„Ką čia veikia menas? Menas veikia!” Rinktinių performansų sąrašas
menas

alt      Vieni menininkai mano, kad menas turi tarnauti menui, kiti – kad liaudžiai, treti – valdžiai. Pirmieji vadinami princesėmis krištolo bokšte, antrieji – „popsinio“ meno verslininkais, tretieji – oficiozinės kultūros trėgeriais. Tačiau egzistuoja ir nedidelė grupelė menininkų, kurie įsitikinę, kad menas neprivalo niekam tarnauti, kad jis – pats sau ponas. Menas – tai draugiškas rankos mostas, kviečiantis užsukti į kitą realybę. Menas – tai draugiškas smūgis į veidą, padedantis atsitokėti iš somnambuliško sapno. Menas – tai išprievartavimas iš meilės, per jėgą priverčiantis patirti keletą iš koto verčiančių dvasinio orgazmo akimirkų.

 
      MENAS – TAI VEIKSMAS! Tai permanentinis mūšis iš karto trimis frontais – prieš meno sakralizavimą, sukultūrinimą ir komercializaciją. Tai svetimų kultūrinių teritorijų aneksija ir niekieno žemių užkariavimas. Menas turi veikti (atlikti veiksmą) ir veikti (daryti poveikį). Tik paveikus veiksmas yra menas!

      P. S. Šių dienų integruotoje komercinio, „aukštojo“ ir oficialiojo meno pasaulinėje „art“ sistemoje tokie menininkai dažniausiai laikomi bepročiais, chuliganais, iškrypėliais ir net nusikaltėliais.
 

       alt

      Wim Delvoye. Cloaca. Antverpeno šiuolaikinio meno muziejus (MuKHA). 2000
 
      Paprastas žmogus dažnai „nevirškina“ šiuolaikinio meno. „Pagrindinis meno uždavinys – klonuoti žmogaus virškinimo sistemą“, – taip mano belgas Wimas Delvoye. Jis sukonstravo didžiulį 12 metrų ilgio mechanizmą, kuris maistą paverčia beforme mase, beveik identiška žmogaus išmatoms. Pakelis išmatų kainuoja nei daug, nei mažai – 1500 JAV dolerių. O kad žmonės pirktų šį produktą, W. Delvoye organizavo ištisą prekės ženklo „Cloaca“ – „Meister Proper“, „Coca-Cola“ ir „Ford“ logotipų mišinio – reklamos kampaniją. „Buy Cloaca shit now!“ – Misterio Properio balsu rėkia www.cloaca.be.
 

     alt
    
     Aleksandr Šaburov. Dailininkas Šaburovas taiso dantis Soroso pinigais. Jekaterinburgas. 1998

    A. Šaburovas teigia, kad pasitelkus meną galima tiesiogiai pagerinti socialinę menininko padėtį. Vietinė komisija buvo šokiruota meninio projekto, kuriame jis įrodinėjo, kad „menininkui svarbu gydyti dantis, nes jie irgi atspindi dvasios būseną“. Gavęs pinigų iš G. Soroso fondo, jis susitaisė dantis pas patį brangiausią gydytoją.
    

       alt     

      
Maurizio Cattelan. Bjaurus dalykas – kurti meną. Venecijos bienalė. 1993

       Protestuodamas prieš meno komercializaciją, menininkas pardavė jam skirtą plotą prestižinėje parodoje. Pardavė tam, kam, jo manymu, tokios parodos geriausiai tinka, – firmai, reklamuojančiai naują itališkų kvepalų pavadinimą.

   

       alt
   
       Konstantin, Sergej, Sidr. Vaikdarystės meno muziejus. Penza. 1998–2002
 
       Šie vyrai kaip meninį projektą „daro“ vaikus. Moterims, norinčioms turėti vaiką, kurio tėvas – menininkas. Būsimoms mamytėms su tuo sutikus ir atsisakius bet kokių pretenzijų būsimiems tėvams. Trys menininkai tapo 15 vaikų tėvais.    
  
      
alt
      Piero Manzonni. Menininko išmatos. 1961
 
      Prigamino daugybę vienodų geltonos spalvos skardinių su užrašu „Merde d’Artiste. CONTENU NET GR 30. CONSERVES AU NATUREL“ ir dalijo visiems norintiems. Kas buvo jų viduje – istorija nutyli.

