Darius Pocevičius: Kaip veikia hegemoninės kultūros gaminimo mašina ir kaip ją sugadinti?
menas
      Pranešimas bus perskaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume ŠIAURĖS VASARA. RAŠYTOJAS IR MAIŠTAS, kuris š.m. birželio 12-15 d. vyks Jurbarke.

      Šį forumą laikau oficialiosios (rimtosios) kultūros apraiška, plėtojančia hegemoninį kultūros diskursą Lietuvoje, todėl apsiribosiu tik trumpu manifestu, įvardijančiu šiandieninę mūsų šalies kultūros padėtį ir kartu nurodančiu kelius, kaip iš šios padėties išbristi.

      Pradžioje pateiksiu kai kuriuos pamatinius apibrėžimus. Kas yra šiuolaikinė kultūra? Kultūros prasmė vienintelė – palaikyti istorijos vyksmą ir, remiantis kultūrinės viršenybės prerogatyva, įteisinti vienų žmonių dominavimą kitų atžvilgiu. Hegemoninė kultūra sukuria atskirtis ir užtikrina tam tikrą klasinį arba tautinį žmonių mąstymo būdą, kuris įgalina juos valdyti. Hegemoninė kultūra tvirtina, kad tik kai kurie ideologiškai ar tautiškai patikimi kultūros kūrėjai yra verti dėmesio, kad tik tam tikrų atstovų sukurti meniniai kūriniai yra verti išsaugoti, tik tam tikros interpretacijos yra cituotinos ir vertintinos. Kaip ir seniau, hegemoninė kultūra – tai šilkinis rimbas sociumo hegemonų rankose, priverčiantis mus „savanoriškai“ paklusti. Senieji drakoniški religinės ir pasaulietinės valdžios įstatymai buvo pakeisti švelnesnėmis, bet lygiai taip pat smaugiančiomis kultūros dogmomis.

      Visus pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos kultūrinius reiškinius nulėmė dvi pagrindinės idėjinės kryptys, suformavusios dominuojantį – monolitinį ir nekvestionuojamą – kūltūros diskursą mūsų šalyje. Tai nacionalizmas ir neoliberalizmas. Iš karto reikia pabrėžti, kad šios srovės plačiosios visuomenės atžvilgiu nėra antagonistinės, nes apsprendžia tik nedidelių valdančiųjų ir viešpataujančiųjų sluoksnių tarpusavio santykius. Kitaip tariant, plačiosioms Lietuvos kultūrinėms masėms ne taip svarbu, kokie vadinamosios laisvosios rinkos diskursai bus plėtojami – tautinio kapitalizmo ar globalaus kosmopolitinio imperializmo.

      Oficialioji mūsų šalies kultūros politika (arba, kitaip tariant, – hegemoninės kultūros gaminimo mašina) keitėsi priklausomai nuo politinių vėjų Europoje ir visame pasaulyje. Prieš du dešimtmečius Lietuvoje dominavęs nacionalizmas privertė lietuvius prigaminti tūkstančių tūkstančius šią ideologiją atitinkančių kultūros produktų – pradedant niekine tremtinių literatūra, baigiant profašistine totalitarine monumentalistika. Literatūroje, mene ir kultūroje vyraujančias tautines vertybes, propaguojančias išskirtinę lietuvių tautos padėtį tarp kitų tautų, tuo pat metu ėmė nuosekliai keisti valstybinės kultūros politikos inspiruotos kosmopolitinio neoliberalizmo idėjos. Tautinė dainuojanti lietuvių revoliucija tyliai ir nepastebimai virto globalaus laukinio kapitalizmo perversmu. Šiandien Lietuvoje klesti nuasmeninanti egoistinio vartojimo kultūra, kurią nuo galutinio nužmoginimo beviltiškai bando gelbėti fasadiniai politinio korektiškumo, tolerancijos ir išorinio dvasingumo diskursai.

      Trumpai apžvelgsiu šias dvi hegemoninės kultūros apraiškas – nacionalizmą ir neoliberalizmą.

