Letov Jegor „Poezija”
menas

       ... nei vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir žaismingumo, negu tai atlieka pats gyvenimas...

       Jegor Letov








                                           ***
                                           jei vienąkart
                                           staiga
                                           manęs nebeliks visiškai
                                           geidžiamoj uždraustoj
                                           tavo teisuoliško sapno lėkštelėj
                                           žinok –
                                           nesugaunamieji keršytojai
                                           sugavo mane


                                           ***
                                           vieną rytą jau prašvitus
                                           numes į šoną bėgius traukinys
                                           spindulėlis tvykstels šuliny
                                           triokštels griovyje šakelė
                                           drykstels kelnės plačiam žingsny
                                           nebereiks jau ėdesio
                                                             kelioniniam krepšy


                                           ***
                                           sėdėdamas
                                           ant pačio kraštelio
                                           virš rožinės upės
                                           nukreipiau žvilgsnį
                                           į gremėzdišką dangų
                                           ir kažką
                                           pagalvot sumaniau
                                           kai ranka
                                           netikėtai skruzdėlė
                                           prabėgo


                                           ***
                                           nesaugiam kely
                                           sušąlęs kraujas
                                           tęža
                                           iš kairios mano šnervės
                                           laša
                                           kelias išdžiūvęs
                                           iš kairės mano neapsaugotos šnervės
                                           sušąla
                                           į kraują neramų
                                           bevardį


                                           ***
                                           naktinė plaštakė švelniai plazdena
                                           kaukolėj mano plazdena
                                           sušlapusioj žemėj
                                           naktys pačios įklimpsta
                                           keikiuos juokauju
                                           braukiu prakaitą kosėju
                                           laukiu dovanų iš dangaus
                                           tarsi skruostas antausio


                                           žaidimas į vienus vartus

                                           musė rudeninė nuzvimbė
                                                                       link orlaidės
                                           lyg žiurkių govėda
                                                      prie gabaliuko cukraus
                                           lyg snieguolė
                                                     į gęstantį vestuvių laužą
                                           lyg popierinis laivelis
                                                į balandžio potvynio sūkūrį
                                           lyg mūsų brolis
                                                link akinančios ambrazūros


                                           ***
                                           kada aš numiriau
                                           nebuvo nei vieno
                                           kuris šitai paneigtų


                                           ***
                                           griebčiau už veido save
                                           kaulėtais paukštiškais pirštais nagais
                                           nuo savęs tempčiau nuplėščiau
                                           mesčiau sutrypčiau sutrėkščiau


                                           ***
                                           vakar
                                           kai užmigt bandžiau
                                           į rūbus susuptas į patalus
                                           slegiamas šleikštulio kvailo nakties
                                           į mano atviras akis
                                           nagais katė įkibo
                                           ir aš apakintas blaškiaus
                                           nuo sienos ligi sienos
                                           ir lyg kilpa
                                                    balta kabėjo seilė


                                           pėdsakai sniege

                                           sukandęs dantis jis stebėjo pavymui
                                           viskas atrodė lyg visai iš tikrųjų
                                           bet geriau įžiūrėjęs jis iš karto suprato
                                           kad sniege baltam aš nepalieku pėdų

                                           savi pagalvojo, kad aš – svetimasis
                                           svetimi išsigando, kad aš išprotėjau
                                           ir visi jie nuspręndė, kad aš pavojingas
                                           juk aš nepalieku sniege savo pėdų

                                           o nudvėsus pelė pūva kišenėj
                                           pelė padvėsus kišenėj pūva
                                           ir dabar jau niekas nieko neras
                                           juk aš sniege nepalieku savo pėdų

                                           mane seniai jau užkastų sniege
                                           mane seniai jau įgintų į duobę
                                           mane seniai pagal pėdas jau rastų
                                           bet aš sniege nepalieku pėdų

                                           šviežiam sniege nepalieku savo pėdų


                                           vejasi

                                           jau kurį laiką
                                           už savęs jaučiu
                                           į pakaušį kvėpuoja –
                                                                dreba nugarkaulis
                                           va jau sukuosi atsigręžiu
                                           staiga kaip trenks per makaulę
                                           žolėn krentu rankomis uždengiu
                                           veidą
                                           ir juokiasi
                                           žiūrėk – nieko nėra
                                           iš lėto kelies apsidairai
                                           pėdini iš naujo
                                           po širdim kažkur
                                           tamsu tamsu
                                           kumščiu į sieną
                                           o nurimsti –
                                           tuščia
                                           atleidžia kiek

                                           paskui ir vėl
                                           ant plonos šleikštulio virvės
                                           prie gerklės


                                           ***
                                           azartiškai daužė buožėmis kulnais
                                           švininėm lubom, skliautais dangaus plieninio
                                           skandino rudeninio purvo vėmaluos
                                           ir verdančio pavasario pamazgose
                                           kirto iš peties kalavijais ir kardais
                                           durtuvais rausės tampriose žarnose
                                           o jis vis stovi ir stovi tvirtai
                                           pergalingasis
                                           prakeiktas
                                           nusivylęs
                                           lyg nupjauta duonos pluta
                                           viena koja kape
                                           kita – ant debesies palipęs
                                           mirtinai pavargęs
                                           šaltas ir pražilęs
                                           negyvas negyvas
                                           lig molio lig mėsos

                                           stovi šypsosi
                                           šnibžda
                                           „aš nugalėjau“

 
                                           Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti