Burgenlandas

      Thomas Bernhard. Senieji meistrai. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Jurgita Mikutytė. V.: Pasviręs pasaulis, 2006.

      Na va. Pagaliau sulaukėme tikrojo literatūros, muzikos, dailės, filosofijos, viso meno, visos kultūros ir civilizacijos kritiko. Tikrojo meistro. Nepaisančio garsių vardų, neapsiribojančio kokio nors nupiepusio literato rašliavomis arba bažnytinio dailininko teplionėmis, viską matančio vienu žvilgsniu, kertančio tiesiai ir iš peties.

     Meistras nebuvo senas. Šis romanas (jį greičiau galima pavadinti meno kritikos studija) vokiškai išleistas 1985 m., kai Th. Bernhardui sukako 54-eri. Jame aprašomas gal ir vyresnis meno gerbėjas, gyvenantis Burgenlande, Austrijoje, kurios sostinė Viena – visų kultūros snobų Meka. Vieniečiai nuolat įtikinėja burgenlandiečius, kad Burgenlandas – gražus kraštas, kadangi vieniečiai dievina Burgenlando purvą ir bukumą, mat jiems tas Burgenlando purvas ir bukumas atrodo romantiškas, nes jie visi yra savotiški Vienos iškrypėliai. Jis daugelį metų žiūri į vieną paveikslą (jis ir pavaizduotas knygos viršelyje) ir aštriu kaip skalpelis, hiperbolizuojančiu žvilgsniu perveria viską: senuosius meistrus, šiuolaikinius menininkus, filosofus, mokytojus, politikus, vyriausybę, justiciją, Katalikų Bažnyčią...

       Daugiau beveik neturiu ko pridurti, nes pjauti šuns šėko pavaromas Beethovenas ir Habsburgai, Mozartas ir kaizeriai, Düreris ir popiežiai, Heideggeris ir visi dievai. Tad aš, paprastas pizdukas, tuojau pat suteikiu žodį Senajam Meistrui.

      Žmonija yra gigantiška valstybė, nuo kurios mus, jeigu kalbėsim atvirai, supykina kaskart vos pabudus.

      Vadinamieji senieji meistrai visada tarnavo tik valstybei arba bažnyčiai, o tai vienas ir tas pats.

      Šitas menas yra skirtas nedvasingajai žmonijos daliai, eiliniam, normaliam, netgi, reikėtų pasakyti, patikliam žmogui.

      Menotyrininkai yra tikrieji meno žudikai, jei klausomės menotyrininko, prisidedame prie meno žlugdymo.

      Be abejo, yra pasaulyje, gamtoje – vadinkite, kaip norite, – reiškinių, kurių negalime paversti juokingais, tačiau mene viskas gali būti pajuokta.

      Apskritai menas yra niekas kita kaip menas išgyventi, to pamiršti negalima, menas vis dėlto tėra – net patį protą sukrečiantis – bandymas susidoroti su pasauliu ir jo šlykštybėmis, o tai, kaip žinome, visada įmanoma tik visų pirma meluojant, veidmainiaujant, pataikaujant ir apgaudinėjant save.

     Va taip.