      Tautinės Sąjūdžio revoliucijos įkūnytą nacionalizmą kultūros, meno ir kūrybos požiūriu laikau absoliučiai konservatyviu ir retrogradišku reiškiniu. Konservatorių vykdoma revoliucija visada yra tik kontrrevoliucija. Regresyvų žvilgsnį liudija jau pati kertinių Sąjūdžio šūkių etimologija – ATgimimas, ATkūrimas, ATgavimas, REstitucija. Kultūros fiureriai įsakė: „Nieko naujo nekurkime – atkurkime tai, ką turėjome.“ Sąjūdžio laikotarpiu buvo ATgamintos ir REstauruotos visos etinės ir estetinės vertybės, gyvavusios ir vešėjusios prieš daugelį metų – vadinamuoju smetonmečiu. „Atkūrėme“ tautinės poezijos mumijas, visą armadą smetoninių grafomanų, „restauravome“ visas saloninio meno vidutinybes ir beviltiškai pasenusio „avangardo” korifėjus. Trumpai tariant, Sąjūdžio Lietuva – tai REstauruotas smetonmetis, propaguojantis ne kūrybos, o ATkūrybos idėjas.

      Šiandien tautinės Atkūrybos principą jau galime pamiršti, nes viešpataujančioje neoliberalioje imperijoje kultūra yra ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Visiškai pajungta prekiniams ir piniginiams santykiams, šiandieninė kultūra nuolankiai tarnauja globaliam verslui, o ten, kur įsiterpia valstybė, ji tampa efektyvia valdžios propaguojamų (šiuo metu – kapitalistinių ir buržuazinių) idėjų plėtros priemone. Kultūros industrija užtikrina aktyvų komercinį populiarių meninių produktų gaminimą ir pardavimą. Paprasčiau kalbant, kultūros institucijos tapo kultūros gamyklomis, gaminančiomis įvairiausius šou, parodas, koncertus ir renginius, kurie rodomi ir parduodami spektaklio visuomenės žiūrovams. Kas yra kapitalizmo kultūra? To, ko ieškai kapitalizme, rasi supermarkete. To, ko nėra supermarkete, vargiai rasi ir kapitalizme – aptiksi tik retsykiais ir tik trumpam: ligonines, mokyklas, vaikų darželius, sveikatos apsaugos įstaigas, kultūros institucijas. Kultūra šiandien mums tik šiaip, tarp kitko, tik pasilinksminti ir pailsėti po sunkios vergiško darbo dienos.

      Trumpai tariant, jei Sąjūdžio laikotarpio Lietuva panaši į smetonišką rūtų darželį, tai dabartinė – neoliberalaus kapitalizmo Lietuva – primena plastmasines orchidėjas prekybos centro vitrinoje. Šiandieninė Lietuva – tai milžiniškas supermarketas su keliais milijonais prekybos salės darbuotojų, pasirašiusių darbo sutartis iki gyvos galvos.

      Kaip veikia hegemoninės kultūros gaminimo mašina?

      Svarbiausią vaidmenį kultūros gamybos procese atlieka valstybė, kuri savo finansinės galios dėka daro milžinišką ideologinę įtaką kultūros institucijoms (arba gamykloms). Per galybę fondų, įvairias finansavimo ir rėmimo programas valstybė užtikrina kultūrinius socialinės-ekonominės santvarkos pagrindus, garantuoja kontroliuojamą prasmių lauką ir jai tinkamos kultūrinės produkcijos kūrimą bei gamybą. Sovietinę valstybinę ideologiją pakeitė dar agesyvesni viešieji ryšiai, kurie „plauna smegenis“ efektyviau nei sovietiniai „politrukai“. Be to, posąjūdiniu laikotarpiu Lietuvoje įvyko Soroso „kultūrinė revoliucija“– įsigalėjo absoliučiai kanonizuota ir nuolat kontroliuojama kultūros sfera. Kultūrinis veiksmas totaliai verčiamas valstybei naudingais projektais, o alternatyvios opozicinės koncepcijos šiandien Lietuvoje atsiranda tik valstybės remiamų visuomeninių institucijų rėmuose ir egzistuoja tik kaip susinstitutintos bendro diskurso iniciatyvos. Šios iniciatyvos, apsiribojančios institucine veikla, užkerta kelią bet kokioms radikalesnėms naujovėms, bet kokiam kitam mentalitetui, bet kokiai pašalinei „erezijai”.

      Tai ką gi daryti? Kaip priešintis globaliai Naujojo Pasaulio Tvarkai, kuri monopolizavo ir suprekino kultūrą, taip ją nužudydama. Ogi demaskuoti įvairiausias kultūrinės hegemonijos, segregacijos, propagandos ir eksploatacijos formas, skatinti savitą kritinį mąstymą, kurti modernizacijai būtiną kultūrinių procesų įvairovę. Kultūra turi būti ne hegemono valdžios įrankis, o priemonė žmogiškumui skatinti, suteikianti prasmę pasauliui ir gyvenimui.

      Kokie konkretūs veiksmai įmanomi viską užgožiančios hegemoninės kultūros šešėlyje?

      1. Nebendradarbiauti su oficialiosios kultūros institucijomis. Visos kultūrinės institucijos – valstybinės ar visuomeninės, akademinės ar avangardinės – prisiima valdžios funkcijas ir griežtai reglamentuoja visą kultūros kūrimo procesą. Individui jos iškelia profesinės kompetencijos, moralės ir politinio patikimumo reikalavimus, kurie nužudo laisvą kūrybą. Išvada paprasta: kultūra turi būti neinstitucinė, kultūros kūrimo procesas turi vykti autonomiškai, be institucijų „pagalbos“.

      2. Nekurti formalių organizacijų ir joms nepriklausyti. Kaip teigė Michelis Foucault, bet kurį subjektą formuoja ne psichologija, asmeninis skonis ar įpročiai, o to meto kultūriniai diskursai. Individas tampa suprantamas ir nepavojingas, kai kiti, pasitelkę šiuos diskursus, jį „perskaito” ir nusako jo vietą socialinėje sistemoje. Subjektas dešifruojamas, nuo jo nulupami visi diskursiniai „kailiai”, jis identifikuojamas sociokultūriniu požiūriu – subjektas tampa nuogas ir bejėgis. Todėl reikia tapti visiškai neidentifikuojamu, t.y. „neskaidriu” – neperskaitomu, nesuprantamu ir neapčiuopiamu. Nebūti nei „menininku”, nei „filosofu”, nei „avangardistu”, nei „konservatoriumi”, nei „intelektualu”, nei „runkeliu”. Tik tada bus galima išsaugoti erdvę laisvam manevrui stabilios ir inertiškos sistemos viduje. Tad į klausimą „Kas esi? Kam priklausai?” atsakyčiau, pavyzdžiui, šitaip: „Aš esu šlebon”.

      3. Neparsidavinėti. Šiais laikais tarp oficialiosios ir neoficialiosios kultūros nėra jokio antagonistinio prieštaravimo. Absoliučiai visi kultūrą gaminantys individai – tai trigubi agentai, vienu metu tarnaujantys keletui šeimininkų – rinkai, valstybei ir savo ego. Rimtosios kultūros kūrėjai – dailininkai, literatai, režisieriai ir kritikai – daugelį amžių lyg prostitutės parsiduoda valstybei arba kapitalui. Vadinamieji kontrkultūros atstovai ne maištauja, demaskuoja ir oponuoja, o paprasčiausiai kuria naują oficialiosios kultūros sistemą, palaipsniui tampa isteblišmentu ir naujos rimtosios kultūros istorijos dalimi. Neparsidavinėti reiškia kovoti su kolaboravimo dvasia, neparsiduoti už menamą garbę ar pinigus, prieš pradedant kiekvieną konkretų kultūros projektą, išsiaiškinti jo vykdymo aplinkybes ir suvokti, kokiai politikai šis projektas tarnauja.

