Castor&Pollux kultūros kritika. Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis”
menas

      Zombiai atrieda atidunda

      Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis. Romanas. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Vakar kalbėjausi su vienu pažįstamu. Susitikome, užsukome, užsisakėme, įsišnekėjome. Mūsų pašnekesio tema vėliau kažkodėl pakrypo ne į kultūrą ar moteris, o į politiką. Apie politiką kalbėti nemėgstu, su ja man viskas aišku. Tačiau mano pašnekovas atkuto, įsijautė, įraudo. Visą valandą jis lyg užburtas kartojo tris žodžius: demokratija, laisvė, progresas. Progresas, laisvė, demokratija. Minėjo dar kažkokias pavardes, kažkokius teroristus, kovą su jais, normalią visuomenę, rinką, vakarietišką požiūrį. Įsižiūrėjau į jį geriau. Ir man nušvito: jis – zombis. Spindinčios iš susižavėjimo stiklinės akys, tiesus žvilgsnis. Į nieką nereaguojantis zombis, nė trupučio neabejojantis savo teisumu, net nesusimąstantis, apie ką kalba, manipuliuojantis televizoriaus terminais ir formulėmis.

      Maloniai su juo atsisveikinau. Toliau bendrauti buvo neverta. Su zombiais viskas aišku, aiški ir jų gimdymo, t. y. „zombinimo“, sistema. Tai ta visuomeninė sistema, kurioje mes visi gyvename šiandien.

      O mes gyvename „puikiame naujame pasaulyje“, kurį prieš 70 metų ganėtinai taikliai aprašė A. Huxley. Skiriasi tik kai kurios detalės. Na, pavyzdžiui, autoriaus utopinės visuomenės vėliavoje įrašyti šiek tiek kitokie žodžiai: BENDRUMAS, TAPATUMAS, PASTOVUMAS. Dar nesulaukėme masinio žmonių klonavimo, dar gyva šeimos institucija. O šiaip knygoje ir gyvenime beveik viskas sutampa: sterili civilizacija, kurioje nebėra vietos nei nešvarai, nei dievams, nei senatvei; bukinantis kolektyvinis auklėjimas – žmonės suformuoti taip, kad net nesugeba elgtis kitaip, nei privalo; alfų, betų, gamų ir epsilon kastos (plg. su šiandieninėmis „baltosiomis ir mėlynosiomis apykaklėmis“); totalinis vartojimo skatinimas; Propagandos namai ir Jausmų technologijos institutai (plg. su viešaisiais valstybių ryšiais ir Holivudu); biocheminis žmonių tonizavimas – visi vartoja „laimės tabletes“ somą (plg. su šiuolaikiniais antidepresantais); laukinių draustiniai – rezervatai, aptverti aukštos įtampos vielų užtvara (plg. su sapatistų sukilėliais Meksikoje). Ir taip toliau, ir panašiai.

      Kaip vaizdžiai sakoma knygoje: „Gėlytės ir kraštovaizdžiai turi vieną esminį trūkumą: visa tai nemokama. Meilė gamtai neužverčia fabrikų užsakymais. Tad buvo nuspręsta panaikinti gamtos meilę”.

      Taigi šiandieniniam žmogui alternatyvų nedaug: gyventi zombišką sotų ir „laimingą“ gyvenimą puikiame naujame pasaulyje, pasirinkti fizinę ar dvasinę tremtį arba pasielgti taip, kaip pasielgė knygos personažas Laukinis – pasikarti.