XX amžiaus antroje pusėje formavosi tokios meno praktikos, kurioms būdingi politinio angažuotumo, socialinio aktyvizmo, sociokultūrinės intervencijos ir panašūs principai. Šiuos principus savo kūryboje naudojantys menininkai kultūrą supranta kaip veiksmų ir sprendimų lauką, tiesiogiai susijusį ne tik su estetiniais, bet ir su socialiniais bei politiniais klausimais. Tuo tarpu meninė kūryba suvokiama kaip politinio pasipriešinimo ir / arba socialinių problemų sprendimo priemonė, galinti paskatinti įvairias transformacijas visuomenės gyvenime. Angažuoto meno praktikos neretai vadinamos bendru „politinio meno“ vardu.
Politinis menas
„Politinio meno“ terminas vizualiųjų menų srityje apima platų reikšmių lauką, kuriame pirmiausia būtina išskirti dvi stambias reikšmių grupes. Pagal vieną iš jų, „politinis menas“ reiškia tokią meninę produkciją, kuri yra kuriama ir yra skirta propaguoti tam tikros politinės santvarkos idėjas ir vertybes. Ryškiausi propagandinio politinio meno pavyzdžiai yra sukuriami totalitariniuose režimuose (pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, komunistinėje Kinijoje ir pan.), kur pagrindinis užsakovas yra valstybė, o svarbiausia propagandinio politinio meno funkcija – iliustruoti dominuojančią valdančios partijos ideologiją.
Antroji „politinio meno“ reikšmių grupė nurodo tokias menines praktikas, kuriose estetinės priemonės yra naudojamos ne iliustruoti, o pasipriešinti visuomenėje dominuojančioms vertybių sistemoms. Tam, kad atskirti šiuos du politinio meno laukus, antruoju atveju kartu su „politinio meno“ terminu arba vietoje jo dažnai yra vartojami tokie terminai kaip „protesto menas“, „meninis aktyvizmas“ ir „intervencinis menas“, kuriais yra pabrėžiamos šiam menui būdingos kritiškos, opozicinės nuostatos, ne palaikančios, o kvestionuojančios esamą visuomeninę ir politinę padėtį.
XX amžiaus vizualiųjų menų istorijos kontekste politinio meno formos, siejamos su tokiomis skirtingomis kryptimis ir judėjimais kaip rusų konstruktyvizmas, situacionizmas, Fluxus ir pan., yra reikšmingos pirmiausia tuo, jog įsteigė naują menininko-kūrėjo sampratą ir pakeitė meno kūrinio statusą.
Menininką-kūrėją pakeitė menininkas-inžinierius, menininkas-politinis aktyvistas, t.y. lygiavertis visuomenės narys, neturintis ypatingo statuso. Politinio meno atstovai naują menininko tapatybę apibrėžė ne kaip išskirtinę egzistencijos sąlygą, o kaip vieną iš visuomeninės veiklos formų, turinčių socialinę ir politinę vertę.
Meno kūrinys suvokiamas ne kaip savipakankamas estetinis objektas, o kaip integrali visuomeninio gyvenimo dalis. Meno kūrinio statusą iš esmės pakeitė meno ir gyvenimo jungties idėja, akcentavusi ribos tarp estetinės ir kasdieninės patirties išnykimą.
Įvairios politinio meno kryptys vizualiųjų menų srityje aktualizavo socialinį ir politinį estetinės veiklos paveikumą, tuo susišaukdamos su svarbiausiomis kultūros animacijos idėjomis.
