Laukdamas, kada iš darbo pagaliau galėsiu važiuoti namo, skaitinėju straipsnį internete, kuriame intelektualai, publicistai ir žmogaus teisių žinovai aiškina, jog dar reikės šiek tiek palaukti: „Tikrąją Lietuvą pamatysime po penkiolikos metų“. Na, tiek tai aš tikrai nelauksiu ir į Lietuvą nevažiuosiu.
Be to, šiuo metu man labiau rūpi kitkas. Jau pusė po šešių ir niekas negrįžta manęs iš darbo paleisti. Shit. Fuck. Rusiškai jau seniai nesikeikiu, net mintyse. Darbo laikas pasibaigė. Šeštadienio vakaras, o aš sėdžiu su savo pacientu Miku. Niekas neskambina ir nepraneša – nei kad vėluos, nei kada grįš. Kiek galima laukti? Koks nesiskaitymas su žmonėmis!? Supistas kapitalizmas – mintyse putojuosi. Bet pagalvojęs nusiraminu – o ar nereikėdavo laukti anksčiau? „Prie rusų“?
Neseniai Dubline laukdamas automobilių spūstyje per radiją išgirdau, kad vyrai praleidžia vienerius-trejus savo gyvenimo metus vien spoksodami ir nužiūrinėdami moteris nuo galvos iki kojų. O kiek laiko per savo gyvenimą praleidžia žmonės ko nors laukdami? Tikriausiai dar niekas nesuskaičiavo. O gal to ir nereikia, nes visas gyvenimas yra laukimas kažko ir ko nors.
Ir dažniausiai tas laukimas ne džiugus ir žadantis prizų ar malonių siurprizų – tokių kaip „Na, palauk“ filmukas vaikystėje, bet sekinantis, paralyžiuojantis, neleidžiantis susikaupti, pajusti gyvenimo grožį ir džiaugsmą (net šiandien nupurto – koks tai šlykštus jausmas prisiminus, kai nepadaręs namų darbų laukdavau skambučio, skelbiančio pamokos pabaigą, tikėdamasis, jog mokytojas nepakvies prie lentos).
Laukti pradedame jau ankstyvoje vaikystėje. Kad nusibosta laukti pieno, protestuodami rėkiame. Sušlapę – rėkiame. Bet palaipsniui išmokstame kantriai laukti. Kai paaugame ir pradedame suprasti, į kokį prievartos ir draudimais reguliuojamą pasaulį esame papuolę, galvojame – o, kad greičiau užaugčiau – būsiu laisvas, galėsiu daryti ką panorėjęs ir niekas nereguliuos, kada pareiti iš kiemo, nelieps būtent šią minutę suplauti indus ar sėdėti ir ruošti pamokas, kai draugai už lango švilpia. Ir pradedame laukti, kol užaugsime. Tuomet dar nežinome, kaip klystame... Sulaukus pilnametystės laisvės nepadaugėja, nes vienas grandines pakeičia kitos, kurias neretai užsidedame patys. Ir laukimas tęsiasi. Iki tol, kol... Na, patys žinote.
Kas nors ko nors laukia nuolatos – pavaldiniai laukia prie viršininko kabineto durų; mamos, auginančios vaikus, ir bedarbiai – socialinių išmokų; pensininkai – pensijų; ligoniai laukiamajame – daktaro. Laukiame traukinio, lėktuvo (kaip neprisiminsi Vareikio), pavasario, vasaros, gero oro, lietaus, grybų sezono, laukiame egzaminų rezultatų, laukiame piniginės perlaidos iš tėvų.
Kiek yra laukiančių atlyginimo? Reikia bankui mokėti paskolą ar atiduoti skolą, kurią nusižeminęs išdrįsai paprašyti pas draugą, nes nebegalėjai išgyventi iki mėnesio pabaigos. Yra ir po tris mėnesius ir daugiau laukiančių, kol savininkas susimylės sumokėti. Kai kurie taip ir nesulaukia.
Nerimaudami laukiame pasimatymo su mergina – ar ji pagal „gero tono“ taisykles tik vėluoja, ar taip ir neateis. Daugelis žmonių vis dar laukia antrojo Jėzaus atėjimo, kiti – pasaulio pabaigos. Laukiame svajonių išsipildymo. Princo ant balto arklio, vyro – turtingo ir gero. Vienintelės amžinos meilės. Nėštumo testo rezultatų. Laiškų (tiesa, dabar jau niekas neberašo), siuntinio, sąskaitų už elektrą, už dujas, šildymo sąskaitų. Rytinių laikraščių (dabar jau dažniau interneto) naujienų – daugiausiai apie nužudymus ir nelaimes. Pedofilijos bylos išvadų. „Homeland“ naujo sezono. Vestuvių. Oj, laukėm laukėm, mes svetelių laukėm – dainuojame. O po to to skyrybų...
Vaikai laukia gimtadienių, Kalėdų Senelio (gal labiau dovanų), iš kelionės grįžtančių tėvų ar į svečius atvykstančių senelių su lauktuvėmis. Žvejai laukia, kol niuktelės plūdė, medžiotojai – kol šernas pasirodys, teatro mėgėjai – spektaklio pradžios, narkomanai – eilinės kvaišalų dozės, alkoholikai – alaus ar samagono šeštą ryto atsipagirioti.
Jei ne tu lauki, tai laukia tavęs. Jei esi su meiluže – laukia žmona, jei su žmona – laukia meilužė. Toks laukimas (ir žinojimas, kad kažkas laukia) dažniausiai visiems yra kančia. Kartais žinoti, kad kažkas tavęs laukia, yra nepalyginamai sunkiau, nei laukti pačiam. Kartais esi priverstas laukti, kartais pats renkiesi laukti, kartais tai pasiteisina, dažniausiai – ne. Kiti laukia, nes už tai kas nors pažadėta. Laukiantiems – dangus.
Visada kas nors laukia nuosprendžio (kaip jautėsi Rolandas Paksas, laukdamas apkaltos rezultatų?), kas nors laukia mirtininkų kameroje (ką galvojo laukdamas Saddamas Husseinas?), kas nors skaičiuoja paskutines dienas, iki atsivers kalėjimo sienos. Kiti, išsiuntinėję du šimtus CV ir nesulaukę nė vieno atsakymo, labiausiai laukia skambučio. Dauguma laukia atostogų. Giedros...
Anksčiau „laukėme“ komunizmo pergalės – „Nynešneje pokolenije sovetskich liudej būdet žit pri komunizme“ – atsimenu dar prieš trisdešimt metų sporto salėje Dušanbėje kabėjusio plakato žodžius, kuriuos skaičiau laukdamas, kol kovoti ant kilimo pakvies imtynių arbitras. Kiek tų pokolenijų pasikeitė? Dabar komunizmo jau nelaukiame. Dabar laukiam kitko – kada pasibaigs krizė. Kada pagerės gyvenimas Lietuvoje ir sugrįš emigrantai. Bent jie taip sako – kad sugrįš, nors aš tuo netikiu. Netikiu nei kad gyvenimas pagerės, nei kad pagerėjus jie sugrįš.
Kvailiai laukia, kad kažkas – valdžia – už juos išspręs jų reikalus. Todėl nuolat laukiam rinkimų, po to – rinkimų rezultatų. Nuolat, nes pasibaigus Seimo rinkimams prasideda prezidento rinkimų kampanija, išrinkus prezidentą – savivaldybių, po to Europos parlamento rinkimai, o čia, žiūrėk – vėl ne už kalnų nauji Seimo rinkimai. Taip ir sukasi amžinas ratas.
Svarbiausia, kad žmonės nesustotų laukę ir turėtų ko laukti. Juk ne šiaip sau politinės klasės visame pasaulyje tiek daug investuoja į sportines varžybas. Tarp olimpinių žaidynių – pasaulio futbolo čempionatas, tarp jų įvairių sporto šakų Europos ir pasaulio čempionatai... Lietuviai visada laukia pergalių Europos krepšinio čempionate, airiai – regbio (ypač pergalės prieš anglus) „Six nations“ turnyre. Tik laukit, žiūrėkit, suvirškinkit ir nieko negalvokit.