      4. Kurti žodinę veiksmo kultūrą. Visa šiuolaikinė kultūra yra tekstocentristinė, bet kokia kultūrinė iniciatyva save reprezentuoja tik teksto pavidalu. Kultūra galutinai įteisinama, kai ji pateikiama ir užfiksuojama kaip tekstas tarp kitų tekstų. Tekstas gyvena kaip savo paties aidas, o tekstinė kultūra – kaip nuolat besidauginanti makulatūra. Politinė valia ir meninis žodis įkūnijamas tik spaustuvių produkcijoje, – visa tai parodo tam tikrą civilizacijos sulaukėjimo ir impotentišką jos degradacijos lygį  Žodžiai veisiasi lyg žiurkės, užgimsta kavinėse, universitetų auditorijose ir tribūnose, o vėliau, tiražuojami spaustuvėse ir kompiuterių tinkluose, sukuria nuolat terorizuojančią menamą diskursų įvairovę. Todėl vietoj tekstinės kultūros reikia naudoti žodinę, vietoj tekstinių meninės išraiškos priemonių – tiesioginį veiksmą. Tik naudojant „tiesioginės demokratijos“ metodus, kuriuos taikant nesibaiminama skandalingų ir draudžiamų kultūros atakų, tekstai bus paversti veiksmais ir žodis taps kūnu.

      5. Tapti nepriklausomu kultūros kūrėju. Tapti nepriklausomu anaiptol nereiškia atsiriboti nuo sociumo, užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir vienatvėje kontempliuoti savo atvaizdą pasaulinės kultūros veidrodyje. Būtina atsisakyti šiandien vyraujančios uždaro, hermetiško ir nesocialaus „meno menui“, nes jis nereiškia nieko daugiau, tik totalinę atskirtį nuo viso pasaulio. Riba tarp meno ir sociumo, tarp kultūros ir politikos yra istoriškai sąlygota ir dirbtinai sukurta, kad tenkintų rinkos poreikius, menininkų karjeros siekius ir profesionalias istorikų ambicijas. Kultūra niekuo nesiskiria nuo kitų žmogaus veiklos sričių ir yra organiška viso sociumo dalis, todėl kultūros kūrėjas privalo būti socialus, tačiau nepriklausomas nuo sociumo ir jam nevergaujantis. Suverenus žmogus – tai nepriklausomas kūrėjas par excellence, vienišas vilkas, nuolat rodantis aštrias iltis sociumo kaimenei, pasiruošęs bet kada pulti ir perkąsti gerklę ligotoms bandos avelėms.

      6. Kurti kontrkultūrą. „Rimtoji kultūra“ yra ne kas kitas, o valstybės ir kapitalo įrankis mūsų protui bei dvasiai pavergti. Gadinti hegemoninės kultūros gaminimo mašiną reiškia griauti rimtąją kultūrą. Griaudami rimtąją kultūrą mes kartu kuriame kontrkultūrą, kuri išvartys velniop visas hegemonines pavaldumo struktūras ir atvers kelią naujiems fiziniams bei kalbiniams žmonių ryšiams. Kontrkultūra (arba pasipriešinimas vyraujančiai hegemoninei kultūrai) – tai, visų pirma, pasipriešinimas kultūrinei valdžiai. Jeigu norite paimti valdžią – atakuokite politinius ir kultūrinius darinius, jūs būsite priimti į sistemą ir patys tapsite kultūrine valdžia. Jeigu norite išsivaduoti nuo begalinio manipuliavimo jūsų sąmone – kilkite į atvirą, bekompromisę ir plataus masto ataką prieš „rimtąją kultūrą“. Tai vienintelis likęs kelias, tik tokia ataka šiandien dar gali turėti prasmę.

      Niekinu mums visiems primestą nykios teorinės konferencijos formatą, todėl vietoj pseudointelektualinių sapalionių ir simuliakrinių diskusijų parodysiu trumpą filmuką apie pirmuosius lietuviškus bandymus griauti oficialiąją (rimtąją) kultūrą.