        

      
alt

      Jelena Kovylina. Padaryk pats. Zverevo centras. 2000

       Menininkė stovėjo ant taburetės su kilpa ant kaklo. Ant krūtinės – lentelė su užrašu „Padaryk pats“ ir kruopščiai nupiešta rodyklė, nukreipta į kėdę. Visiems norintiems autorė siūlė nuspirti kėdę jai iš po kojų.
   
       alt    
      Avdej Ter-Oganian. Objekto link. Triochprudno galerija. 1992
 
      Galerija visiškai tuščia. Jos viduryje ant grindų miega mirtinai girtas menininkas A. Ter-Oganianas. Avdejus puikiai suvaidino meno „objektą“ (pagal Stanislavskio sistemą) ir amžinas diskursas apie muziejų bei galerijų reikšmę veržlioje modernizmo istorijoje buvo galutinai užbaigtas.
   


       alt
 
      Menininkų grupė „Escape”. Maskvos maniežas. 2001
    
       Per parodos „Art Maskva 2001“ atidarymą menininkai vaikštinėjo su mikrofonais bei ausinėmis ir ėmė interviu iš garsiausių meno kritikų, kuratorių bei galerijų savininkų. Kaip vėliau paaiškėjo, mikrofonai buvo žaisliniai – padaryti iš kamuoliukų, šokdynių ir žibintuvėlių. Menininkai surengė fotografijų, kuriose užfiksuoti rimti „art“ sistemos atstovų veidai ir vaikiški žaisliukai, parodą.

     

       alt

      Pawel Althammer. Manifesta 3. 2000

       Jis pasamdė aktorių trupę ir ši kiekvieną dieną tam tikromis valandomis miesto aikštėje „vaidino“ paprastus miestiečius – vaikštinėjo, gėrė alų, skaitė laikraščius, bučiavosi. Sutartu laiku visi aktoriai staiga pakildavo ir palikdavo „sceną“. Šio meninio projekto žiūrovai ir praeiviai nepastebėjo jokių pokyčių kasdienybės rutinoje.

       
       alt 
 
      Alexander Brener. Plagiatas. Puškino muziejus. 1994

       Menininkas vaizdžiai pademonstravo savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje. A. Breneris puolė ant kelių prieš van Gogho paveikslą ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“, imitavo savaiminės defekacijos aktą.   
           

      
alt

      Viačeslav Mizin. Fuck The World. Novosibirskas. 1997–1999

       Sambūrio „Eurokon“ narys pažodžiui interpretavo nešvankius antiglobalistinius šūkius ir savo parodose demonstravo serijas fotografijų, kuriose vaizduojamas jis pats, savo lytiniu organu praduriantis pasaulio pusrutulių žemėlapį („Fuck The World“, 1997), fašistinę svastiką („Fuck Fascismus“, 1998) ir JAV prezidento portretą („Na chuj NATO“, 1999).
 
  

       alt

      Maurizio Cattelan. Another fucking ready-made. Galerie de Appel. Amsterdamas. 1996

       Menininkas išlaužė Amsterdamo „Courtesy Bloom“ galerijos duris, išnešė visus baldus ir perkėlė juos į savo parodą, pateikdamas kaip nuosavą projektą. „Meno kūrinius“ vėliau teko grąžinti.

       

       alt

      Andrej Ustinov, Natalija Nikolajeva. Išvarymas iš rojaus. Sankt Peterburgas. 2002

       Nuogi menininkai įsiveržė į „McDonald’s“ ir ėmė atiminėti iš vaikų maistą. Skriaudė mažuosius apsirijėlius tol, kol nuogalius išvarė milicija.

    
  
       alt
 
      Oleg Kulik. Žmogus-šuo. Ciurichas, Stokholmas. 1995–1996

       Nuogas, grandine pririštas menininkas su šuns antkakliu saugojo „tikrojo meno šventoves“. Savo pareigą jis atliko be priekaištų – įkando į koją ambasadoriaus žmonai, norinčiai patekti į Niko Pirosmanio darbų parodą Ciuriche. Buvo suimtas, tačiau savo tikslų neatsisakė. Po metų „žmogus-šuo“ iki kraujo įkando neatsargiam „art“ kritikui, prisiartinusiam per pavojingą atstumą „Interpol“ parodoje Stokholme.

