Kam reikalingas estetinis džihadas

      Laimantas Jonušys. Laisvės šiokiadienis. Publicistika ir eseistika. V.: Aidai, 2007.

      „Tai tekstai, gimę iš tikėjimo Vakarų vertybių prasmingumu, iš aiškių estetinių nuostatų.“ Taip rašoma „Aidų“ leidyklos išleisto Laimanto Jonušio eseistikos rinkinio „Laisvės šiokiadienis“ viršelyje. Ar tikrai? Tuojau patikrinsime autoriaus tikėjimą ir nuostatas...

      Laimantas Jonušys – turbūt žymiausias mūsų kultūros vesternizatorius, nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo nepaliaujamai skleidžiantis imperialistinę ir proamerikietišką propagandą – ideologiją, už kurios slypi suklastotos apklausos, didžiųjų kapitalistinių valstybių bei institucijų pažadai ir tokios abstrakčios sąvokos bei fantomai kaip laisvė, demokratija, terorizmas, totalitarizmas, pagaliau – gėris ir blogis. Tokios propagandos skleidėjas, vadinamas intelektualu arba kultūros (visuomenės) kritiku, labai panašus į lyno akrobatą, keliaujantį per Niekį ir tuštumą nutiesta propagandine virvele.

      Šios knygos pradžioje skaitytojo laukia oro pilys – abstrakcijų, palyginimų ir būgštavimų srautas, itin panašus į ligonio, kuriam staiga nukrito temperatūra, kliedesius. Arba į Rytų Europos liberalų – Miłoszo, Donskio ir Venclovos – verkšlenimus. Veblenama apie laisvę, jos kainą, apie kitas šalis, esančias arčiau ar toliau Lietuvos, kuriose žmonės gyvena geriau ar blogiau už lietuvius, geriau ar blogiau valgo, miega ir sėdi tualete... Apie Rusiją, kur, savaime suprantama, gyventi ypač bloga. Ir, žinoma, kaip padorus, politiškai korektiškas kapitalistinės ideologijos pranašas, Jonušys visais įmanomais būdais uja nesusipratusį plebsą, tuos sovietmečio palikuonis, kuriems privalu tik graužti kaulą ir nesidairyti (p. 25). (O juk kaulą graužė ne tik plebsas, bet ir verkšlenantys inteligentai, nelabai turėję apie ką kalbėti – tik apie tą patį kaulą...) Todėl esminis, be galo intelektualus ir nemirtingas atrodo sovietinių ir kapitalistinių parduotuvių palyginimas – kuo jis susijęs su kultūra, pilvažmogiai jūs?!

      Pirmose esė pasigalandęs dantis ir pamiklinęs liežuvį, publicistas vesternizatorius vėliau sužiba kaip Žaliojo tilto skulptūra saulėj. Čekijoje prisižiūrėjęs vadinamųjų „bajavykų“ ir netgi atlikęs vieno iš jų „antropologinį“ tyrimą, kuriame iš televizoriaus ekrano ant kilimo liejasi kraujas, jis rašo: „Tegul verčiau masiškai liejasi į žmonių kūnus kokakola, negu iš jų kraujas“ (p. 69). Tai ir yra didysis knygos credo. Žižekas kvatotųsi, bet mums nebejuokinga...

      Lietuvos literatūrinėje padangėje Jonušys tampa negailestingu globalistu ir karingo imperializmo idėjų skleidėju, o didžiausiu jo priešu tampa radikalizmo, antiglobalizmo, kairumo, islamiškojo fundamentalizmo ir – kaip kiekvienam doram amerikiečiui – terorizmo šmėkla. Tarsi tūnodamas kurioje nors JAV neokonservatorių slėptuvėje, Jonušys grasina visam pasauliui Šiaurės Korėjos ir Talibano baubu, jei tik šis pasaulis nusigręš nuo Vakarų vertybių. Jam atrodo, kad JAV armija itin pažangi – ji gamina tokius ginklus, kuriais, išsaugodama savo karių gyvybes, gali nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisus kaimus, miestus ir šalis... Toks stalinistinis požiūris į mokslo ir technikos atradimus Jonušiui atrodo esąs vakarietiškos arba, kaip jis sako, vienintelės pasaulinės civilizacijos viršūnė! Ne veltui man skaitant šią knygą internete atsirado Osamos bin Ladeno pareiškimas, kuriame jis Bushą prilygina Brežnevui...

      Jei išstudijuosite visa tai, ką ponas Laimantas rašo apie užsienio politiką, jums niekada nebereikės skaityti JAV vadovų (o gal ir Brežnevo) kalbų – viskas ir taip aišku. Beje, jei norėsite nuoširdumo – nepamirškite, kad JAV karas Afganistane, Irake, o galbūt ir Irane, YRA dar vienas teroristų, per klaidą atsidūrusių pasaulio olimpe, karas prieš niekingą padermę – mus visus. Irako okupacija TĖRA okupacija, o ne koks nors globalinis konfliktas.

      Taigi tegul liejasi kokakola jūsų gyslomis, tebaugina Amerika Jonušio lūpomis jus rusais, komunistais, Chomsky, anarchistais, antiglobalistais ir islamistais... O mums tenka laukti estetinio džihado, nes tik jis vienintelis manichėjiškas gėrio ir blogio perskyras gali paversti tobulo, nors ir bejausmio, grožio aktais. O tą estetinį džihadą mums padės įvykdyti, pvz., islamo marksistų teroristinė grupuotė „Raudonoji mečetė“. Salem aleikum!