Castor&Pollux kultūros kritika. Zygmunt Bauman „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą”
menas

        Skystas muilas ir likvidi meilė

       Zygmunt Bauman. Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą.
Iš anglų k. vertė Almantas Samalavičius. V.: Apostrofa, 2007.
 

       Visada sakiau ir sakysiu, kad kapitalizmas ir krikščionybė – visiškai nesuderinami dalykai. Veidmainystės viršūnė – kaip tarptautinės korporacijos savininkas prie provincijos bažnytėlės altoriaus, nonsensas – kaip krikščionių liberalų partija. Tikintysis – blogas kapitalistas, o kapitalistas – blogas krikščionis. Nes kapitalizmo vėliavoje įrašyta visiškai iškreipta svarbiausia krikščionybės tezė: „Mylėk pats save taip, kaip išnaudoji savo artimą.“

       Taip, artimo meilė šiais pasaulinės kapitalizmo ekspansijos (švelniau – globalizmo) laikais – tik totalinis melas, tuščia ir apgaulinga deklaracija. Taip, šiuolaikinės moderniosios ar postmoderniosios (kokių tik terminų neprisigalvoja idiotai politologai!) visuomeninės santvarkos esmė yra archajinis ir elementarus, tačiau gerai užmaskuotas kapitalizmo principas (išreikštas dar ST): akis už akį, dantis už dantį, nužudyk priešą ir apgauk draugą, išnaudok artimą ir paverk tolimą, krauk sau turtus ir taip laimėk dangų žemėje! Todėl meskime į šoną kvailas krikščioniškas meiles, visokius kito skruosto atsukimus, kupranugarius bei adatos skylutes ir pasižiūrėkime, ar šiuolaikinėje visuomenėje apskritai įmanoma meilė par excellence.

       Geismas ir meilė – tų pačių tėvų palikuonys. Geismas trokšta vartoti, meilė – turėti. Geismas radikalizavosi ir kondensuotai persikūnijo į norą. Meilė virto partneryste. Valdoma noro partnerystė seka apsipirkimo modeliu ir nereikalauja nieko daugiau, išskyrus vidutinio, vidutiniškai patyrusio pirkėjo įgūdžius. Kaip ir kitos vartojimo prekės, partnerystė skirta greitai suvartoti. Homo sapiens tapo homo oeconomicus, homo sexualis tapo homo consumens – idealiais rinkos ekonomikos gyventojais be jokių socialinių saitų. Meilė tapo liquid – nepastovi, netvari, maini, laki. Bet svarbiausia – likvidi (ekonomikos teorijos terminas!), kaip galimas parduoti kilnojamasis turtas. O kiekvieno homo oeconomicus laimės raktas, taigi deklaruojamas politinis tikslas, – ne meilė, o nacionalinio produkto didėjimas, matuojamas visų homo consumens kartu išleidžiamų pinigų kiekiu...

       Tad apie meilę tiek. Gali ištarti „liquid love“ arba „liquid soap“. Šie žodžiai reiškia maždaug tą patį...

       Gana įdomūs man pasirodė Z. Baumano pasvarstymai apie I. Kantą ir globalizacijos perspektyvas. Kantą jis laiko vienu pirmųjų „globalistų“, kuris 1784 m. pažymėjo, kad mes visi gyvename ir judame tos pačios planetos, to paties rutulio paviršiuje, tad mums nebėra kur dėtis, tad die vollkommene bürgerliche Vereinigung in der Menschengattung (visiškas žmonijos susivienijimas bendra pilietybe) yra lemtis, kurią mums paskyrė Gamta. Toliau Z. B. ilgai mąsto apie ilgametę šio Kanto imperatyvo vykdymo patirtį. Ir liūdnai reziumuoja: „Neaišku, ar pasirinkimai, padaryti per paskutiniuosius du šimtmečius, priartino mums Kanto nužymėtą taikinį, ar, priešingai, po du šimtmečius trukusios Trejybės (teritorija / tauta / valstybė – C&P) principo reklamos, įtvirtinimo ir aukštinimo nesame nuo jo nutolę labiau nei modernybės pradžioje“ (p. 253).

       Visi Z. Baumano eseistiniai filosofavimai („Modernybė ir holokaustas“ (1989), „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (liet. 2002)) pranašiškai skelbia pragaištingą žmonijos istorijos fatalumą. Viskas, kas įvyko (holokaustas), vyksta (musulmonų genocidas) ir įvyks (pasaulinis naftos karas), yra ne klaidos ir atsitiktinumai. Viskas nulemta, užprogramuota ir istoriškai determinuota. Belieka susidėti rankas ir laukti paskutinės pasaulinės katastrofos, t. y. pasaulio pabaigos...

       P. S. Z. Baumano knygos turėtų būti populiarios tarp socialinių mokslų studentų ir televizinių politologų:

       1. Visuomenės kritika atsargi ir politiškai korektiška (nesusinervins nei dėstytojai, nei žiūrovai);

       2. Autorius atvirai neišreiškia jokių savo pažiūrų (kursiniuose darbuose ir pokalbių laidose bus galima sudaryti „objektyvumo“ įspūdį);

      
3. Apžvalginiai paties autoriaus ir jo cituojamų kitų autorių tekstai ypač patogūs cituoti (nebereiks varginamai studijuoti kitų socio-kultūro-politologinių foliantų ir visi sutaupys begalę laiko: studentai galės kirkinti mergas, o politologai – vartyti pornografijos žurnalus).

 


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti