tik priminti apie savo rankos tvirtumą, na, ir stengtis pernelyg nesivelti į slidžius klausimus. Jei manote, kad dabar rašau vien apie Lietuvos politikų reitingų karalienę – klystate. Man daug įdomiau pasišaipyti iš „valstybės silpnumo“ mito.
Net didžiausias optimistas vargu ar patikės, kad šioje šalyje pilietinės teisės gerbiamos ir tinkamai realizuojamos. Konstitucijos figos lapelis jau senai negali pridengti nedepiliuotų įstatymų ir poįstatyminių aktų gaurų, kuriose pasimeta ne tik eilinis žmogelis, bet ir kvalifikuotas juristas. Ir ar gali būti valstybė vadinama silpna, jei nėra nė vienos gyvenimo srities, kuri nebūtų neaprašyta, o svarbiausia – nereglamentuota. Kalbėti galime tik apie tai, ar jos jau pakankamai griežtai reglamentuotos, ar reikia dar stipriau priveržti veržles.
O šiandienos viešoji opinija, kaip matome, vis labiau ir labiau linkusi į veržimą. Siūloma priverstinai atsiskaitinėti per bankus – plojimai, siūloma vaikus iki 10 metų laikyti nemąstančiomis būtybėmis ir įteisinti privalomą priežiūrą "realiuoju laiku" – plojimai, siūloma , o tiksliau jau įteisinta, papildoma rinkliavą parduodantiems ar nuomojantiems būstą – plojimai. Aš apskritai stebiuosi, kaip šioje džiaugsmingai plojančioje visuomenėje nuolat girdimas nuolatinis nepasitenkinimo ūžimas. Nors šiokį tokį atsakymą vis tik turiu. Kai reglamentuojama tiek daug ir taip smulkmeniškai – kiekvienas pilietis tiesiog turi personalines nuospaudas ant kurių tėvynė nuolat mina. Bendra prasme pilietis pritaria daugumai valdžios sprendimų, ir jei tik būtų panaikintas tas vienintelis jam netinkantis, apskritai būtų rojus žemėje. Tiesa, pačiam pakelti užpakalį ir to pareikalauti nedrįstama, tad ir viltingai dairomasi ieškant "Gero Pono", o tokį tariamai suradus, iš jo rankų priimama bet kokia iniciatyva.
Be abejo rašyti įstatymai toli gražu ne visi galiojantys įstatymai. Yra dar tai, apie ką galiu kalbėti tik žargono kalba t.y. „poniatijos“ (arba „poniatkės“).Kas nežinote, tai tokios nerašytos taisyklės, kurias bendru sutarimu įvesdavo kriminaliniai autoritetai ir kuriomis buvo reglamentuojamas kiekvieno „teisingo“ vagies elgesys. Sakysite, kad aš kažką ne taip rašau ir esu užstrigęs ties audringais 90-ais? Nieko panašaus, tos pačios „poniatkės“ šiandien - tai vadinamoji teismų praktiką. Skaitau bylų nutartis ir vis pasigendu dažnoje sąžiningos pradžios pvz. : „Pagal ....... (reikiamą įrašyti) teismo schodkės metu išaiškintas poniatkes įmonės ............(reikiamą įrašyti) streikuoti draudžiama“. Ir nereikia kelių lapų nutarčių, vis tiek mes puikiai suprantame, kur šuo pakastas. Ir pasakykite, ar su tokiais teismais, kokie egzistuoja dabar, valstybė yra silpna?
Bet jokie įstatymai rašyti ar nerašyti neveiktų, jei jų vykdymą uoliai neprižiūrėtų valdininkų armija. Tai valstybės "alfa ir omega". Beje, pamirškite žodį „bereikalinga institucija“. Visos valdiškos institucijos reikalingos net jeigu jos ir pernelyg neapkrautos darbu, nes tik taip galima užtikrinti pakankamą valstybės skvarbą į visuomenės gyvenimą. Jūs einate į valdišką įstaigą pažymos, kurią nunešus į kitą įstaigą niekas neskaitys ir prisegs „dėl tvarkos“ ir manote tai beprasmiška? Klystate, taip dresuojamas jūsų nuolankumas ir diegiama mintis apie valstybės biūrokratinio aparato reikalingumą ir svarbą. Ir vėl pažvelkime į visuomenę ir pastebėsime, kad iš esmės niekam pernelyg nekliūva šioji skvarba. Net kai kas patenkintas tuo ,kad valstybė ne tik reglamentuoja, bet ir kaip višta perekšlė prižiūri kiekvieną piliečio žingsnį. Na, o jei jau kažką pernelyg nuskaudė vietinio lygio ponauja, tuomet visuomet galima apeliuoti į Gerą Poną, o tiksliau geruosius ponus, kurie yra toli ir tiesiog nežino kaip mažieji savivaliauja. Na, arba net tikėtis palankaus teismo schodkės nurodymo, kurie arba vis tik pritaikys kokį įstatymą ar tiesiog palankiai išspręs ginčą "po-poniatijam".
Ai, gal dar valstybę stiprinam, ponai?
Vitalijus Balkus yra nepriklausomas publicistas
2012 12 01