      2008.06.13

                  


 

Komentarai  

 
0 # aaaaaaa Y-m-d H:i
gerbiu Poceviciu, stengiuosi niekados nepraleisti progos perskaityti jo straipsnisu ar poezija, bet su dauguma so jo straipsniu teiginiu nesutinku.Kad ir jo vadinama "niekine tremtiniu literatura"? Man idomu, ar bent kas is jo artimuju bvo istremtas ir ar rase, tarkim, eilerascius tremtyje, gulagu archipelagu rezime, atsiauriausiomi s salygomis?ar per didele meile rusu anarchistams tampa dumu uzskalnda pamatyti kai ka daugiau, negi imanoma?
Arba "sovietinę valstybinę ideologiją pakeitė dar agesyvesni viešieji ryšiai, kurie „plauna smegenis“ efektyviau nei sovietiniai „politrukai“."

Egzistuoja sistema ir individas.Indiv idas patologiskai atmete sovietini rezima, o vartotojiskumas ir laukinio kapitalizmo amzius tukstanciams zmoniu atvere vartus i laime ir laisve [ kaip jie taip supranta].Tirst inant spalvas reiketu pazvlegti giliau.
 
 
0 # gal aaaa pasakytuabcd Y-m-d H:i
Tik tukstanciams, mazoka.Atsivere sau ir kraneli uzsuko, o backute puciasi...
 
 
+1 # dpŽ. Y-m-d H:i
Gan įdomu, bet, kaip dažniai pasitaiko anarchija.lt publikuojamuose straipsniuose, pernelyg daug įmantrių žodelyčių ir išsireiškimų. Kalbama lyg ir apie paprastus, „šio pasaulio“ dalykus, kasdien patiriamus praktiškai kiekvieno žmogaus, bet tam apibūdinti ir analizuoti vartojama pompastiška akademinė kalba, kuriai, neva, yra priešinamasi („griaukime rimtąją kultūrą“).

Klausimas - ar tokiais ir panašiais straipsniais yra siekiama sudominti ir į savo pusę patraukti intelektualus, studentus bei akademikus ar „mases“? Atsižvelgiant į aukščiai minėtas priežastis, atrodo, kad arčiau tiesos yra pirmasis variantas.
 
 
0 # to ZVilma-Fiokla Y-m-d H:i
Pirmiausiai reikia patraukt bendramincius, kulturininkus. Kokios dar mases? Mases Akropolyje su paciuzom ciauzo ar alu maukia "Euro"... uzhzombintos tos mases..., net gi linksmos ir apsvaige nuo iliuziju ir "busimos lizingines laimes"
Su jais jau teletabiu kalba greit reiks kalbetis...,tai gi reik ir specifini leksikona "atidirbt", sugalvot veiklos strategijas, priemones, kad va, pakabintu mases:-) Cia darbas ir labai ilgas.
 
 
0 # KOMentaras KOMentaruiSklepinis Y-m-d H:i
Chebra, cia Donskiai puolami savo paties ginklais (Net Petardu nereiks).O "MASES", kaip parode gyvenimas, geriausiai pritraukia pazadai, ryskios spalvos ir grazios moterys.
 
 
0 # .RB Y-m-d H:i
Gerai pavaro žmogus. Dabar galvoju ką ta simuliakrinė diskusija galėtu reikšti.
 
 
0 # don kichotui poceviciuiura Y-m-d H:i
tamsta, draugas poceviciau, dziugu, kad turite su kuo kovoti ir per tai iprasminti savo egzistencija..b ile tik jum geriau:-)taciau ta jusu kova primena don kichoto mojavimus pries vejo malunus..veikia usiai, jei garbusis ispanas per daug skaite riteriskos literaturos, tai jus, dariuk, persiskaitet visokiu tai ten nepritapeliu rusu anarchistu ir dabar mastot ju nubreztomis schemomis (esate ribotas zmogus, negebantis iseiti uz savo ideologijos remu)..tad, jei, kaip teigiate, kad kultura pavergio zmones ir plauna jus smegenis, tai jusu pacio smegeneles jau irgi yra isplautos tu paciu anarchistu..tad is esmes niekuo nesiskiriate..o le, vargsas ideologini verge:-)
 
