Propagandos matavimo vienetas – vienas donskis

      Leonidas Donskis. Taip, bet... Nepolitologiniai svarstymai apie politiką. V.: Versus aureus, 2007.

     
      Prieš porą metų „Litexpo“ rūmuose vykusioje Knygų mugėje saujelė jaunų rašytojų nutarė pasekti tortų artileristo Noelio Godino pavyzdžiu – „įteikti“ po kreminį pyragą žymiausiems, jų manymu, Lietuvos kultūros vesternizatoriams. Kaip taikiniai pasirinkti L. Donskis ir L. Jonušys. O kad jie suprastų „dovanos“ prasmę, į tortus buvo įsmeigti rašteliai:

     

      
       Deja, dėl kvailų nesklandumų bei techninių priežasčių šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. O gaila...

      Gaila, liūdna ir skaudu, kad daugelis jaunų, protingų ir su politika niekaip nesusijusių lietuvaičių L. Donskį laiko nepriklausomu intelektualu ir mokslininku, kviečiančiu atvirai diskutuoti politikos, kultūros ir meno klausimais. Apmulkinti idiotai praplautais proteliais, vargšės valstybinės propagandos aukos! L. Donskis toks pat nepriklausomas kaip ir „Amerikos balsas“. Jis nuo nieko „nepriklauso“, tik atspindi pažiūras. Išreiškia nepriklausomą savo nuomonę, kuri (koks atsitiktinumas!) absoliučiai sutampa su valstybine ideologija. Todėl suokia vis tą pačią trelę it kanarėlė, pati užsidariusi valstybinės žiniasklaidos narvelyje. Nors ne. L. Donskis labiau primena kalbančią papūgą, prisiklausiusią „balsų iš anapus“ – ultradešiniųjų išeivių A. Štromo, V. Kavolio ir T. Venclovos. Todėl nuolat papūgiškai moko: „Taip, mieli lietuviai, einate teisingu keliu, bet pas jus per mažai kapitalizmo. Taip, ištvėrėte bemaž 20 metų, bet dar gyvenate ankstyvajame kapitalizme. Taip, daugiau kapitalizmo! Dar po 20 metų viskas bus „taip“ ir jokių „bet“.“ Ooo, kaip norėtųsi tokius ideologinius rūpintojėlius pasiųsti velniop jau šiandien, bet... tiek to. Ir toliau kalbėsiu be pykčio.

     Taip, pirmieji lietuviški kapitalistai – A. Stašaitis & Co. – turėjo savąjį „nepriklausomą“ ideologą – filosofą V. Radžvilą, prisiskaičiusį Friedricho von Hayeko. Šiandieniniams Lietuvos galingiesiems, remiamiems tvirto „antstato“ – Europos Sąjungos vadų įsakymų, tarnauja kiti vietiniai „klapčiukai“ – L. Donskis & Co. Iš esmės L. Donskis toks pat kaip ir V. Radžvilas, tik gudresnis: jis nesėdi bosų dešinėje iškėlęs smilių į dangų, o su jais kalbasi, neva diskutuoja, provokuoja tariamus ginčus, skelbiasi esąs nepriklausomas moderatorius. Pasirinkta nauja, modernesnė ir įtaigesnė propagandos forma – pseudodiskusija. Kad ir kaip būtų keista, tačiau ji veikia: L. Donskiui prilipo taip trokštama nepriklausomo intelektualo kaukė.

      Jei per 20 metų Lietuvoje ir buvo nepriklausomų intelektualų, tai jais greičiausiai pavadinčiau A. Šliogerį ir G. Beresnevičių. Bet vienas iš jų dabar žvejoja paupy ir filosofiškai stebeilijasi į tekantį vandenį, o kitas geria alų dausose ir paniekinamai spokso į mus, policinės visuomenės kūdikius. Tad tautai beliko tik L. Donskis, propagandiniais plepalais vis labiau artėjantis prie savo ideologinio dvynio – žurnalisto A. Čekuolio, kuris moko kapitalizmo tiesų savaitgaliais prie televizoriaus susėdusias kaimo močiutes.

      Ši knyga – dar viena propagandos nuodų injekcija jau apmirusioms skaitančių lietuvių smegenims. Laikraštiena. Laikraštinis politikavimas. Žurnalistinis ir politologinis carpe diem. Ištisus 2006 m. svarbiausias šiandieninis Lietuvos kultūros ideologas rašė į savo gimtojo miesto laikraštį. Ir išėjo ši knygos pavidalo propagandinė brošiūra. 9/10 teksto skirta ES ir JAV politikos aiškinimui ir Lietuvos politikos, kartais nukrypstančios nuo generalinės linijos, kritikai. Kriminalines naujienas atstoja landsbergiškai rusofobiškas skyrius „Rusija ir kitos Europos dilemos“, sporto skyrelį – politizuotos pastabos apie 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą, kultūros rubrikėlę – senienos apie Mozartą ir Rembrandtą. Net rubrikos laikraštinės. Fu.

      P. S. Šiame rašinėlyje žodį „Donskis“ paminėjau 8 kartus, žodį „propaganda“ – 6. Nesvarbu, jie man reiškia tą patį.