Meninis aktyvizmas ir tapatybės politika
Meninis aktyvizmas kaip atskira politinio meno kryptis susiformavo XX amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, menininkams įsitraukus į įvairius visuomeninius judėjimus už žmogaus teises: moterų judėjimą, antirasistinį judėjimą, judėjimą už homoseksualų teises etc. Aktyvistinio meno projektai pasižymėjo plačia išraiškos priemonių, kūrybinių strategijų ir formų įvairove, taigi juos vienijo ne pasirinktas kūrybos būdas ir estetiniai sprendimai, o politinis angažuotumas – tai, kokios visuomeninės grupės idėjas šie projektai atstovavo. Remiantis politinio angažuotumo principu aktyvistiniam menui yra priskiriamos tokios šiuolaikinio meno kryptys kaip feministinis menas, gėjų menas, afroamerikiečių menas ir pan. Tai reiškia, kad aktyvistinio meno dėmesio centre atsiduria žmogus kaip socialinė būtybė, priklausanti įvairioms jo tapatybę lemiančioms bendrijoms. Viena svarbiausių aktyvistinio meno temų laikoma tapatybės arba tapatybės politikos tema.
Tapatybė (eilė savybių, kurios apibrėžia kokį nors individualų darinį) kaip problema ir diskusijų objektas iškilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio teoriniame diskurse prancūzų poststruktūralistams atskleidus, kad bendra universali žmogiška tapatybė neegzistuoja ir kad atskiro žmogaus tapatybę lemia jo seksualinė, rasinė, etninė, klasinė, kultūrinė ir kt. priklausomybė. Antra tapatybės politikai svarbi poststruktūralistinės filosofijos idėja teigė, jog visuomeniniame gyvenime tapatybė (kaip ir ženklas kalboje) yra ne savaime duota, o apibrėžiama per skirtumą nuo kito. Trečia, šis skirtumas vakarietiškoje kultūroje skleidžiasi binarinių opozicijų sistemoje, kurioje vienas dėmuo yra laikomas dominuojančiu antrojo dėmens atžvilgiu (viršus / apačia, baltas / juodas, vyras / moteris etc.).
Tapatybės politikos temą nagrinėjęs XX amžiaus septintojo-aštuntojo dešimtmečio aktyvistinis menas pirmiausia sureikšmino patį tapatybės klausimą, t.y. Atkreipė dėmesį į rasinės, klasinės, seksualinės, kultūrinės ir pan. priklausomybės / priskyrimo problemiškumą. Aktyvistinio meno kūrėjai rinkosi kalbėti apie tokias tapatybes, kurios vakarietiškoje kultūroje yra atsidūrusios dominuojamosios pozicijoje (moterų menas), priklauso etninėms ir seksualinėms mažumoms (gėjų menas), t.y. patiria kultūrinę atskirtį ir yra socialiai marginalizuotos. „Pakraštinių“ socialinių grupių tapatybė aktyvistiniame mene vaizduojama įvairiai, tačiau galima išskirti du pagrindinius būdus, kurie buvo būdingi aktyvistinio meno praktikoms XX amžiaus septintajame-devintajame dešimtmetyje:
* Kultūroje įsitvirtinusių negatyvių tapatybės stereotipų kritika ir jiems priešingų įvaizdžių kūrimas;
* Tapatybės kaip sudėtingo socialinio konstrukto analizė ir dekonstrukcija.
Intervencinis menas
XX amžiaus devintajame-dešimtajame dešimtmetyje politiškai angažuoto meno lauke pastebima slinktis nuo politikos reprezentacijos (meninėmis priemonėmis – naudojant vaizdinius arba kalbą) link fizinės intervencijos į realią kasdieninę aplinką. Intervencinės taktikos čia suvokiamos kaip įrankių rinkinys, pasitelkiamas sukurti arba dekonstruoti esamą situaciją. Intervencinio meno kūrėjai naudojasi tiek meninėmis priemonėmis, tiek įvairiomis vizualinėmis, erdvinėmis ir kultūrinėmis patirtimis, siekdami išskleisti politines problemas nemeno pasaulio publikai. Skirtingai nuo ankstesnių politinio meno kūrėjų kartų, jie naudoja ne prievartos ir išnaudojimo vaizdinius, o laboratorinius eksperimentus, archyvinius duomenis ir mobilius statinius bei daiktus.
Tokius pokyčius meninio aktyvizmo lauke sąlygojo XX amžiaus devintajame-dešimtajame dešimtmetyje pasikeitusi politinė ir kultūrinė situacija – išaugusi kultūros industrija, revoliucinių įvaizdžių suprekinimas ir įvairių kontrkultūros formų kooptacija, plintanti viešosios vizualinės ir socialinės erdvės privatizacija, galios ir rezistencijos globalizacija. Atsižvelgdami į pasikeitusį politinį ir kultūrinį klimatą intervencionistai nepamokslauja. Jie nepropaguoja. Užuot pasiuntę tiesioginį politinį pranešimą, šie menininkai suteikia priemones žiūrovui / dalyviui plėtoti savo paties politiką. Šiuo požiūriu politinis turinys slypi projekto panaudojime. Jie siūlo galimybes vietoje sprendimų.
Intervencinio meno atstovai atlieka mėgėjiškas invazijas į mokslo sritį darydami biotechnologijus tyrimus ir taip išreikšdami kritiką genetiškai modifikuoto maisto atžvilgiu („Critical Art Ensemble“), išnaudoja gatvės aktyvizmo strategijas atlikdami įvairias antivartotojiškas akcijas prekybos centruose (Reverend Billy), pasitelkdami situacionistų naudotą dérive metodą transformuoja kasdieninės aplinkos suvokimą („e-Xplo“), kuria mobilius namus ir transporto priemones atskirtoms socialinėms grupėms (Krzysztof Wodiczko, Michael Rakowitz), projektuoja radikalios mados kolekcijas, skirtas aktyvinti kūną kaip politinės raiškos erdvę („Yes Men“, Lucy Orta). Taigi intervencinio meno projektai dažniausiai kuriami nemeninėse aplinkose, pasitelkus nemeninių sričių priemones ir veikiant nemeninius diskursus.
Intervencinio meno atstovai manipuliuoja įvairiais vizualiniais ir erdviniais kodais siekdami sukurti kritinį santykį su kasdiene aplinka bei žinojimo ir galios sistemomis. Naudodami vizualines patirtis jie sukonstruoja edukacinę aplinką, skirtą žiūrovui ir dalyviui. Tačiau jų projektams, skirtingai nuo ankstesnio aktyvistinio meno, nėra būdingas aiškus politinis pranešimas, jis veikiau fragmentiškas ir heterogeniškas.
Apibendrinant galima teigti, jog meninis aktyvizmas, nepaisant skirtingų veikimo būdų įvairiais laikotarpiais, pasižymi svarbiausiais vienijančiais bruožais: estetinės veiklos uždarumo atmetimu, meno ir gyvenimo jungties idėja, politiniu angažuotumu ir socialine kritika. Veikdamas ne kaip uždara meno gamybos, o kaip atvira socialinio poveikio siekianti sistema bei kūrybinių idėjų laboratorija, aktyvistinis menas yra viena iš kultūros animacijos formų, skatinanti suvokėjo / dalyvio kūrybiškumą bei politinę ir socialinę savimonę.
Pristačius aktyvistinio meno formas, kitas žingsnis – pristatyti, kaip veikė šie projektai - kaip protesto priemonė ar visuomenės edukacijos forma. Pirmiausia, jie kritiškai nagrinėjo socialines tapatybės formavimo sąlygas ir siekė išlaisvinti meninių projektų dalyvių savivoką nuo primestų stereotipų. Pagrindiniai tokių projektų dalyviai buvo juodaodžiai, moterys, gėjai, kaimo gyventojai ir kitos marginalizuotos visuomenės grupės, tuo tarpu menininkai dažniausiai priklausė platesniam socialiniam judėjimui.