 
0 # vsio pravilno tolko naoborotgb Y-m-d H:i
Valstybė ir laisvoji rinka yra tarsi dvi priešo kariuomenės stovinčios viena prieš kita. Rinka nori paversti kultūrą masinio vartojimo produktu, o valstybė - jai tarnaujančia ideologija. Bet nė viena jėga negali nugalėti kitos. Ir kažkur tarp tų kariuomeniųų yra niekieno žemė. Pilkoji zona, kur gali siautėti Batjka Machno. Terpė kurioje kuriasi kultūra - gaivališka, novatoriška, įžūli ir nesusitaikanti su Satatus Quo.
 
 
0 # trecia versijaandrius Y-m-d H:i
nera jokiu kariuomeniu - abi tos kariuomenes gyvena kiekvienam suknistam individe ir kapojasi nuo ryto ligi ryto.Ir dar daugiau. Zmones nedaro kulturos.Kultur a kaip ir laikas gyvuoja ir ten kur zmoniu isvis nera.Zmones tegali ismokti kultura vartoti vietoj desros.Ne kaip maisto papilda, o kaip pakaitala.Dazna i bet po daug, kam gaunasi.Pocevic ius tiesiog ieskojo tos kulturos, nerado jos, tai dabar iesko ka del to apkaltinti.Tai elgiasi daugelis sociaopatantago niniu tokiu visokiu shudpankiu.As nieko nepuolu asmeniskai, visu myliu vienodai, bet save labiausiai, pice:-)
 
 
0 # .RB Y-m-d H:i
"Kultura kaip ir laikas gyvuoja ir ten kur zmoniu isvis nera"- nu tu čia užlenkei įdomiai. Sekantis sakinys pagal viską turėjo būti apie dievą ar kažkas panašaus. Laisvamanišku požiūriu tokia pozicija yra iš esmės klaidinga. Nėra jokios anapusinės, aukščiau stovinčios kultūros, kurią žmogus gali priimti ar atmesti (ar išmokti vartoti). Šita idėja išsirutuliojo tam, kad kažkas galėtu perkelti atsakomybę į užribį ir kartu suteikti galią ir mandatą skleisti kultūrą tiems, kurie tariamai pagauna tos dieviškos kultūros esmę. Tarkim koks Miro pribraukė savo linijų ir, aišku, dauguma iš jo tik šaipėsi. Bet žmogui nepavaldžios kultūros entuziastai su laiku apipynė visą jo kūrybą mįslingais tekstais, giliom prasmėm, sluoksniais, pagavom ir pajautom, ir žiū, jau to žmogelio darbai (aišku, po mirties) jau kainuoja milijonus. Ir kaip tai nejauku pasakyt, kad šūdas, kad neįdomu, kad veltui išmesti pinigai. O po kiek laiko žiūrėk jau ir moksleiviai su studentais dūsauja prie privalomų analizių... Bliam, apie ką čia aš norėjau pakalbėti? A, nu va, jei ta pseudo universali ir aukštybėse kybanti kultūra kam ir reikalinga, tai visų pirma tiems, kuriems reikia unifikuotos, vienodai mastančios ir veikiančios visuomenės. Tokią lengviausia valdyti, tokią lengva nuspėti ir pakreipti tinkama linkme, tokiai lengva įtikti. Man atrodo, kad tokia ir yra tos vadinamos aukštosios kultūros misija.
 
 
0 # litanie de lituanieklasikas b. Y-m-d H:i
tarkim, jo: tam tikras didaktinis zanras - didaktine (vaiku)literatu ra arba, kaip sake serge gainsbourg, litanie en lituanie turi teise egzistuoti. bet cia ir vel: nereiketu painioti "ukiskos" ("su kiausiniais")kr istijono donelaicio 4 seasons didaktikos su pvz. nusaldintu v.v. landsbergiuko schizorealizmu (hipiskos rudnosiuko balades nesiskaito).
problemas, kaip sako daznai prancuzu ir lietuviu daiktav. gimines painiojancios mano dukros... problemas tame, kad beveik visa tukstantmete lietuviu kultura yra pamokymai "priseski vaikeli ka tau pasakysiu..."...
ir basta!
 
