
Ant turbošiuolaikinio pastato sienos Banksy užrašo: „Nuobodu“. Jis vaizduoja klykiantį nuogą vaiką, kurį už vienos rankos laiko Ronaldas McDonaldas, o už kitos – Peliukas Mikis... Jis atnešė į Metropolitan muziejų savo kūrinius, kuriuos slapta pritvirtino tarp tikrųjų eksponatų taip, lyg jie ten visada būtų buvę: madoną su dujokauke (prabangiai įrėmintą, žinoma), o antikos skyriuje pakabino akmenyje pavaizduotą pirmykštį žmogų su prekybcentrio vežimėliu. Vien šis veiksmas priskiria Banksy šalia iškiliausių šio amžiaus vardų.
Jis yra žmogus, kuris turėjo drąsos užrašyti: „Laiko tiek daug, o pasakyti nėra ką...“
Banksy „niekada niekas nematė“. Jis slepia savo tapatybę. Šiaip ar taip jis tarsi Tibeto tankų tapytojas, kuris nenurodo savo vardo, nes tibetiečiams svarbu kūrinys, o ne autorius (jiems tai svarbu net šiomis dienomis, kai per tankas važinėja tankai).
Cinikai sako, kad toks paslaptingumas yra tik puiki viešųjų ryšių strategija. Nežinia, ką apie tai mano kūrėjas, savo partizaniniu menu (o gal sąžiningas menas šiais laikais ir tegali būti partizaninis?) aiškiai pasisakantis prieš vartojimą, karą ir turtingos visuomenės skurdą. Norisi tikėti žmogumi, kuris ant sienos Betliejuje pavaizdavo mergaitę, kylančią aukštyn su balionais.
Savo knygose greta įdomiausių darbų reprodukcijų Banksy pateikia ir pamastymų, pastebėjimų viena ar kita tema, praktinių patarimų ir šiaip meistro vertų pamokymų.