Nors sakoma, kad niekas nelaukia ir nelinki karo, maro ir bado, bet laukėme. Laukėme, kad Amerika paskelbs karą Rusijai, kad ateis amerikonai ir išvaduos. Nesulaukėme. Užtai sulaukėm karo Afganistane, sulaukėm Irako bombardavimo, dabar laukiame, kada pradės bombarduoti Siriją. Po kurio laiko – Iraną. O aš laukiu, ar išspausdins šį mano rašinį. Galiu ir nesulaukti.
Bet kartais sulauki to, ko nesitiki ar ko nelauki – pavyzdžiui: Gorbačiovo perestroikos, SSRS žlugimo, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Laisvo judėjimo. Krepšininkų pergalės. Atlyginimo pakėlimo. Gero sekso su nesuvaidintu orgazmu. Draugų pagalbos, arba – dažniau – išdavystės. Sulauki meilės, kuri ateina nelaukta, uraganų sezono, mėnesinių, rudens, žiemos...
Anksčiau, atrodo, buvom labiau pripratę laukti – turėjom daugiau kantrybės. Laukdavome eilėse visur – Maskvos GUMe ir CUMe, Vilniaus universalinėje parduotuvėje stodavome į eilę, susivyniojusią per kelis aukštus net nežinodami, ką „padavė“ (kartais tai tebūdavo lenkiški kvepalai „Bit možet“) , bet jei eilė yra, reiškia „išmetė“ kažkokį deficitą – reikia jo ar nereikia – stodavome į eilės galą ir laukdavome. Buvome pripratę prie eilių butui gauti, paskyros mašinai, baldams...
Galbūt tas užsigrūdinimas padėjo ištverti protu nesuvokiamas eiles prie valstybinės Lietuvos sienos laukiant, kada muitininkai susimylės įleisti, patikrins ir apiformins nupirktas mašinas, kad parmynęs pusantro tūkstančių kilometrų iš Olandijos ar Vokietijos galėtum važiuoti namo. O namai tik už trisdešimt kilometrų, o tu lauki prie sienos eilėje, nesiskutęs, nesiprausęs ir susmirdęs jau antrą parą mašinoje... Bet kiti nelaukdavo – tam buvo kitos priemonės – blatas ir kyšiai. To, ko išmokę, daugelis nepamiršo iki šiol.
Nenorinčių ir nemokančių prisitaikyti daug neliko – jie arba išvažiavo, arba vis dar laukia revoliucijos. Nekantriausi organizuoja, šviečiasi patys ir šviečia liaudį, kad būtų pasiruošę, kai revoliucija ateis.
Laukimas suteikia vilties, padeda žmonėms gyventi, sukuria iliuziją, kad ateityje gali būti geriau. Gal tokia žmogiška prigimtis – vis ko nors laukti ir tikėtis, net tada, „kai nebelauks niekas niekada“. Juk kai nustoji laukti, ateina tai, ko nelauki – depresija ir mirtis.
Bet kartu laukimas – tai didžiausias priešas. Kai lauki tikėdamasis, kad kiti išspręs tavo problemas, lauki, kad kažkas pasakys, kaip gyventi, lauki, kol padidins atlyginimą... Taip ir visas gyvenimas prabėga pro šalį. O kada pradedam ieškoti prarasto laiko, deja, dažniausiai būna jau per vėlu...
Laimi tie, kurie nelaukia. Nelaukia, o dalyvauja. Kurie kuria dalyvavimo ir bendravimo visuomenę. Kai kas nors sako, kad reikia palaukti, netikėkite. Tikrąją Lietuvą matome jau dabar. Senoji karta jau baigia išmirti. Naujoji – šiukšlių ir banditų Lietuva – jau užaugo. Pakanka įsivaizduoti, kaip pagalbos laukė ta išprievartauta mergaitė. Sickening. Tokiam nusikaltimui sunku surasti lietuvišką žodį.
O kai po krepšinio varžybų pralaimėjimo prancūzams rasistinių ligonių (krepšinio „sirgalių“) gauja vėmė internete (kol kas) – ar tai ne naujoji Nepriklausomos Lietuvos karta? Manote, po 15 metų kas nors pasikeis? Ne – jei lauksime. Pasikeis – jei nelauksime.
2013 m. rugsėjis
http://eugenijus555.blog.co.uk
