Cvetkov Aleksej „Popietė“
menas

       Aleksejui Cvetkovui šiandien viso labo 32 metai. Tačiau šis jaunuolis jau spėjo nemažai nuveikti: įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją (Комитет культурной революции (ККР), Фиолетовый Интернационал, „Студенческая защита“), dirbo atsakinguoju sekretoriumi uždraustame laikraštyje „Лимонка“, vedė radijo laidą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines (www.anarch.ru), ne kartą dalyvavo anarchistų demonstracijose, buvo suimtas ir sėdėjo tardymo izoliatoriuose.
       Tačiau jis žinomas ne tik kaip vienas iš dabartinių politinių judėjimų lyderių, didelę savo laiko dalį jis skiria ir literatūrai. A. Cvetkovas jau yra išleides bent keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymuose, parašytuose savitu stiliumi, puikiai dera egzistencinis nerimas ir paprastos kasdienės problemos, siurrealistinės fantazijos ir anarchistiniai šūkiai. Daugelis rusų literatūros kritikų, neįstengdami aprėpti įvairialypės jo kūrybos, vadina jį „virusu, vardu Cvetkovas“.


       POPIETĖ

       Žmonės rinkosi, aukštesni iš jų galvomis kliudė dirbtinius, pernelyg žalius lapus, sukabintus ant vielučių. Vėsią gelsvai dažytą salę su vaikiškais piešiniais ant sienų užpildė pasisveikinimo šūksniai, rimtų pedagogų šypsenos ir pripūsti trispalviai – raudoni, mėlyni, žali – meškiukai bei zuikučiai. Atšliurino ir visus truputėlį gąsdinantis rusvabarzdis tėvas Sergijus, kuris anksčiau už kitus įsitaisė pirmojoje eilėje. Įraudusi nuo susijaudinimo trumparegė Irina Kirilovna blaškėsi, kaukšėdama aukštakulniais bėginėjo nuo durų prie durų, jos atvaizdas vis blyksteldavo spindinčiuose languose ir balionėliuose.

       Pradžia vėlavo dešimčia minučių, tačiau toliau viskas klojosi puikiai. Ištrauka iš „Pelenės“: tiulis, megztukai, bateliai su naujamečiais blizgučiais, „ar jau muša dvyliktą?“, Pavlo Aleksandrovičiaus nupiešta į agurotį panaši karieta, „kieno stebuklinga kurpaitė?“, laiminga pabaiga, iš magnetofono sklindantis himnas.

       Linksma dainelė apie nevėkšlą meškiuką.

       Eilėraštukai...

       Trečiasis programos numeris. Atsargiai, lyg per liūną, o ne sceną prie mikrofono priėjo mažutis, iš karto matyti – gudrus berniukas sustingusiu nevaikišku žvilgsniu, išbalęs lyg kreida. Mažasis Napoleonas, ką tik sėkmingai vaidinęs „princą“, kilstelėjo ranką ir skardžiai, gal net pernelyg skardžiai, ištarė:

       – Aš turėjau skaityti eilėraštį apie savo gimtąjį miestą, tačiau manau, kad Irina Kirilovna ant manęs nesupyks, aš noriu perskaityti savo eilėraštį apie mamą, prieš Iriną Kirilovną iš anksto atsiprašau ir pažadu daugiau taip nedaryti.

       Truputėlį nustebusi salė tyliai suošė, cyptelėjo kvadratinėmis kėdėmis ir sužiuro į kramtančią lūpas Iriną Kirilovną – šiai niekaip nesisekė nulaikyti akinių ant savo plonos taisyklingos nosytės, – po to atlaidžiai atsikvėpė ir atsigrįžo į scenoje įsistempusį nykštuką.

       Nepriekaištingu, kažkokiu neatkartojamu ritmu, žvelgdamas virš salės į langą, nenuleisdamas pakeltos sustingusios rankos, tarytum maldaudamas netriukšmauti, berniukas ėmė skaityti.

       Mama numirs
       Atminkite visi ir visada
       Visos mamos greit numirs
       Nes visų mamoms vėžys
       Reiks tada pasukti galvą
       Ar gyventi vienišam?
       Spalvoti balionėliai sprogs
       Negrįš iš karo šimtas tūkstančių luošių
       Spiegia danguje juoda žvaigždė
       Varva iš tenai medus
       O mes visi nusigręžiam
       Dvokiame nuo rūpesčių sunkių
       Mamai merdėjant mėnulin nuskrenda lėktuvas

       Visus apgobė spengiančios tylos šydas. Irina Kirilovna palengva smuko žemyn, tačiau laiku įsitvėrė radiatoriaus vamzdžio. Berniukas nuo scenos stebėjo melsvai žalią konvulsiškai pulsuojančią veną ant tėvo Sergijaus rankos. Rudabarzdis stengėsi atrodyti lyg apie kažką susimąstęs, tačiau berniuko neapgausi – taip atrodyti mokėjo ir jis pats. Solidus vyriškis rusvu kostiumu ir rožiniu kaklaraiščiu su ant jo nupiešta žvaigžde trakštelėjo pirštų krumpliais. Už lango prašvilpė didžiulis lėktuvas, ir visi salės langai sudrebėjo.
 

       Versta iš: Цветков А. TV для террористов. – Спб.: Амфора, 2002.
       Vertė Darius Pocevičius