Meninio aktyvizmo strategijų pavyzdys galėtų būti vienas pirmųjų stambių feministinio meno projektų, inicijuotas JAV XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje – meno ir edukacijos centras „Woman’s Building“ (1973-1991) Los Andžele, įkurtas grupės feminizmo aktyvisčių po to, kai 1971 m. menininkės Miriam Shapiro ir Judy Chicago Kalifornijos meno institute pradėjo feministinio meno edukacijos programą. Centras veikė kaip edukacinė ir meninė erdvė, kurioje dirbusios aktyvistės jungė feministiniam judėjimui būdingas „savęs pažinimo“ technikas (savęs pažinimo grupių darbas, kolektyvinė santykių analizė ir kt.) su individualiomis ir kolektyvinėmis meno formomis. Čia buvo dirbama pasitelkus bendradarbiavimo principus, realioje aplinkoje ir komunikuojant su nemeno pasaulio publika.
Kitos XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje-dešimtojo dešimtmečio pradžioje JAV veikusios meno aktyvistų grupės taip pat naudojo protesto ir edukacijos strategijas, siekdamos pasinaudoti menu kaip priemone atskleisti visuomenės gyvenime veikiančias institucines, politines ir istorines galias.
Grupės veikla rėmėsi institucinės kritikos principais ir buvo nukreipta prieš „aukštojo meno“ izoliaciją, kurią įkūnijo konservatyvi muziejų politika ir meno suprekinimo reiškinys (pavyzdžiui, XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje „The Art Workers Coalition“ grupuotės organizuotos viešos demonstracijos, nukreiptos prieš Modernaus meno muziejų Niujorke (MoMA), kurių pasėkoje šis ir kiti Niujorko muziejai įvedė nemokamo lankymo dieną).
„General Idea“ – tai trijų kanadiečių – Felix Partz, Jorge Zontal ir AA Bronson- kolektyvas, kurie aktyviai veikė nuo 1967 iki 1994-ų metų. Jie vadinami pionieriais ankstyvojo konceptualaus ir media paremto meno. Jų bendradarbiavimo forma tapo tarsi modeliu kitiems menininkams. 1994 metais nuo AIDS mirus dviem komandos nariams – Partz ir Zontal – Bronson tęsė individualią veiklą.
Tai aktyvistų grupė, kuri susibūrė 1988 metais. Jų veikla buvo koncentruota į prevenciją prieš AIDS, o taip pat prieš vyriausybės pasyvią politiką AIDS atžvilgiu.
Tai moterų menininkių iš JAV grupė, kovojanti už moterų teises mene, kine, gyvenime. “Guerrilla Girls” grupės narės viešumoje pasirodo tik su gorilų kaukėmis. Vienas jų plakatų tekstas skelbia: Ar moterys turi būti nuogos, kad patektų į “Metropoliteno” muziejų? Modernaus meno salėse mažiau nei 3% menininkų yra moterys, tačiau 83% nuogųjų yra moterys.” Kitas teigia: “Jeigu tave prievartauja, verčiau “atsipalaiduok ir pajusk malonumą”, nes niekas tavimi nepatikės.”Taip ironizuojama nuomonė, kuri dažnai išreiškiama, kalbant apie išprievartavimą.
Įvairių menininkų anoniminis bendradarbiavimas su ACT UP (AIDS Coalition to Unleash Power) organizacija, 1987 m. įkurta kovai su AIDS. ACT UP vykdytos visuomeninio švietimo akcijos įgaudavo įvairias formas: buvo platinami plakatai, atsišaukimai, tekstai, perkuriamos reklamos, spausdinamos žinutės laikraščiuose, nukreiptos prieš valdžios ir visuomenės abejingumą AIDS krizės problemai.
O taip pat ir kitos grupės: „Red Herring“, „Artists for Social Change“, „Heresies Magazine Collective“, „Guerrilla Art Action Group“, „Group Material“, „REPOhistory“ ir t.t.
Aktyvistinis menas, apjungęs politinio protesto ir socialinės edukacijos strategijas, dažniausiai veikia pagal atstovavimo principą – menininkai atstovauja tas socialines grupes, už kurias pasisako arba kurių teises gina, tuo tarpu pačios atstovaujamos socialinės grupės meno kūrimo procese dalyvauja retai.
miestoiq.lt, 2008 07 10-14
