Vieni menininkai mano, kad menas turi tarnauti menui, kiti – kad liaudžiai, treti – valdžiai. Pirmieji vadinami princesėmis krištolo bokšte, antrieji – „popsinio“ meno verslininkais, tretieji – oficiozinės kultūros trėgeriais. Tačiau egzistuoja ir nedidelė grupelė menininkų, kurie įsitikinę, kad menas neprivalo niekam tarnauti, kad jis – pats sau ponas. Menas – tai draugiškas rankos mostas, kviečiantis užsukti į kitą realybę. Menas – tai draugiškas smūgis į veidą, padedantis atsitokėti iš somnambuliško sapno. Menas – tai išprievartavimas iš meilės, per jėgą priverčiantis patirti keletą iš koto verčiančių dvasinio orgazmo akimirkų.
P. S. Šių dienų integruotoje komercinio, „aukštojo“ ir oficialiojo meno pasaulinėje „art“ sistemoje tokie menininkai dažniausiai laikomi bepročiais, chuliganais, iškrypėliais ir net nusikaltėliais.
A. Šaburovas teigia, kad pasitelkus meną galima tiesiogiai pagerinti socialinę menininko padėtį. Vietinė komisija buvo šokiruota meninio projekto, kuriame jis įrodinėjo, kad „menininkui svarbu gydyti dantis, nes jie irgi atspindi dvasios būseną“. Gavęs pinigų iš G. Soroso fondo, jis susitaisė dantis pas patį brangiausią gydytoją.
Maurizio Cattelan. Bjaurus dalykas – kurti meną. Venecijos bienalė. 1993
Protestuodamas prieš meno komercializaciją, menininkas pardavė jam skirtą plotą prestižinėje parodoje. Pardavė tam, kam, jo manymu, tokios parodos geriausiai tinka, – firmai, reklamuojančiai naują itališkų kvepalų pavadinimą.
Šie vyrai kaip meninį projektą „daro“ vaikus. Moterims, norinčioms turėti vaiką, kurio tėvas – menininkas. Būsimoms mamytėms su tuo sutikus ir atsisakius bet kokių pretenzijų būsimiems tėvams. Trys menininkai tapo 15 vaikų tėvais.
Menininkė stovėjo ant taburetės su kilpa ant kaklo. Ant krūtinės – lentelė su užrašu „Padaryk pats“ ir kruopščiai nupiešta rodyklė, nukreipta į kėdę. Visiems norintiems autorė siūlė nuspirti kėdę jai iš po kojų.
Per parodos „Art Maskva 2001“ atidarymą menininkai vaikštinėjo su mikrofonais bei ausinėmis ir ėmė interviu iš garsiausių meno kritikų, kuratorių bei galerijų savininkų. Kaip vėliau paaiškėjo, mikrofonai buvo žaisliniai – padaryti iš kamuoliukų, šokdynių ir žibintuvėlių. Menininkai surengė fotografijų, kuriose užfiksuoti rimti „art“ sistemos atstovų veidai ir vaikiški žaisliukai, parodą.
Jis pasamdė aktorių trupę ir ši kiekvieną dieną tam tikromis valandomis miesto aikštėje „vaidino“ paprastus miestiečius – vaikštinėjo, gėrė alų, skaitė laikraščius, bučiavosi. Sutartu laiku visi aktoriai staiga pakildavo ir palikdavo „sceną“. Šio meninio projekto žiūrovai ir praeiviai nepastebėjo jokių pokyčių kasdienybės rutinoje.
Menininkas vaizdžiai pademonstravo savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje. A. Breneris puolė ant kelių prieš van Gogho paveikslą ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“, imitavo savaiminės defekacijos aktą.
Sambūrio „Eurokon“ narys pažodžiui interpretavo nešvankius antiglobalistinius šūkius ir savo parodose demonstravo serijas fotografijų, kuriose vaizduojamas jis pats, savo lytiniu organu praduriantis pasaulio pusrutulių žemėlapį („Fuck The World“, 1997), fašistinę svastiką („Fuck Fascismus“, 1998) ir JAV prezidento portretą („Na chuj NATO“, 1999).
Menininkas išlaužė Amsterdamo „Courtesy Bloom“ galerijos duris, išnešė visus baldus ir perkėlė juos į savo parodą, pateikdamas kaip nuosavą projektą. „Meno kūrinius“ vėliau teko grąžinti.
Nuogi menininkai įsiveržė į „McDonald’s“ ir ėmė atiminėti iš vaikų maistą. Skriaudė mažuosius apsirijėlius tol, kol nuogalius išvarė milicija.
Nuogas, grandine pririštas menininkas su šuns antkakliu saugojo „tikrojo meno šventoves“. Savo pareigą jis atliko be priekaištų – įkando į koją ambasadoriaus žmonai, norinčiai patekti į Niko Pirosmanio darbų parodą Ciuriche. Buvo suimtas, tačiau savo tikslų neatsisakė. Po metų „žmogus-šuo“ iki kraujo įkando neatsargiam „art“ kritikui, prisiartinusiam per pavojingą atstumą „Interpol“ parodoje Stokholme.
Plastikinėje dėžėje gyvena ir dvesia musės bei kitokie vabzdžiai. Joje padėta pašvinkusio maisto ir nutiestas laidas su įjungta elektros srove. Kai kurie kritikai šį projektą laikė nevykusia žmonijos parodija – dėžėje neturėjo būti maisto.
Niujorke gyvenantis kinas apsinuogino, išsitepė medumi ir saldžiai praleido 3 valandas visuomeniniame tualete aptūptas šūdmusių.
Šią XX a. paskutinio dešimtmečio Rusijos menininkų grupę sudarė 4 vyrai ir 2 moterys. Į kultūrinę terminologiją grupės nariai bandė įvesti sąvoką „absoliuti meilė“ ir užsiiminėjo grupiniu seksu morge.
Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Užsidėjęs bokso pirštines, kvietė į „garbingą kovą“ prezidentą Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Milicija menininką sulaikė ir sumušė.
Atlikdamas performansą apsipylė galvą medumi ir auksiniu pigmentu, prie kairio bato prisirišo plieninį padą, prie dešinio – veltinį („svarios priežastys ir dvasinė šiluma“) ir tris valandas vaipėsi, gestikuliavo bei kažką nerišliai murmėjo („aiškino“ savo paveikslų prasmę) ant rankų liūliuojamai triušio dvėsenai.
Jurij Albert. Krizė. 1983
Dailininkas konceptualistas, tapantis mašininkėms, jūreiviams ir akliesiems, parodoje demonstravo vienintelę nedidukę drobę – ant balto fono juodais dažais negrabiai užrašytus žodžius: „Mano kūryboje prasidėjo krizė. Aš sumišęs, sutrikęs ir nežinau, ką daryti.“
Prie įėjimo į galeriją parodos lankytojai gavo po taurę ryškiai mėlynos spalvos kokteilio ir žengė pro duris. Galerija buvo... visiškai tuščia. Menininkas ne tik parodė, bet ir pardavinėjo tuštumą. Už auksą. Visą gautą auksą viešai išmetė į Seną.
Sukūrė šiuolaikinės meno mokyklos parodiją – parodijavo radikalius avangardistų kūrybinius ieškojimus. Menininko mokiniai, žiūrovams davus po 10 dolerių, surengė „atrakciją“ – kirviu kapojo netoliese turgelyje pirktas pigias stačiatikių ikonų reprodukcijas. Po kelių valandų paroda buvo uždaryta. Pagal Rusijos Federacijos BK 282 straipsnį („Tautinės, rasinės ir religinės nesantaikos kurstymas“) A. Ter-Oganianą nuteisė ketveriems metams. Menininkas emigravo į Prahą, paskui – į Berlyną, ten gyvena iki šiol.
Avangardistas teigė, kad jis visų pirma menininkas, o ne žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Šį teiginį jis panoro iliustruoti. Ant jo nugaros kolegos prikabino lentelę „Aš ne Dievo Sūnus“, Kultūrologijos instituto kieme (netoli Kristaus Išganytojo cerkvės) pririšo prie X formos kryžiaus ir prikalė plaštakas vinimis. O. Mavromatis buvo apkaltintas religinės nesantaikos kurstymu ir paspruko į Bulgariją.
Šia akcija, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas. 1997 m. sausį A. Breneris užsuko į Steledijko galeriją Amsterdame, žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas pilkame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių, ir sėdo į kalėjimą. Teisme performansininkas sakė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.
Parengė Darius Pocevičius