 
0 # wie steht es mit underground?pogrindininkas b. Y-m-d H:i
reiketu organizuoti kokia lietuvisko undergroundo antologijos leidyba. tiktu justas mikutis, rimas burokas, lazukinas, arturas (baras) barysas, t.a. rudokas...
bet, blyn, kada mes pradesim slam poetry? atsiliekam nuo vakaru per visa 10 metu.
 
 
0 # talantov nado ubit', bezdarnosti probjutsia sami!provincialas b. Y-m-d H:i
karta kleboniskasis romanas pleckaitis palydejo per antakalni sunkiai kojas deliojanti pauliu sirvi. veliau jis komentuos filosofijos studentams: geria sirvys… smarkiai pageriantis… bet – jis kuria VERTYBES!
Butu viskas tvarkoj, jeigu kurybai nereiketu talento: uzsiangazavai, nekolaboruoji – genijus! Pastebimesne atvirkstine tendencija – talentingieji navakai, rastauskai mandarinu slepetemis.
maistingieji sirviai kuria VERTYBES –labia jau ne [avant]- gardzias, greiciau jau abejotinas.
Visur “dialektika”, chebra, talentui (savybei) visada, viskas – pochui.

bet vistiek, man asmeniskai:

“Vištgaidis ne paukštis, Postumai, be blūdo,
bet su puodyne ant kaklo – dienos niūrios
jeigu gimdamas Imperijon atplūdai
kraustykis provincijon – gūdžion – prie jūros

Cezaris toli, skandalai… Trumpos mišios:
padlaižiavimo, drebėjimo, kiaulysčių…
ką sakai, visi provincijoj vagišiai?
bet vogimas man mieliau nei kraugerystė!”

(josif brodskij. vertimas mano – d. b.)
 
 
0 # Mokytojo komentaras dukros etikos darbui (pasirodė tinkamas šitai temai).RB Y-m-d H:i
Taigi problema yra: žmogus iš gyvosios gamtos išsiskiria kultūra, kurią sudaro kalba, teorija, technologijos, religija ir visa kita. Stebint gyvūniją, galima teigti, kad ir čia egzistuoja tam tikros kultūrinės užuomazgos (o gal silpnai suvokiamos aukšto lygio kultūros?), perduodamos ne tik genetiškai bet ir komunikatyviai. Reiškia, žmonės yra tie patys gyvūnai, tik aukštesnės, arba kitokios kultūros. Todėl, turint tą pačią prigimtį ir potencialą su gyvūnija, neteisinga kelti save aukščiau už viską kas egzistuoja, bet stengtis komunikuoti, dalintis kultūriniais lobiais. Vyksta dviplanis procesas: žmogus pasauliui primeta savo kultūrą (jam teisingiau atrodo, kai šinšilos kailį nešioja poniutė...) ir moksliškai ir dvasiškai komunikuoja su gamtos kultūra (atrodo, kad bakterijos siunčia savo kosmonautus į kitas galaktikas...).
 
 
0 # arba/arbato rb Y-m-d H:i
arba rusoistas schloeggeris: kultura yra naturos duobkasys et cætera...
arba darvinistas nietzsche: morales geneologija yra evoliucijos amoralizmas.
 
 
0 # o ka?kaktusas b. Y-m-d H:i
mashinas lauze ludistai, kompiuteriui uztenka gero viruso - cia epigrafas, o tema, mano tema - manininko/pilec io dilema.
mano pavyzdys - darius pocevycia kaip objektas: d. p. - dogmatinis anarchistas(ish siaiskinsim asmeniskai, kolega), d. p. 2 - talentingas kulturologas, genialus literaturos kritikas (be ironijos, dariau)!
visais atvejais - musu revoliucijos flagmanas. kito tokio sita revoliucija, bijau, nepagimdys.