Anarchistai per prievartą

     Arūnas Sverdiolas. Lėkštutėlė lėkštelė: keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai. V.: Versus aureus, 2005.

     Knygutės pradžioje filosofas tradiciškai gaudo tokius fantomus kaip "laisvė" ir "demokratija". Juos truputėlį pagainiojęs, iškart griebiasi tautinio identiteto problemų.

     Kas tie "mieli Lietuvos žmonės"? Kas ta paslaptinga neįvardijama materija? Brandi pilietinė visuomenė? Miškų ir palaukių šiukšlintojai? Žydšaudžių gauja? Krepšinio sirgalių būrys? Nedaug svarstęs, autorius paskelbia triuškinantį verdiktą: gelmės nėra, visa tapatinimosi ir priklausymo savajai bendrijai, tautai suvokimo sritis lėkšta: pirmiausia mūsų krepšinio komanda stipri, be to, mūsų kalba labai sena, o mūsų valstybė kažkada buvo didelė. Štai toks lėkštas ir vulgarus tūlo lietuvio supratimas apie savo tautą. Tai tiesa.

     Autoriui lėkšta viskas: valdžia, pilietį laikanti tik bevaliu būsimu rinkėju, matematinės sociologinių apklausų traktuotės, internetas su savo anonimiškumu ir tualetiniais diskursais, siaurakaktė monotoniška žiniasklaida, smaginanti ir bandanti visaip šokiruoti sočią miesčionišką auditoriją, politologija, paskendusi bukame pragmatizme ir vis mėginanti praverti politikų buduarus. Lėkšta visa kultūra, bent viešoji jos erdvė. Žodžiu, Lietuvos pilietis giliai mąsto tik tada, kai būna vienišas, o viešumoje jis elgiasi lyg išvietėje. Ir tai tiesa.

     Filosofas, kaip ir dera savo amato žinovui, toliau uždavinėja skaudžius klausimus. Kodėl Lietuvos piliečiai elgiasi lyg viskam abejingi baudžiauninkai? Kodėl jie parsidavė pramoginei vartotojų kultūrai? Kodėl jie nerodo asmeninės iniciatyvos, nesiburia į bendruomenes ir nekuria, pvz., profsąjungų? Kodėl socialinis teisingumas suprantamas kaip valstybės išmoka? Kodėl nyksta pati viešoji erdvė, o plečiasi privatus vienodų individų gyvenimas? Cha! Teisingi klausimai!

     O kur atsakymai? Jų, mano nefilosofišku mąstymu, šioje knygutėje pateikti du. Ir abudu gana neišsamūs, t. y. lėkšti.

     1. Lietuvos pilietis tapo pirkėju. Todėl visi, tiek pirkėjas (pilietis), tiek pardavėjas (valdžia, žiniasklaida etc.), vadovaujasi principu "klientas visada teisus". Jis (pilietis-pirkėjas) įgavo laisvę, bet prarado atsakomybės ir kaltės pojūtį.

     Gražu, tačiau šis "parduotuvės" žaidimas gali būti lengvai apverčiamas aukštyn kojomis. Paprastas pilietis dažniausiai atsiduria pardavėjo vaidmenyje – darbdaviui jis parduoda savo darbo ir visokią kitokią jėgą, o menininkas prekiauja savo kūrybinėmis galiomis. Tas pats pasakytina ir apie piliečio santykį su valdžia, ji dabar ne kas kita, kaip didelė AB arba net UAB. Taigi dažniausiai teisūs lieka būtent šie "pirkėjai". Vaikiškai naivu tikėti, kad valdžia daro tik tai, ką žmonės iš tiesų jai leidžia daryti ar bent jau su kuo jie taikstosi.

     2. Horizontalumas padaro viešąją erdvę visiškai lėkštą.

     Autorius piktinasi liumpeniška padugnių kultūra, kuri užvaldė Lietuvą, ir nyčiškai svaičioja apie vertikalumą, gilybę (aukštybę) bei elitizmą. Tačiau per pastaruosius 15 metų vertikali hierarchinė struktūra jau įsitvirtino visur: tiek valstybės valdymo struktūrose, tiek versle, tiek kultūroje (arba jos griuvėsiuose). Beveik visi susirado šiltas vieteles, įsiliejo į sistemą, todėl niekas nė cypt. Kokie 2 procentai Lietuvos piliečių plieniniame kumštyje laiko visus likusius. Būtent ši griežta vertikalė ir slopina bet kokią iniciatyvą. Iš čia ir liumpeniškumas. Tokioje situacijoje ne pro šalį prisiminti "anarchizmo tėvą" ir teoretiką P. Kropotkiną bei jo biosociologinės tarpusavio pagalbos dėsnį. Mąstytoją, kuris teigė, kad išgelbėti gali tik horizontalūs tarpusavio santykiai, kad tik tie žmonės, kurie be valstybės prievartos bendraus su kitais, tik tie, kurie savo noru padės vienas kitam kurti visuomenės gerovę, taps iš tikro laisvi ir laimingi. Utopija? Velniai žino. P. Kropotkinas savo knygoje "Šiuolaikinis mokslas ir anarchija" tikina: "Anarchizmas atsiranda iš kūrybinės liaudies energijos, ją pasitelkus sukuriamos teisinės institucijos, leidžiančios apsiginti nuo valdančiosios mažumos. Pasinaudodami būtent kuriamąja liaudies energija ir veikla, pagrįsta šiuolaikiniais mokslo ir technikos laimėjimais, anarchistai ir siekia įtvirtinti laisvam visuomenės vystymuisi reikalingus institutus, – priešingai tiems, kurie visas viltis sieja su vyriausybės leidžiamais įstatymais".

     Deja, dabar žodis "liaudis" nebevartojamas, o žodis "anarchistas" tapo beveik keiksmažodžiu. Deja, dabartiniam Lietuvos piliečiui iki sąmoningo ir savanoriško pilietinės visuomenės kūrėjo (tikrojo anarchisto!) taip toli kaip šuniui iki mėnulio. Ir, deja, net neužsimename apie tokias piliečio pareigas, kurias savo straipsnyje "Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą" pabrėžė H. D. Thoreau: streikus, pilietinio nepaklusnumo akcijas ar net revoliucijas.

     Nieko, palauksime. Gal ne streikų ar kitokių ekstremalių pilietiškumo proveržių. Tikiuosi sulaukti bent tų laikų, kada bus galima pagrįstai ištarti: šiandien intelektualo laikysena nusakoma visų pirma kaip kritinė "sistemos", kultūros ar visuomenės pagrindų atžvilgiu.