   
 
       alt

      Damien Hirst. Tūkstantis metų. Paroda „Sensacija“ Londono karališkojoje akademijoje. 1997

       Plastikinėje dėžėje gyvena ir dvesia musės bei kitokie vabzdžiai. Joje padėta pašvinkusio maisto ir nutiestas laidas su įjungta elektros srove. Kai kurie kritikai šį projektą laikė nevykusia žmonijos parodija – dėžėje neturėjo būti maisto.

   

      alt

      Zhang Huan. 12 kvadratinių metrų. 1994

       Niujorke gyvenantis kinas apsinuogino, išsitepė medumi ir saldžiai praleido 3 valandas visuomeniniame tualete aptūptas šūdmusių.

    
    
       alt
 
      Absoliučios meilės sekta. Mylėk mane mirtinai. 1995

       Šią XX a. paskutinio dešimtmečio Rusijos menininkų grupę sudarė 4 vyrai ir 2 moterys. Į kultūrinę terminologiją grupės nariai bandė įvesti sąvoką „absoliuti meilė“ ir užsiiminėjo grupiniu seksu morge.



       alt
    
      Alexander Brener. Išeik, Leopoldai! Maskva. 1994

       Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Užsidėjęs bokso pirštines, kvietė į „garbingą kovą“ prezidentą Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Milicija menininką sulaikė ir sumušė.
  

 

       alt
 
      Joseph Beuys. Kaip paaiškinti paveikslus nudvėsusiam triušiui. 1965

       Atlikdamas performansą apsipylė galvą medumi ir auksiniu pigmentu, prie kairio bato prisirišo plieninį padą, prie dešinio – veltinį („svarios priežastys ir dvasinė šiluma“) ir tris valandas vaipėsi, gestikuliavo bei kažką nerišliai murmėjo („aiškino“ savo paveikslų prasmę) ant rankų liūliuojamai triušio dvėsenai.


   
       alt 

       Jurij Albert. Krizė. 1983

       Dailininkas konceptualistas, tapantis mašininkėms, jūreiviams ir akliesiems, parodoje demonstravo vienintelę nedidukę drobę – ant balto fono juodais dažais negrabiai užrašytus žodžius: „Mano kūryboje prasidėjo krizė. Aš sumišęs, sutrikęs ir nežinau, ką daryti.“

    

       alt

      Yves Klein. Tuštuma. Iris Clert galerija. Paryžius. 1958

       Prie įėjimo į galeriją parodos lankytojai gavo po taurę ryškiai mėlynos spalvos kokteilio ir žengė pro duris. Galerija buvo... visiškai tuščia. Menininkas ne tik parodė, bet ir pardavinėjo tuštumą. Už auksą. Visą gautą auksą viešai išmetė į Seną.

      

       alt

      Avdej Ter-Oganian. Jaunasis bedievis. Paroda „Art-Maniežas“. Maskva. 1998

       Sukūrė šiuolaikinės meno mokyklos parodiją – parodijavo radikalius avangardistų kūrybinius ieškojimus. Menininko mokiniai, žiūrovams davus po 10 dolerių, surengė „atrakciją“ – kirviu kapojo netoliese turgelyje pirktas pigias stačiatikių ikonų reprodukcijas. Po kelių valandų paroda buvo uždaryta. Pagal Rusijos Federacijos BK 282 straipsnį („Tautinės, rasinės ir religinės nesantaikos kurstymas“) A. Ter-Oganianą nuteisė ketveriems metams. Menininkas emigravo į Prahą, paskui – į Berlyną, ten gyvena iki šiol.



       alt
 
      Oleg Mavromati. Aš ne Dievo Sūnus.  Maskva. 2000

       Avangardistas teigė, kad jis visų pirma menininkas, o ne žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Šį teiginį jis panoro iliustruoti. Ant jo nugaros kolegos prikabino lentelę „Aš ne Dievo Sūnus“, Kultūrologijos instituto kieme (netoli Kristaus Išganytojo cerkvės) pririšo prie X formos kryžiaus ir prikalė plaštakas vinimis. O. Mavromatis buvo apkaltintas religinės nesantaikos kurstymu ir paspruko į Bulgariją.



       alt
 
      Alexander Brener. Pokalbis su Malevičiumi. Steledijko muziejus. Amsterdamas. 1997

       Šia akcija, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas. 1997 m. sausį A. Breneris užsuko į Steledijko galeriją Amsterdame, žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas pilkame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių, ir sėdo į kalėjimą. Teisme performansininkas sakė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.

       Parengė Darius Pocevičius